(Tęsinys)
Kaip minėta pirmojoje šio straipsnio dalyje (2021 04 17), neurologo A. Plioplio mokslinė veikla susijusi su lėtinio nuovargio sindromų (LNS) tyrimais. Turėdamas ilgametę mokslinę patirtį tuo klausimu, dr. A. Plioplys š. m. kovo 24 d. rašė: „Šiandieniniame „New York Times“ yra straipsnis apie COVID-19 ilgalaikius neurologinius padarinius. Didelį susidomėjimą kelia tai, kad šiame straipsnyje aprašytas simptomų kompleksas atitinka šimtus pacientų, kuriuos anksčiau mačiau sergant lėtinio nuovargio sindromu. Tačiau šiame straipsnyje sindromas visai neminimas. < ... > Šiame straipsnyje neaiškinama, kad ilgalaikiai COVID-19 simptomai yra psichiatrinio pobūdžio. Tikimės, kad supratimas, jog virusinės infekcijos gali sukelti ilgalaikius minėtus simptomus, pagaliau bus pripažinta medicinos bendruomenėje ir kad sergantys asmenys galės gauti reikalingą priežiūrą.“ Taigi, mokslininko patirtis tarnauja ir skausmingoms šių dienų problemoms spręsti.
Balzeko lietuvių kultūros muziejus už pasiekimus neurologijos ir meno srityse bei veiklą, skleidžiant visuomenei informaciją apie lietuvius tremtinius po Antrojo pasaulinio karo, gydytoją ir menininką Audrių Plioplį išrinko 2012-ųjų Metų žmogumi.
Dėmesio verti ir kiti dr. A. Plioplio veiklos vertinimai (čia išvardyta tik menka jų dalelė):
* 1981 m. apdovanojimas už tyrimus ir geriausią jų pristatymą Šiaurės Vakarų pediatrų draugijos susirinkime, Mineapolyje, Minesotoje.
* 1995 m. Jordanijos pediatrų draugijos, 2001 m. Čikagos vaikų reabilitacijos instituto, 2003 m. Filipo J. Roko centro ir mokyklos apdovanojimai.
* 2003 m. Amerikos medicinos direktorių asociacijos apdovanojimas už indėlį į ilgalaikės pediatrinės priežiūros sritį.
* 2004–2010 m. Amerikos vartotojų tyrimų tarybos rinktas kaip vienas iš „Amerikos geriausių gydytojų“.
* 2017 m. Lietuvos gydytojų asociacijos premijos laureatas už tai, kad atkreipė pasaulio dėmesį į Lietuvos gydytojus ir t. t.
Savo šaknų beieškant
Kiek pasidairę internete, pirmiausia sužinotume, kad * Audrius V. Plioplys yra lietuvių kilmės profesionalus menininkas, neurologas, neuromokslininkas, visuomenės veikėjas; * gimė 1951 m. Toronte, t. y. Kanadoje, imigrantų iš Lietuvos šeimoje; motina – iš Plungės, tėvas – Vaclovas Plioplys iš Plioplių kaimo, netoli Antanavo miestelio Kazlų Rūdos savivaldybėje; * giminės šaknys siekia XVI amžių; * lietuviškos raštijos kūrėjas M. Mažvydas (g. apie 1510 m. Šilutės r.–1563 Ragainėje) turėjo žemės sklypus aštuonių Plioplių šeimų (valdė 131 akrą žemės, 8,7 proc. Virbalio miesto) kaimynystėje.
* Kaip sako pats mokslininkas, Plioplių pavardė reta, jos reikšmė, remiantis K. Būga, siejama su lietaus audrą ar ošiančią upę charakterizuojančiu žodžiu „pliopyti“, t. y. lyti tekant čiurkšlėmis. Pavardė pastebėta 1561 metų Prūsijos dokumentuose, kai šalia vardų pradėjo rastis pavardės. Pirmiausia susiformavo kilmingųjų pavardės, kurių paskirtis – išskirti iš kitų savo šeimą ir giminę bei įteisinti paveldimumą.
* Plioplių giminė – knygnešiai. Jie knygnešyste drauge su kitais ėmė priešintis diegiamai stačiatikybei, asimiliacijai ir nutautinimui, kai tik vyskupas Motiejus Valančius per Aukštaitijos šviesuolį Jurgį Bielinį 1866–1868 m. persiuntė kunigui Jonui Zabermanui pinigų į Mažąją Lietuvą spaustuvei atidaryti. Pliopliai, kaip ir kiti knygnešiai, pasinaudodami legaliomis tuometinės Vokietijos-Rusijos sienos perėjimo galimybėmis, paslėpę nusipirktas knygas, parsiveždavo ar parsinešdavo per perėjimo punktus, muitines. Kiekvienas sykis susijęs su rizika būti nušautam ar, pakliuvus į caro žandarų nagus, būti kankinamam ir ištremtam į Sibirą.
* Neurologo A. Plioplio senelis Motiejus 1900 m. vadovavo caro kariuomenės patrankų brigadai, dalyvavo Rusijos-Japonijos kare, Pirmojo pasaulinio karo metais saugojo sunaikinto Plioplių kaimo žmones nuo vagių ir plėšikų. Senelis Motiejus Plioplys buvo stipriausias kaimo ūkininkas, laikęs apie 40 olandiškų karvių.
* Per 1941 metų birželio mėnesio masinius trėmimus visa Plioplių giminė turėjo atsidurti Sibire. „Iš tėvų žinojau apie tai, – prisimena dr. A. Plioplys. – Dažnai kalbėdavome apie trėmimus. Dvylika mano giminaičių buvo ištremti į Sibirą. Keturi buvo nužudyti per NKVD tardymus, įskaitant mano senelį. Mano močiutė buvo 71-erių metų, kai ją aštuoneriems metams ištrėmė į Sibirą medžių kirsti...“
* „Užsibrėžiau tikslą – įamžinti šiuos asmenis ir dar 20 milijonų žmonių, žuvusių gulaguose, ir sukurti LED šviesos skulptūrų „Sibiro sielos“ ciklą. Kiekviena šviečianti skulptūra susideda iš trijų spausdinto polikarbonato sluoksnių: viename baltos diodo šviesos, o kitame – spalvą keičiančios šviesos diodų sistemos. Trys vaizdų sluoksniai simbolizuoja žmogaus sąmonę, pasąmonę ir nesąmoningumą. Be to, tokia diptiko struktūra atitinka mūsų smegenų skirtumus – kairysis smegenų pusrutulis yra labiau analitinis, logiškas, nespalvotas; dešinysis – meniškesnis, kūrybiškesnis, todėl ir spalvingesnis.
Radau apie 400 iš Sibiro rašytų laiškų ir nuotraukų. Atsiskleidė daugybė tragiškų šeimos istorijų. Nuotraukos tapo to ciklo svarbiausiu elementu. „Sibiro sielas“ kūriau 2014–2015 metais.
Diptikuose iš po neuronų tinklų tarsi į laisvę veržiasi deportuotųjų ranka rašyti laiškai, kuriuos tėvams siuntė į Sibirą ištremti vaikai, ir jų portretai. Įkomponavus portretus į gilesnius neuronų sluoksnius, jie tapo migloti, panašūs į vaiduoklius. Tais neuronų modeliais ir tinklais stengiausi kūriniuose įamžintiems asmenims suteikti nemirtingumo prasmę“, – pasakoja menininkas A. Plioplys.
Pati mintis įamžinti skausmingą Sibiro patirtį kilusi suvokus, kad Kanados ir JAV gyventojai beveik nieko nežino apie Stalino įvykdytą siaubą, net baisesnį už Hitlerio. „Būtent šis istorinis disbalansas ir paskatino mane pradėti šį projektą“, – akcentuoja menininkas.
* A. Plioplio tėvas – Lietuvos armijos savanoris, priešlėktuvinės baterijos, sunaikinusios rusų karo lėktuvą, vado padėjėjas. Pasienio policininkas. Už akių rusų apkaltintas partizanavimu ir nuteistas mirties bausme. Laimė, jau buvo pabėgęs į Vokietiją ir radęs prieglobstį DP stovykloje.
Vaikystės širdperšos
Tėvai Kanadoje jautė žodžiais nenusakomą diskriminaciją. Gauti geriau apmokamą darbą nė menkiausios mintelės nebuvo, nes ne britų kilmės esi. Apie karjerą, kad ir kaip besistengtum, – nė nesvajok. Tik patį žemiausią atlygį duodantis darbas! A. Plioplio tėvas dirbo dviejose darbovietėse visu etatu. Ir tai šeima vos galą su galu sudurdavo. Mama stengėsi bent kiek uždirbti namie siūdama svetimiems.
Tėvai buvo įsitikinę, kad sąjungininkų pajėgos privers trauktis sovietus iš Rytų Europos ir Lietuva vėl bus laisva – šeima netrukus grįš į namus. Tad vaikus mokė tik lietuviškai kalbėti. Už tai, kad dailininkas šneka puikia suvalkietiška tarme, jis dėkingas Elenai Bradūnaitei-Aglinskienei, poeto dukrai.
Kai sūnui Audriui atėjo metas lankyti pradinę mokyklą, šis nė vieno žodžio nemokėjęs angliškai. „Pirmą dieną mokykloje prisimenu dar ir dabar, – sako mokslininkas. – Mama paliko mane mokykloje, o aš panikavau. Visą dieną be perstojo klykiau, staugiau, kad manęs nepaliktų, maldavau vestis namo.“ Ir tęsia: „Lietuva, kai aš augau, mums buvo fantazijos kraštas. Tėvai ją tiesiog dievino. Pasakojo, kad Vytauto laikais ji visoje Europoje dominavusi. Toks perdėtas fantazijų pasaulis nuo mažumės nulėmė tai, kad ir mano menas gyvena fantazijų pasaulyje“ (pagal LRT PLIUS laidą „Širdyje lietuvis“).
Vaikystę lydėjo paranojiškos karo pabėgėlių nuotaikos. Paveikti propagandos, tėvai nė neabejojo, kad kaimynai kanadiečiai yra komunistai. Tad sūnui ir dukrai draudė žaisti su vaikais lauke, turėjo būti namie. Toks suvaržymas tęsėsi iki ketvirtos klasės.
Skurdi, be galo skurdi vaikystė. Taupė maistą, kentėjo nuo baltymų trūkumo. Pasak dailininko, nereikėjo nė Afrikos – nepriteklių, skurdą savo kailiu patyrė Kanadoje. Jokio žaisliuko! Tėvai neišgalėjo nupirkti. Neturi kuo žaisti? Pasidaryk. Iš ko? Ogi nusileisk į sklepą, pasirausk atliekų krūvoj ir meistrauk iki valiai. Pasidarysi – ir turėsi!
„Gimiau ir augau Toronte. Mano geriausias draugas Algis Cesekas buvo chuliganas, kėlęs tėvams labai daug bėdų. Vieną vasarą, kai man buvo 10 metų, jo tėvai, norėdami suvaldyti sūnų, nusprendė jį vasarą leisti į vietinę meno mokyklą. Nutariau aplankyti. Pirmąkart mačiau baltą drobę. Kitą kartą – linijas, brėžinius. Dar vėliau – ant drobės atsirado aliejinių dažų spalvos. Galų gale išvydau labai gražų paveikslą. Man tai buvo stebuklas! Jis nedavė ramybės“, – taip domėjimosi menu pradžių pradžią prisimena A. Plioplys.

Vaizdai parodos atriume.
A. Plioplio archyvo nuotr.



