(Tęsinys)                                                                                                          
Gerardas Bagdonavičius – Lietuvos ekslibriso klasikas
Kita svarbi G. Bagdonavičiaus kūrybos sritis – ekslibrisas. XX a. pradžioje ekslibrisais Lietuvoje susidomėjo ir populiarino Paulius Galaunė. Be jo, ekslibrisus yra kūrę J. Mackevičius, M. Dobužinskis.

Tuometinio žinomo kolekcininko, Šiaulių advokato Viktoro Cimkauskio tvirtinimu, 1925 m. Lietuvoje buvo sukurti tik 28 lietuviški knygos ženklai. Kaip tik tuo laiku šiame mažosios grafikos žanre debiutavo ir dailininkas G. Bagdonavičius. Jis, 1924 m. paskatintas kolekcininko ir bibliofilo advokato Viktoro Cimkauskio, nuo 1925 m. daugiau kaip 60 metų kūrė ekslibrisus įvairiems asmenims ir organizacijoms.        

G. Bagdonavičius daugiausia pripažinimo ir apdovanojimų susilaukė ekslibrisų srityje. Jis per visą savo kūrybinės veiklos laikotarpį sukūrė apie 200 knygos ženklų, kurie įeina į XX a. lietuviško ekslibriso klasikos fondą. Kai kurių ekslibrisų jis yra sukūręs po kelis ar keliasdešimt variantų. Jo kūryba, susijusi su ekslibrisais, dar nėra išsamiai ištyrinėta. Ji slepia dar nemažai paslapčių, istorijų ir faktų. Tai susiję ir su dailininko skurtais knygos ženklais.        

Pirmuosiuose savo ekslibrisuose G. Bagdonavičius gana originaliai derino pasirinktus elementus, drąsiai komponavo skirtingo charakterio daiktus: klasikinio meno pavyzdžius jungdamas su lietuvių liaudies kūrybos motyvais, stilizuotus elementus – su realistiniais, perspektyviai pieštas formas su braižybiniu piešiniu. Toks šių detalių panaudojimas praturtino lietuviškąjį knygos ženklą.

G. Bagdonavičius turėjo didelę ir gausią asmeninę biblioteką. Turėdamas gausią biblioteką, pirmuosius ekslibrisus sukūrė sau. Vėliau po sėkmingų bandymų, pripažinimų rimtai atsidėjo šiai kūrybos sričiai. Jis asmeninės bibliotekos knygas žymėjo ne tik savo sukurtais ekslibrisais, bet ir įvairių kompozicijų knygos antspaudais, įrašais.  

Savo knygas Bagdonavičius žymėjo penkių eilučių neapibrėžtu spaudu: „GERARDAS / BAGDONAVIČIUS / ŠIAULIAI / Aušros alėja 84 Nr. / LIETUVA – LITHUANIA“. Knygos įrašuose dailininkas G. Bagdonavičius naudojo įvairias monogramas, atspaudus, inicialų sutrumpinimus su įvairiais žodžiais lietuvių, rusų, prancūzų, anglų ir kitomis kalbomis. Šiais įrašais ir antspaudais jis žymėdavo savo sukurtus knygos ženklus ir kūrinius, ekslibrisų kolekcijos eksponatus, savo bibliotekos knygas, įvairius leidinius, rankraščius.

Sau sukurtus knygos ženklus G. Bagdonavičius vadino autoekslibrisais. Pavyko aptikti dvylika G. Bagdonavičiaus autoekslibrisų. Per laikotarpį nuo 1925 iki 1982 m. dailininkas sau sukūrė apie 12 autoekslibrisų, daug jų eskizų. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos Knygos grafikos centro rinkinyje yra 11 G. Bagdonavičiaus autoekslibrisų, o Šiaulių „Aušros“ muziejuje – 10. Didelę reikšmę dailininkas teikė simboliams, įvairiems ženklams. Pavyzdžiui, 1925 ir 1926 metais jo autoekslibrisuose naudojami populiarūs dailininko profesijos simboliai: teptukai, dažai, antikinės skulptūros, knyga ir kt.

Pirmąjį knygos ženklą „Ex libris. Gerardas Bagdonavičius“ (su tūbele ir teptuku) dailininkas sau sukūrė 1925 m. (Cinkografija. 66 x 47 mm). Šis Bagdonavičiaus knygos ženklas vaizduoja tapytojo, piešėjo įrankius ir medžiagą: dažų tūbelę, teptuką ir popieriaus lakštus. Tamsiame keturkampio fone – dažų tūbelė, perverta teptuku, padėta ant kelių lapų. Kompozicijos viršuje užrašas: Ex libris“, apačioje – „Gerardo / Bagdona / vičiaus“ / G.B. / 1925“. Minėtas knygos ženklas saugoma Šiaulių „Aušros“ muziejuje ir privačiuose rinkiniuose. Šis knygos ženklas pirmąkart buvo išspausdintas 1926 m. rugsėjo 12 d. laikraštyje „Šiaulių naujienos“ Nr. 38, p. 5; po to – žurnale „Karo literatūros rodyklė“, 1927, Nr. 32, p. 267,  „Kultūra“ 1926, Nr. 11, p. 427 ir  laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“, 1933 vasario 5 d., p. 4. straipsnyje „Šiauliečių ex librisai“.   

Kitame knygos ženkle yra įrašas: „Ex libris G. B. 1625–1925“ (1925 m.). Šiame G. Bagdonavičiaus autoekslibriso fone pavaizduota Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčia. „Ex libris Gerardo Bagdonavičiaus / G. B.“ (1926 m.). 1926 m. rugsėjo mėn. laikraštyje „Šiaulių naujienos“ buvo išspausdintas šis autoekslibrisas su tokiu užrašu: „Gerardo Bagdonavičiaus exlibri. G. Bagdonavičius – jaunas dailininkas, Šiaulių L. M. P. Są-gos Šiaulių skyriaus suaug. gimnazijos ir Mokytojų seminarijos paišybos mokytojas“ („Šiaulių naujienos“, 1926 rugsėjo 12, p. 5);
Kiti knygos ženklai pažymėti įrašais: „Ex libris Gerardo Bagdonavičiaus“ (1926 m.). „Ex libris Gerardo Bagdonavičiaus / 1929 met.“ (1929 m.). Šis knygos ženklas pirmąkart  išspausdintas leidinyje „7 meno dienos“, 1930, Nr. 49, p. 10; „Lietuviškos enciklopedijos“ II tome reprodukuotas šis jo sukurtas ekslibrisas (Lietuvių enciklopedijoje. Antras tomas. B-Birštono. Bostonas, JAV, 1954 m., p. 42). Už šį autoekslibrisą dailininkas 1931 m. buvo apdovanotas pagyrimo raštu  tarptautinėje ekslibrisų parodoje Los Andžele, JAV. Dar žinomi šie autoekslibrisai: „Ex libris. Gerardas Bagdonavičius“. Autekslibrisas. 1960. Cinkografija 70 x 55 mm. „PROBITAS LAUDATUR, ET ALGET.

JUVENALIS. Ex libris Gerardas Bagdonavičius“. „Ex libris. Gerardas Bagdonavičius“. Mon verre Pas Grande, Maisje Dans mon verre A‘musset. G. Bagdonavičius pinxit. 1970.  „Ex libris. Gerardas Bagdonavičius“ (1970);

Išlikęs 1973 m. datuojamas knygos ženklo eskizas: „Ex libris G. B.“. Jo matmenys 60 x 39,5 cm.  Šio ekslibriso kompozicijos centre – paletė, teptukai, pelėda, atversta knyga, smėlio laikrodis. Nuo jų į šalis eina tamsūs potėpiai, lyg spinduliai, už jų – geltoni. Ant paletės užrašas: „EX / LIB / RIS / G. B.“ Apatinėje dalyje kairėje užrašas: „ARS LINGA / VITA BREVIS EST“. Ekslibriso originalas saugomas Šiaulių „Aušros“ muziejuje.

1982 m. G. Bagdonavičius sau sukūrė ekslibrisą. Šio knygos ženklo kompozicijos centre – balto apskritimo fone pavaizduota nuoga moteris rankose laiko obuolį ir tulpę, dešinėje – herbo skydas, kairėje – atversta knyga su lauro lapų vainiku. Viršutinėje dalyje dešinėje užrašas: „OMNIA VINCIT AMOR“. Apskritimo apatinėje dalyje dešinėje – klūpančio vyro siluetas su iškeltu indu. Apskritimo apatinėje dalyje užrašas „EX / LIBRIS“.  

V. Cimkauskas apie dailininko G. Bagdonavičiaus kūrybą ekslibriso srityje 1937 m. rašė: „G. Bagdonavičiaus ex-librisai turi vieną charakteringą bruožą – kiekvieno ex-libriso mažame lapelyje jis nori duoti kiek galima daugiau simbolių, apibūdinančių bibliotekos savininką ir pačią biblioteką. Savo ex-librisams Bagdonavičius dažnai naudoja liaudies meno motyvus. Juose dažnai randame lietuviškus kryžius, kankles, žibintus, dievaičius ir t. t. Antra jo yda yra ta, kad jis per didelėmis raidėmis pasirašo ex-librisus pilna pavarde, ir dėl to kartais net galima manyti, kad knygos savininkas yra jis, o ne tas, kam ex-librisas skirtas (Buroko, Stonio, Taunio ex-librisai), Bet, nepaisant tų ydų, Bagdonavičiaus nuopelnas ex-librisams populiarinti ir skleisti yra didelis, nes jis iki šiol nenustojo ex-librisus daręs, ir yra vilties kad mūsų ex-librisų rinkinius dar ne vienu praturtins. Bagdonavičiaus dėka laikraščiuose ir kai kuriuose žurnaluose buvo daug žinučių apie Lietuvos ex-librisus ir atvaizdų, jo padarytų ex-librisų. Šis faktas, be abejo kelia susidomėjimą ex-librisais.

Skaičiaus atžvilgiu ex-librisų gaminimo srityje pirmoje vietoje stovi dailininkas šiaulietis Gerardas Bagdonavičius. 1924 m. man teko jį supažindinti su manąja ex-librisų kolekcija. Jis labai susidomėjo šiuo reikalu ir per kelerius metus padarė 25 knygos ženklus“ (V. Cimkauskas. Naujasis lietuviškas knygos ženklas, „XXVII knygos mėgėjų metraštis“, T. II, Kaunas, 1937, p. 39).  

G. Bagdonavičiaus susižavėjimas ekslibrisu greitai peraugo į aktyvų, sistemingą darbą. Imtis šio žanro G. Bagdonavičių paskatino kultūrinė veikla. Pats susidomėjęs ekslibrisais, G. Bagdonavičius, būdamas Šiaulių mokytojų seminarijos paišybos dėstytojas, tuo sudomino ir seminarijos mokinius, kurie išmoko sau daryti ekslibrisus. Didelis susidomėjimas kultūros, dailės istorija išugdė jo kolekcininko jausmą. Dailininkas uoliai rinko įvairias knygas ir ekslibrisus, kuriuos sukūrė Lietuvos ir užsienio autoriai.

Pasak J. Sidaravičiaus, „skirtingai nuo P. Galaunės darbų, dvelkiančių senosios rusų mokyklos dvasia, ar M. Dobužinskio ekslibrisų, atspindinčių „Meno pasaulio“ nuotaikas, G. Bagdonavičiaus knygų ženkluose susipina Vakarų Europos plastinio meno srovės. Savo stilistika jo ekslibrisai yra labai nevienodi, mat per daugelį metų keitėsi dailininko požiūris, darbo metodas. Trečiajame dešimtmetyje G. Bagdonavičius sukuria septyniolika knygos ženklų, iš kurių originalumu išsiskiria 1925 metų autoekslibrisas, L. Galvono, S. Stonio, K. Jasėno, K. Reisono knygos ženklai. Bendras jų bruožas – kruopštus realistinis piešinys, didelis preciziškumas, aiški kompozicija. Piešiamus elementus autorius komponuoja į paprastą geometrinę figūrą: kvadratą, stačiakampį  (L. Galvono, K. Reisono), kai kurie darbai turi sudėtingesnę konfigūraciją (S. Stonio, K. Jasėno). Kartais dailininkas viename knygos ženkle sujungia kelias geometrines figūras, pvz., 1926 metų autoekslibrisas. Čia tamsiame daugiakampyje įkomponuotas antikinės skulptūros siluetas, apačioje – šriftinis trikampis.

G. Bagdonavičiaus ekslibrisuose daug liaudiškų ornamentinių motyvų. Ornamentinis piešinys nėra mechaniškai į ekslibrisą perkeliamas, jis autoriaus kūrybiškai interpretuojamas ir gerokai skiriasi nuo liaudies ornamentikos, taikytos P. Rimšos ar P. Galaunės knygų ženkluose. Ornamentinis motyvas dažnesnis ankstyvuosiuose dailininko darbuose, – vėlesnėje kūryboje G. Bagdonavičius jo atsisako. Didelę reikšmę jis teikia simbolikai. Pavyzdžiui, 1925 ir 1926 metų autoekslibrisuose panaudoti populiarūs dailininko profesijos simboliai: teptukai, dažai, antikinės skulptūros. <...>

Pirmuosiuose knygų ženkluose įdomiai derinami pasirinkti elementai. Autorius gana drąsiai komponuoja skirtingo charakterio daiktus: klasikinio meno pavyzdžius jungia su lietuvių liaudies kūrybos motyvais (K. Jasėno), stilizuotus elementus – su realistiniais (S. Stonio), perspektyviai pieštas formas derina su braižybiniu piešiniu (K. Reisono). Geras šių elementų derinys labai praturtina ekslibrisus. Jie skiriasi savo nuotaika: kartais primena natiurmortą (1925 metų autoekslibrisas) arba sumažintą plakatą (L. Galvono), kartais pretenduoja į buitinę sceną (M. Žilevičiaus), dvelkia ekspresyvumu, dinamika (1925 metų autoekslibrisas), arba, atvirkščiai, rimtimi, susikaupimu (S. Š.). Ekslibrisuose panaudojamas šriftas – ne vien knygos savininko pavardę nurodantis elementas, bet ir svarbi meninė detalė. G. Bagdonavičiaus ekslibrisuose šriftinis motyvas organiškai įauga į knygos ženklo kompoziciją, yra neatskiriama jo dalis“ (J. Sidaravičius, G. Bagdonavičius, p. 13-14).

J. Sidaravičius rašo: „Ankstyvieji G. Bagdonavičiaus darbai yra glaudžiai susiję su besiformuojančia lietuviško ekslibriso mokykla. Būdingas tų metų dailininkų kūrybos bendras bruožas – knygos ženklo siejimas ne su bibliotekos pobūdžiu, bet su jo savininko asmenybe‘ (Sidaravičius, J. Ten pat, p. 14).  

G. Bagdonavičiaus ekslibrisuose vykusiai buvo panaudotas šriftas – ne tik kaip knygos savininką nurodantis elementas, bet ir kaip svarbi meninė detalė.  Jie sukurti originaliu stiliumi, spaudos (spaustuviniu) būdu, piešinį perkėlus į cinkografinę klišę.

G. Bagdonavičiaus sukurti knygos ženklai Šiauliuose pirmą kartą buvo eksponuojami 1926 m. lietuvių dailės parodoje, surengtoje Šiauliuose, Vilniaus gatvėje,  F. Vaitkaus namuose. Parodos aprašyme nurodoma, kad G. Bagdonavičiaus ekslibrisais ypač domisi šiauliečiai ir miesto svečiai.

1928 m. lapkričio-gruodžio mėnesiais „Aušros“ muziejuje buvo eksponuojami G. Bagdonavičiaus sukurti ekslibrisai, kurie prieš tai buvo išstatyti parodoje Kaune M. K. Čiurlionio galerijoje. To meto laikraštis „Momentas“ rašė: „Ne vien mūsų spauda apie juos teigiamai atsiliepė, bet taip pat rusų ir latvių daug rašo, kaipo turinčius reikšmės.“

1929 m. G. Bagdonavičius kartu su kitais dailininkais dalyvavo tarptautinėje parodoje Briuselyje. Parodos kataloge buvo išspausdintas jo sukurtas knygos ženklas kunigui Stasiui Stoniui.

Dailininkas G. Bagdonavičius pirmąkart su savo sukurtais ekslibrisais dalyvavo parodoje užsienyje 1929 m., VII tarptautinėje ekslibriso parodoje Los Andžele (1931 m.), buvo apdovanotas garbės diplomu. Kiek vėliau – 1931 m. – tarptautinėje parodoje Los Andžele G. Bagdonavičius buvo apdovanotas diplomu už autoekslibrisą. Jis taip pat dalyvavo 1934 ir 1936 m. Los Andžele organizuotose tarptautinėse ekslibrisų parodose.

J. Sidaravičius apie G. Bagdonavičiaus tarpukariu sukurtus ekslibrisus rašė: „Nuo 1929 m. G. Bagdonavičiaus ekslibrisų kūryboje prasideda naujas ieškojimų etapas: dailininkas pasuka konstruktyvizmo keliu. Šios srovės veikiamas jis sukuria ženklus A. Ivaškevičiui, Z. Margolinui, B. Tauniui ir 1929 metų autoekslibrisą, už kurį Los Andžele buvo apdovanotas pagiriamuoju raštu. Savo ekslibrisuose autorius stengiasi plačiai papasakoti apie žmogų, knygos savininką. Juose gausėja detalių. Nedideliame B. Taunio ekslibrise bibliotekos savininkas apibūdinamas enciklopediškai tiksliai: jis teisininkas (priekiniame plane teisininko kepurė, už jos – teisingumo deivės Temidės skulptūra), domisi radiotechnika deivė klausosi garsiakalbio, kairiau – radijo antena (visas ekslibriso viršutinės dalies fonas padengtas radijo bangų piešiniu), mėgsta muziką (dešinėje ekslibriso pusėje – stilizuota lyra), kolekcionuoja knygas (matome atverstą didžiulę knygą), myli gamtą (ekslibrise daug augalinių motyvų, apačioje rūtos šakelė) ir t. t. Toks gausus pažodinis savininko pomėgių išskaičiavimas paverčia knygos ženklą painiu raizginiu, giliai slepiančiu pagrindinę mintį“ (Sidaravičius, J. Gerardas Bagdonavičius, p. 14).

Beveik visi ketvirtajame dešimtmetyje sukurtieji G. Bagdonavičiaus ekslibrisai turi detalaus pasakojimo charakterį. Piešinys smulkėja, ženklai praranda aiškumą, darosi panašūs vienas į kitą net ir dėmių išdėstymu bei jų intensyvumu (S. Pilkos, L. ir Ig. Šlapelių, Sauliaus ir kt.). Šis  dailininko posūkis kritikos buvo greitai pastebėtas: „Bagdonavičiaus ekslibrisai turi vieną charakteringą bruožą – kiekvieno ekslibriso mažame lapelyje jis nori duoti kiek galima daugiau simbolių, apibūdinančių bibliotekos savininką ir pačią biblioteką. Ekslibriso pripildymas nereikalingomis smulkmenomis dažnai pakenkia jo grožiui ir aiškumui“ (V. Cimkauskas, Naujasis lietuviškas knygos ženklas, „XXVII knygos mėgėjų metraštis“, t. II, K., 1937, p. 37).

G. Bagdonavčius kūryba ekslibriso srityje buvo pripažinta JAV. 1932 m. birželio mėnesį laikraštis „Mūsų momentas“ rašė: „ 1932 mt. Tarptautinė Knygos (meno, papuošimo, grafikos Ex libriso) knygos  bibliotekos savininko ženklo piešinio) Sąjunga Amerikoj, Los Angelose Kalifornijoj, paskyrė Bagdonavičių Gerardą, Šiaulių Mokyt. Seminarijos ir Amatų mokyklos mokytoją, garbės  vice-prezidentu Lietuvos knygos ženklui atstovauti. 1931 mt. B. G. panašioj parodoj gavo pagyrimo lapą ir susilaukė gerų Amerikos laikraščių atsiliepimų. G. B. tada buvo išstatęs apie 10 įv. grafiškų darbų. G. B. surinkta knygos ženklų kolekcija viso pasaulio menininkų siekia dabar puspenkto šimto egzempliorių, kurio tarpe yra nepaprastai gražių grafiškų darbų (oforto, medžio raižymo, litografijos, fotografijos ir kitom technikom atspausdintų). Šios rūšies savo darbų išstatinėjo ne tik Kaune“ (Iš šiauliečio dailininko darbų. „Mūsų momentas“, 1932 birželio 5, p. 6).

Pagal turimus nepilnus duomenis G. Bagdonavičius sukūrė daugiau kaip 200 ekslibrisų. Spaudoje nevienodai nurodomas šio dailininko sukurtų ekslibrisų skaičius. 1944 m. „Varpų“ almanache S. Vaitkus apie G. Bagdonavičiaus kūrybą rašė: „Grafikoje, būdamas šios srities Šiauliuose pionierius, yra nupiešęs ir realizavęs kelioms dešimtims knygų viršelius, įvairias užsklandas, įv. knygoms iliustracijas, švenčių ir k. atvirukus ir t. t. Be to, Bagdonavičius yra įgijęs meisterio vardą piešime originalių adresų, diplomų, plakatų ir įv. tipografinių apipavidalinimų, be to – exlibrisų; exlibrisų projektavime vaizduojamo asmens charakteristiką, profesiją bei pomėgius siekia išreikšti simboliškai. Viso exlibrisų yra sukūręs per 50. Daug kruopštaus darbo yra įdėjęs ir į kraštotyros darbą bei kolekcionavimą. Su neišsemiama energija renka iš viso pasaulio moderniųjų dailininkų darytus įv. Ekslibrisus, kolekcionuoja mūsų tautodailę.“   

G. Bagdonavičius ekslibriso piešinį pirmiausia padarydavo plunksnele tušu ant popietriaus, kartais prireikdavo ne vieno eskizo, kol dailininkas likdavo patenkintas savo kūriniu. Po to jis šį piešinį perkeldavo į cinkografinę plokštelę, užsakydamas cinkografinę klišę spaustuvėje ir, suderinęs su užsakovu, pagamindavo spaustuvėje ekslibriso norimą tiražą. Taip dauguma jo sukurtų ekslibrisų buvo tiražuojami cinkografine kliše spaustuvėje. Tokių ekslibrisų jis nepasirašydavo ir jie plisdavo Lietuvoje didžiuliais kiekiais.  

Pokario metais G. Bagdonavičiaus sukurtuose knygų ženkluose kokių nors racionalesnių poslinkių nepastebima. Juose tebedominuoja įvairios detalės, elementai. Norėdamas sutalpinti kuo daugiau įvairių elementų, dailininkas didino ekslibriso formatą. Palyginus šeštajame dešimtmetyje sukurtą autoekslibrisą (1960) su panašiu 1926 metų autoekslibrisu, ryškėja autoriaus kūrybinė degradacija. Abiejų ženklų centre – tas pats Milo Veneros siluetinis piešinys. Tik vėlesniajame darbe deivės siluetas iš visų pusių „papuoštas“ paaiškinamaisiais elementais, apraizgytas dešimtimis detalių. Čia ir knygos, ir fotoaparatas, teptukai, pieštukai, paletė, gaidos, kanklės, kaukės, žvaigždės, rūtos, pelėda, skraidantis šalmas, ir etnografiniai, architektūriniai, pramoniniai motyvai ir t. t. Visa ši ornamentinė kompozcija labai paini, sunkiai iššifruojama. Panašiai susmulkinti ir kiti tų metų ekslibrisai – žmonai, E. Urlakiui ir kt.

Tačiau ir šiuo laikotarpiu G. Bagdonavičius yra sukūręs ekslibrisų, kurie savo kompozicija, kruopščiu piešiniu prilygsta geriausiems ankstyviesiems jo darbams. Būdingas pavyzdys – B. Vilinbachovo knygos ženklas (1956). Pats bibliotekos savininkas – gimęs ir augęs Vilniuje, savo gimtajam miestui jaučiąs didelių sentimentų. G. Bagdonavičius šiame ekslibrise pasitenkina Vilniaus miesto motyvu, – jį  simbolizuoja Gedimino pilies bokštas ir trimituojančio kario figūra. Gerai dera viršuje ir apačioje įkomponuotas originalus šriftas (Sidaravičius, J. Gerardas Bagdonavčius, p. 16).

Per daugiau nei šešiasdešimt metų G. Bagdonavičius sukaupė gausią savo knygų ženklų kolekciją, kuri akivaizdžiai parodo dailininko ieškojimo kelius, patvirtina nuomonę, kad brandžiausius šio žanro darbus jis sukūrė trečiajame dešimtmetyje. Vėlesnieji, nors ir įgijo naujų, savitų bruožų, yra mažiau vieningi, neišvengė pretenzingumo. Antra vertus, tik gretinant atskirus kūrybos periodus ar pačius darbus, galima išskirti geriausius.

Ekslibrisų kūrimo ir propagavimo istorijoje G. Bagdonavičius stovi šalia P. Galaunės kaip viena ryškiausių figūrų. Naudodamas sudėtingą emblematiką, simboliką, mitologijos arsenalą, liaudies meno motyvus, jis praturtino lietuvišką ekslibrisą naujais įdomiais pavyzdžiais (Korsakaitė, I. Gyvybinga grafikos tradicija, Vilnius, 1971, p. 69).

(Bus tęsinys)

G. Bagdonavičius apie 1935 m.

Dail. G. Bagdonavičius. Ekslibrisas kun. K. Jasėnui.

G. Bagdonavičiaus autoekslibrisas.

G. Bagdonavičiaus autoekslibrisas.

Varpų“ viršelis – dail. G. Bagdonavičiaus autoekslibrisas.

G. Bagdonavičiaus autoekslibrisas.