Piemenų amatas, profesija ar veikla (kaip pavadinsi, taip nesugadinsi) – viena seniausių, susieta dar su gyvulininkystės pradžia. Reikia pridėti, kad ši veikla ne tik reikalinga, bet ir garbinga. Juk gimusį Jėzų Kristų, Dievo sūnų, pirmieji pasveikino ne išminčiai, bet vietos piemenys. Ir giesmė apie tai giedama:
Vargšų luomą Jis pamėgo,
Piemenėliai todėl bėgo
Pirmi jo pasveikinti...

Piemens sąvoka tinka ir Bažnyčiai įvardyti. Rūpinasi savo parapijiečių sielos reikalais, gina nuo piktų kėslų, kaip tas piemuo aveles nuo plėšrūnų. Sektinas pavyzdys – šviesaus atminimo  monsinjoras, disidentas, politinis veikėjas Alfonsas Svarinskas, kuris save aukodamas, gynė Lietuvos tikinčiuosius nuo sovietinio, ateistinio  teroro.

Graužikų dvaras dar carinės okupacijos laikais buvo tolimo kaimo šviesulys. Vienas iš Vl. Putvinskio prioritetų – žmonių švietimas.

Vyt. Putvinskis, paveldėjęs Graužikų dvarą, sekė tėvo pėdomis. 1936 metais atvėrė duris jo rūpesčiu pastatyta pradžios mokykla, skirta  plačios apylinkės vaikams, kaimo švietimui.

Vyt. Putvinskis vadino nusikaltimu, jeigu 13–16 metų paauglys nėra baigęs pradžios mokyklos. Net ir  piemenauti tokio nepriimdavo.  Privalėjo baigti pradžios mokyklą.

Mano geriausią draugą Igniuką pasamdė piemeniu su sąlyga, kad baigs pradinę. Trūko metų ar pusantrų. Tėvai gyveno prie pat dvaro. Mažažemiai turėjo porą ha žemės. Tėvas ėjo kerdžiaus pareigas. Rytais išleidžia karves į ganyklą.

Patvarko, paruošia pašarus, pakreikia. Vakarais priima,  pagirdo, pašeria. Atlikęs dvaro darbus, grįždavo prie savo ūkio darbų. Sūnus Igniukas per dienas piemenaudavo vienas. Tėvas tik retkarčiais pasidomėdavo, neturėjo tam laiko.

Vl. Putvinskis su mokytoja buvo susitaręs, kad ši nebaigusius pradžios mokyklos pakonsultuos, o pasibaigus ganiavai, galės ir mokyklą lankyti. Dvaras pašarų žiemai pasiruošdavo pakankamai. Ir ganiavos metu papildomai gyvulius  šerdavo. Tad ganiavą užbaigdavo dar gerokai iki šalčių. Tą mėnesio žinių spragą piemenukai mokykloje greitai pašalindavo. Igniukas baigė pradžios mokyklą piemenaudamas.  Buvo ir daugiau tokių, ne vien iš piemenų tarpo.

Kerdžių laikai ėjo į pabaigą
1922 m. pradžioje priėmus žemės reformos įstatymą, siekiant visiškai panaikinti baudžiavos liekanas, dvarai susmulkėjo, nes didžiausia nenusavinama žemės norma buvo 80 ha. Į valstybės fondą paimta žemė buvo dalijama – pirmiausia savanoriams, po to valstiečiams, kurie turėjo ją išsipirkti per 36 metus.

 Perkeliant gyventojus iš kaimų į vienkiemius, nebeliko bendrų kaimo ganyklų.  Galvijų bandos būdavo gausios. Šeimos dažniausiai laikydavo  po 2 karves, retai vieną.  

Kerdžiai buvo senyvo amžiaus arba neįgalintys sunkiai dirbti, arba neturtingi. Ilgiausiai išsilaikė Verpenos bažnytkaimio bendros ganyklos.  Per ją, sutrumpindami kelią, ėjome  iš Graužikų į Kelmės miestelį.

Paauglystė
Šnekamojoje kalboje žodis „piemuo“ reiškia paauglystės amžių. Tie nesuaugėliai dar nėra pribrendę rimtesniam, atsakingesniam darbui, elgiasi nerimtai. .  

Edukologijos prof. dr. Leonas Jovaiša savo knygoje „Edukologijos įvadas“ (1996) paauglystei priskiria 12–16 metų tarpsnį, kuris  dažniausiai sutampa su piemenų amžiumi, su sparčiu fiziniu vystymusi. Tie neužaugėliai  pasižymi judrumu, aktyvumu, polinkiu bendrauti, jungtis į grupes.

Prasiplečia jų norai, fantazija. Atsiranda poreikis keliauti. Vilioja nuotykiai, reikalauja, kad su jais būtų elgiamasi ir kalbamasi, kaip priimta tarp suaugusių. Ryškėja polinkiai. Prasikala asmenybės formavimosi daigai.

Poreikis draugauti
Piemenų, kurie gano vieni, didžiausias troškimas –  turėti  draugų, kurie užpildytų vienišumo duobes.

Jei netoliese ganė kitas piemuo, jiedu bandydavo suginti  arčiau galvijus. Tik  dažnai to kartoti negali. Iki juodumo nuės toje vietoje žolę, melžėjos pastebės, kad sumažėjo pieno. Šeimininkas irgi tikrina kaip gano samdinys.

Norint į ganyklas pritraukti draugų, reikėjo juos sudominti pačių sugalvotais žaidimais, istorijomis, pasakojimais, oratorijomis, dainomis ir dainuškomis.  Piemenys gamindavo mums, vaikams švilpynes, skudučius, lumzdelius, vėjo malūnėlius. Bėgi malūnėlį iškėlęs, o jis  sukasi ir nesant vėjo. Kuo greičiau bėgsi, tuo greičiau suksis sparneliai.

Be to, mokė ir kaip pasigaminti švilpynes, groti ir dainuoti piemenų dainas. Mokė, kaip tarp delnų nykščiais  suspaudus varpinių augalų lapą, išgauti muzikos garsus ir t. t.

O kur dar įvairūs žaidimai, be kurių  negalima būdavo apsieiti!  Visa tai reikalaudavo kūrybinių sugebėjimų. O jų būta nemažai!

Gaila, kad šios, socialinės grupės gyvenimas, kūryba  ir tolesnė veikla užaugus liko mažai tyrinėtos. Išliko nuotrupos prisiminimų.

Draugystė su paukščiais
Vienišumo jausmą mažindavo gamtinė aplinka, verste vertusi  domėtis jos reiškiniais,  augalais, o ypač gyvūnais.

Graužikų dvaro piemenys, kaip ir visi kiti piemenys, domėjosi paukščiais ir globojo juos. Nei lakštingalų (kaip toje dainoje), nei kitų paukštelių lizdų neardydavo. Ir varlių nemušinėdavo.

Džiaugėmės giedančiais vyturėliais, kiekvienu  kurapkų būreliu. Matėme, kaip jam vadovauja rūpestingasis patinėlis. Iškėlęs galvutę, stebi aplinką, kol būrelio nariai suranda tinkamą, saugią vietą. Po to ir pats pradingsta.

Stebėjome, kaip aplink karves skraido kielės. Dažniausia būdavo geltonoji kielė. Džiugindavo kalviukai su savo cit, cit skambiais balseliais. Patiko stebėti paukščiukus, mintančius musėmis ir kitais vabzdžiais, kurių ganyklose netrūko. Netgi varnos būdavo mūsų laukiamos!

Draugystė su paukščiais gražiai pavaizduota šioje piemenėlių dainelėje:

Jau pradėjo rytas aušti,
Rasa baigė žolę prausti.
Laikas keltis piemenėliams.
Ten virš miško saulė kyla
Ir sudrumstė miško tylą.
Su saulutės šviesos šluota
Visa tamsa bus nušluota. Alpiukas, kaip sutarta, čiupo
botagą ir, įniršęs už pasakojimo
sutrukdymą, leidosi bėgti prie
karvės. Pamačiusi Alpiuką, Žalmargė sustojo, apsisuko ir dyrino
atgal į bandą.
Iš arimų ir virš pievų
Grumstais kyla vyturėliai.
Ir, pakilę ten į dangų,
Per dienelę linksmins vėlei.
Pempės klausia: „Klyvi, klyvi,
Ar dar sveiki, ar dar gyvi?“
Ir ganyklos laukia mūsų,
Išsiilgusios karvučių.

 Ši dainelė nuspalvinta romantiška nuotaika, nes aušta šviesus rytas, žadantis šiltą, saulėtą dienelę. Saulutė pažadino ne tik piemenėlius, bet ir nakties tylumoje snaudžiantį mišką. Sujuda, sukruta jame miegoję paukščiai, užkukavo gegutė. Į pamiškes ir pievas pabirs margasparniai drugeliai. Šis rytas žada piemenėliams gražią dienelę. O tai jiems labai svarbu! Galima bus uždainuoti „mes – piemenaičiai, lankų – karalaičiai...“

Artėja ruduo
Vis dažniau merkia  ilgiau trunkantis šaltokas lietus. Tokios dienos labai vargina piemenėlius. Taip ir norisi dainuoti: „Mes – piemenėliai, laukų vargdienėliai...“

 Belieka kreiptis į Dievulį, kaip piemenų dainoje „Skylė“:

Kažkas danguje padarė skylę,
O per tą skylę lietutis lyja.
Visi sušlapom kaip medžių lapai,
O per tą skylę vis lyja, lyja...
Prašom Dievulio uždėti lopą,
Nuo to lietučio galva susopo.
Vietoj lietučio atsiųsk saulutę,
Nes mums saulutė – tai kaip močiutė.
Iš savo aukšto danguje sosto
Veidelius šildo, švelniai paglosto...

Taip įvairiais prašymais bandoma atitolinti, atsikratyti to ilgo įkyraus rudens lietaus. „Nevažiuok,  debesėli, sunkiuose ratuose. Atvažiuok, saulele, rateliuose, rateliuose...“ (Iš „Sakalėlio“).

Kitaip piemenukų sutinkamas trumpalaikis, bet gausus šiltas vasaros  lietus. Nuo jo oras pasidaro grynas, gaivus... Lengva kvėpuoti. Sukyla, sužaliuoja nauja žolytė, sužvilga medžių lapai, nusiplovę sausros dulkes.

Piemenų oratorijos
Daug sumanumo, išradingumo ir fantazijos pareikalaudavo piemenų prakalbos arba oratorijos, sakomos įvairiomis progomis. Pavyzdžiui, ganiavos pradžiai arba kitam įvykiui pažymėti. Svarbu, kad susirinktų būrys vaikų, paauglių.  

Po žaidimų, karvėms priėdus ir aprimus, susėsdavo ant pievutės „svečiai“, o vyriausias piemuo, jei toks būdavo, sakydavo prakalbą:

„Pastačiau bokštą, aukštą kaip šaukštą, ilgą kaip smilgą. Užlipau ant to bokšto ir pamačiau šarkų koplyčią, lašinių paltimis dengtą, dešromis remtą. Koplyčios viduje alaus bačka, penkiais lankais apjuosta. Iškėliau puotą. Sukviečiau jus –  piemenis ir draugus. Pamenat, šokom, dainavom kelias dienas. Suvalgėm lašinius, dešras, išgėrėm alų ir šarkų koplyčios neliko.

Nenusiminkit dar. Sako, kažkur yra Varnų koplyčia. Kai surasiu, vėl visus pakviesiu, vėl bus vaišės, šoksim ir dainuosim.“

Oratoriai būdavo gabūs organizatoriai, gebantys sukviesti, suburti, mokantys improvizuoti, sugebantys žodžiais ir gestais sukurti vaizdus ir nuotaikas.

Įsiminė dvaro piemens Antanuko prakalba, skirta ganiavos pradžiai ir Piemenų karalystės įkūrimo proga.

Antanukas, bebaigiąs išeiti iš paauglių amžiaus, pasižymėjo įvairiais gabumais. Darė malūnėlius, dailias lazdas. Sukonstravo medinį dviratį, kuriuo buvo galima važiuoti tik nuo stataus šlaito. Norinčiųjų daug buvo, tad ilgai dviratis netarnavo. Gaila, nežinau jo pavardės ir tolesnės veiklos. Buvo ne iš mūsų apylinkių.

Tapus dvaro pusberniu, o vėliau išėjus Antanukui tęsti mokslus, dvaro piemens vietą užėmė Karčiauskų Igniukas.

Piemenų karalystės įkūrimas Graužikų dvare arba ganiavos pradžios šventė
Dvaro ganyklos buvo keliose vietose.  Viena jų – tarp mokyklos ir Karvinio tvenkinio. Karvių banda per mokyklos langą matėsi kaip ant delno.

Keturių skyrių baigimas buvo privalomas. Tad pirmoji Graužikų pradžios mokyklos mokytoja Kantenytė domėjosi ir piemenų švietimu, išsilavinimu. Ryšiai buvo artimi, nes karvės kartais bandydavo ir į mokyklos kiemą užsukti.

Ganiavos pradžios ir Piemenų karalystės šventei surengti bus padėjusi ir mokytoja. Nors pati ir nedalyvavo, bet šventėje mokinukų buvo daugiausia.

Šventei vadovavo, prakalbą pasakė piemuo Antanukas, gabus vaikis, baigiąs išaugti iš piemens amžiaus.

„Sveikinu atvykusius į Piemenų karalystės įkūrimo šventę ir ganiavos pradžios proga..

Ši ganykla,  kiek akys užmato, nuo šiolei bus mūsų, piemenų, ir karvučių karalystė. Renkam karalystės karalių.  Sodinam į sostą, auksu išpuoštą.

Ta proga garsiai pūskit triūbas, kad drebėtų dangaus lubos. Dedam ant galvos karūną. Tegul karalystės valdovu būna!

Kaip valdžios ženklą, į rankas Valdovui įduodam trijų mazgų (vyriausio piemens ženklas) botagą. Tegul mus maloniai valdo, o karalystės priešus varo į nagą.

Jauskitės, sveteliai, saugiai. Jus saugo karalystės kariuomenė, ragais ginkluota ir uodeguota. Nebijom nei meškos, nei kiškių. Apgins!!!

O dabar Karalius kviečia mus į karališką puotą. Sėdam už stalų, valgiais ir gėrimais nuklotų. Tarnai atritinkite alaus statinę.  Išgėrę dainuosim sutartinę. Neškite keptus paršiukus, vištas ir antis ant stalų dėkit. Rinkitės, sveteliai, valgykite, negailėkit! Puota eina į pabaigą.  Prisivalgėm. Prisigėrėm. Sustojam ir pakeliam sklidinas taures vyno! Tegul visas kaimas žino – Graužikų dvare įkurta Piemenų karalystė!“

Prakalbos / oratorijos lavino mūsų vaizduotę. Patiems mintyse reikėjo susikurti ir tą karalių, sėdintį ant aukso krėslo su botagu rankoje, ir vaišių stalus, apkrautus keptais paršiukais. Tie vaizdiniai ilgam atminty išlikdavo, skatino patiems kurti. Pvz., kuomet su Lipinų Broniuku skiedrynuose kapodavom šatras, kad nebūtų nuobodu, kūrėme vienas kitam savo pasakas.

Po prakalbos ir žaidimų šventė baigėsi dvaro piemenų pamėgta, gal jų ir sukurta, nes panašaus varianto neteko išgirsti, daina:

Dvaro mergos ant kalnelio
Laužė šakas nuo berželio.
Laužkit, laužkit apatines,
Tik palikit viršutines.
Bus gegutei atsistoti
Ir mums laimę iškukuoti,
Kad berželiai sulapotų
Ir žolytė sužaliuotų.
Duos žolynai kvapų šieną,
O karvutės – baltą pieną.
Gersim pieną, uliavosim
Ir karvutėms dėkavosim.

Piemenys matė ir žinojo, kokiu tikslu laužiamos berželių šakos. Gal ir patys  dvaro mergoms ar mamoms buvo padėję. Žinojo, ir kiek  savaičių praėjo nuo šv. Velykų, Kristaus Kūno prisikėlimo šventės ir kad artinasi Sekminės. Tais berželiais  bus išpuoštos namų durys ir vidus. Reikės uždėti vainikus kelioms karvėms. Kartu bus pagerbti ir  piemenėliai. Kiekvieno laukė baltas sūris. Tiesa, kitur tą šventę švenčia per Devintines.

Tos dainos pradžia būna įvairi. Vienur šakas laužia trys mergelės, kitur – seselės. O dvaro bernai pagal tą dainą sugalvojo parodiją:

       Trys mergelės ant kalnelio,
Movė kelnes nuo bernelio.
Maukit, maukit viršutines,
Tik palikit apatines.

Satyrinis variantas iškalbingiausias. O kur dar paplitusi daina „Ėjo mergos karvių melžti ir sutiko jautį“!

Piemenų svajonės
Vienišumas ir amžius reikalavo turėti draugų. Visų piemenų buitiniai norai vienodi. Daugiau saulės šviesos ir šilumos, kad ganiavos metu būtų palankūs orai, ganykloje žolytės nepritrūktų.

Priėdusios karvės būna ramesnės, mažiau blaškosi. Piemenims rečiau tenka bėgioti, varinėti, botagą naudoti.  Daugiau laiko galima skirti žaidimams, pokalbiams, jei yra draugų. Ir gamtos bei aplinkos pažinimui.

Piemenys nesnaudžia. Turi būti budrūs. Ypač kai arti kitų ūkininkų daržai, javų laukai. Galvijai (karvės) mėgsta „pasisvečiuoti“. Buvo paprotys galvijus-įsibrovėlius pagriebti  ir reikalauti išpirkos.

Už padarytą žalą kaltas piemuo. Atsilygina gyvulių savininkai. Tik įsivaizduokite, kokioje padėtyje atsiduria piemuo!

Visų piemenų svajonė – išaugti iš piemens amžiaus, tapti vyrais. Tie, kurie gamino švilpynes, lumzdelius, skudučius,  buvo linkę prie muzikos, matė kaimo šokiuose, kuo grojama, svajojo įsigyti armoniką ar smuiką, kiti, kaip Antanukas, apie galimybę toliau mokytis.

Bręstant imdavo ryškėti ir šioje piemenų dainelėje minimas ateities planas:

Trailai, lailai... Pusantro kailai...
Susiūsiu kailiukus ir bus kailiniai.
Ir pasikloti, ir užsikloti –
Su jauna mergele šiltai miegoti.

O kur dar dviratis, kuris buvo ne vien piemenų, bet ir daugelio svajonė! Noras aplankyti egzotinius kraštus, pamatyti, kaip gyvena Afrikos negrai, Amerikos indėnai, patirti malonių nuotykių!

Pats piemenų darbo pobūdis skatino, vertė svajoti.

Išsvajotas dviratis (vaizdelis iš 1945 m. septyniolikmečio S. Gliaudžio, dienoraščio)

Dviratis mano vaikystėje buvo svajonė ne tik piemenims, bet ir daugeliui suaugusiųjų. Dvare  dviračius turėjo tik ponas (Vyt. Putvinskis), mano tėvas, Lipinas, padėjęs tvarkyti lauko darbų eigą, ir vienas iš bernų. Daugiau neprisimenu. Antanukas iš piemens buvo įdarbintas pusberniu. Išsipildė jo svajonė įsigyti dviratį anksčiau negu galvota. Susitarė su tolimu giminaičiu. Parduos už įkandamą kainą. Ryt, sekmadienį, eina pasimti.

Susirinkome keli dvaro kieme ir, įsmeigę akis į kelią, laukiam  pasirodant. Pagaliau pamatėme – Antanukas varosi dviratį, o iš paskos įsikibęs lapnoja Rimkų Jonukas. Antanukas dviračiu (išskyrus savo darbo medinį) nebuvo važiavęs, ant jo laikėsi silpnai. Tad  dviratį didžią kelio dalį vedėsi.

Artėdamas prie dvaro, nutarė pasipuikuoti. Užsėdo ant dviračio.

– Joniuk, nebelaikyk, aš vienas parvažiuosiu.
Įvažiavo į kiemą, galvą iškėlęs, šypsodamasis. Veidas kaip mėnulio, spindintis iš džiaugsmo. Tik vairas krypt į vieną pusę, krypt į kitą ir ...

Atsikėlė išsigandęs ir tuoj ėmė apžiūrinėti dviratį. Laimei, dviratis nenukentėjo. Tik tada pastebėjo, kad blauzda nubrūžinta. Niekis!

Apspito draugai ir šiais norintys pabandyti  pasivažinėti. Vienas traukia į vieną pusę, kitas – į kitą. Kilo šurmulys.

Pažadino medžių pavėsyje pokaičio prigulusį berną Kazą (mano dėdę Kazį Bagvilą).

– Ko ten, po velnių, triukšmaujat!
Bet, pamatęs dviratį, nebaigė:
– A,  Antanukas jau su dviračiu!
Ir ėmėsi apžiūrinėti. Antanukas, atsitūpęs prie dviračio, irgi krapštinėjo ir, įbedęs akis į berno veidą, laukė, ką jis apie pirkinį pasakys.

– Dviratis apynaujis, tik dažai vietomis nusitrynę ir vairas kiek palenktas, bet tai  smulkmenos.

Antanukas net nukaito iš džiaugsmo. Dviračio lengvumui išmėginti bernas apžergė dviratį, nuvažiavo iki vieškelio ir atgal. Grįždamas iš kažkur prie mūsų būrelio pasuko ir pats ponas Vytautas Putvinskis. Sužinojęs kainą (25 Lt.) pagyrė, kad pigiai pirktas.

– Prideramai prižiūrimas dviratis dar ilgai  tarnaus! – pasakė.

 Susidomėjo ir dvaro mergos, koks čia susibūrimas. Juokavo:
– Oje, kaip pagražėjo mūsų Antanėlis, nusipirkęs dviratį! Raudonuoja kaip bijūnas. Turėdamas dviratį, nuvažiuos toliau nuo mūsų ieškoti gražesnių panų. Prarasim Antanuką. Nenorės pas mus į kamarą užeiti.

Antanukas apsimetė pyktelėjęs, bet širdy džiaugėsi: „Gal ir gražiai atrodau!“

Alpiuko diena piemenų akademijoje ( iš S. Gliaudžio 1945 m. dienoraščio)

Alpiukas atsikėlė, kaip ir visuomet jau gerokai praaušus. Tėvas seniai  buvo išėjęs į darbą. Mama, atsiraičiusi rankoves, virtuvėje jau baigė suplauti indus.

Alpiukas nusiprausė ir sėdosi valgyti. Valgė skubėdamas ir vis dairėsi pro langą
– Neskubėk, kur taip nupulsi, – subarė mama. – Žiūrėk, visą krūtinę kruopomis apsilaistei.

Motina siekė paduoti skudurą nusivalyti, bet Alpiukas nubraukė rankove sulaistytą vietą ir vėl užgulė lėkštę.

– Bėgi ir bėgi kiekvieną dieną nuo ankstaus ryto pas Igniuką. Kas tave taip traukia?  Pabūtum nors kartą namuose.

Alpiukas beveik negirdėjo motinos žodžių. Į jos burną žiūri, o mintys jau žaliose pievose, kur Igniukas gano gyvulius. Ir svarstė, kaip greičiau  išsprukti iš nuobodžios ir tvankios pirkios, kai už lango žaliuojanti ir žydinti vasara. Įkišo į kišenę likusį sūrį ir rangėsi nuo suolo žemyn.

– Atnešk lėkštę, dar įpilsiu.
– Daugiau nebenoriu, jau privalgiau.
– O ar persižegnojai? Kiek sykių tau sakiau ir vis pamiršti.

Alpiukas skubiai persižegnojo, panašiai lyg musę baidydamas. Nusirangė nuo suolo ir bijodamas, kad mama ilgiau neužlaikytų, neduotų darbo, tyliai smuko pro duris. Mama dar spėjo sušukti:
– Ilgai nebūk, pareik pietų!

Aplink virė gyvas ir įdomus vasaros gyvenimas.

Spindėjo saulė, skambėjo paukščių giesmės. Medžiai ramiai stovėjo, saulės spindulių apšviesti, ir pranašavo gražią dieną. Pakelės medžiuose pulkas žvirblių čirškė, pešėsi, kėlė triukšmą.

– Štišš! – sušuko prabėgdamas ir pliaukštelėjo delnais. Žvirbliai sučirškė, pakilo visu būriu ir nutūpė kito medžio šakose.

„Kad taip sugaučiau nors vieną. Parsineščiau į namus, palesinčiau ir labai mylėčiau, – galvojo Alpiukas. – Nors gal pakaktų tik paglostyti, pasidžiaugti ir paleisčiau. Bet kaip pagauti? Reikės paklausti Igniuko. Jis daug žino“.

Ganykloje karvės ramiai pešė žolę. Paskui bandą lėtai, koją už kojos vaikštinėjo piemuo Igniukas. Švilpaudamas ir pliauškindamas botagu, vilko ilgą suplyšusią milinę. Ilgu jam vienam nuo ankstyvo ryto iki pat vakaro sekioti paskui galvijus. Pamatęs Alpiuką, kaip  visuomet labai apsidžiaugė. Igniukas už Alpiuką keliais metais vyresnis. Moka skaityti ir rašyti.

Parinkęs vietą, paklojo milinę ant pievos ir pakvietė sėstis.  Igniukas – dvaro piemuo. Apsivilkęs pakulinę rubaškėlę, kelnės iki pusblauzdžių. Visada juodžiausiomis ir suskirdusiomis kojomis.

Alpiukas žino, kad Igniukas turi daug darbų. Gano didelę dvaro bandą, padeda tėvui  karves pašerti, pakreikti. Nusilaksčius per dieną, norisi miego. Krenta į lovą kaip užmuštas, švariai šiltu vandeniu nenusiplovęs kojų. Tenka plauti lovyje, kur gyvuliai girdomi, todėl ir kojos visuomet suskretusios.

Tačiau Igniukas visuomet linksmas. Moka gražiai ką nors papasakoti ar pameluoti, švilpauti, botagu „pašaudyti“ (papliauškinti).

– Padirbk man naują švilpynę, – prašo Alpiukas. – Tą, kurią padarei, padėjau prie šiltos sienelės, ėmė ir susiraitė.

– Sakiau, kad reikia laikyti vandenyje ar drėgname skudure. Še, peiliuką, nubėk į alksnyną ir nupjauk piršto storio šakutę. Tik, žiūrėk, kad žievė būtų lygi.

Atnešus Igniukas liepė žiūrėti  ir mokytis, kaip tai daroma. Toje vietoje, kur baigtųsi švilpynės ilgis, aprėžiama aplink žievė. Kitame gale, per kurią bus pučiama, padaroma iškarpa orui įeiti. Po to Igniukas padeda alksnio šakutę ant kelio ir peilio kriauna palengva muša, kol žievė atšoka ir lengvai nusimauna.

Padarė sau ir Alpiukui. Abu patenkinti švilpauja.

– Aš tau sūrio atnešiau, – ir ištraukęs padavė.
Igniukas nudžiugo ir ėmė griaužti.
– Ar žinai, kad arklidėje vaidenosi?
– Nu, nieko nežinau, – nustebo Alpiukas.
– Vakar bernui pasivaideno.
– Kaip ten buvo? – nekantrauja Alpiukas.
– Tai vot, sako bernas, nuėjau kaip ir visuomet į arklidę miegoti. Užlipu ant aukšto, atsigulu ant šieno. Jau buvau beužmiegąs. Staiga pamačiau...

Čia Igniukas nutraukė pasakojimą, pamatęs, kad Žalmargė, pati neramiausia karvė, jau brenda į javų lauką.

– Žalmarge, kur eini, atgal! – visa gerkle šaukė abu.

Žalmargei tie šūkavimai nė motais, brenda gilyn.

Alpiukas, kaip sutarta, čiupo botagą ir, įniršęs už pasakojimo sutrukdymą, leidosi bėgti prie karvės. Pamačiusi Alpiuką, Žalmargė sustojo, apsisuko ir dyrino atgal į bandą.

– Aš tau... –  sušuko Alpiukas ir užsimojo botagu.