Poezija, kaip mąstymo ir pajautos principas, savo siūloma pasakojimo ir pokyčio galimybe, tokiu galimybės pranašumu, lyginant su esamybe, nuolat konkuruoja su pačia istorija. Tapybinė poetika visada pati kuria dar ir savų galimybių spektrą ir randa savą poleminį lauką, kuriame vizualinė retorika, vizualinis veiksmas polemizuoja su faktiškuoju istorizmu.
Poetika tapyboje nekartoja ir nedubliuoja, nebando pavaduoti literatūros, ji čia veikia savais principais. Čia, tapyboje, nėra bijoma kurti savus, painius ir įmantrius, raizgius ir sluoksniuotus naratyvus. Dar daugiau – čia kai kada imamasi sudėtingesnės užduoties, per tapybinę, vizualinę poetiką yra bandoma sugrąžinti suskaldytą ar pamirštą pirminį poetinį motyvą, klajojantį siužetą, virtusį nuolauža ar skaidula. Poetiškoji tapyba iš padrikų poetinių skaidulų, iš pavienių vizualinių-somatinių užuominų per daugiasluoksnės jutiminės sąmonės laukus, kliaujantis kultūrinės, socialinės istorijos nuojauta bei kuriama technologine tapybine pajauta, sukuria ir išstato ne vieną neišsenkamą kūrybingą sceną.
Augustė Santockytė hiperrealumo poetika neiliustruoja klasikinių naratyvų, tokia poetika vizualizuoja grimztančias, nykstančias, tirpstančias kūniškojo pasakojimo struktūras. Somnambuliškų patirčių struktūras, baimių ir grėsmių, įtaigų ir įnorių, įnirtingų sapnų ir įkyrių vizijų struktūras. Jos čia virsta gelmingo katarsio, kūniškųjų metamorfozių praktika, poetine praktika, eksperimentine praktika. Autorė produktyviai eksperimentuoja ties įtikinamumo, patikimumo riba atsidūrusiais vaizdiniais.
Kai kada šios autorės tapoma moderni realumo ir įtikinamumo abejone, viršrealybės vilione inicijuota vizualinė poetika gręžiasi į tradicinę poetiką, į žodinę-vaizdinę, į žodžio-vaizdo virsmo, jų apykaitos, įtampos poetiką, į rišlumo spalva ar nuoseklumo linija, dėmesingumo dėme ar apimties forma, į nuolat medijuotą sakomumą, į atvaizdo vaizde išsisakomą poetiką.
Tai yra ta nuolat save išplečianti, vizualizuojanti, ieškanti pamirštos vizualinės kalbos, kolektyvinių vaizdinių tapybinė poetika. Tokia poetika, kuri ieško naujos, nugrimzdusios sąveikos, kuri nori transformatyvaus vertimo iš jutiminės į simbolinę kalbą. Pasirinkta tapybinės poemos kalba, lyrinės ritmikos, epinė sapno kalba, vizijų dramos kalba čia virsta painia mimetika.
Tokia mimetika, kuri medijuoto tapybinio-vizualinio įvykio ar jo vyksmo peripetijose sukuria-atkuria lėtojo laiko ir lėtojo suvokimo ir vizualinio praregėjimo galimybę. Ne kieno nors padiktuotą, o tik atvertą, tik pravirą tapybinio vaizdo įdaiktinimo ir jo įjautrinimo galimybę. Nes tai yra vizualinio parregėjimo galimybė.
Vizualinio praregėjimo, vizijos įžvalgos galimybė čia yra pajautos, tapybinės sekos ir jos sekamos-stebimos sekos, jos laikų galimybė, tai vizualinė tikimybė. Tokia vizualinė tikimybė, kuri peržengia patiklumą ir paneigia pataikavimą. Kuri nukreipia į rymančią, tvyrančią, kai kada aitra, aitria aistra švytinčia regimybę.
Autorinės vizualinės frazės čia yra vizualinės sakmės, dramų ir intrigų, kolizijų ir virsmų parafrazės su gausybe save vizualizuojančių, save intriguojančių elementų. Tokie vizualiniai radiniai virsta pasaulio vyksmų, socialinių procesų, viešų ar privačių debatų parafrazėmis. Autoriniu požiūriu čia nėra bijoma detalizavimo. Bet visos detalės ne eksponuojamos, o vizualiai transponuojamos detalės. Visi vizualinio pasakojimo, sakančio, besikreipiančio sava ekspresine intonacija elementai, tai intriguoti pradmenys.
Autorė visus sakymo, išsakymo, kvietimo, kvotimo apsuptyse randamus elementus paverčia sava tapybine kalba. Tokia tapybine kalba, kuri sukuria savą pasakojimo intensyvumą, kuri randa papildomas siužetines-temines, naratyvines-polemines iniciatyvas. Kai kada tapyba yra tarsi tik tikslinama poetinė vizija, ieškomo realumo ir nepakankamo įtikinamumo naujai ir išradingai tikslinama vizija. Turinčia naujose spalvose, naujose suvoktyse apsivalyti ir išsigryninti vizija. Apsivalymas ir išsigryninimas – tai tapybinio katarsio, jo išsakymo vertikalus bei horizontalus sulėtinimas, suvokimo ir nusiteikimo sulėtinimas, pasiruošimas naujai sampratai, naujai traktuotei.
Šios autorės tapyba yra nuolat inicijuota įtikinamumo, įtaigumo, grimzdimo į realumą, didinamą ir geidžiamą realumą tapyba. Tokia grimztanti, nusileidžianti į poetinio sapno gelmę tapyba – tai nesibaigiančios somatinio realumo pratybos. Grimzdimo strategija yra sekimo skirtingais vizualiniais laikais, jų pokyčių intensyvumo laikais. Laikai čia visada skirtingi, tačiau jie yra pati atotrūkio vertikalė, ieškanti pamirštos gelmės vertikalė, judesių ir gestų horizontalė paklūsta šiai vertikalei.
Kūno dalių tapybinė įtampa, kūno dalių vizualinė įtaiga mus įveda, mus įpina į begalinį, nesutaikomą kūniškosios visumos ir kūno dalumo, sumos ir visumos naratyvą. Šiame poetiniame naratyve yra gausybė sapno, pabėgimo, vizualinio išsivadavimo planų. Autorė kai kuriuos iš šių planų įtaigiai panaudoja kurdama savą realumo versiją. Savą versiją, realumo virsmo padidintu viršrealumu, save peržengiančiu irealumu.
Jos įtaigos amplitudė, jos priemonių arsenalas – tai klasikinės tapybos įdirbis, kuriuo čia yra tinkamai naudojamasi. Kūno dalys, ekspresinis dalumas ir dalinė įtaiga – tai pastanga, tapybinė pastanga suprasti veido, žvilgsnio, šiuo atveju– akies įtaigą ir pastangą. Kai pati akis yra ir įkaitusi, paraudusi nuo savos pastangos įtampa. Ilgo ir nepaliaujamo dėmesio įtampa. Kuri čia ir virsta somatine įtampa, spalvine įtampa. Įtampa – tai visada įtaiga, kompozicinė įtaiga. Nes dalyje visada visuma, tegul ir tik numanoma, tik sapnuojama, tik nutapoma visuma.
Pilkas sapno vanduo nugramzdina regėtus sąlyčius, susapnuotus prisilietimus. O pieštas sapnas piešinį paverčia vizualizuotu sąryšiu. Vizualizacija visada skiriasi nuo iliustracijos, nes tai nėra nei vaizdavimas, nei atvaizdavimas, o tik vaizdinių atviras siekis. Yra tas ornamentuotas, juodos girliandos įvijos judesys, yra tas nesibaigiantis, vis tolyn į sapno gelmę skęstantis gestas.
Paskui tą gestą einant, kartu su begaliniu judesiu grimztant, juodo vandens fone išnyra pilko kūno, pilkų vandens purslų šleifas. Vandens poetika čia virsta ištapyta, save viršijančia sapno poetika, su nuoroda į Ofelijos motyvą. Į tą motyvą, kuris nugrimzdęs kultūros pasąmonėje, užmaršties ir atminties, geismų ir mirčių apsuptyje. Mes piešiame sapno kontūrus, o sapnas piešia kitus kontūrus.
Lūpos čia – sudėtinga tapybinė materija, kai spalva yra išskleidžiamas visas procesualumas, visa trukmė. Išskleidžiamas, bet neišskaidomas per ilgą ir sulėtintą žiūrėjimą pasiekiamas efektas. Kai lūpų materija virsta visai neberealia materija. Šiurpo ir siaubo prisodrintos spalvos minimaliomis priemonėmis nuveda į viršrealias plotmes. Bet čia ir yra ta tapybos privilegija – kurti nesibaigiančią ir kupiną pasipildančios tąsos intrigą. Toks diptichas yra savita polemika su nusaldintu ir pritaikytu realumu. Lūpos čia peržengia įprastinį tik fiziologinį registrą ir nuveda toliau, nei siekia anatominis atlasas.
Realumas yra atvira paieška portretavime visada atidedamų ir nesuprantamų bruožų. Kaip tik iš tų sudėtingų, nepatogių ir atvirų bruožų susidaro tos intriguotos atvertys. Čia iš tų klasikinių fizinių ar fiziologinių užuominų gimsta save viršijanti tikrovė. Tapyba portretavime sugeba įveikti anatominio atlaso ribotumus. Šiame portrete esminę atvertį kuria šviesos ruožas. Portretas, kurį autorė kuria, turi įveikti patiklias psichologines tapatybės pretenzijas ir pasikliauti estetinėmis spalvinėmis-naratyvinėmis skirtybėmis.
Sapno animizmas prijaukina ir užaugina visas norimas ir nenorimas, jaukias ir sujauktas konstrukcijas. Konstruktyvūs košmarai tampa neatšaukiama pagalba, protestas virsta pagalbos šauksmu. Kai kada nebaigiamas sapnuoti sapnas, neišspręstas, nesuręstas, nesurastas dėlionės variantas tampa radiniu. Radiniu planuose, racionaliuose košmaruose, konkuruojančiuose vaizdiniuose. Kai vizija ataušta, kai visa tai išaušta, tai ima skilinėti ir skaidytis, ieškant naujo sapno prietemos, temos prietemos. Sapne išrandamas kitas, išardytas, dekonstruotas sapnas.
Tapybinis poezis, vizualinė poema visada polemizuoja su matema, išradingumas visada susisiekia su apskaičiuota ir proporcinga darna, dydžio ir saiko kriterijais. Čia yra ieškoma to savo tradicijoje nugrimzdusio kūno arche, savo laikų tradicijoje plaukiančio arche. Ieškoma kūniškosios tektonikos, ieškoma čia ir vizualinės taktilikos. Modernybės susprogdinta poetika, luitais ir lakštais virtusi poetika, į formų formaliną nugramzdinta poetika gali atgyti tapybinėje sakmėje. Be jokio dirbtinumo, tik klasikiniu imliu daiktišku, vien tik kūnišku jautros pasakojimu – visa tokia sensorinė istorija ir yra atmenama pirminė tapybinių akistatų-išstatų sakmė. Tokia sakmė, kuri aplenkia visas sėkmės ir nesėkmės prarajas, praeities ir ateities paribio istorijas, kuri savo spalvos padengtu maršrutu pasiūlo tęsti savą realumo ir įtikinamumo atgavimo, prisiminimo versiją.
Čia yra tapybinio-somatinio realumo ribų paieškos. Paieškos per paliktus afekto pėdsakus, per pasklidusias sapno apnašas, per naujai atveriamus vizualinius naratyvus, per pieštinius siužetus, per visa tai čia paneigiamas ir peržengiamas grynas tapybos formalumas. Įtikinami ir įtikėtini vizualiniai dariniai čia virsta galingų vizijų sąšauka. Kai kada skausminga, kai kada tik kontempliatyvia išraiška. Kūriniai turi gausybę nuorodų į kultūrinius ir socialinius motyvus. Pats realumas tokioje tapybinėje siužetikoje randa reikiamą atramą pertekliuje ir perviršyje. Čia reikia kantrybės paviršiaus intensyvumams ir srautams suprasti. Todėl čia tiek daug įvairiausių laikų, horizontalių ir vertikalių, išsipildžiusių ir dar tik išsipildančių. Realumo, daiktiškumo, konkretumo pilnatvė čia išpildo visus laukimus, visus pertrūkius ir kuria naujus, visai dar nerealius, somatiškai tapybinius nutikimus.
