Šio autoriaus tapybos iniciatyvos, visa jos eiga yra nukreipta į platų vizualinį tapomos ir tuo pačiu tampančios aplinkos tapsmą. Į tą tiesiogiai stebimą ir vėliau jau savaime labai lėtai stebinantį tapsmą, paties gamtinio tapsmo, jo protrūkio kaip spalvinio pokyčio spalvinėje gamoje. Protrūkio kaip susivienyto stichiško, žaismės kupino trūkio, stygiaus, įprastas ribas sugriaunančio ir save gausinančio protrūkio. Tokio protrūkio, kuris virsta išsikleidusia, pasklidusia pykčio vyksmo kulminacija.
Ir visa tai jokios pratarmės bėgančią, išsiliejančią, visada jau prasidėjusią, įsibėgėjusią, savitai išsiplėtusią į daugelį sričių ir daugelį daiktų įsitraukiančią, iš jų spalvą išorėn ištraukiamą banguotu sukiniu, vingiuota linija vystančią kulminaciją. Tame kulminaciniame vyksme tarsi susivienija visiškai skirtingi dalykai, greiti tapybiniai štrichai, tiršti spalvų potėpiai, išlenkti daiktų ir figūrų kontūrai ir sulėtėjusi, lėtojo-tirštojo laiko valdoma spalvos slinkties link pačio vyksmo galia.
Taško ar pradžios čia tarsi nėra, o yra tik begalinė pratisa savito protrūkio galia. Tuo pačiu ir atitraukto žvilgsnio, tolstančio žvilgsnio išraiškos galia, į lėtąją stebėseną nueinanti galia. Taip gimsta tokia atoki abstrakčioji ekspresija. Abstrakčioji ekspresija, iškelianti ir išplečianti, sukiniu paverčianti įvykio galia. Visa tai ir nenutrūkstamas spalvų tapsmas, kai pro vienokias spalvas leidžiama pamatyti prasiveriant, įsitvirtinant kitas spalvas. Kitomis spalvomis ir siūloma uždengti patį jų veržlumą. Gaivališkoje protrūkio gamoje daug pirminio chtoniškojo polėkio, daug perteklingos, perviršių kuriančios žemiškosios iniciatyvos. Pirminės spalvos, laukinės spalvos, jos kaitrios, jos tankios, jos tirštos, jų protrūkio iniciatyvoje prasideda sudėtingas dalumas.
Tokioje tapyboje yra pastebimos savą linkmę rodančios, raiškia spalvos apvado galią įgaunančios linijos, jos dažnai tampa intuityvia jungtimi, nuojautos sąvadu. Kaip tik jos savojo nuojautos sąvado galia ir tampa įteigiančiomis naujos vis naujos permainos galimybėmis.
Tokia tapyba nėra tik kokia nors invazija, nėra tik tramdoma ar tik tremiama galia. Viską šiuose paveiksluose valdo įsibėgėjusi permaina. Permaina turi nueiti sava kryptimi, ji turi aprėpti visą ekspresinio liejinio kelią, kol bus rastas visa apimantis, visa valdantis spalvinis impulsas. Kol permaina ir jos spalviniai mainai įveiks visus formalius trikdžius. Gaivališkas chtoniškas protrūkis čia tampa pirminio veiksmo vara. O tai jau autorinis vizualinis atsakas į nepagaunamą paties pokyčio vienetinumą, į situacijos išskirtinumą, į komplikacijos taktiškumą.
Čia tarsi daug tų savaiminių, maištingų štrichų atplaišų, daug deginančių, kaitrą skleidžiančių linijinių žiežirbų ir daug atskirų, skirtį rodančių, sukiniais tampančių dėmių skaidulų. Tokios tapybinės žiežirbos, tokios vizualinės skaidulos – tai spalvinės energijos, savaip nušviečiančios ir savitai pasišviečiančios keisčiausių įvykių aplinkoje, o kai kada ir įprasto veiksmo apylankoje, kasdienės permainos maršrute. Konkrečia spalva yra reaguojama, jos žiežirba ar jos skaidula reaguojama, atsakoma, atsiliepiama į dažnai daugialypį tapsmą. Į gamtinį ciklinį materijos tapsmą ir tapsmą, užpildytą stichiškos raiškos lemties, į socialinį konflikto tapsmą, kupiną aistrų ugnies, į nuotaikos tapsmą pilną laukiamos ateities.
Kartu yra ir pasitikima gamtinio judesio, judesio pokyčio eiga. Ta gamtinio judesio eiga yra tarsi sulėtinta stebėjimo, įsigilinimo eiga. Kai yra suteiktas vizualinis leidimas, suteiktas vizualinis įgaliojimas, kai leidžiama spalviniam judesiui veikti savo laiko sulėtinta eiga. Sulėtinta judesio eiga pati sulėtina patį spalvinį suvokimą. Spalvos čia nuolat liejasi, jos tarsi siekia viena kitą įveikti. O čia tarsi nuolat išsiliejusios stichijos pačios iškyla iš konkrečios spalvos gelmės. Išlieja gamtinio estetinio energiją, paties daikto energiją, ji jau veriasi, taip autorius rodo liejinio pagavą. Rodo regimą spalvinio liejinio pagavą, tokią pagavą, kuri yra bėgančios, sprunkančios permainos, tirpstančio pokyčio pagava. Yra pagaunamas tarsi labai elementarus, pasikartojantis, bet kartu ištirpstantis, dingstantis, konfliktiškas judesys. Bet toks judesys svarbus ne tik dėl paūmėjimo, įsivyravimo, įsigaliojimo. Čia yra svarbi pati spalvos tame procese atsirandanti eiga. Nes atsiranda tarsi savaiminė, dvipusė, į vidų ir į išorę nukreipta, išsiliejimo ir įsiveržimo terpė.
Spalvos čia ateina tarsi iš nematomos ir pamirštos, amžinos, pirminės pulsacijos. Tokiu būdu yra surandama ta pirminė, niekieno nebesustabdoma spalvų pulsacija, o tai jau stichiškas permainos ritmas, save rodantis vizualinis ritmas, spalvos nesutramdomas atotrūkio ritmas. Kai spalvos kažkuriuo metu, kažkuriuo momentu atitrūksta, kai jos išsiveržia iš savo atskirties, kai jos išsprūsta iš tų klasifikacinių ir integracinių rėmų. Tokia yra ta spalvų sąveika visoje išjudinto poveikio gamoje. Poveikis valdo visą ekspresiją. O ekspresija vis plečiasi ir niekada nesibaigia. Ir tai yra savus tikslus turinčios ekspresijos darbas, aplinkos svaigulio, apsupties pabudimo darbas. Kurį nudirba pati ekspresijos užtvindyta aplinka, save įsukanti aplinka.
Judesys čia yra tas daugybinis judesys, tarsi tai būtų iš karto kelių, staiga pakitusių, vienu metu pabudusių, paraleliai išsiveržusių, savaime išsilaisvinusių sąmonių judesiai. Kai ikisąmonė nueina link sąmonės, pati sąmonė vėl kreipiasi į pasąmonę. Jei galima čia kalbėti apie tą daugiasluoksnę sąmonę, tai galima kalbėti apie į aplinką išsiveržiančią sąmonę. Kuri vis peržengia ribas, kuri spalvomis sukuria spalvos šėlo ir kontūro sūkurio pojūtį.
Dėl tokio šėlo ir tokio sūkurio atsiranda ir ta galima nuotaika, galima nuojauta, kitokio pobūdžio jungties nuojauta. Taip nutinka dėl tos sudėtingos ir komplikuotos jungties tarp savyje ir sau. Yra sudėtingas ir painus tapsmo siekis, kuris susigrumia su kitais siekiais, kai vieni tikslai suranda kitus tikslus. Kai viena paskirtis savo atskirtyje sutinka kitą paskirtį. Pratisas ir išsiskleidęs gausmas, ketinimo sunkis, tėkmės sklaida, apykaitos ar apyvartos trauka, visa tai sutrikęs, įsibėgėjęs pratisumas, palikęs savo pavaldumą spalvos galiai. Spalvų teleologija, pavidalų atpažinimo misterija, judesių veržlumas, nutrauktas atspalvių pavaldumas, visa tai nenutrūkstama permainos žvalga ir permainos ieška, pakyčio apsuptyje.
Yra čia ir ta autorinėje šviesoje brandinama spalvų galia, kai vienoje dėmės galioje yra matomos kaitos spalvos. Kaitos spalvos yra susijusios su intensyvumų atsiradimu. Su bandymu tapybiškai apibrėžti pačius intensyvumus. Čia tada ryškiausiai, aiškiausiai ir įsitvirtina tapomo tapsmo principas. Kai nutapytas, išlietas, iškeltas tapsmas susivienija savo protrūkyje, tada ima dalytis spalvine galia savo vyksmo proveržyje.
Tapomas tapsmas – tai spalvų tapsmas jų visame savo veržlume. Tai ir iš savęs išsiveržiančios žemės galios, nejudrios spalvos materijos galios, kurios susimaišo su aplinkinio ir pirminio pasaulio galiomis. Tik taip tapant ir apsiranda pats vizualusis tapsmas, horizontalus, frontalus, vertikalus, detalus tapsmas. Žemės ir teritorijos mainų, jų apykaitų tapsmas. Kuris griauna esamas ribas, užlieja atskirtas ir padalintas teritorijas. Ribos tarsi savaime pasislenka spalvų poslinkyje. Liejinio tėkmės apimtos teritorijos vėl virsta žeme. Aplinkos tapsmas nesunkiai virsta asmens tapsmo paraiška. Savyje esamas turinys išsilieja į tapomą aplinką, tapyme gimstanti aplinka susigeria į save. Liejinio tėkmės naikina, tirpdo, trina įprastas duoties ribas ir būtinas perskirtos.
Taip apibrėžiamas perteklius kaip kūrybos principas – tai spalvinio tapsmo perteklius. Toks perteklius, kuris šalina lakoniškų štrichų nepriteklius, išplečia ir paverčia plačia išraiška daugelį sudėtingų, savyje tūnančių, gelmėje virpančių, gilumoje bundančių motyvų. Tokia tapyba autorius mus kreipia į regimąjį perteklių. Regimasis perteklius tampa esama, bet nepastebima gausa. Kai daiktuose, jų apsuptyse staiga nubunda ta gausa, kai regimose temose randasi skirtybių gausa. Net atskiras tapybos fragmentas ima trykšti, linkčioti, alsuoti tokia vizualine gausa. Gausa čia yra pats vitalumas, tyrumas, esaties pirmykštis vitališkumas. Tokiu būdu nubunda, yra nubudinamos ir ekologinės sanklodos. Nes taip yra ieškoma pirminio neužteršto santykio ir ne bet kokio, o vitališkojo santykio. Todėl čia tvyro gyvybinis polėkis ir gena visus motyvus gamtinis permainos geismas.
Mūsų regai, mūsų tapybinei savivokai yra paliekamas tas pirminis, savaiminis, daugiasluoksniškumas ir spalvos nuvarvėjimas, jos nutekėjimas pirminiu, stichišku maršrutu. Ir tai tarsi nestabdymas tos vidinės spalvinio naratyvo, spalvinio motyvo tėkmės. Tokios tėkmės, kurios suvienija vidinius ir išorinius procesus, naujai atveria spalvinio gylio užklausas. Spalvos gylis čia neuždaromas, neužveriamas, o priešingai – jis yra naujai atveriamas. Dažnai spalvos net savyje persišviečia. Persišviečiančios, sau pasišviečiančios, savo spalvomis šviesą iškviečiančios nuotaikos, cikliškai kintančios gamtos nuotaikos, tai gyvojo kraštovaizdžio ir abstrakčiojo peizažo, jų besisteigiančios tarpusavio jungties įtaka. Tokioje autorinėje nuotaikoje yra pateikiama, pristatoma ta koncentruota ir kartu lėta plastinė kultūra, nes kiekvienoje spalvoje ieškoma vis naujos, stiprios koncentracijos. Tapsme tapomos, tapyme tampančios, įtampą tempiančios koncentracijos.
„Ventos senvagė“ (65 x 54, aliejus, drobė, 2017).
„Burning“ (150 x 220).
