Tapyba nuolat savaip polemizuoja su įprastu ar išrastu temporalumu – su primestu, su priverstiniu negyvenamu, neišgyvenamu tempu. Su instituciškai izoliuotu, scientitiškai redukuotu ir mechanizuotu tempu. Polemizuoja ir su pamesta, užmiršta, nepamenama gyvąja pagava. Su greitų ir sunkiai tiesiogiai fiksuojamų trumpalaikių įspūdžių raiška, su tų išraiškų atsinaujinančiu išradingumu ar įnoringumu. Tada ir reikia patį greitį naujai surasti, dar kartą greičio savybes suprasti, o tam jau prireikia subtilių tapybinių pastabų. Tapybinės pastabos kaip kūrybinis impulsas tampa staigia ir stichiška norima ir siekiama paraiška greičio duotyse, spalvų samplaikų tapsmuose. O tuose samplaikų tapsmuose visada verta paieškoti ir kitokių aspektų. Vienas iš tokių aspektų ir yra štricho greitis, daugiaprasmis, daugiaveidis štricho greitis. Štricho greitis, ambicingas ir ambivalentiškas greitis, savo keliu, savo eiga judantis ir kažko išjudintas geitis. Jis kuria ir jame kuriasi, jis piešia ir jame jau yra piešinys. Jam pakanka apmato sąvado, kad išryškėtų baigtis, kad pakiltų gyvame ir greitame judesyje pati gimtis. Spalvinga ir lemtinga, įmantri ir kartu pirminė, laukinė duotis.
Tokia tapyba yra grindžiama greitąja sinteze, greitąja fiksacija. Greita sintezė, greita, ne visada paskui kontūro sutampančią fiksaciją spėjanti raiška, tokia raiška čia yra ištysusi ir įklimpusi, išdygusi paties įvykio apgulties pulsacijoje. Tokioje įvykio pulsacijoje, kuri yra aplinkos atsako, apsupties polinkio, yra padiktuota permaina. Padiktuota ryškios šviesos permainos, netikėto ir nelaukto sąmonės tvinksnio, nubundančio užmojo mosto. Štricho greitis, linijos banga, kontūro plėtra – visa tai esamų, bet tiesiogiai neidentifikuojamų procesų, ekscesų, pastangų ir ketinimų greitis. Piešiamame, tapomame drobės paviršiuje yra nubrėžta visa sąveikų, aistrų, permainų kulminacija. Kita vertus, tai tapybinės nuojautos ir užuominos, daugialypių atmosferų, įtampų, intrigų, konfliktų spalviškos pateiktys. Jos yra užuominos apie savybinį greitąjį ir gilųjį laiką.
Greitojo ir giliojo laiko moderniose išvestinėse, jų atradimuose visur galioja modernus štrichas. Čia galioja štrichuota autorinio stiliaus, autoriaus temperamento raiška. Pati autorinio temperamento raiška – tai kelio raiška, kelio pokyčių, kelionės permainų raiška. Kornelijaus Užuoto paroda „Kelionė“ kaip tik ir yra tokia nekantri, kupina pokyčio įtampos, pripildyta įspūdžio įtaigos, persunkta aplinkos ryškios paraiškos pagundos išdava. Tapybinė linijinė išdava su greitomis ir energingomis, polemiškomis pastabomis, su pirmine eskiziška, kartu preciziška baigties ir apibendrinimo išvedama linija. Eskiziška, autorizuota linija – tai tarsi pirminio impulso, galingo aplinkos brėžių antplūdžio, stichiškos permainos išraizgyta, bet ir skiriamus bruožus, visus būdingus maršruto vingius išsaugojusi linija. Čia yra ta įrėminta sąveika. Tai tapybiška, polemiška, akies ir rankos įrėminta, žingsnio ir žvilgsnio pritildyta, peizažinės perteklinės apsupties nenutildyta linija. Linija savo greičiu nubėganti, nutolstanti į braižymą ir raižymą tuo pačiu metu.
Kuo tampa šis savitas, braižantis ir raižantis štrichas? Braižantis ir raižantis štrichas – čia dvejopos jungties štrichas. Jis tarsi nesibaigiančios vidinio ir išorinio geštalto vitalizmo jungties, bet ir impulsyvios apsupties, aplinkybių bei savybių įtraukties štrichas. Bet toks štrichas dar yra ir spurdančios, plazdančios, nirštančios, nenustygstančios patirties štrichas. Štrichas čia tas nuolat įvedantis ir išvedantis iš spalvos aplinkybių skirtingumus, momentinių permainų skirtumus, sumaišties, greitos jungties atskirtis. Štriche pati momentinė, momentą gaudanti, į vizualinį kurios krypstanti jungtis. Kryptis kaip pati pagavos permaina, užgaunanti permaina, nepakeičiama, neatšaukiama permaina. Momentinė atmosferinė permaina – tai perbėganti, pasprunkanti, nusivejanti gyva, animistinė raiška. Ji juda šuoro štrichu, bėga intervalo greičiu, stiebiasi, šiaušiasi šiurpo tempu.
Tapyba yra platus vizualinis užmojis ir kartu konkretaus etapo vizualinis mostas. Kelio, kelionės, ryškių judesių ir ryškių spalvų mostas, kai pats potėpis slenka kartu su judesiu, kartu su judesio ritmu. Kelionė čia viską priglaudžia ir viską sujungia šiuo judesiu. Nes kelionė vyksta ne tik su spalvomis, bet ji veikia ir pro esamas spalvas. Pro tapomas, tampančias, surenkamas, vizijose išnyrančias ir nuo daiktų ar reiškinių atsklindančias spalvas. Kad pati kelionė įvyktų, tam reikia surinkti spalvas, reikia pasirinkti kelio spalvinį ritmą, reikia keliaujančią nuotaiką įvesti. Turiu būdu kelionė tampa gaivi, veržli, išraiškinga.
Laviravimas kontūru, stichiška štricho steigtimi, judėjimas nenustygstančiu tako takumu, spalvų vingių greičiu. Linijinis suvokimas čia nuveda į patį linijos greitį, į greitą kelio brėžių apykaitą, į stichišką, nugulančią kelio įspūdžių santarvę. Taip ir nuklojamas stichiškais klojiniais reikiamas takelis, asmeninio takumo, asmeninio ritmo išmintas, spalvų nugulėtas takelis. Takelis ieškantis krypties, perspektyvos, po tankmės arka, ryškus ir rišlus takelis.
Degančių spalvų bei atspalvių kryptis, užkliudanti ir įžiebianti aistrą siūbuojančiuose, virpančiuose štrichuose, nukritusiose nuo tos ugnies dėmėse. Tarsi linija norėtų liniją uždegti, o deganti linija norėtų kitą liniją suvirpinti. Aitri, ryški vertikalės liepsna, liepsnos šviesa, kur visos spalvos susirenka. Degios linijos, jos nutrūksta, ištirpsta, pajuosta, brėžia pažeme naują štrichą. Pušų kamienai tarsi degios stygos, degūs strypai, įsmigę į aistringą gruntą. Kad spalva pasireikštų, pasirodytų, išsiplėtotų, ji turi būti uždegta kamienine linija, išvedžiota aistra, intensyvumu.
Peizažinė, save genanti, savo plėtrą teikianti, amžinai tekanti linija. Linija kaip protrūkis, proveržis, kuris nuveda spalvą į nelauktas jungtis. Kur dangus savomis spalvomis rungiasi su žemės, pažemės ryškumu. Čia visur eiga, kinestatika, judesio pagava ir gaivi judesio raiška. Kai nepagaunamas, nepavejamas veržlumas dovanoja improvizacinius vingius, kai ištryškusi spalva liudija suvokimo greitį, spalvų greitį, permainos greitį. Tokiu tempu dirbant, vejantis tikrumą, regis ir neklusni aplinka, apsuptis ateina į pagalba. Nestabdomas ir nelėtinama akimirka sekundės dalį sustingsta, spalva savo ryškume pašiurpsta ir pasišiaušia. Vientisa ir uždara dėmė netikėtai atsiveria ir priima, įterpia į save nelauktus atspalvius. Rimtis, rodos, amžinai savyje parimusi, staiga ima svirti, sverdėti, kol šokis tokioje rimtyje neprasideda. Čia daug tokiose atviruose peizažiniuose potėpiuose kvietimo, kreipinio, atsivėrimo, atsako. Bet visa tai iš čia, iš šios vietos, iš čia prabylančios užuominos, iš čia išnyrančios užuolankos, iš kalvos spalvos vingio, iš lomos gelmės, iš spalvos sukinio užuominos. Dailininkas vedasi su savimi savo peizažą, savas kopiančias kalvas ir savas ekspresyvias kalvarijas.
Spalvų ir siautulingų spalvinių motyvų sukinys įsuka, įtraukia į painias, jungčių ieškančias, susiveliančias, susitinkančias sąveikas. Svaigulio siautulinga sąranga parengia keisčiausias jungtis. Jungtis tarp ryškių ir aštrių pojūčių, tarp organinio ir animistinio, materialaus ir mentalaus pasaulio. Praregėjimo ir nubudimo atmosferinė jautra grįsta reakcija, tokia viesulu, spalviniu viesulu, spalvų vėju virstanti reakcija ir yra tas tapybiškai, savybiškai gaivus ir gyvas šnekėjimas su aplinka ir su apsuptimi. Su ta svaiginančia, išsiplėtusia spalvų galios stvertimi. O kita vertus, tai pokalbis su žeme, su aistra, su susigeriančia į daiktus ir reiškinius spalva.
Judesio galia ir judesio galioje esamos spalvos. Intensyvi spalvų kaita, permaininga spalvų rikiuotė. Toks vizualinis suvokinys iš karto pagauna, įtraukia, leidžia pritarti esamam judesiui. Čia tas vizualinis atvejis, kai ne jėga, o pati pastanga atsiveria. Pastanga visoje spalvų apsuptyje atsiveria, dėl to pati aplinka judesį palaiko. Toks lengvas judesys yra lengvos būties judesys. Judesys dar ir išskaidomas begalės ateinančių, įsiterpiančių įspūdžių, žalumos, saulėtumo, vėjo dvelksmo, bangų ošimo. Ir visa tai virsta spalvų raiška, judančia ir judinama raiška, reikiamos akimirkos atvertyje.
Čia jau štrichai, pačių spalvų, spalvinių galių brūkšniai stiebiasi aukštyn. Kailio šeriai, gaurai stiebiasi ir kreipiasi, o į tokius kreipinius atsiliepia savo pasistiebimu kiekvienas stiebas. Iš spalvų beauganti, spalvomis besistiebianti, vešėjimu virstanti polemika, atviros šviesos globojama polemika. Tokia besistiebianti ryški ir raiški savo spalvų skirtybėse – tai pasaulio, aplinkos, apsupties, spalvų apgulties aktyvumo polemika. Linija išsitiesia, pasistiebia, šuns plaukai čia pašiurpsta. Pašiauštas ir pašiurpęs migruojantis gyvūno judesys, savo pavidalą išliejęs judesys. Kelio juslumo, ieškos ir žaismės instinktyvumo, gyvojo stichiškumo judesys, štrichuota reakcija, štricho galių pastanga, visa tai spalvingas kinestatiškas sąlytis, spalvų lydimas sąlytis, aplinkos ritmų, organikos sąlytis.
Kelių ir keliukų takų ir takelių, minamų ir trypiamų brydžių, ištryptų aistros maršrutuose kelionių, čia visko randama tapybiškai daug. Ir tai liudyta tas tapybinis daugis, į kurį yra tie skirtingi, įnirtingi štrichai įvedami. Įvedami jie yra tarsi gaivi užuomina, kuri gali paneigti monotoniją. Viso to alternatyva ir yra štrichuotas kelias. Reikia išdrįsti nukeliauti, nueiti, apeiti visus šiuos skirtinga spalva štrichuojančius kelius. Reikia atverti ir ištverti štricho kaskadas ir vieną kitą lenkiančius viražus, visus siūbtelinčius, akistatų padiktuotus paūmėjimus ir visus tuos dirglius pokyčio, maršrutinės pauzės, nuotaikos galios sulėtėjimus. Leisti štrichui prabilti pirminio aplinkos geismo, pirminio aplinkinio veiksmo, išjudinto vyksmo, apgultos apsupties galia. Įtrauktos ir įsiutusios apsupties, siūbuojančios ir linkstančios, tvinstančios ir plūstančios permainos veiksminga ir energinga galia. Šių spalvų apsupties, paties štricho įsiūčio, jo linijos įvijos raiška reikia išdrįsti keliauti. Dera pabandyti pakeliauti, pastebint, nevengiant įsiraukimo, įsivijimo, jų kaitos spalvos ryškumo, jos netikėto rišlumo keliais.
Kornelijaus Užuoto paroda „Kelionė“ yra įmantri, greičio kaligrafikos, nepagaunamos, yrančios ornamentikos įsiūbuota kelionė, kuri įrėžta mišria autorine technika, įtvirtinta ieškančiu pirminės pasaulio apibrėžties tapybos štrichu. Tai kelionė po jo autoriaus pasaulio keliaujančias paraiškas. Tokia kelionė kupina įdėmių ir impulsyvių štrichuotų pastabų, staigių fiksacijų, dinamiškų pokyčių kelionė. Vien spalvos liejinio, vien spalvos išsiliejimo čia nebepakanka. Štrichas oponuoja spalvai, spalvos ekspresijai, dėmės kontūrui. Kelionė čia kupina gausybės situatyvių susitikimų bei sutrikimų, kur greitai tampa pasaulis virsta regimais ruožais, tampa atmosferinės permainos šuorais. O visa tai mus tapybine prasme yra išjudinanti, pabudinanti permaina. Išvedanti, išleidžianti, įsileidžianti į greitas, save štrichuojančias apsuptis, į įvykusių ar dar tik vykdomų ketinimų apsuptis.
Paroda vyksta birželio 11–24 dienomis migruojančioje galerijoje „Anima Mundi akademija“, Šiauliuose, Vytauto g. 111, antrajame aukšte.

„Takelis“. 50 x 35, drobė, aliejus, graftas. 2020 m.

„Pušys dega“. 100 x 100, drobė, aliejus, pastelė. 2021 m.

„Tėvo šuo ir lietus“. 40 x 60, drobė, aliejus, grafitas. 2020 m.



