(Pabaiga)
„Rūtos“ konditerijos fabrikas pokaryje
Kaip jau buvo rašyta, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, 1940 m. „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabrikas buvo nacionalizuotas, o A. Gricevičius apkaltintas „Rūtos“ fabriko turto išeikvojimu ir teisiamas. „Rūtos“ fabriko darbuotojams paliudijus teisme apie savininko nekaltumą, A. Gricevičius buvo išteisintas. Prasidėjus trėmimams, fabriko įkūrėjas ir duktė Marija išvengė tremties, o žmona Juzefa ir jauniausias sūnus Antanas buvo ištremti į Sibirą. Duktė Janina po karo, o sūnus Vladas, baigiantis karui, pasitraukė į Vakarus.
Praradęs fabriką, A. Gricevičius ilgėjosi jo ir kartais pats gamindavo saldainius namuose, Šiaulių priemiestyje. Mirė būdamas 72 metų, Kūčių vakarą (Iš aprašo „Rūtos“ saldainių fabriko Šokolado muziejuje).
Per Antrąjį pasaulinį karą Šiaulių miestas labai nukentėjo, buvo sugriautas, suniokotas gaisrų. 1944 m. liepos mėn. vokiečių kariuomenei traukiantis iš Šiaulių, „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabrikas buvo smarkiai sugriautas ir nukentėjo nuo gaisrų. Gaisrai ypač suniokojo saldainių fabriko „Rūta“ pastatus. Pasakojama, kad per gaisrą sudegė 80 tonų cukraus ir dar ilgai miestelėnai parudavusius cukraus gabalus nešėsi namo (Informacija iš Šiaulių saldainių fabriko „Rūta“ Šokolado muziejaus archyvo).
1944 m. gruodžio 27 d. komisija, priėmusi domėn saldainių ir šokolado fabriko „Rūta“ darbininkų ir tarnautojų, liudininkų meistro Adomo Adomaičio, sargo Mykolo Jurkėno, vežiko Kazio Balsio parodymus, konstatavo, kad 1944 m. liepos mėn. pabaigoje sudegus fabrikui, buvo padaryti nuostoliai. Kadangi visos buhalterijos knygos ir kiti dokumentai, pagal kuriuos būtų buvę galima apskaičiuoti padarytus nuostolius – sudegę ar buvo išvežti fabriko vokiečių patikėtinio Wachau Wilhelmo, – inventorizacijos komisijos atstatomoji vertė sunaikintiems pastatams, išvardytiems akte – buvo įvertinta pagal SSSR Komisarų tarybos 1943 m. birželio 17 d. kainininką Nr. 644 ir kitus tuo metu galiojusius sovietų okupacinės valdžios norminius aktus.
Komisija inventorizacijos aktuose Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 ir Nr. 4, konstatavo, kad vokiečių okupacinė kariuomenė traukdamasi iš Šiaulių miesto 1944 m. liepos 26-28 dienomis iš viso sunaikino žaliavų, medžiagų, prekių ir kt. atsargų už 2 milijonus 459 tūkst. 93 rublius 61 kap. Buvo sunaikinti 5 mediniai vieno aukšto pastatai, kiti pastatai, varikliai, žaliavos ir kitos atsargos, prekių (saldainių „Viktorija“, monpasjė, dirbtinio medaus, marmelado ir kt.) (Šiaulių regioninis valstybės archyvas. F. 152, ap. 1, b. 21).
„Rūtos“ saldainių ir šokolado fabrikas karo buvo smarkiai sunaikintas ir reikėjo didelių atstatymo darbų, atstatant sudegusius pastatų stogus, langus, grindis, lubas, sumontuoti naujas mašinas, atstatyti elektrotechnikos bei santechnikos įrengimus. Paties fabriko pastatų sienos, pamatai, perdengimai buvo išlikę. Centriniame korpuse prie Tilžės gatvės, kur buvo pirmajame aukšte kietosios karamelės skyrius, mašinos buvo sukomplektuotos. Reikėjo tik uždengti stogą, sutvarkyti langus bei elektros-santechnikos įrengimus ir fabrikas galėjo po dviejų mėnesių pradėti veikti. Šiems darbams atlikti buvo paskirti tuometinės vyriausybės kreditai. Turint galvoje, kad „Rūtos“ konditerijos fabrikas buvo stambiausias fabrikas visoje Šiaurės Lietuvoje ir vietoje gaminamas sirupas fabriko reikalams, buvo pripažinta, kad jo atstatymas yra būtinas ir turėtų būti kaip galint greičiau atliktas (Inž. Balio Rasiulio pranešimas dėl sugadintų fabriko „Rūtą“ ir krakmolo-sirupo fabriko „Gliukozė“. 1944 lapkričio 30d. Kaunas. Šiaulių regioninis valstybės archyvas. F. 152, ap. 1, b. 7, lp. 11-12).
Atstatymo darbams buvo sudaryta su Šiaulių statybos trestu statybos darbų rangos sutartis. Reikėjo daug pastangų, darbo ir lėšų, kad sugriautas „Rūtos“ fabrikas pokariu vėl galėtų būti atstatytas ir veikti. Atstatymo darbai prasidėjo 1944 m. pabaigoje. 1945 m. iš dalies buvo atstatytas pastatas Nr. 1 prie Tilžės gatvės, kuriame pradėjo dirbti du karamelės, vienas šokolado skyriai, kontora, žaliavų ir gatavos produkcijos sandėliai. Vėliau atstatytas pastatas Nr. 3 – sandėlis skystajam kurui ir įvairioms medžiagoms, pastatyta medinė būdelė sargams, suremontuotas pastatas Nr. 6 (transformatorinė). Buvo tęsiami atstatymo darbai pastate Nr. 2 (jo rūsyje dirbo įdaro virykla).
1945 m. „Rūtos“ konditerijos fabrikui, kaip stambiausiai konditerijos įmonei Šiaurės Lietuvoje, atstatyti buvo paskirta 350 tūkst. rub. (LCVA Šiauliuose, f. 152, ap. 1, b. 20, l. 11).
Fabriko kolektyvo pastangomis 1945 m. liepos mėn. buvo atstatyti mažiau karo metu nukentėję karamelės ir monpasjė cechai. 1945 m. liepos 3 d. šiuose fabriko „Rūta“ cechuose buvo pradėta gamyba („Raudonoji vėliava“, 1945 rugsėjo 24).
Lietuvos TSR maisto pramonės liaudies komisariato Valstybinio konditerijos ir vaisių bei daržovių perdirbimo tresto 1946 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. 64 „Rūtos“ konditerijos fabriko vadovybei buvo pavesta atnaujinti atstatymo darbus, geriau organizuoti statybinės medžiagos paruošimą, gerinti atstatymo projektavimo darbus (LCVA Šiauliuose, f. 152, ap. 1, b. 15, l. 3).
Tuo laikotarpiu fabriko „Rūta“ atstatymo darbai buvo vykdomi kartu gaminant produkciją. 1945 m. liepos 3 d. „Rūtos“ konditerijos fabrikas pradėjo gamybą. Pirmoji išleista fabriko produkcija buvo kietoji karamelė ir monpasjė. 1945 m. liepos mėnesį A. Černiausko vadovaujamas karamelės cechas rankiniu būdu pagamino atviros karamelės per 2,5 tonos. 1946 m. „Rūtos konditerijos fabrikas gavo iš Kauno „Kodimo“ fabriko cukraus malūną, būtiną minkštųjų saldainių gamybai, ir iš Šilutės cukraus fabriko parsivežė 3 dražė gamybai reikalingus katilus. Gavus šiuos įrengimus, fabrike buvo pradėta minkštųjų saldainių ir dražė gamyba. Šokoladas ir šokoladiniai saldainiai fabrike pradėti gaminti 1947 metais.
„Rūtos“ saldainių fabriko direktorių P. Trakį pakeitė Antanas Navickas, kuris šioms pareigoms buvo patvirtintas 1946 m. vasario 19 d. Valstybinio konditerijos tresto valdytojo 1946 m. liepos 6 d. įsakymu Nr. 73 saldainių fabriko „Rūta“ direktorius Antanas Navickas nuo 1946 m. liepos 15 d. atleistas iš direktoriaus pareigų ir nuo tos pat dienos paskirtas to paties fabriko saldainių cecho meistru. Nuo 1946 m. liepos 15 d. saldainių fabriko „Rūta“ direktoriumi paskirtas Petras Lyba.
1946 m. kovo mėn. „Rūtos“ saldainių fabrike pradėti marmelado-želė cecho atstatymo darbai (Istorijos puslapius verčiant. Paruošė O. Šulcaitė ir V. Zaleckas. V., 1971, p. 238). Tų pačių metų pabaigoje šis cechas pradėjo gaminti marmeladą. 1947 m. visiškai atstatytas šokolado cechas, fabrikas savarankiškai perdirbinėjo kakavos pupeles į šokoladą („Tiesa“, 1947 gegužės 16 d.). „Rūtos“ saldainių fabriko atstatymas galutinai baigtas 1948 metais.
1945–1951 metais „Rūtos“ fabrike buvo pagaminta cukrinių konditerijos gaminių: 1945 m. – 81,7 t. už 91,1 tūkst. rub., 1946 m. – 289,8 t už 416,9 tūkst. rub., 1947 m. – 334,7 t už 684,3 tūkst. rub., 1948 m. – 661,1 t už 1206,1 tūkst. rub, 1949 m. – 1205,4 t už 2256,1 tūkst. rub, 1950 m. – 1926,8 t už 27507,3 tūkst rub, 1951 m. – 2274,6 t už 33378,4 tūkst. rub.
1945–1951 m. „Rūtos“ konditerijos fabriko produkcijos grupinį asortimentą sudarė vyniota karamelė, atvira karamelė, šokoladas ir šokoladiniai gaminiai, glazūruoti ir neglazūruoti minkštieji saldainiai, marmeladas, dražė, irisas, tyrės ir kt.
1940 m. saldainių fabrike „Rūta“ dirbo 150 žmonių, 1944 m. – 15 darbininkų (10 vyrų ir 5 moterys), 1945 m. vasario 1 d. – 20 žmonių: 1 vadovas (direktorius Petras Trakys), 3 inžinerinio-techninio personalo darbuotojai (Kazys Dauknys, Adomas Adomaitis, Antanas Černiauskas), 3 tarnautojai (Mykolas Liubimovas – vyr. buhalteris, Elena Domeikaitė – kasininkė, Vincas Rudžinskas – sandėlių vedėjas), 4 aptarnaujantis personalas ir 9 darbininkės (Valerija Zablockienė, Elzė Vencaitytė, Bronė Jarušienė, Janina Šamboraitė, Kazė Keraitė, Zosė Mažeikienė, Kazė Giedraitytė, Elena Strazdaitė, Barbora Pakštienė).
1945 m. „Rūtos“ saldainių fabrike dirbo 28 asmenys, 1946 m. – 78 (darbininkų – 20 asmenų), 1947 m. – 92, 1948 m. – 161, 1949 m. – 172, 1950 m. – 219, 1951 m. – 236.
1946 m. „Rūtos“ saldainių fabrike per 15 metų dirbo monpasjė skyriaus brigadininkas meistras Jonas Kaušas, karamelės I skyriaus brigadininkas meistras Antanas Černiauskas, pakuotojos-krovėjos Kazė Keraitė ir Elzė Vencaitytė.
„Rūtos“ konditerijos fabrike darbininkai daugiausia buvo ruošiami tiesiog gamyboje. Pagrindinė darbininkų ruošimo forma – individualus mokymas brigadose, paskiriant instruktorius. Nuo 1948 m. darbininkų kvalifikacijos kėlimui buvo organizuojami techninio minimumo kursai, kuriems vadovavo fabriko vyr. inžinierius. Per 1948–1950 metus techninio minimumo kursuose kvalifikaciją kėlė 56 darbininkai.
1946 m. „Rūtos“ saldainių fabrike buvo gaminama karamelė vyniojama: vaisių mišinys – 5 t, „Diušes“ – 1 t, karamelė „Mokyklinė“ – 1; karamelė nevyniojama: vaisinė cukruje ir pagalvėlės – 52 t, monpasjė – 16 t, saldainiai „Pavasaris“ – 1 t, saldainiai „Assorti“ – 2 t, saldainiai „Gelios“ – 1 t.
Šokoladiniams saldainiams pakuoti fabrike buvo gaminamos meniškai apipavidalintos dėžutės po 0,5 kg ir 0,25 kg talpos. 1946 m. liepos 26 d. pagal planą „Rūtos“ konditerijos fabrikas turėjo pagaminti saldainių vaisinių įvyniotų – saldainių vaisinių aukščiausiosios rūšies – 35 t, „Diušes“ – 10 t., „Školnaja“ – 5 t; saldainių vaisinių neįvyniotų: saldainių vaisinių cukruje – 150 t, paduškėlė „Atlasinė“ su vaisių įdaru – 30 t; minkštųjų saldainių: „Mūsų markė“ – 5 t, „Kakao krem“ – 10 t, „Batonėlių su riešutais“ – 10 t; šokoladinių gaminių: šokoladinių saldainių – 4 t, saldainių „Pavasaris“ – 3 t, „Assorti“ – 1 t, „Gelios“ – 2 t; monpasje – 5 t.
1946 m. „Rūtos“ konditerijos fabrike produkcija buvo gaminama prisilaikant gaminių kalkuliacijų: monpasjė saldainių, vaisinių saldainių neįvyniotų, vaisinių saldainių įvyniotų, „Vėžių kakleliai“ įvynioti, minkštejii saldainiai, marmelado želė, šokoladinių saldainių „Pavasaris“, šokoladinių saldainių „Vyšnia“ ir kt.
1947 m. „Rūtos“ saldainių fabrikas pradėjo gaminti minkštuosius saldainius ir šokoladą. Vieni pirmųjų buvo „Sportas“. Dar buvo gaminami saldainiai paduškėlės „Atlasinė“ su vaisių įdaru, vaisiniai įvynioti, vaisiniai neįvynioti minkštieji saldainiai ir kt.
„Rūta“, kaip ir kiti saldainių fabrikai, sovietiniu laikotarpiu gamino saldainius pagal standartizuotas, visos Sovietų Sąjungos mastu patvirtintas receptūras. Išskirtiniais atvejais įmonės specialistų sukurtas receptūras tvirtindavo speciali institucija Maskvoje. Dėl šių priežasčių sovietiniu laikotarpiu fabriko „Rūta“ produkcija didelio išskirtinumo tarpo kitų šalies saldainių fabrikų neturėjo.
1947 m. „Rūtos“ konditerijos fabrike buvo šios brigados ir skyriai: monpasjė (meistras Jonas Kaušas), kietosios karamelės brigados (meistrai Nikolajevas, Antanas Černiauskas, Nekrašius), minkštosios karamelės (meistras Bilevičius), glazūravimo (meistrė Abromavičienė), šokolado skyrius (Antanas Navickas), įdaro virimo skyrius (Vincas Rudžinskas) ir kt.
1948 m. per pirmą pusmetį „Rūtos“ konditerijos fabrikas pagamino: šokolado gaminių -1028,4 t, kietosios karamelės – 365 t, minkštųjų saldainių – 44 t, marmeladinių saldainių – 40 t.
Nuo 1948 m. vasario 1 d. „Rūtos“ konditerijos fabrike buvo pereita į dviejų pamainų darbą. Papildomai buvo priimta 20 darbininkų.
1948–1950 m. „Rūtos“ konditerijos fabrike buvo gaminama: karamelė įvyniota „Vaisinė“, „Lakmė“, „Pieštukai“, „Mėtinė“, „Diušes“, „Auksinė žuvelė“, „Mičiūrininkė“, uogų-vaisinė apcukrinta; karamelė neįvyniota: vaisinė „Atlasinė pagalvėlė“, karamelė šokoladinė „Migdoliukai“, „Šokoladiniai ledinukai“, „Likerių mišinys“, „Populiari“, „Gaivinantis“, „Savišviesa“, „Citrinų apelsinų žievelės“, „Pietinė“; monpasjė „Teatralinis žirnelis“, dražė „Šokolado trupiniai“, „Jūros akmenėliai“, dražė šokoladinė; minkštieji neglazūruoti „Šokoladinis cukrus“, „Vaisinė pomada“, „Pieno pomada“, „Kijevo pomada“, „Apelsininė“; minkštieji glazūruoti „Pavasaris“, „Voveraitė“, „Gabi“, „Žuvėdra“, „Tenis“, Žvaigždutė“, „Rugiagėlė“, „Baltagudiška bulvė“; šokoladai „Vanilinis“, „Mįslė“, „Raudonas spalis“, kakao „Ekstra“, marmelado želė (Šiaulių regioninis valstybės archyvas. F. 152, ap. 1, b. 48).
1957 m. karamelės formavimas iš rankinio preso buvo pervestas į mechanizuotą gamybą. Mechanizavus gamybą padidėjo įmonės pajėgumas ir darbo našumas.
1958 m. „Rūtos“ konditerijos fabrike dirbo 18 inžinierinio-techninio personalo darbuotojų, su aukštuoju išsivalinimu – 6, su specialiuoju viduriniu – 2, praktikų – 10, iš jų Kauno pramonės technikume mokėsi – 4 asmenys.
„Rūtos“ konditerijos fabriko raida
Laikotarpiu nuo 1940 m. iki 1993 metų keitėsi „Rūtos“ konditerijos fabriko priklausomybė, jo pavaldumas ir teisinis statusas: Lietuvos TSR maisto pramonės liaudies komisariato Valstybinis konditerijos ir vaisių bei daržovių perdirbimo tresto Šiaulių konditerijos fabrikas „Rūta“ (1944-07-29 – 1946-03-25); Lietuvos TSR maisto pramonės ministerijos Valstybinis konditerijos ir vaisių bei daržovių perdirbimo tresto Šiaulių konditerijos fabrikas „Rūta“ (1946-03-25 – 1957-06-25); Lietuvos TSR liaudies ūkio tarybos maisto pramonės valdybos Šiaulių konditerijos fabrikas „Rūta“ (1957-06-25 – 1965-10-25); Lietuvos TSR maisto pramonės ministerijos Šiaulių konditerijos fabrikas „Rūta“ (1965-10-25 – 1976-05-05).
1976 m. maisto pramonės ministro įsakymu buvo sujungtos įmonės: „Rūta“, Klaipėdos „Gegužės pirmosios“ konditerijos fabrikas ir Šiaulių kukurūzų perdirbimo kombinatas ir buvo sukurtas Šiaulių konditerijos gamybinis susivienijimas „Rūta“ (Balčiūnas, D. Mano svajonių žemė. Šiauliai, 2013, p. 6).
Lietuvos TSR maisto pramonės ministerijos Šiaulių konditerijos pramonės gamybinis susivienijimas „Rūta“ veikė nuo1976-05-05 iki 1986-01-01. Paskui jo pavaldumas keitėsi: Lietuvos TSR agropramoninio komiteto Šiaulių konditerijos pramonės gamybinis susivienijimas „Rūta“ (1986-01-01– 1989-10-01); Lietuvos TSR maisto pramonės ministerijos Šiaulių konditerijos pramonės gamybinis susivienijimas „Rūta“ (1989-10-01 – 1990-03-11); Lietuvos Respublikos maisto pramonės ministerijos Šiaulių konditerijos pramonės gamybinis susivienijimas „Rūta“ (1990-03-11 – 1990-12-31); Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Šiaulių valstybinė konditerijos įmonė „Rūta“ (1991-01-01 – 1993-09-25); „Valstybinė akcinė konditerijos įmonė „Rūta“ (1993-09-25 – 1993-10-01).
1993 metais „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabrikas buvo grąžintas jo teisėtiems savininkams, Antano ir Juzefos Gricevičiaus įpėdiniams. Įmonei pasivadinusiai UAB „Rūta“ stojo vadovauti jos įkūrėjos vaikaitės Aldonos Gricevičiūtės-Gluodienės (sūnaus Vlado dukros) vyras Algirdas Gluodas (1940–2020), kuris vadovavo „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabrikui iki pat 2014 metų pabaigos.
2008 m. birželio mėnesį „Rūtos“ saldainių ir šokolado fabriko pastate buvo įkurtas Šokolado muziejus ir kavinė.
Pagrindiniame pastate, atvėrus užmūrytą „bromą“ fabriko 100-mečio proga buvo atidarytas fabriko ir šokolado istorijos muziejus. Jis įkurtas pasinaudojus ES struktūrinės paramos lėšomis, finansuotą projektą „UAB „Rūta“ senojo saldainių fabriko pastato rekonstrukcija ir pritaikymas turizmo reikmėms“, pagal 2007–2013 metų ES struktūrinės paramos Ūkio ministerijos kuruojamą priemonę „Turizmo paslaugų/produktų įvairovės plėtra ir turizmo paslaugų kokybės gerinimas“ (Mikalauskas D. Šokolado muziejus – saldžioji istorija. „Lietuvos rytas“, 2013 rugsėjo 30, p. 11). Muziejaus reikmėms buvo suremontuotas ir pritaikytas senasis saldainių fabriko „Rūta“ pastatas, kuris yra pripažintas saugomu kultūros paveldo objektu. Šiame muziejuje galima susipažinti su šimtametės įmonės istorija, šokolado ir saldainių gamyba ir produkcija.
„Rūtos“ konditerijos fabriko cecho viršininkas Jonas Kaušas su fabriko darbininkėmis. XX a. II pusė. Iš P. Kaminsko rinkinio.
„Rūtos“ konditerijos fabriko cecho viršininkas Jonas Kaušas. Iš P. Kaminsko rinkinio.
„Rūtos“ konditerijos fabriko darbininkės. XX a. II pusė. Iš P. Kaminsko rinkinio.
„Rūtos“ konditerijos fabriko darbininkai. Antrasis iš dešinės Jonas Kaušas. 1952. Iš P. Kaminsko rinkinio.
„Rūtos“ saldainių ir šokolado fabriko darbininkės. XX a. I pusė. Iš P. Kaminsko rinkinio.
„Rūtos“ konditerijos fabriko karamelės cecho dirbantieji. 1953 m. Iš P. Kaminsko rinkinio.
„Rūtos“ konditerijos fabriko darbininkė Suzdokaitė darbo metu. 1951 m. Iš P. Kaminsko rinkinio.
