Tapyba, ekspresyviųjų abstrakcijų tapyba, kai kada yra pati minties inkarnacija, sudėtingų, persipynusių vizualinių teiginių, ateinančių ir įsitvirtinančių suvokimo aplinkybių, jutiminių savybių, koloristiška raiškos galių visuma, kuri savyje nelauktai transcenduoja, peržengia įprastą sumavimą ar išskaičiavimą.
Tapybinė išraiškos visuma visada didesnė už numanomą sumą, kuri čia save atveria, kuri save paskleidžia ir ima plisti toje nepaliaujamoje ir siužetiškai vaizdijančioje apsuptyje. Tokioje imaginatyvioje apsuptyje, tokioje motyvų ir inspiracijų apsiaustyje, kur spalva tampa šviesa, kur daiktai perkelia, atiduoda kažkam kitam per spalvą savo šviesas. Kiti daiktai, kiti reliktai ir kiti reiškiniai šias spalvas priima. Tokiu būdu autorinėje tapytojos plotmėje ir įvyksta svarbūs vizualiniai mainai, paveikslas tampa apykaitos, sudėtingos apytakos plotme.
Nuo pirminio motyvo, nuo klasikinės temos, per jos vizualiąsias variacijas, taip galima iki modernios dabarties, iki šiandieninės esaties keliauti. Keliauti buitiškai ar būtiškai, detalizuoti ar paklusti išsiplečiančiai nuovokai. Žinomi religiniai, kultūriniai, socialiniai, istoriniai motyvai. Bet jie čia – tik tapybinė užuomina. Temos ir motyvai, siužetai ir naratyvai, klasikinės kompozicijos, visa tai virsta perkėla, spalvos vedama ir spalvos lydima perkėla.
Tapytojos Eglės Velaniškytės ekspresijos įtraukia mus į spalvų kilmės, įtampos pradžios, šviesos kulminacijos sūkurius. Geltona atveda žvakių spindesį, auksinių liturginių indų, altorių apvadų spindesį. Kita vertus, geltona atveda kelio smėlio, pageltusios žolės spindesį. Žalsva ir melsva viena kitą papildydamos pakylėja į dausas ar nugramzdina į gelmes. Juoda atveria, atranda randuotas, įspaustas pačios žemės ar kančios žymes. Rausva susaisto su aistros, jos šviesos galiomis.
Rusva įveda į rimties sankaupos terpę. Juosva spalviškai įžemina, nusodina švytintį plevenimą.
Spalvos inkarnacija čia kalba apie įkūnijančią eigą, apie įsitvirtinančią tapybinę minties galią. Įsitvirtinančią minties galią kintančioje siužetinėje, figuracinėje aplinkoje, peržengiančioje savo arche, nusidriekiančią modernia linkme link krikščioniškuose motyvuose pateiktos užuominos. Įsikūnijimas įvairuoja, migruoja, nes čia regimas skirtingų spalvinių intonacijų įsikūnijimas. Įsikūnija įtakos ir poveikiai, požiūriai ir įžvalgos.
Žiūrėdami į šios parodos įtakas ir poveikius susitinkame su šių figuracijų ištekančia, išsiliejančia ekspresija. Skirtingose spalvinėse ekspresijose aptinkame įsigeriančią, nusėdančią, įsitvirtinančią spalvos šviesą. Klasikinėse krikščioniškųjų pasijų, apeiginių stacijų, jų parafrazių raiškose randame pačia spalva apvedamas, įvedamas klostes.
Įsikūnijimas tarsi perkeičia įprastą, patvarią aplinką, nes įsikūnijimas ima polemizuoti su įprastu įsidaiktinimu. Vidinė, spalvos įtampos iškelta, į drobės paviršių prasiveržusi ekspresija – tai visada yra sulėtintos spalvos šviesos veiksmas. Įsikūnijančią figuracijose, ekspresijose, motyvuose spalvą visada valdo susirūpinimo, susikaupimo, paveiki skaudžių ir esminių įvykių mobilizuota ir jų deleguota nuotaika.
Pati spalvos inkarnacija – tai nesibaigianti vizualinė intonacija, per spalvą, per jos emanaciją įvykusi, atėjusi, išsiliejusi, įsiterpusi intonacija, tai visada ir pirminio motyvo ekspresinė personifikacija. Tokia spalvos intonacija – tai ekspresyvi, persikelianti, tolstanti motyvų bei temų perkėla, bet jai yra suteikiama nauja galia. Per spalvos šviesą įvykusi ar tik įvyksianti perkėla – tai minėta įdaiktinanti perkėla, familistine stilistika grindžiama, artumos raiška įtvirtinama ir sugretinama perkėla.
Įvykdoma ir įtvirtinama, apgyvendinama ir atgaivinama scena kupina nesibaigiančių spalvinių liudijimų. Sopulio ir gėlos, rūpesčio ir gailesčio plačiai nubrėžtos ribos – tai įsigytos, įsteigtos ribos, tvirtos linijos ribos. Sakralinių spalvų inkarnacija artimoje aplinkoje, artumos inicijuoja, artimumo jautra paliudyta inkarnacija – tai religinio gyvenimo parafrazės. Šalia to tvirto, rupaus, stipraus įsidaiktinimo regimas ir įsišaknijimas, gamtojautos paliudijamas įsišaknijimas. Ekspresyvaus įsišaknijimo kupina inkarnacija atveda, įkelia, sutalpina ir chtoniškąsias spalvas, jų šviesas. Kančia ar gėla, rūpestis ar lūkestis – visa tai apdengta, apsiausta tiek sakrališkos atributikos spalva, tiek gamtinės, stichiškos, pirminės spalvos galia.
Pirma parodos dalis, didesnių formatų dalis – tai gausios tapybiškos biblijinės parafrazės. Paprafrazės iš religinių motyvų ir spalvų medijuotų istorijų, ir aistringų alegorijų, kur dalis koloristikos atstoja visumą. Žalia, juoda, geltona – trijų spalvų linijų išklotinės. Ryškios ir stabilios linijos čia kuria ekspresyvųjį pasakojimą. Pasakojimą, kuris motinystės raiška, jo intonacija, moderniame pasakojime nusidriekia į religinį pasakojimą. Nuo juodos žemės, nuo juodos tamsos link geltonos, religinės atributikos, apeiginės šviesos, o po to link žalios šviesos.
„Moteris su kūdikiu“ šių šviesų intonacijoje nueina ilgą raiškos kelią. „Šeima“ – tai trumpesnė, glaudesnė, kelių atspindžių, kelių spindesių, raudonos ir geltonos šviesos sąveika. Visur matomi ir tik numanomi veido raiškos ir gestos raiškos klausimai, jų sąveikos aplinkybės. Yra čia ir tas blėstančios, silpstančios šviesos klausimas.
„Neišnešiotas“ – tai žvilgsnių skausmingas liejimasis, rūpesčio skausmas. Pasitelkiamos rupios linijos ir jų apvadai, o tarp tų juodų ir mėlynų tonų ryški, geltona šviesa. „Mergaitė“ – tai rūpesčio, sopulio, dėmesingumo gestas, delnais suimta galva su turbanu ir išgąsčio išplėstos akys. „Mozė“ – dryžuotų, margų linijų tonai, į save ir į tolį nukrypstančio žvilgsnio tonai, gelsvai rusvo vedinio tonai.
„Kristus su mokiniais II“ – tai nusileidžiančių, apsireiškiančių šviesų tonacija. Kur apšvietimas, apreiškimas tampa dvigubos šviesos galia, ryškios gelsvos, geltonos pilnaties ir temstančios, juosvėjančios, mėlstančios išraiškos prieštara. „Magdalietė“ – kaip nuopuolio ir prisikėlimo, kaip šviečiančios nuogumos išraiška. Su mirties, mirtingumo, laikinumo kaukole, su purpuriniu apdangalu, su kulisine scena užnugaryje. Kulisinė, knyginė simbolika, pačių kulisų simbolika – tai polemika su įvaizdintais ir inscenizuotais motyvais.
Kita parodos dalis, sudaryta iš mažesnių formatų, bet savo spalviniu intensyvumu nė kiek nesileidžianti plotmė. „Mirties angelas“ – tai ryškių spalvų kontrastai, mirties ir gyvenimo kontrastai. Ženklo, signalo, pradžios balsinga išraiška akyse ir lūpose, ašmenys rankose. Čia yra pereinama į tiesioginę išraišką. „Pasiplaukiojimas valtele“ – santarvės, išraiškų sanglaudos, atsidengiančių ir persidengiančių veidų išraiškos. Gelsva veido šviesa nueina į rusvai žalią aplinkos toną.
„Du žmonės“ – veidų, jų šviečiančių išraiškų vizualinis dialogas, pauzės akimirka, nedingstančios įtampos akimirka. „Dviese“ – laiminantis, pačią parodą apglėbiantis ir sava tematika apibendrinantis paveikslas. Visa rausvėjanti rūpesčio įtampa, rūpesčio galios aistra tame daugiaprasmiame rankų geste. Raudona nusidriekia tolyn, į paveikslo pakraščius.
„Artuma 3“ – tai artumos pilnatvės, buvimo šalia, artimumo permainos, rausvėjančios ir mėlstančios veidų permainos, atšaldančių ir sušildančių santykių apykaitos scena. „Su gulbėmis“ – gulbių tik vingiuotos, lanksčios linijos, gulbės – tik plaukiantis fonas. Pirminis vaizdas, pirminė figūra remiasi į rausvą pagrindą, įaudrintą, įaistrintą pagrindą. Tuo tarpu pati figūra ežero, vandens mėlio prisipildžiusi.
„Mergaitė su lelijomis“ – rausvumo, baltų lelijų žiedų, intensyvaus pašnekesio parafrazės. Į tas rankoje laikomas, nuskintas lelijas visas dėmesys persikelia. „Natiurmortas su vynu ir duona“ – lakoniškas, bet viso ko pripildytas natiurmortas, geltonas, spindinčių klosčių rašmenis pateiktas motyvas. Permaininga pakloto šviesa keliauja tas klasikinis motyvas, esminio įvykio, paruošto veiksmo motyvas, spindinčio ąsočio ir duonos riekės motyvas.
„Natiurmortas su kriaušėmis“ – užuomina į prisirpstančias, nunoksiančias spalvas, į kriaušių trejybę.
Ilgiau ir lėčiau po šią parodą pavaikščiojus, paklajojus po modernių ir klasikinių motyvų nusėdusias, apsistojusias plotmes, čia atsiveria tas juntamas spalvų slinkties, skirtingų spalvų slinkties judesys. Toks spalvų judesys, kuris sava apeliacija, sava kontempliacija ir sukuria, kartu primena apeiginį spindesį. Tokį spindesį, kuris emocinę įtampą išplečia į aplinką. Skausmas tapybiniame plėtinyje virsta pačia skaudama aplinka, kančia virsta ilgu ir pabaigos neturinčiu kančios maršrutu, netektis virsta pratisa išėjimo raiška. Visur regima ta netrūkstama autorizuota ekspresija.
Autorinė, moderni ekspresija čia rodo savo valdomą išsklaidos galią, spalvinės atminties, tonuotos pajautos, nusispalvinančios nuojautos, lėto ir gilaus suvokimo, kontempliatyvaus įsijautimo procesus. Spalvinis laikas čia yra lėtas ir skirtingose istorijose savaip išsitęsęs laikas. Spalvinė erdvė – tai kelių spalvų artumos erdvė, kuri rodo nepaliaujamas šviesos atodangas. Viskas yra čia ir šalia, artimoje aplinkoje, artumos apsuptyje, čia visi svarbiausi procesai įsikūnijančios spalvos raiška čia yra sugrąžinami. Pamiršti ar tiesiogiai nepaaiškinami įvykiai bei nutolę veiksmai, jie čia randa savo patvirtinimą, spalvinį patvirtinimą.
Intensyvus ir tapybinės abstrakcijos, subtilios sugestijos valdomas pasaulis nušviečiamas, juo yra ir pasišviečiama. Nušviečiama parama ir atrama, išskleidžiama nesiliaujančio intensyvumo raiška. Tokia tapyba ieško tarpinės spalvos šviesos. Tarp skausmo ir kančios įsikuriančios šviesos, iš netekties ar nevilties išvedančios ar sugrąžinančios šviesos, dangiškosios ir žemiškosios šviesos procesus.
Kai kada tapyba, spalvos galia, spalvos šviesa ir nurodo į neieškomą ar nerandamą įsikūnijimą, į somatinį liudijimą. Tapytojos Eglės Velaniškytės stilistika primena gelbstinčią ir skaidrinančią kartotę. Modernybė šiose autorės drobėse ieško vizualinės atramos ir paramos žinomoje, matomoje aplinkoje, modernybė kartoja klasikinius motyvus, kol neįsikuria matomume. Ekspresija įsikurdina ir įsitvirtina pasikartojančių šių veiksmų ir ketinimų šviesoje.
Ketinimai ne iš karto atveria tikrąją kryptį. Čia daug ketinimų kreipinių tarsi siūlymų, daug tik tapybiškai nujaučiamų teiginių. Čia nėra vienos vienintelės šviesos, čia plyti visa ekspresinė įvairovė. Daugiasluoksnė paveikslų spalva čia yra daugiasluoksnė aistra, nuo kančios iki skausmo, tarp kančios ir skausmo, tarp išraiškos lauko išsitenkanti aistra. Regis viskas prabils, regis viskas pratrūks, bet tai lieka pauzėse.
Moderni pastanga šiose kompozicinėse pauzėse ir siužetiškuose atokvėpiuose, jų intensyvumo intervaluose virsta pastanga rasti vietą, kur įsikūnija tas save komentuojantis, save sutalpinantis koloritas, spalvos retorika ir spalvos teologija tampantis koloritas. Koloritas su sakraline įtampa, emocine įtaiga, įsikūnijančia galia, o greta to dar tai ir stipri, patvari intensyvaus veiksmo, jo linijinio apvado galia.
Autorė mus nuveda savo raiška į inkarnuotos minties vietą, į tradicijos vietą, temporalią vietą, šviesos įsikūnijimo vietą. Belieka tokiame susivokime rasti ir surinkti visus šviesos kaitos srautus, visus šviesos sklaidos ritmus.
Paroda veikia iki birželio 30 d. Kurtuvėnų dvaro svirno galerijoje.
