Beno Alejūno siūloma, jo pateikiama savita portretūra mums pati pateikia ne tik kokią nors portretinę ataskaitą, ne tik susumuotą bruožų bei savybių sąskaitą. Jo kaip tapytojo portretūra savitu greičiu išveda, nukreipia toliau, aprėpia platesnius portretuotojo ir portretuojamojo santykių plėtinius. Išveda į gyvą aplinką, į tankią ir talpią apsuptį, į intriguotas portretines ištakas ir įtakas. Portretas šio autoriaus ketinimuose, jo sprendimuose yra kuriamas iš persidengusios aplinkos. Aplinka turi savo paviršių ir savo faktūrą. Veidas taip pat turi paviršių, odos faktūrą.

Portretuojama aplinkos faktūra visada yra daugiasluoksnė faktūra. Ją sukuria ir ją valdo daugybė skirtingų faktorių. Portretavimas visada yra nulemtas portretuojamojo aplinkos. Aplinkos patirtis yra tas svarus, intensyvus portretavimo faktorius, pačios portretūros spalvų susidarymo faktorius. Jis yra atveriamas, atidaromas intensyviame portretinių detalių, niuansų, lėtų pokyčių suvokime. Jis nuolat aptinkamas aplink portretą esamo pasaulio įvairovėje, buvimo aplink portretą pasaulyje suvokiniuose.

Portretinė sąmonė yra daugiasluoksnė sąmonė. Daug sluoksnių rodo ir pats pasirinktas kurti portretas. Portretas tampa mirgančia ir žibančia bruožų visata, sluoksniuota strata. Sluoksniuota patirtis – tai gyvenamosios aplinkos tolumos ar jos gilumos patirtis, aplinkinio, jo sukinių ir lankstų pasaulio patirtis, skirtingos išraiškos klosčių ir sanklodų patirtis. Patirtis, portretinė tapytojo patirtis,  yra kuriama, ji  yra tapoma iš gausybės nesibaigiančių, neišsenkančių, nedubliuojančių, skirtingų aplinkybių. Iš tiesioginių empirinių, psicho-fizinių aplinkybių, iš savos materijos aplinkybių. Nors tai niekada nėra galutinės aplinkybės, jas papildo sudėtingesnės, mentalinės, save išplečiančios, save perkeičiančios ir save peržengiančios aplinkybės.

Visa tai sluoksnis po sluoksnio, korekcija po korekcijos trinties, dermės, klojimo principu nugula ir tampa įtaigia, lėta tapybine portretūra. Ji visada prasideda nuo pačios faktūros. Portretinė faktūra iš empirinio faktiškumo, iš tiesioginės patirties ateina į šį sluoksniuotą, portretuojamą paviršių. Ateina nuotaikingos kaitos, juntamos apykaitos, vizualinių mainų principu. Veide aptinkami bruožai, kontūrai, reljefai – tai asmenybinės įtampos santalka. Portretinė santalka šalia esamos, gerai pažįstamos, puikiai žinomos santalkos pateikia ir galimą, numanomą santalką. Nes bruožai virsta klampojančiais bruožais, spalvos virsta spalviniu vėriniu, pažintinės detalės, esmingi bruožai ima rodyti papildomas, nežinomas, tačiau įmanomas savybes. Esama ir nesuprantama bruožų visuma staiga tampa įmanoma, savą papildomą galią rodančia visuma. Esminius bruožus keičia būdingi bruožai. Esatį keičia raiškos apsuptyje, jos klojiniuose randama būtis, sutelkta ir įtempta būtis. Visa portretinė persona yra ta nesibaigianti gausa, tąsa bruožų kilties ir jų santalkos.

Daugiasluoksnė portretinė patirtis, šalia santykių su gyvenama aplinka, su aplankomomis ir aplenkiamomis aplinkybėmis, patirtis visada yra savitos veido šviesos patirtis. Regimo veido, esamo portreto šviesos patirtis – tai sulėtintų ir ištisinių procesų, jų raidos patirtis, lėtojo laiko, jo šviesos atvesta patirtis. Tai atotrūkio šviesa, tam tikros atsitraukiančios, tolstančios spalvos šviesa, nuvedanti tolyn, į painias įtakas, į santykių sanpynas, į nematomas, tik spalvoje liekančias patirtis.

Visuose šiuose autoriniuose portretuose yra regima naratyvo nuotaika. Čia yra regima, juntama sudėtingos istorijos, likimiškojo siužeto, regimo įvykio nuojauta, sluoksnis po sluoksnio kurianti savo navigacinę pajautą, atvedanti ir nuvedanti horizontale, perspektyva, perregima rega per visus barjerus, pro visas užkardas. Horizontalė veda link pačios patirties horizonto. Link paties horizonto, link jo, save tolinančio neaktualizuoto, neuzurpuoto, stichiško, save sukūrusio veiksmo brėžio, link pirminės veido apybraižos. Kuri surinks visas pasipildančias linijas, visus aistros plėmus, visas galios formas ir formantes. Portretuotojas – vizualinis sakytojas ir pasakotojas, sukuriantis ir vizualinės rekonstrukcijos principu atkuriantis nugyventas bei tik išgyventas istorijas. Portretinio apmato bruožai, detalės, perėjimai, trukdžiai yra portretinio naratyvo karkasas.

Sluoksniai tokioje portretūroje – tai medijuotos optikos, susiskaidančios spalvos kaitos, jos trūkumo ir jos nepakankamumo, neišsemiamumo, kaip trukdžio, sluoksniai. Tapybinis portretas sujungia, susaisto, suvarsto spalvine jungtimi tuos visus neišvengiamai trupančius ir trūkstamus bruožus. Išlieja juos reikiamu spalvos tempu, iš likusios spalvinės užuominos reikiamas savybes, į įvykio, veiksmo, nuotykio, sukrėtimo, ritmo, geismo savybes įvedant papildomas spalvas. Veido spalvos yra veidą kūrusios, veide atsispindėjusios ir trumpam, intensyvumo permainoje pasilikusios spalvos. Blėstančios, gęstančios, išsenkančios, nutylančios spalvos, trikdžių ir kliuvinių spalvos. Bet tai nėra vienintelės spalvos, jas nustelbia susidariusios vizualinės euforijos, nuotaikingo susikaupimo, permainos kulminacijos, visada ryškios ir gilios spalvos.

Lesūrine technika kuriamos spalvos, trinties, gesinimo spalvos yra portreto ieškos, jo dermės, išsamumo spalvos. Dėl jų žengiame akimis ir mintimis pro šį sluoksnių plėtinį. Žvelgiame sąlyčiais ir sąjūčiais įvykio, nuotykio, atokvėpio ar įtampos eiga. Portrete – visa eiga ir raida, visa seka, lėtojo laiko seka. Sėkmės ir negandos, nuopuolio ir lūkesčio, išgąsčio ir šypsnio raiška padengta seka. Gili, neišsenkanti, sutramdanti, sulaikanti ilgam ties šia sluoksniuota seka.

„Nuotaka“ – besiplaikstanti skraja, besiliejantis raudonis. Sluoksniuota nuotakos nuometo skraja virsta skraiste, skraistė virsta banguojančia, linguojančia uždanga. Uždanga nuplaukia tarsi vėjo judinama užuolaida, o pati užuolaida virsta dūmų gija. Iškilminga ir kartu aistringa žaismė, kuri mus nuveda įmantriais vingiais, linijų kaskadomis, kintamo raudonio tėkmėmis į visas tas išraiškos plotmes. O tų plotmių, portretinių plotmių čia iš tiesų daug, jos čia vejasi viena kitą, viena iš kitos išteka. Nutekanti, ištekanti tėkmė, vingiuota tėkmė, visa gyvenimo tankmė portretinėje skrajoje.

„Žmogus kokone“ – taip įvardytas autoportretas, kuris įsivijęs į save, įsigilinęs ir aptvėręs apsauginėmis, įgytomis, įsteigtomis linijomis save. Autoportretas, savęs portretavimas, savų bruožų surinkimas – tai savęs pateikimo, savęs vizualizavimo, o kartu ir savęs saugojimo, savęs gynimo eiga. Kokoninė apsauga – tai savasties apsauga savais bruožais, savais štrichais. Save reikia saugoti, save reikia ginti. Portretinė savianalizė, spalvų dėlionė savyje ir aplinka savyje – tai traktuotės žaismė, identifikavimo žaismė. Ir žinoma, tai skirtumas, portretinis skirtumas. Tam tikri bruožai turi likti savyje, o tam tikri bruožai yra sau pateikiami. Savęs matymas portretavime – tai sau reikiamų, sau būtinų, būdingų spalvų pateikimas. Autoportretas ne tik portretiškai įrėmina, jis įvijas pateikia.

„Laiko portretai. Rimas“. Čia daug šviesos, liepsnojančios, spindinčios auksinančios šviesos. Geltona, foninė šviesa į spindinčią žalumą ateina, nori, siekia, kviečia žalumą, jos gelmę nušviesti. Bet visa esmė – tai spindintys, žėrintys, žaižaruojantys, pilni aistros, kupini raudonio taškų bruožai. Spindėjimas ir mirgėjimas veido šviesoje – tai bruožų pajautos, bruožų aistros išdava. Akių žvilgsnis, akių kryptis ir į save pakrypstanti poetinėje rezignacijoje, ir pasaulį surenkanti, pasaulio šviesą surenkanti, perreginti aplinkinį pasaulį akių kryptis.

„Žmogus, kurio nepažinau“ – iš taškų, iš mikrodalelių, iš portretuojamų ir nežinomybei skirtų portretinių atomų atsirandanti, į šalis sklindanti dėlionė. Lėtu, bet intensyviu greičiu sklindanti dėlionė, atradimų ir praradimų, žinojimo ir nežinojimo kupina portretinė dėlionė. Portretavimo detalių, portretūros sklaidos, bruožų paklaidos kupina dėlionė. Portretas savo detalėse – tai kelių plotmių, kelių skirtingų, pasipildančių lygmenų dėlionė. Ištiškę ir nuo kažko atitrūkę, nutrūkę, ištiškę į portretinę šviesą bruožai. Vis pasipildantys, vis neišsenkantys, naują seką, naują tėkmę siūlantys bruožai. Portretuojanti nežinia, portretuojamas žinojimas, pokytis ir perversmas – tai vertinimo ir pervertinimo šviesos.

Tiesiogiai, veidas į veidą, kito veido nematome, nes veidas savo savastimi dengia veidą. Kito veido nuotolis, kito veido skirtybės, jo savybių bei bruožų pasiskirstymas – tai nuolatinė būtina ir neišvengiama veido šviesos distancija.

Vertikalus, į begalines aukštumas ar į temdančias gilumas vedantis kito veidas: jame plyti, švyti visa tapybinė našta, visa savybinė jautra, visa permaina, vizualinė, daugiasluoksnė, daugiaplotmė permaina. Veido faktūra yra nuolat tirštėjanti ir tvinstanti savo spalvomis tekstūra. Ties kuria sustojama, ties kuria suklūstama, o po to judama toliau, laukiant naujo prasminio potvynio ar atoslūgio.

Beno Alejūno portretūros yra sluoksniuoti, niuansuoti, savo vizualinę saugą, savo koncentraciją išdėstę karkasai. Jie yra ta substancija, kuri neleidžia takiai spalvinei materijai subyrėti, neleidžia formoms sutrupėti. Už visų tų spalvų misterijos yra pirminis, portretinis piešinys, nesunaikinamas ir nepaneigiamas, gyvas kuriamo, atrandamo veido piešinys. Kūrėjo ir atradėjo, gyvų pastangų, tų sutankintų, sutirštintų galių piešinys. Kaip kūrėjo gyvenimą vis papildo, vis jo nenutildo nenumaldoma portretinė galia, taip sukurtas, atrastas, įtvirtintas, savas, save sukūręs gyvenimas vis pataiso, papildo portretą. Sluoksniuotas portretūros maršrutas yra rizomos maršrutas, kupinas plyšių, skilimų, ieškojimų ir klaidžiojimų maršrutas. Šie Beno Alejūno portretai save aktyvuoja, save iš savęs papildo nauja šviesa.

Žmogus kokone. Drobė, aliejus. 96,5 x 96,5 cm. 2020 m.

Nuotaka. Drobė, aliejus. 200 x 190 cm. 2021 m.