Dalijamės Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) profesoriaus dr. Remigijaus Venckaus menotyrinėmis įžvalgomis apie šiuolaikinę abstrakčiąją tapybą kuriančią dailininkę Justiną Adomavičienę.

Keletas biografinių faktų
Dailininkė J. Adomavičienė (g. 1981) parodose dalyvauja nuo 1990 m. Ji 2010 – 2012 m. lankė Savicko suaugusiųjų dailės mokyklą, o 2014 m. Lietuvos edukologijos universitete (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) baigė Vizualiųjų menų magistrantūrą ir vėliau studijavo Vilniaus dailės akademijoje meno terapiją.

2014 m. dailininkei suteiktas meno kūrėjos statusas, o nuo 2015 m. J. Adomavičienė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Menininkė surengė nemažai autorinių parodų, aktyviai dalyvavo pleneruose, grupinėse parodose ir konkursuose Vilniuje, Kaune, Alytuje, Nidoje, Palangoje, Ignalinoje, etc.

Filosofinis žvilgsnis į tapybą
J. Adomavičienės tapyba byloja apie jausmus ir išgyvenimus. Lakoniškais pavadinimais tituluodama savo paveikslus autorė nedaugžodžiauja, bet akimirksniu neria gilyn. Dailininkei rūpi ne tik individualūs išgyvenimai, autentiška subjekto patirtis (kur tapyba atlieka savianalizės funkciją), bet ir intuityviai motyvuotas bandymas prisiartinti prie pamatinių žmogaus egzistencijos klausimų. Tokiu būdu J. Adomavičienės kūryba sugestijuoja aktyviai veikiančią intuityvistinės estetikos kryptį.

Intuityvistinei estetikai yra būdinga savianalizė, o pati meno kalba yra sąlygojama to, kas nepažinta. Kaip yra pastebėjęs Antonino Artaud (1896 – 1948), iš nepažinto – kito – gimsta noras pažinti save. Šiuo atveju J. Adomavičienė siekia atskleisti pirminę tikrovę, kuri yra jos sielos pasinėrimas į savąjį Aš; t. y. ieškant prasmės dailininkė tarsi savanoriškai „panyra į save“.

Šiuo atveju ne tik J. Adomavičienė, bet ir kiti šiuolaikiniai abstrakcijų kūrėjai labai dažnai tiria save kaip nežinomą ir šiam pasauliui nepriklausomą prasmę, artėja svarbių „pirminių charakteristikų“ būties link. Filosofas George Bataille (1897 – 1962) tokią menininkų savianalizę vadina vidine patirtimi; čia savianalizė krypsta pirmapradžio savęs ir pasaulio patyrimo link.

J. Adomavičienės tapyba išbando ir žiūrovo jausmus, t. y. skatina jį (žiūrovą) dalyvauti priešais akis vykstančioje potėpių audroje ir apmąstyti vidines, ne tik visiems žmonėms bendrai aktualias, bet ir jam pačiam individualiai svarbias dramas. Šią audringą J. Adomavičienės potėpių sistemą provokuoja šiurkšti realybė. Dailininkei rūpi tai, kad natūralistiniai vaizdai neužgožtų žodžiu grindžiamai artikuliacijai nepavaldžios abstrakcijos ir autentiško vidinio tikrovės išgyvenimo.    

Formalūs potėpiai rodo, jog autorei aktualu siekis skatinti asociacijas, gimstančias žiūrovų sąmonėje, meistriškai subtiliai sudirginti jų jusles. Harmoningame vaizde ne visada pastebime aiškiai ir griežtai išreikšto kompozicijos centro. Akis mielai klaidžioja paveikslo plokštumoje, seka potėpį po potėpio, stebi jų susikirtimus ir išsiskyrimus. Atrodo, kad akimirksniu susidaro įspūdis apie tai, jog ekspresyvūs potėpiai tarytum rangosi kūrinio paviršiuje ir visiškai nebetilpdami paveikslo formate akimirksniu išsiveržia į mūsų gyvenamąją erdvę.

J. Adomavičienės tapyba atrodo esanti lyg natūraliai susikūrusi terpė, kuri neturi jokių konkrečių bendrysčių su mūsų gyvenamosios aplinkos daiktais. Atsiveriantis polėkis interpretacijai ir galimybė fantazuoti apie tai, kas yra regima kūrinyje, sugestijuoja Umberto Eco postuluotą „atviro kūrinio“ koncepciją. „Judančiu“ ir „atviru“ kūriniu mąstytojas vadino tokį, kuriuo autorius nediegia jokios aiškiai perskaitomos suvokimo schemos.

Abstraktūs kūriniai nesiekia perteikti objekto kolektyvinei recepcijai. Jie lemia išvadą apie tai, kad abstrakti tapyba nesiekia būti vartojama kuo didesnės auditorijos. J. Adomavičienė skatina abipusį meno ir jo vartotojo suartėjimą net ir tada, kai tikrasis tapytojos išgyvenimas, jos patirtis, minčių ir jausmų audra lieka visada vartotojui tiesiogiai neprieinami. J. Adomavičienės paveikslai sudaro grupes, kurių vaizdingumas asocijuojasi su tapybiška ir harmoningai sutverta poezija.

Pokalbio su dailininke fragmentai
Mano kūrybos centre yra abstrakčioji tapyba. Atmenu momentą, kuris skatino mane ją kurti. Studijų laikais, vieno atsiskaitymo metu, dėstytojas manęs paklausė: „Kur tu? Nematau tavęs…“ Tikriausiai tai ir buvo tas momentas, kai supratau abstrakcijos svarbą. Supratau, kad kūryba svarbiau už amato (t. y. akademizmo) išmanymą. Aš ir dabar baigdama tapyti visuomet užduodu sau šį klausimą.

Abstrakčioji tapyba yra ypatinga. Ji man yra laisvė be taisyklių, be suvaržymų, be teorijų. Abstrakčioji kūryba leidžia laisvai ir nevaržomai jausti gyvenimo pulsą. Tapydama aš galiu tarsi drąsiai išrėkti, visiems pasakyti, kad man taip kurti tikrai patinka.

Kuriant abstrakciją nebelieka jokių skaičiavimų, visas dėmesys sutelktas į emociją, dvasinę patirtį, kuriančiojo būsenas. Ji man leidžia improvizuoti, nepasimesti, atrasti save iš naujo, kartais net nustebinti pačią save. Tai lyg mano antras gyvenimas – sapnas, kurį aš paros metu susapnuoju. Ką ji duoda žiūrovui? Mažiausiai apie tai galvoju. Prioritetu lieka kūrybinis darbas, man svarbu, kokį manifestą mano tapyba sugestijuoja.

Tikriausiai vedina nevaržomos kūrybos aš sugalvoju labai lakoniškus paveikslų pavadinimus. Jie neverčia griežtai ir viena kryptimi suvokti pasakojimo. Man tikrai yra sunku pavadinti vienu žodžiu. Galėčiau pavadinimui skirti net kelias pastraipas, bet ar tai padėtų žiūrovui? Abejoju. Dažniausiai paveikslo pavadinimas kyla spontaniškai. Neteikiu jo paieškoms daug dėmesio. Juk kiekvienas esame skirtingi, jaučiame, įsivaizduojame ir matome kitaip. Tad pats paveikslo vaizdas turėtų padiktuoti pavadinimą žiūrovui.

Kurdama aš visada mintimis grįžtu į savo gražiausius vaikystės metus, įsimintinas dienas, šiltus susitikimus, ilgus pokalbius arba tiesiog esamą, jaučiamą būseną. Tikriausiai todėl į ateities planus mane veda ne tikslais ir uždaviniais sudėliotas planas, o tik abstrakčios svajonės. Galbūt dėl to aš drąsiai galiu teigti, kad man laimė yra kurti.

Didžiausia jausmų audra vyksta kūrybos metu. Kai pagaunu tą kūrybinio polėkio momentą, mėgaujuosi užplūstančia energija, neapsakoma ekstaze, meditacija. Kartais kūrybinis procesas veda ir į apmąstymus, kančią, nusivylimą, o kartais viskas persipina. Baigti tapybos darbai – jau nebepriklauso man, jie pradeda savarankišką gyvenimą.

Ar džiaugiuosi tokia jų kelione? Dar nežinau…

Iliuzija. 150 x 120 cm.

Proveržis. 120 x 150 cm.