(Tęsinys)  
1915 m. išaugus gamybai „Rūtoje“ dirbo 60 darbininkų. Auganti konditerijos gaminių paklausa skatino plėsti patalpas, tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui teko stabdyti gamybą, o 1915 m. liepos mėn. artėjant mūšiams prie Šiaulių ir visai uždaryti fabriką.

Pirmojo pasaulinio karo metais „Rūta“, kaip ir kitos Šiaulių įmonės, vokiečių okupantų buvo nuniokota ir apiplėšta.

Pirmojo pasaulinio karo metais A. Gricevičius su šeima pasitraukė į Rusiją. Rašytojas L. Peleckis-Kaktavičius knygoje „Rūtos“ istorija: puslapiai, kvepiantys šokoladu“ nurodo: „A. Gricevičiaus evakuacija Pirmojo pasaulinio karo metais į Rusiją profesine prasme buvo net naudinga. Su pora rusų verslininkų jis ir ten sugebėjo įkurti nedidelį saldainių fabriką, be to, Sankt Peterburge jis baigė konditerių kursus, o po 1917 metų spalio perversmo drauge su šeima – žmona ir pirmagimiais Vladu bei Marija – grįžo į Šiaulius. Apsigyveno pas giminaičius Rūdės gatvėje ir ėmėsi atkurti „Rūtą“ (L. Peleckis-Kaktavičius „Rūtos istorija: puslapiai, kvepiantys šokoladu“. Kaunas: Kopa, 2013, p. 24).

Papildant šį tekstą, pacituosime 1928 m. gruodžio mėn. laikraščio „Momentas“ korespondento paskelbtą informaciją, kurioje rašoma: „Apie šitą, nors trumpai, papasakosiu skaitytojams, ką „Rūtoje“ apsilankęs iš p. Gricevičiaus patyriau: „Rūta“ buvo įsteigta 1913 metais, t. y. prieš karą. Pradžioje dirbo tik 5 darbininkai, bet kad tai buvo grynai tautinė, lietuviška įmonė, tai visuomenė nuoširdžiu palankumu sutiko šį darbą ir „Rūtai“ buvo užtikrinta graži ateitis. Bet užėjęs didysis karas griovė viską, sunyko ir „Rūta“. Savininkas, kaip ir visi kiti lietuviai, turėjo išvažiuoti Rusijon. Ten Staroruso mieste, Naugarduko apygardoje, p. Gricevičius su p. Bačanskiu, dabartiniu „Rūtos“ vedėju buvo įsteigęs laikiną saldainių fabrikėlį.

Karui ir revoliucijoms praūžus, p. Gricevičius grįžo Lietuvon, į Šiaulius ir, nors rado vienas tik fabriko sienas, nenusiminė ir energingai griebėsi darbo – dirbdamas pats paprastu darbininku, su viena samdine p. Keraite, kuri pažymėtina, jau 10 m. laiko dirba „Rūtoje“ be pertraukos“ (Pasirašo: B. B. Šiaulių pramonė. Liet. saldainių ir šokolado fabrikas „Rūta“. „Momentas“, 1928 gruodžio 15 d., p. 4).

Saldainių ir šokolado fabrikas „Rūta“ tarpukariu
Pirmaisiais nepriklausomais Lietuvos metais saldainių dirbtuvė „Rūta“ buvo viena iš atsikuriančių miesto įmonių. Ji buvo įsikūrusi tame pačiame nedideliame namelyje, kurį savininkas A. Gricevičius nusipirko, atsiskyręs nuo saldainių fabriko „Birutė“.

Iki 1922 m. „Rūtos“ gamybinės patalpos buvo nedidelės.  A. Gricevičiaus „Rūtos“ fabrikas greitai atsistojo ant kojų, išplėtė gamyba, dalyvavo parodose. 1922 m. Kaune, Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje, „Rūta“ pelnė pirmąjį aukso medalį.

„Rūtos“ fabrikas savo produkciją plačiai ir išradingai reklamavo Lietuvos ir Šiaulių miesto spaudoje. Tarpukario spaudoje, 1922 m., reklamoje rašoma: „Geriausių saldainių visoje Lietuvoje / galima gauti tik saldainių fabrike / RŪTA / Šiauliuose, Tilžės g-vė Nr. 21. / Rūtos saldainiai dirbami iš grynų vaisių, todėl / sveikatai geri ir gardūs. / Rūtos saldainių reikalaukite visur ir visada: / Vestuvėse, krikštynose ir t. t. / Rūtos saldainius paragavę tuoj gardumu galite atskirti nuo kitų. / Jei kas norėtų prilyginti prie RŪTOS / kitus saldainius – netikėkit, nes tokių gardžių / kaip RŪTOS saldainių visoje Lietuvoje nėra. / Vartotojų bendrovės ir krautuvininkai / RŪTOS saldainių gali gauti fabriko kainomis daugumoje fabrike – Šiauliai / Tilžės g-vė Nr. 21. / Saugokitės apgavikų, kurie savo prastus saldainius / pavadino „RŪTOS“ ir parduoda vietoje mūsų gerų / „Rūta“ Šiauliuose. / SALDŪS SALDAINIAI tik RŪTOS!“

1924 m. sausio mėn. laikraštis „Šiaulių naujienos“ skelbė: „RŪTOS“ / SALDAINIAI / yra ne tik / SKANIAUSI / bet ir / SVEIKIAUSI / žino tai visi žinovai.“ (Skelbimas. „Šiaulių naujienos“, 1924 sausio 25, p. 3).

1924 m. gruodžio mėn. laikraštis „Šiaulietis“ apie „Rūtos“ fabriką skelbė: „RŪTOS“ / Saldainių paragavęs kitų / nebenorėsi. / PERSITIKRINK! / Aukso medaliais ne veltui / apdovanota. / Fabriko ir sandėlio adresas: / Šiauliai, Tilžės g-vė 138.“ (Skelbimas. „Šiaulietis“, 1924 gruodžio 14, p. 4). Kitame to paties laikraščio gruodžio mėn. numeryje  rašoma: „RŪTOS“ saldainiai yra geriausi papuošalai Kalėdų eglaitėms. / „RŪTOS“ saldainių paragavęs, kitų nebenorėsi. / PERSITIKRINK! / Aukso medaliais ne veltui apdovanota. / Fabriko ir sandėlio adresas: Šiauliai, Tilžės g-vė, Nr. 138.“ (Skelbimas. „Šiaulių naujienos“, 1924 gruodžio 19, p. 2).

1925 m. liepos mėn. „Šiaulių naujienos“ informavo: „Saldainių  fabrikas / „Rūta“ / yra apdovanotas aukso medaliais, / todėl nėra abejonės, / kad saldainiai yra sveikiausi / ir skaniausi tik „RŪTOS“./ Tą visos firmos ir visi žino, o / jeigu kas nemėgino prašome / PERSITIKRINTI!“ (Skelbimas. „Šiaulių naujienos“, 1925 liepos 19, p. 2).

Auganti konditerijos gaminių paklausa skatino plėstis. 1924 m. balandžio 21 d. Finansų, prekybos ir pramonės ministerija patvirtino išplėstos „Rūtos“ saldainių dirbtuvės planą (LCVA, f. 388, ap. 2a, b. 359, lp. 17). Ją sudarė du gamybiniai vieno aukšto pastatai, kuriuose buvo įrengtas šokolado, marmelado ir saldainių dirbtuvės, sandėliai, pagalbinių patalpų pastatas ir parduotuvė. Fabrike veikė karamelės, pieninių saldainių rūšių ir šokolado gamybos 3 skyriai. Metinė konditerijos gaminių gamyba siekė 50-60 tonų, jų vertė 150–200 tūkst. litų (LCVA, f. 388, ap. 2a, b. 359, lp. 16, 17).

Darbo užmokestis „Rūtoje“ buvo nevienodas. Ilgametis „Rūtos“ fabriko darbininkas P. Trakys prisimena: „Darbo užmokestį savininkas mokėjo nelygiai. Sakysim, viena darbininkė per dieną uždirbdavo 1 litą, o kita už tą patį darbą – net 5 litus. Priklausė tai nuo to, kas tave rekomendavo, kiek įtakingas buvo tas žmogus“ (Nekrašienė, I. Šiaulių konditerijos pramonės gamybinio susivienijimo „Rūta“ istorija (1913–1975). Vilnius, 1983. Rankraštis, p. 29).   

Poetas Jovaras, pagerbdamas darbščiausias „Rūtos“ saldainių fabriko darbininkes paskyrė joms eilėraštį „Rūtos“:
Jūsų jaunystę rūtos gaivina,
Gėlių skaistumas dorą augina.
Dirbat linksmutės, dainas dainuojat,
Vargą ir džiaugsmą meiliai skaičiuojat.
           Rūtų šakelės širdis ramina.
           Saldžius saldainius rankos gamina.
           Rūtų lapeliai yra žaliausi.
           „Rūta“ saldainiai yra skaniausi.
Jūsų dainelės meilę pasėja...
„Rūta“ saldainiai jėgas auklėja...
Rūtų vainiką linksma dėvėti,
 „Rūta“ saldainius miela čiulpėti.
            Rūtos priduoda sielai ramybę,
            „Rūta“ saldainiai sveiką saldybę.
            Saldinkit širdis meile, gražybe,
            „Rūta“ gamybos vaisių tikrybę!
3/VIII. 1924 (RŪTOS. „Šiaulių naujienos“, 1924 rugpjūčio 8, p. 3).

1925 m. lapkričio 15 d. laikraštis „Šiaulių naujienos“ pranešė: „Kelinti metai gyvuoja saldainių fabrikas „Rūta“, kuri kas metai vis plečia savo gamybą plačiau.

Čia gaminami labai gardūs ir geri saldainiai. Pats fabrikas pastatytas gana švariai. Fabrikas į dieną pagamina apie 500 kg įvairių saldainių“ (Laimutis. Pramonė auga. „Šiaulių naujienos“, 1925 lapkričio 15, p. 1).

1925 m. A. Gricevičius pastatė nedidelį mūrinį pastatą. Tais pačiais metais Kauno įvyko Lietuvos gaminių paroda. „Rūta“ joje turėjo savo paviljoną.

1925 m. gruodžio mėn. laikraštis „Šiaulių naujienos“ švenčių proga išspausdino štai tokią „Rūtos“ saldainių fabriko reklamą: „Ach, kokie skanūs „RŪTOS“ saldainiai! / Neužmirškite šventėms nusipirkti skaniausių / fabrikos „RŪTA“ saldainių. / Fabrikas „RŪTA“ pagamina iš geriausių / ir sveikiausių vaisių saldainius. / Perkant didesniam kiekyje duodama didelė nuolaida. / PABANDYKITE NUSIPIRKTI ! PATIKS! / „Rūta“ / Saldainių fabrikas ŠIAULIUOSE.“ (Skelbimas. „Šiaulių naujienos“, 1925 m. gruodžio 27, p. 3).

1929 m. gruodžio mėn. laikraštis „Momentas“ skelbė: „Pustrečio milijono / žmonių valgo „Rūtos“ saldainius, šokoladą ir marmeladą. / „Rūtos“ saldainiai yra gardžiausi, sveikiausi ir pigiausi! / Šventėms pagamintų ypatingai gerų įvairiausių šventinių / saldainių, šokolado ir marmelado. / Kiekvienas nusiperka sau ir dovanoms savo giminėms ir prieteliams. / Neatsilik ir Tamsta! Tik Rūtos saldainiais suteiksi / sau ir kitiems malonumo ir džiaugsmo!“ (Skelbimas. „Momentas“, 1929 gruodžio 14, p. 5).

1927 m. kovo 15 d. A. Gricevičius padavė Prekybos ir pramonės departamentui prašymą leisti padidinti saldainių dirbtuvę „Rūta“ (LCVA. F. 388. Ap. 2a. B. 359, l. 5).

Lietuvos finansų ministro ir Prekybos departamento direktoriaus 1927 m. kovo 27 d. leidimu Nr. 4324 nuo tų pačių metų kovo 28 d. leista Antanui Gricevičiui padidinti saldainių dirbtuvę „Rūtą“ Šiauliuose, sutinkamai su šiuo leidimu patvirtintais planais.  Projekte gamybiniams „Rūtos“ pastatams numatytas antrasis aukštas, skiriamas saldainių gamybos skyriui, be to, šokolado skyriui bei sandėliams. Išplėtimo darbai baigti 1929 m. Buvo pastatyti du didesni mūriniai pastatai gamybai ir sandėliai.

Kaip matyti iš 1927 m. Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos Prekybos departamentui užpildyto klausimų lapo, saldainių dirbtuvė „Rūta“  Šiauliuose įsteigta 1913 m. Išduotas leidimas Prekybos ir pramonės departamento 1924 m. balandžio 23 d. Nr. 6010. Antanui Gricevičiui priklausantis nejudamas turtas (trobesiai mūriniai ir mediniai, dengti skarda ir toliu) dirbtuvės „Rūta“ , esančios Tilžės g. 133 įkainotos 120 000 Lt. Fabrike buvo penki skyriai: kietosios karamelės, minkštosios karamelės, šokolado, marmelado ir pieninių saldainių gamybos, dirbo 4 tarnautojai, darbininkai: vyrų – 3, moterų – 42, nepilnamečių – 3.

Gamybai buvo suvartojama cukraus, sirupo, kakavos, pieno ir kitų medžiagų, gaunamų iš Lietuvos ir užsienio už 280 000 Lt. Buvo pagaminama per metus įvairių saldainių už 400 000 L. Metinės konditerijos gaminių produkcijos vertė išaugo iki 400 tūkst. litų. Per 3 metus „Rūtos“ gamybinis pajėgumas išaugo dvigubai. 1924 m. „Rūtoje“ dirbo 44, 1927 m. – 48 darbininkai (LCVA, f. 388, ap. 2a, b. 359, lp. 16).

Minėtame klausimų lape nurodoma, kad 1927 m. „Rūtos“ saldainių dirbtuvėje naudojami du elektros jėga varomi motorai, kurių kiekvieno galingumas 7,5 AJ. Mechaniniais pajėgumais aprūpintoje dirbtuvėje didėjo darbo našumas, kuris 1927 m. palyginus su 1924 m. išaugo beveik 2 kartus (I. Nekrašienė. Šiaulių konditerijos pramonės gamybinio susivienijimo „Rūta“ istorija (1913–1975). Vilnius, 1983. Rankraštis, ŠAVB, p. 20).

Saldainių fabrike „Rūta“ moterys darbininkės sudarė daugumą: 1927 metais jame dirbo 42 moterys ir 3 vyrai, 1935 m. – 111 moterų ir 13 vyrų. Taip pat fabrike dirbo ir paaugliai. Trečiojo dešimtmečio pradžioje per savaitę „Rūtos“ darbuotojai pagamindavo iki 22 000 kg saldainių. Moters dienos uždarbis – 3 Lt, vyro – 5-10 Lt (Dr. Etingeris J., Liutermoza M. – Lietuvos pramonė. T. 1-Kaunas. 1923).

1927 m. liepos 31 d. „Rūtos“ ir „Birutės“ saldainių fabrikus aplankė Jo Ekscelencija Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona („Šiaulietis“, 1927 rugpjūčio 14, p. 1).

Pagrindinis „Rūtos“ fabriko pastatas buvo pastatytas 1928 m. pagal architekto Karolio Reisono projektą. 1929 m. buvo pastatyti du didesni mūriniai pastatai gamybai ir sandėliai. Visur, išskyrus šokolado gamybą, vyravo rankinis darbas, 7 žmonės per dieną pagamindavo vasaros metu po 80-100 kilogramų produkcijos, žiemą – iki 150 kg. Pieną pristatydavo apylinkių gyventojai, jų tarpe  poetas J. Krikščiūnas-Jovaras (Kuolas, S. 15. „Rūtos“ istorija, „Raudonoji vėliava“, 1970 kovo 26, p. 2).

Didžiąją dalį žaliavos fabrikas gaudavo iš užsienio: cukrų iš Kubos, Anglijos, esencijas, dažus – iš Vokietijos, Anglijos. Sirupas, uogos, sviestas, o vėliau ir cukrus naudoti vietiniai, daugiausia karamelės gamybai. Pieną įmonei parduodavo Šiaulių apylinkių gyventojai (CVA. F. R-763. Ap. 5. B. 179, l. 50).

Tarpukariu „Rūtos“ gaminiai daugelyje parodų buvo apdovanoti aukso ir sidabro medaliais.  Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose Kaune 1926, 1928 ir 1930 metais – aukso medaliais ir diplomais. „Rūtos“ gaminiai nuo 1922 iki 1930 metų buvo įvertinti net penkių šalies ir tarptautinių parodų aukso medaliais. Už aukštą gaminių kokybę 1929 m. tarptautinėje parodoje „Esposizione Mostra amponaria Citta di Firienze“  Italijoje „Rūtos“ fabriko gaminiai apdovanoti „Grand Prix“ aukso medaliu, o 1931 m. „Rūtos“ gaminiai pelnė aukso medalį tarptautinėje parodoje Didžiojoje Britanijoje.            

Konditerijos gaminių paklausa, išaugęs pelnas, skatino įmonės savininką A. Gricevičių dar labiau padidinti gamybą, išplėsti gamybines patalpas. 1927 m. kovo 15 dieną jis padavė Prekybos ir pramonės departamentui prašymą leisti padidinti saldainių dirbtuvę „Rūta“ (LCVA, f. 388, ap. 2a, b. 359, lp. 5).

1927 m. kovo 29 dieną pagal pramonės įmonių projektams peržiūrėti tarpžinybinės komisijos sprendimą Antanui Gricevičiui buvo išduotas leidimas Nr. 4324 padidinti saldainių dirbtuvę „Rūta“ ir patvirtintas jos išplėtimo projektas (LCVA, f. 388, ap. 2a, b. 359, lp. 3). Pagal šį projektą dirbtuvės gamybiniams pastatams turėjo būti pristatytas antrasis aukštas, kuriame turėjo įsikurti saldainių gamybos skyrius. Taip pat projekte buvo numatyta rūsyje įrengti šokolado skyrių ir sandėlius. 1929 m. fabriko „Rūta“ išplėtimo darbai buvo baigti. Pagrindinis gamybinis pastatas iš dalies yra išlikęs iki šių dienų.

1929 m. gegužės 12 d. laikraštyje „Momentas“ išspausdintas reklaminis skelbimas apie „Rūtą“: „Jau artinasi pavasario šventė Sekminės! / Tad žinokite, kad linksmą žalumynais / ir gėlėmis pasipuošusį svečią, pavasarį / reikia iškilmingai sutikti! / Tą galite padaryti tik nusipirkę / „RŪTOS“ skanių ir iš geriausios medžiagos / pagamintų SALDAINIŲ. / Visi skubėkite laiku nusipirkti „RŪTOS“ Sekminėms pagamintų / saldainių, nes jų gali pristigti!“ (Skelbimas. „Momentas“, 1929 gegužės 12, p. 5).

1930 m. balandžio mėn. laikraštyje „Šiaurės Lietuva“ buvo išspausdintas poeto Jovaro sukurtas Šiaulių „Rūtos“ saldainių fabriko himnas „Rūtos“.

Dienos jaunystės rūtos gaivina,
Gėlių skaistumas dorą augina,
Linksmas jaunimas dainas dainuoja,
Vargą ir džiaugsmą meiliai skaičiuoja.
         Rūtų šakelės širdis ramina,
         Saldžius saldainius rankos gamina.
         Rūtų lapeliai yra žaliausi,
         „Rūtos“ saldainiai yra skaniausi.
Dainos jaunimo meilę pasėja...
„Rūtos“ saldainiai jėgas auklėja...
Rūtų vainiką  linksma nešioti.
„Rūtos“ saldainius sveika vartoti,
           Rūtos priduoda sielai ramybę,
           „Rūtos“ saldainiai tikra stiprybė.
           Saldinkit širdis meile, grožybe,
           „Rūtos“ gamybos vaisių saldybe!

Šio himno prieraše nurodyta, kad ši daina, „Rūtos“ saldainių fabriko himnas, yra „Rūtos“ fabriko darbininkių iš gaidų labai gražiai dainuojama. Ji buvo padainuota Jo Ekscelencijai Lietuvos Respublikos ponui Prezidentui A. Smetonai, 1927 m. liepos 31 dieną „Rūtos“ fabriką aplankiusiam. Šią dainelę Jo Ekscelencija Respublikos Prezidentas aukštai įvertino, kaipo rimtą ir gražią, teisingai vaizduojančią „Rūtos“ fabriko gaminių vertybę ir derinančią su Lietuvos liaudies labai gerbiama gėle – rūta“ („Rūtos“. „Šiaurės Lietuva, 1930 m. balandžio 19, p. 13).

(Bus tęsinys)

Tarpukario „Rūtos“ saldainių fabriko 1922 m. balandžio mėn. reklamos skelbimas.

Kairėje – „Rūtos“ saldainių fabriko savininkas A. Gricevičius. XX a. I pusė. Fotografja skelbiama pirmą kartą. Iš Petro Kaminsko rinkinio.

„Rūtos“ saldainių fabriko gaminio popieriukas. XX a. I pusė. Iš Romualdo Leimonto rinkinio.

„Rūtos“ fabriko saldainių dėžutė. XX a. I pusė. Iš Manto Vaitiekūno rinkinio.