Šiame rašinyje kalbėsime apie tautinės tapatybės išsaugojimo svarbą svetimame krašte, į kurį 1941 metais ištrėmė mano tėvus – mokytojos Onos ir Antano Klumbių šeimą. Tautinės tapatybės sąvoka plati, todėl apsiribosiu savo patirtimi, kaip buvo stengiamasi neužmiršti gimtąją kalbą, esant būtinybei išmokti svetimąją.
Kalbos vartojimo ir tradicinio bendravimo taisyklės mums, vaikams, tėvelių buvo diegiamos nuo mažumės. Viena viso to puoselėjimo šaltinių buvo knyga.
Tad su knygomis ir biblioteka susietas visas mano gyvenimas. Dar nemokėdama skaityti, kūriau pasakas apie Pinokį pagal paveiksliukus, atsiųstus iš Italijos pusbrolių – Justino ir Romano Klumbių, kurie, nors ir mokėsi saleziečių mokymo įstaigose, bet dėl našlaitystės per atostogas glausdavosi mūsų šeimoje.
Tėvai ir kiti mokytojai gyveno mokyklos patalpose, todėl ir aš nuo mažumės sukiojausi mokyklos kieme tarp vaikų, kurie pertraukų metu ruošdavosi skaitymo pamokoms. Bendraudama su jais, ir išmokau pažinti raides, net tekstelius skaityti. Didžiausiai tėvų nuostabai pradėjau domėtis žurnaliukų turiniu. Pirmoji mano lektūra buvo vaikų žurnalai: „Žvaigždutė“, „Šaltinėlis“, „Kregždutė“. Juose rasdavau eilėraštukų, kuriuos, daug sykių skaitydama, išmokdavau atmintinai. Dar nelankydama mokyklos deklamavau:
Šešioliktą kartą paskelbė trimitai,
Kad pančiai vergijos nuo rankų nukrito...
Patiko ir Kazio Binkio, ir Vytės Nemunėlio eilėraštukai:
Tai turėsiu pinigėlių per metus!
Man gegutė iškukavo tris litus...
Arba
Atverkite langus gryčiučių,
Atverkite langus seklyčių –
Velykos, Velykos pas mus!..
Tėtis pamokė atkreipti dėmesį į autorių pavardes.
Namuose buvo daug knygų, žurnalų ir laikraštėlių. Tėvai turėjo nemažą biblioteką, skaitydavo ir vokiškai (tėtis), ir lenkiškai (mama). Važiuodami vasaroti į kaimą, jie visada pasiimdavo knygų. Knyga buvo visų mūsų gerbiama. Štai tėtis, 1914 m. bėgdamas nuo karo į užnugarį, pasiėmė jų pilną lagaminą.
Atrodo, buvau ketvirtokė, kai man tėtis patikėjo mokyklos bibliotekėlėje (tai buvo knygų spinta) keisti vaikams knygas.
Pirmąją rimtą knygą skaityti man padavė tėtis. Tai buvo Antano Vienuolio „Viešnia iš Šiaurės“. Mano reakcija, pamačius tą knygą, buvo gana keista. Perskaičiusi žanro įvardijimą „romanas“, tą pat akimirką prisiminiau ant vienos miestelio tvoros matytą užrašą: „Marė + Jonas = rumanas“. Verkiau, kai ją skaityti man padavė tėtis, o skaitydama verkiau iš gailesčio našlaitei-veikėjai. Juolab kad iš Italijos atostogoms grįžę pusbroliai, pakomentuodavo atskirus fragmentus.
***
Vasaromis mano „biblioteka“ tapdavo Babytės (mamos mama) knygų etažerė. Tėvai išvažiuodavo į mokytojų kursus, o aš toje etažerėje rasdavau senų laikraščių... Buvo ten ir „Šaltinio“, leisto 1906–1914 m., keli priedo „Šaltinėlis“ numeriai. Ten radau ir patarimus „Kaip rašyti laiškus“...
Senelis Butkus, ilgus metus gyvenęs Liepojoje, pasakodavo ir apie Palangos saviveiklininkų gastroles su pirmuoju Lietuvoje viešai lietuvių kalba suvaidintu spektakliu „Amerika pirtyje“. Prisimindavo ir savo vaidybą „Kęstučio“ spektaklyje.
Vasarojant Kruopiuose, tėvus aplankydavo Kėdainiuose gyvenęs Stasys Tijūnaitis (1888–1966) – mokytojas, poetas, žurnalistas, skaitomiausio vaikų žurnalo „Kregždutė“ leidėjas ir redaktorius (1928–1937), atkurtos Lietuvos Seimo narys. Man jis įsiminė todėl, kad atveždavo šviežių „Kregždutės“ numerių.
Tėvai į Kruopius atsiveždavo pilną lagaminą knygų, tarp kurių buvo ir vaikiškų. Mėgavausi Kazio Binkio eiliuota pasakaite „Atsiskyrėlis Antanėlis“ ir apysaka „Jonas pas čigonus“, pasak autoriaus, skirta švaros priešininkams. O jo eiliuota pasaka „Kiškių sukilimas“, pasižyminti pedagoginiu ir meniniu meistriškumu, būdavo transliuojama per radiją „Vaikų kampo“ laidoje. Įdomu būdavo klausytis – vietomis poeto žodžiai priversdavo nusijuokti, vietomis neramindavo mintis, o kas bus toliau, bet nuotaiką sustiprindavo džiaugsminga baigtis.
Didesne biblioteka naudotis pradėjau 1939 m., įstojusi į Kėdainių gimnaziją.
Tėvams persikėlus į Vandžiogalą, man parūpo jų biblioteka. Joje buvo daug įvairių knygų, kurios, mus ištrėmus į Sibirą, atsidūrė Vandžiogalos valsčiuje. Kas tik norėjo, tas nešėsi jų į savo namus. Prasidėjus karui, giminės surinko likučius ir parsivežė į savo ūkį. Ne visas pavyko išsaugoti: abiejų okupacijų metais kareiviai jas naudojo prakurams.
1940-aisiais, užėjus okupacijai, tėvai (kartu ir aš) perskaitėme Alos Rachmanovos „Studentai, meilė ir Čeka“, „Pieno pardavėja Otokringe“ ir „Moterys raudonojoje audroje“. Rašytoja, dar vadinama antikomunizmo teorijos pradininke Europoje ir pasaulyje, minėtose knygose atskleidė rusiškojo komunizmo esmę, būtent, kitaip mąstančiųjų negu bolševikai žudymą šimtais, tūkstančiais ir net milijonais, jų turto nacionalizavimą, normaliam žmogui suniai suvokiamą barbarišką žiaurumą ir t. t.
Normalus bendravimas su knyga iš esmės pasikeitė 1941-ųjų birželio mėn. ištrėmus mus į Sibirą. Tėtį uždarė Rešotų lageryje ir apie jį ilgai nieko nežinojome.
Mes, vaikai, su mamamokytoja Ona Klumbiene atsidūrėme Altajaus kalnuose – Soloniešno rajono Karpovo sovchozo fermoje (taip buvo vadinami sovchozų padaliniai), kuri vadinosi „Komsomolskaja“.

Klumbių šeima 1937-ųjų vasarą. Autorės archyvo nuotr.


Altajaus krašto vaizdai. Atvirukai. Autorės archyvo nuotr.



