(Tęsinys)                                                                                       
Kai kurie istoriniai šaltiniai nurodo, kad Šiaulių miesto kūrimasis tiesiogiai susijęs su Salduvės kalnu. V. Lastas rašo: „Salduvės kalnas buvo piliakalniu-slėptuve, kur, priešams užpuolus kraštą, jame slėpdavosi vietiniai gyventojai, daugiausia moterys, vaikai, seni žmonės, kurie netilpdavo pilyje. Tokį spėjimą pagrindžia trys kūlgrindos – slapti keliai per aplinkines balas į slėptuvę.

Viena kūlgrinda yra durpyne tarp Aleksandrijos ir Salduvės kalno. Ji buvo padaryta iš šalia vienas kito suguldytų rąstų, kurie dar buvo prislėgti akmenimis. Kita kūlgrinda tęsėsi iš Malavėnų kaimo į Salduvę, trečioji, manoma, turi būti tarp Ginkūnų ir Talkšos ežero. Ji žinoma iš žmonių pasakojimų.

Remiantis tuo, kas pasakyta, galima spėti, kad pilis buvo ir miesto kūrimasis vyko netoli Salduvės, tikimiausia – vakarinėje Talšos ežero pakrantėje – kalnelyje“ (Lastas, V. Kaip augo Šiauliai. „Raudonoji vėliava“, 1960 birželio 28).

Tarpukariu Salduvės kalną savo darbuose įprasmino šiaulietis dailininkas Gerardas Bagdonavičius. 1923 m. jis Salduvės kalną pavaizdavo piešinyje, kurio apačioje ranka įrašė: „GBagdonavčius / „Salduvė“, /1923 / Šiauliai. Nuo šiaurės vakarų“. Kitas šio dailininko piešinys vadinasi „Pušis tarp Salduvės piliakalnio ir Žuvininkų kaimo (pop., piešt., 22 x 23 cm. G. Bagdonavičius 1923 m. Užrašas virš. deš.: „Tarp Salduvės  kalno ir Žuvininkų kaimo, (arčiau jo pastarojo). Šiauliai 1923 mt.“ (ŠAM, D-T  2096).  Šio piešinio centrinėje dalyje pavaizduota pušis, jos kairėje  matosi kryžius.

Kitame piešinyje „Šiauliai. Už ežero. Tarp Salduvės piliakalnio ir Žuvininkų kaimo. 1923 (po., [piešt, 19,2 x 30,1 cm. Užrašas puešinio apačioje: „Šiauliai. Už ežero. Tarp „Salduvės“ kalno ir Žuvininkų kaimo“. 1923 (ŠAM, D-T 2126). Šiame piešinyje dailininkas pavaizdavo šios vietovės kalvotą reljefą, kairėje medines sodybas apaugusias medžiais, dešinėje – Salduvės kalno dalis, ant kurios pavaizduoti keli medžiai ir  kryžius, apačioje matosi kelias.

Šiaulietė grafikė Virginija Šiaučiūnaitė-Brazauskienė 1986–1987 metais sukūrė spalvotų lino graviūrų, susijusių su šiuo kalnu: „Salduvės piliakalnis I“ (1986), „Salduvės piliakalnis II“ (1987), „Salduvė“ (1987). Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas P. Gasiulio piešinys „Šiaulių ežeras link Salduvės ežero“ (pop., piešt., 22,1 x 33,2 cm., XX a. 4 dešimt.).
Įvairiu laiku Salduvės kalną ir jo apylinkes fotografavo B. Buračas, A. Dilys, M. Fligelis, E. Manovas, A. Musneckis, J. Nekrašius, A. Ostašenkovas, P. Slonksnis, A. Šapaitė, R. Šeikuvienė, V. Puronas, K. Vitkauskas ir kt.

1944–1946 metais Šiaulių sklandytojų būrelio nariai turėjo seną lenkiškos konstrukcijos sklandytuvą „Varna“ ir skraidė su juo žiemą – prie Talkšos ežero nuo šlaito leidžiantis ant Prūdelio ledo, o vasarą skraidė nuo Salduvės kalno startui panaudodami guminį amortizatorių.

2011 m. minint Baltų vienybės dieną Salduvės piliakalnio papėdėje atidengti drožėjų iš Latvijos ir Lietuvos sukurti stogastulpiai, skirti devynioms baltų gentims (aukštaičiai, žemaičiai, žiemgaliai, kuršiai, latgaliai, lietuviai, sėliai, jotvingiai, skalviai). Baltų kultūros parkas buvo kuriamas vadovaujantis studija „Salduvės parko su Žuvininkų piliakalniu atgaivinimas ir pritaikymas visuomenės poreikiams, įkuriant Baltų kultūros parką“.    
                                                               
(Bus tęsinys)

2021 04 23 26

Legendinis Salduvės kalnas. Jono Nekrašiaus nuotr.

2021 04 23 43

Salduvės kalnas vasarą. XX a. pab. Jono Nekrašiaus nuotr.

2021 04 23 24

Rūkas prie Salduvės kalno. J. Nekrašiaus nuotr.

2021 04 23 23

Senieji laiptai į Salduvės kalną. Jono Nekrašiaus nuotr.

 

 

 

 

 
Straipsnių peržiūros
94569946
Į viršų