(Tęsinys)
Tarp pedagogikos ir meno
Gamta ir talentas apdovanojo dailininką ir pedagogą G. Bagdonavičių vaizdine dovana ir neišsenkančia sielos energija. Malonumo ir kūrybos jausmas nepaliko menininko iki pat senatvės. Menas jam buvo egzistavimo forma, gyvenimo būdas. Jis net savo originalia išvaizda mokėjo atkreipti šiauliečių dėmesį, savitai išsiskirti iš minios.
Pasak menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės: „Bagdonavičius imponavo mokiniams ir kaip „gyvenimo menininkas“, savo ekscentriška išvaizda bei elgesiu stebinęs paprastus šiauliečius, bet žavėjęs meninių polinkių turinčiuosius. Vien ko verta fotografijose ne kartą užfiksuota jo apranga – apačioje rauktos golfo žaidėjo kelnės iki pusės blauzdų, iš po jų išlendančios rombais margintos storos kojinės ir britų kolonijinės uniformos atributas – kamštinis šalmas, kuriuo Bagdonavičius mėgo pasipuošti iškilmingomis progomis!“ (Jankevičiūtė, G. Telesforas Kulakauskas (1907–1977). V., 2016).
Dailininko G. Bagdonavičiaus kūrybinė ir pedagoginė veikla glaudžiai susijusi su lietuviu menu, su visos Lietuvos ir ypač Šiaulių miesto kultūriniu gyvenimu. Jau nuo pat pirmųjų dienų, 1920 m. sugrįžęs iš Rusijos, G. Bagdonavičius tapo aktyviu Šiaulių miesto kultūrinio gyvenimo dalyviu, produktyviu dailininku, savo veiklą ir gyvenimą paskyręs pedagogikai ir menui.
Daug dirbantis G. Bagdonavičius greitai įsitvirtino Šiauliuose kaip talentingas ir produktyvus dailininkas, padėjęs mieste tvirtus pamatus tokioms dailės šakoms, kaip taikomoji dailė, grafika, ekslibrisas, scenografija, pramoninis dizainas ir kt. Jis dirbo knygų iliustravimo, dizaino, reklamos, baldų projektavimo, karikatūros, meninės fotografijos ir kitose srityse.
Dailininkas apie savo kūrybą rašė: „Bagdonavičius G. daugiau dėmesio skiria į dekoravimą (buto, scenos ir kt.), įvairios paskirties grafiką ir senos architektūros pastatų urbanistinius reginius. Dirba dažniausiai komponuodamas realizmo dvasioje su dekoratyvumo atspalviu“ (Bagdonavičius, G. Vaizdingasis menas Šiauliuose. „Varpai“, 1943, p. 294).
G. Bagdonavičiaus, kaip pedagogo ir dailininko, platų kūrybos ir veiklos diapazoną byloja jo paties sukurtas ir 1930 m. išleistas reklaminis atvirukas: „PAVEIKSLAI / PIEŠINIAI / PLAKATAI / GRAFIKA DEKORAVIMAS DAILUSIS RAŠTAS / GERARDAS BAGDONAVIČIUS / ŠIAULIAI AUŠROS ALĖJA 84. // Piešiniai komercijos tikslams: fabriko ženklai, prekybos, pramonės ir draugijų emblemos (simboliai, alegorijos), antgalviai, šriftai ir jų kompozicija sąskaitų ir laiškų blankams ir vokams. Fabrikų ir dirbtuvių vaizdai – paveikslai. Reklaminiai plakatai, afišos. Prekių pavyzdžių paveikslai ir braižiniai. Etikečių ir dėžučių projektai. Obalsiai. Dailusis raštas. Ex libris. Monogramos ir inicialas. Gaidoms ir knygoms viršeliai. Iliustracijos, vinjetės – užsklandos. Balių programos, meniu, pasveikinimo lapai, adresai, iškilmių aktai, diplomai, atestatai ir kitų panašių dokumentų meninė išvaizda. Skelbimai ant stiklo, iškabos ant medžiagos, skardos ir sienų. Transparantai – permatomos iškabos (dėl šviesos reklamos). Diapozityvai dėl ekrano, užrašai vitrinoms. Didelis pasirinkimas dovanoms paveikslų. Vaizdai iš gamtos (tikrenybės) alyviniais, akvareliniais (vandeniniais), tempera dažais, pastele, anglimi, paišeliu ir kita technika atlikti. Kopijos ir senų paveikslų atnaujinimas. Šventųjų paveikslai. Užrašai vėliavoms. Tautiškame stiliuje papuošimai – ornamentai. Stilingi projektai rankų darbams (išsiuvinėjimui). Padidinimas ir sumažinimas, spalvų suderinimas. Spalvavimas ant medžiagos. Teatro, plastinių judesių, sporto ir maskarado (kaukių balių) kostiumai – rūbai. Balių, vaidybos – scenos dekoracija. Butų pagražinimai ir patarimai. Trafaretai – šablonai. Linoleumsschnitt. Paišybos pamokos – teorija ir praktika“ (G. Bagdonavičius. Reklaminis atvirukas. 1930 m.).
Jau trečiojo dešimtmečio pradžioje G. Bagdonavičius įsitraukė į kūrybinę veiklą. Atrodo, kad pirmuosius darbus grįžęs į Lietuvą ir įsikūręs Šiauliuose, jis sukūrė 1920 m. pabaigoje. Tačiau bene pirmieji darbai grįžus iš Rusijos į Lietuvą, datuojami 1921 m. Jis sukūrė piešinių, estampų, grafikos ir tapybos darbų. Taikė įvairią techniką (litografiją, cinkografiją, tušą, kreideles, pastelę, akvarelę ir kt.). Ypač daug nupiešė architektūrinių peizažų, kuriuose įamžino Šiaulių, Kauno, Kelmės, Kretingos, Pakruojo, Pašiaušės, Panevėžio, Radviliškio, Ukmergės, Zarasų, ir kitų Lietuvos miestų bei gyvenviečių architektūros ir istorijos paminklus.
Ankstyvajame kūrybos periode dailininkas piešdavo iš natūros, betarpiškai. Ypač daug šioje srityje G. Bagdonavičius nuveikė 1921–1930 metais. Jis piešė ne tik Šiauliuose, bet važinėjo po Lietuvą, ypač nedidelius provincijos miestelius ir kaimo vietoves. Pirmiausia jį domino senoji architektūra, kurią vaizdavo realistiškai, su jam būdingu koloritu, savita kompozicija, siekdamas perteikti linijų ir detalių santykį, šviesos ir tamsos sąskambius Dailininkas G. Bagdonavičius 1921–1930 metais įvairia technika sukūrė darbų.
Akvarelių: „Šiauliai. Šapyrų pievos. Tirpsta sniegas“ (1921), „Svirnas“ (1921), „Peizažas su medžiais“ (1921), „Miškas“ (1921), „Daržinė Meižių kaime“ (1922), „Medis Meižių kaime“ (1922), „Medinė trobelė“ (1922), „Vidiškių bažnyčia“ (1923), „Vandens malūnas Pašiaušėje“ (1923), „Maskarado epizodas“ (1923), „Namo fragmentas“ (1924 m.), „Kretinga. Vienuolyno bažnyčios portalas“ (1924), „Šiauliai. Miesto parke“ (1924) ir kt.
Aliejinės tapybos darbų: „Miežių ežeras“ (1921), „Šiauliai. Aušros alėjos pradžia“ (1922), „Kuršėnai. Koplytėlė medyje“ (1922–1924), „Ūkis prie Radviliškio“ (1923), „Šiauliai. Vėjo malūnas Zokniuose“ (1923), „Šiauliai. „Stadala“ Zokniuose“ (1923) ir kt.; estampų (autolitografijos ir kitomis grafikos technikomis): „Šiaurinė Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios pusė“ (1923), „Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios pirmosios zakristijos durys“ (1924), „Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios antrosios zakristijos durys“ (1924), „Bendras Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdas“ (1924), „Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdas iš Joniškio pusės“ (1924), „Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdas iš klebonijos sodo“ (1924), „Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriaus vartai“ (1924), „Didžiosios Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios durys“ (1924), „Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios eksterjero ir interjero fragmentai“ (1924-1925), „Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdų albumo viršelis“ (1925 m.) ir kt.
1925 m. atskiru aplanku G. Bagdonavičius išleido dvylikos litografijų ciklą „Šiaulių šv. Petro ir Pauliaus bažnyčia“. Lakštinėje grafikoje jo darbai pasižymi realistiniu linijiniu piešiniu, dekoratyviomis stilizuotomis detalėmis, dinamiškos formos, šviesos ir šešėlių kontrastai.
Aptariamuoju laikotarpiu G. Bagdonavičius sukūrė pastelių: „Mėlynas namas“ (1922 m.), „Sodas žiemą (1922 m.), „Varna medyje“ (1922 m.), „Peizažas su trimis pušimis“ (1922 m.), „Kompozicija su dviejų žmonių figūromis“ (1922 m.), „Šiauliai. Namai Posadnojos gatvėje“ (1923 m.), „Kluonas Vidiškiuose“ (1923 m.), „Pastatai Vidiškiuose“ (1923 m.), „Parke“ (1923 m.), „Vasaros dangus“ (1923 m.), „Peizažas“ (1925 m.) ir kt.
Piešinių: „Medis ir tvora prie Kuršėnų stoties“ (1922), „Medžiai dangaus fone“ (1922), „Beržai“ (1923), „Kompozicija“ (1923), „Ringuvos upė ties Kuršėnų stotimi“ (1923), „Pašiaušės kapeliai“ (1923), „Miesto fragmentas“ (1923), „Šiauliai. Šimšės malūnas“ (1923), „Šiauliai. Salduvės piliakalnis“ (1923), „Šiauliai. Šapyrų pievoje“ (1923), „Šiauliai. Prūdelis ties žydų kapais“ (1923), „Šiauliai. Už ežero. Tarp Salduvės piliakalnio ir Žuvininkų kaimo“ (1923), „Pušis tarp Salduvės piliakalnio ir Žuvininkų kaimo (1923), „Kaunas. Švč. Trejybės bažnyčios fragmentas“ (1923), „Kaunas. Švč. Trejybės bažnyčios šventoriaus vartai“ (1923), „Medžiai prie Kuršėnų“ (1924), „Meižių ežeras“ (1924), „Sodyba Meižiuose“ (1924), „Keturios pušys Padubysyje“ (1924), „Šiaulių apylinkės“ (1924), „Alėja Pašiaušėje“ (1924-1926), „Apsnigtas medis“ (1925), „Šiauliai. Senoji turgavietė“ (1926), „Šiauliai. Gydytojo Žilinskio namas Pagyžių gatvėje“ (1926), „Palanga“ (1927), „Tytuvėnai. Vienuolynas“ (1927), „Tytuvėnai. Bažnyčia ir vienuolynas“ (1927), „Tytuvėnai“. Kančios laiptų koplyčia“ (1927), „Dvi Tytuvėnų dvaro svirno-rūkyklos stogo vėjarodės“ (1928), „Bubiai. Kalvė“ (1928), „Kauno senamiestis“ (1928), „Kaunas. Kunigų seminarijos kiemas“ (1928), „Zarasai. Piliečių klubo pastatas“ (1928), „Zarasų vandens malūnas“ (1928), „Šiauliai. Troba Užkirkio rajone“ (1929), „Radviliškis. Bažnyčia“ (1929), „Šaukėnai. Sinagoga ir „stadala“ (1930), „Kompozicija“ (1930), „Biručio diendaržis Barysių kaime“ (1930), „Kaunas. Maironio namai“ (1930), „Kelmė. Aikštės vaizdas prieš gaisrą“ (1930), „Kelmė. Dvaro vartai“ (1930), „Želvių dvaro svirnas“ (1930), „Kražiai. Benediktinių bažnyčia“ (1930) ir kt.
G. Bagdonavičius aktyviai dalyvavo Lietuvos dailės gyvenime, parodose, pats organizavo parodas, rašė, straipsnius meno klausimais. 1923 m. gegužės 1 – birželio 1 dienomis Kaune surengtoje Lietuvos meno kūrėjų draugijos Plastikos sekcijos meno parodoje pirmą kartą buvo eksponuojami G. Bagdonavičiaus darbai: „Pušis“, „Sudžiūvusi eglutė“, „Vasarnamis iš kiemo“.
Savo prisiminimuose G. Bagdonavičius rašo: „Nuo 1923 m. Kaune pirmąsyk dalyvavau Meno kūrėjų draugijos didelėje parodoje su trimis akvarelėmis (Saratovo gamtovaizdžiu – buvo ten tuoj publikos nupirkti)“ (Bagdonavičius, G. Prisiminimai apie veiklą. Rankraščio kopija saugoma rašinio autoriaus archyve).
G. Bagdonavičiaus tarsi nekamavo provincijos uždarumas – nuolat dalyvavo įvairiose Lietuvos dailininkų parodose, joms nuolat pateikdavo savo naujausių darbų. Baigiantis 1926 metų vasarai Šiauliuose, „Birutės“ rūmuose, dailės parodą surengė Lietuvių dailės draugija. G. Bagdonavičius tąsyk eksponavo net 47 darbus. Jo darbai susilaukė palankaus vertinimo ir lankytojų dėmesio.
Lietuvių dailės draugijos parodoje Kaune 1926 m. G. Bagdonavičius eksponavo keturiolika darbų: etnografinių peizažų, dekoracijų eskizų, ekslibrisų. Tais pačiais metais rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais Lietuvos dailės draugijos parodoje Šiauliuose dailininkas pateikė net 47 kūrinius, iš kurių jo darbų buvo parduota – 3 (Provincijoje. Dailės Parodoj. „Rytas“, 1926 rugpjūčio 27, p. 4).
Menotyrininkas J. Sidaravičius apie tarpukario trečiojo dešimtmečio dailininko G. Bagdonavičiaus kūrybą rašė: „Po 1926 m. G. Bagdonavičiaus peizažinė kūryba praturtėja naujomis savybėmis. Tai žymu jau pirmajame „Tytuvėnų architektūrinio ansamblio“ cikle (1927). Nors dailininkas vis dar žavisi statinio fragmentu, tačiau jau ieško ryšio tarp atskiros detalės ir visumos. Piešdamas pastatą, autorius nebeskaičiuoja kapitelio lapų ar stogo čerpių, o viską stengiasi parodyti plačiau, labiau apibendrintai. Šia prasme ypač charakteringas lakštas, vaizduojantis masyvią bažnyčią ir prie jos prisišliejusį vienuolyno fragmentą. Statinys lyg per rūką ryškėja šviesaus dangaus fone, kurdamas ramią, monumentalią nuotaiką. Lakoniškai, paprastai komponuotas paveikslas „Kaunas. Gardino g. 63“ (1928). Labiausiai čia akcentuotas dekoratyvaus pastato frontonas, tačiau su visu statiniu jis sudaro įdomią architektūrinę visumą ir gerai „įsirašo“ dangaus fone.
Trečiojo dešimtmečio pabaigoje G. Bagdonavičiaus etnografiniuose peizažuose pastebimi nauji komponavimo principai – autorius ima taikyti kulisinę kompozicinę schemą. Pagrindiniai elementai nukeliami į paveikslo gilumą, o priekiniame plane paliekami antraeilės reikšmės daiktai: arkos detalė, medžių kamienai ir pan. Šiuo metodu sukurta daug Kauno, Šiaulių peizažų, kuriuose stengiamasi parodyti architektūrinį objektą jo aplinkoje – tarp medžių, kitų namų. Tokie peizažai skiriasi ir piešimo maniera. Virpantis atrodo „Kretingos“ (1929) peizažo pirmojo plano medžių masyvas, palyginus jį su ramesniu „Šiaulių“ (1929) vaizdu. Santūrumu, susikaupimu dvelkia „Senojo Kauno“ (1928) motyvas. Čia kulisinė kompozicija išnaudota maksimaliai – ji padeda autoriui įtikinamai perteikti seno skersgatvio perspektyvą, slogią niūrią atmosferą“ (J. Sidaravičius. Gerardas Bagdonavičius, p. 8-9).
1927 m. gegužės 8 d. Lietuvos draugijos salone buvo atidaryta Lietuvos dailininkų kūrinių pavasario paroda, kurioje dalyvavo 19 dailininkų su 134 darbais. Parodos apžvalgoje rašoma, kad G. Bagdonavičiaus kūrinėliai atlikti sąžiningai (Sagatas, R. Lietuvos dailininkų pavasario kūrinių paroda. „Iliustruotoji Lietuva“, 1927 gegužės 21, p. 161).
Tų pačių metų gruodžio 31 d. Kaune, Lietuvos dailės draugijos salone, buvo atidaryta Lietuvos dailininkų paveikslų paroda, kurioje dailininkas G. Bagdonavičius pateikė darbus, vaizduojančius Tytuvėnų vienuolyną („Lietuva“ 1927 gruodžio 31, p. 6).
Nuo 1928 m. G. Bagdonavičius pradėjo atstovauti lietuvių dailei užsienyje: pirmiausia Latvijoje, vėliau Belgijoje, JAV, Vokietijoje, Švedijoje, Čekoslovakijoje ir daugelyje kitų šalių.
G. Bagdonavičius savo kūrybą eksponavo ne tik parodose, bet spaudoje. 1928 m. rugpjūčio mėnesį laikraštis „Momentas“ išspausdino du G. Bagdonavičiaus piešinius, vaizduojančius Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčią (Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdai. „Momentas“, 1928 rugpjūčio 19, p. 4). 1929 m. kovo 20 d „Momento“ laikraštyje buvo išspausdintas G. Bagdonavičiaus sukurtas grafinis Šiaulių šv. Petro ir Povilo bažnyčios vaizdas (Piešinys. „Momentas“ 1929 kovo 20, p. 2). 1930 balandžio mėn. laikraštis „Šiaurės Lietuva“ išspausdino G. Bagdonavičiaus darbą „Rytas“ (Bagdonavičiaus, G. piešinys „Rytas Šiauliuose“. 1930. „Šiaurės Lietuva“, 1930 balandžio 26, p. 1).
G. Bagdonavičius 1930 m. savo darbus eksponavo Kaune, Žemės ūkio parodoje, tautodailės stende. Dailininkas aktyviai reiškėsi ne tik parodose, bet rašė straipsnius apie menininko padėtį, dailės būklę Lietuvoje.
G. Bagdonavičius apie piešimo mokytojų padėtį ir meno situaciją tarpukario Lietuvoje ir Šiauliuose rašė: „Surasti aukso vidurį tarp darbuotės grynam menui, parodoms, konkursams iš vienos pusės ir patarnavimams visuomenės reikalams – gyvenimo pilkai kasdienybei iš kitos pusės, kad susidarytų maksimumas palankumo menininko gyvenime, yra kol kas pas mus neišspręsta problema. Čia siekiama tam tikro ekonominio nepriklausomumo, kad būtų bent minimalus pagrindas kiek galint patvaresnis, nes tik visam tam esant yra įmanomas tikras kultūrinis pažangumas, plėtra, laisvas nuoširdus atsidavimas kilniam menui ir meno mokslo studijoms, sukauptam kritiškumui praeitai ir būsimai darbuotei.
Ekonominė nepriklausomybė ateina pavidale tarnybos ir tik iš dalies iš visuomenės teikiamų epizodiškų honorarų už užsakymus, kurie Šiauliuose yra reti ir visiškai nedėkingai miniatiūriški. Tokioms sąlygoms esant dailininkai (ir šiaip menininkai), neturėdami ekonominės laisvės, pilnai negali susidaryti ir ant jos besiremiančios aukštos meno kultūros. Taip yra dabar, bet taip buvo pas mus visą laiką per 20 metų... Kol nebus pas mus kurios organizacijos, panašios į kokį pav. Kultūros fondą – Rūmus, tol šis reikalų stovis nepagerės. Ir visokie visuomenės menininkams statomi „reikalavimai“, manyčiau, negalėtų būti aplamai net keliami...
Visame pasaulyje niekur nerastume tokios padėties, kaip pas mus, kur beveik visi paišybos mokytojai būtų pilna žodžio prasme dailininkais, nuolat dalyvautų savo darbais įvairiose pasaulio šalyse meno muziejų rengiamose dideliuose parodose, darytų teatrų dekoracijų projektus, vidaus (interjerų) apipavidalinimus, laimėtų dailės konkursų premijas ir t. t. Tuo tarpu mūsų kuklūs paišybos dalyko mokyklų mokytojai visa tai ir dar daugiau įvairių sugebėjimų turi ir juos sugeba realizuoti, būdami daug neparankesnėse sąlygose už kitų didesnių kultūringiausių kraštų paišybos mokytojus.
Pas mus kontaktas su visuomene esti per meno parodas, bet dailininkams pageidaujamas bendravimas yra ne tik minimalus, bet stačiai apverktinas. Yra tam tikras kontingentas šiauliečių intelektualų šeimų, valdininkų, laisvų profesijų žmonių, meno mecenatų ir didesnis būrys moksleivių, kuriems menas tikrai yra būtinybė, tampriai su gyvenimu susijusi: jų namuose yra ir įvairių dailės kūrinių, taikomosios dailės dalykų ir amatų dirbiniai yra rūpestingai gražios ir racionalios formos parinkti, jų butai, kad ir kuklūs, bet kultūringi – čia žmonės auga, dirba ir gyvena, harmoningai tobulėdami.
Bet toli gražu to negalima pasakyti apie likusius kitus miesto gyventojus. Jų dauguma verčia dar daug pageidauti ir liūdnai nusiteikti. Pas daugelį nei paveikslų, nei kitų meno dalykų nerasi, o jei ir yra, tai dažniausiai kitų atnešta dovanų, „šedevras“ kurio artimiausio tvorų dažytojo. Ir tai dažniausiai, kaipo taisyklė, kur nors pačioj palubėj ant pripuolamai ten buvusios vinies pakabinta taip, kad norint tokį paveikslą pamatyti, reikia kopėčių... Tokių „Topazų“ buto sienos plikos, nėra nei audinių, nei gėlių, nei ko kito, kas suteiktų bent primityviausią jaukumą. Dažniausiai jie ir parodų nelanko, kad ir už rankovės tempiami, kad ir to laukia iš jo visi, kaipo iš aukšto vadovo. Vienintelis dalykas, į ką juos tempti nereikia, tai kelias karjeron. Tik mūsų gabusis jaunimas sugeba tinkamai įvertinti meną, parodų lankytojų skaičiuje pats užima stambiausią vietą.
Dėl to mūsų parodose paveikslai vis mažiau ir beveik neperkami atskirų asmenų. Kartais pasitaiko užpirkimai muziejui. Bet per kelius metus sykį. Viešas patalpas puošti dailininkų įvairios rūšies kūriniais, kaip tai yra jau seniau Estijoje, Latvijoje ir kitur, pas mus, išskyrus Ukmergę, nepraktikuojama. Net menu domėtis nuoširdžiai yra nesuprantama, nuobodu. Anot jų, menas menininkams, o jie yra nuošalūs žmonės, niekam netrukdo. Kai kuriuose sluoksniuose prieina net prie tam tikro neviešo kurio dailininko boikoto, ignoravimo, jei toks menininkas per daug atvirai drįso savo nuomones viešai reikšti“ (Bagdonavičius, G. Vaizdingasis menas Šiauliuose. „Varpai“, 1943, p. 293-294).
Teisingi ir laiką pralenkiantys dailininko žodžiai. Šios iškilaus Lietuvos pedagogo ir dailininko G. Badonavičiaus mintys nepaseno, jos kaip niekad aktualios ir šiandieniniam menininkui, atspindi dailės padėtį ir jos vietą valstybės ir visuomenės gyvenime.
(Bus tęsinys)
Dailės parodoje Šiauliuose. Apie 1930 m. Dail. G. Bagdonavičius trečias iš kairės. Iš P. Kaminsko rinkinio.
Dail. G. Bagdonavičiaus.
Dailininko G. Bagdonavičiaus kūrinys „Kaunas. „Perkūno“ namai“. 1928. Nuotr. Iš S. Kruopio rinkinio.
