(Tęsinys)
„Birutės“ saldainių fabrikas iki Pirmojo pasaulinio karo
Tik pradėjusi veikti „Birutė“ susilaukė konkurentų pasipriešinimo, tačiau nežiūrint į tai, dirbtuvė plėtėsi, daugėjo darbininkų, augo gamyba. Ji iki Pirmojo pasaulinio karo išaugo iki saldainių ir šokolado fabriko, o jo produkcija buvo populiari ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Pirmoji „Birutės“ saldainių fabriko produkcija buvo saldainiai, pavadinti „Dul-dul-dūdelė, graži mano mergelė“ (pirmoji partija datuota 1911 m. gegužės 21 d.), kuri susilaukė didelio vartotojų pasisekimo. Ši pirmoji fabriko sėkmė paskatino jo savininką Vladą Vaitkų, buvusį Juknevičiaus gastronomijos krautuvės pardavėją, plėsti gamybą, kurti naujas saldainių ir šokolado rūšis, plėsti asortimentą.
Lietuvių rašytoja Ona Pleirytė-Puidienė (1882–1936) 1912 m. apsilankė Šiauliuose įsikūrusioje „Birutėje“. 1912 m. gruodžio mėn. laikraštis „Viltis“ išspausdino jos rašinį „Šiaulių „Birutė“, kuriame rašytoja aprašo savo įspūdžius iš ekskurso po saldainių fabriką „Birutę“: „Jei ne visa mūsų visuomenė, tai bent šiauliečiai gerai pažįsta vieną lietuvių pramonės įstaigą – saldainių fabriką „Birutę“ <...>
Išsirengiau tyčia į „Birutę“ savo akimis įsitikinti, savo ausimis išgirsti tos žinios tikrumą. Dirbtuvė kupina įvairių įvairiausių darbo įrankių, visokios rūšies saldainių. Pavasarį, kuomet buvau čia paskutinį kartą, vos pusė to tebuvo <...>
Tuo tarpu – pasirodo – „Birutės“ reikalai eina visai kitaip. Fabrikas, kuris, prieš metus pradėjęs gyventi, turėjo vos kelis darbininkus ir dirbo vos kelias paprasčiausias saldainių rūšis, šį pavasarį turėjo jau keliasdešimt darbininkų ir keliasdešimt produktų rūšių. O jau dabar dirba čia keturiasdešimt darbininkų, trys specialistai, gaminami visokių rūšių gardumynai. Fabrikas pradėjo gyventi be jokio kapitalo, įkūrė ją paprastas darbininkas savo rankomis uždirbtu skatiku.
Ir tik jo (V. Vaitkaus – J. N.) energija ir apsukrumas galėjo nugalėti visas kliūtis ir taip greitai pakelti „Birutę“. Didžiausi „Birutės“ produkcijos ėmėjai – tai Lietuvos vartotojų draugijos. Dar trūksta „Birutei“ savo krautuvės pačiuose Šiauliuose ir didesniuose mietuose, kaip Kaune ir Vilniuje.
„Birutės“ fabrike dirba vien lietuviai, išskyrus du rusus meistrus, nes lietuvį vos tik vieną tesurado ir iš Maskvos parsikvietė Vaitkus“ (Pleirytė-Pudienė, O. Šiaulių „Birutė“, „Viltis“, 1912 gruodžio 14, p. 1).
„Birutės“ fabrike darbo sąlygos buvo nelengvos. 1914 m. laikraštis „Vilnis“ išspausdino korespondenciją iš Šiaulių, kurioje rašoma: „Dirbtuvės vieta – rūsys, mažiukais langais. Retai į jį prasimuša saulės spinduliai. Oras labai suspaustas, drėgnas, nėra jokios ventiliacijos. Tokiose sąlygose dirba apie 50 žmonių; daugelis 12–14 metų mergaitės. Darbo užmokestis už 10–12 valandų – 20–25 kap. Dirba išblyškusios, sunykusios, bijodamos žodį priešais pasakyti“ („Vilnis“, 1914 birželio 14).
Iki Pirmojo pasaulinio karo „Birutės“ fabrikas pardavinėjo savo prekes ne tik dabartinės Lietuvos teritorijoje, bet ir Lenkijoje ir daugelyje Rusijos gubernijų.
„Birutė“ savo gaminius reklamavo įdėdama fabriko ženklą. 1914 m. birželio mėn. laikraštyje „Viltis“ buvo įdėtas skelbimas: „Reikalaukite visur ir visada, / saldainių tik / Pirmos. Liet. saldainių fabrikos / „BIRUTĖ“ / Šiauliuose Kauno gub. / Saugokitės pamėgdžiojimų. Perkant / saldainius prašome visada / pažiūrėti „Birutės“ fabriko ženklą, / nes tik su šiuo ženklu tikri / „Birutės“ saldainiai. Čia dedame ženklą“ (Skelbimas. „Viltis“, 1914 birželio 14, p. 4).
„Birutės“ saldainių ir šokolado fabrikas tarpukariu
Tarpukariu „Birutės“ dirbtuvė, išaugusi į šokolado, saldainių ir marmelado fabriką, Šiauliuose buvo įsikūrusi Stoties g. 11. Ji užėmė kelis trobesius, pastatytus dideliame žemės sklype.
Iš fabriko gaminių pažymėtinos šokoladinių saldainių, marmelado ir monpasjė rūšys. Žaliąją medžiagą, kaip šokolado pupas ir cukrų, fabrikas gaudavo betarpiškai iš užsienio didelėmis partijomis, o vaisiai ir kita medžiaga buvo superkama Lietuvoje.
Fabrikas turėjo prekybos skyrius Šiauliuose, Kaune, Klaipėdoje ir Vilniuje. Vasaros metu veikė skyriai Palangoje ir Juodkrantėje. Tarpukariu fabrikas gamino 175 rūšių saldainių, savo gaminius eksportuodavo į JAV, Daniją, Vokietiją ir kitas šalis.
Be sveikuoliškų, iš džiovintų vaisių gaminamų saldainių, buvo gaminami karameliniai saldainiai, šokoladas. 1928 m. „Birutės“ fabriko saldainių kainos svyravo nuo 4,5 iki 8 litų už kilogramą.
Fabrikas už savo gaminius įvairiose parodose dar prieš karą buvo apdovanotas 6 dideliais medaliais: 3 aukso, 2 sidabro ir 1 bronzos ir pirmose Lietuvos Respublikos parodose 1921 metais – 1-ojo laipsnio pagyrimo diplomu, Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodoje 1922 m. apdovanotas aukso medaliu ir kt.
1922 m. pateiktose žiniose apie darbo užmokesčio dydį saldainių fabrike „Birutė“ nurodoma: „Šiaulių saldainių fabrikas „Birutė“ 1922 m. kovo mėn. darbininkės uždirbdavo nuo 18 iki 25 auksinų dienai arba po 6-8 amerikinius centus. Prieš karą to paties fabriko darbininkės uždirbdavo iki 30 kapeikų dienai. Tada juodos duonos svaras kainavo 2 kapeikas, o 1922 metų gale – 3 auksinai, vadinasi, už dienos išdirbį prieš karą galima buvo nusipirkti 15 duonos svarų, o 1922 m. tik 6 svarus, daugiausia 8 svarus...“ (Kapsukas, V. Raštai, t. 5, V. 1962).
1928 m. pasaulinėje parodoje Londone „Birutės“ fabriko gaminiai buvo apdovanoti sidabro medaliu. Fabrikas savo produkciją reklamavo spaudoje. Apie „Birutę“ buvo sukurtas eilėraštis:
„Jeigu į svečius važiuoji, / Nori mylima būti, / Nepamiški nusipirkti / Saldainių „BIRUTĖ“. /
O jeigu į akis įkrinta / Liza ar Onutė, / Gali slinkti prie jos drąsiai, / Tik turėk „BIRUTĖ“.
Per krikštynas giedru veidu / Bus linksma kūmutė, / Jeigu tik ją pamylėsi / Saldainiais „BIRUTĖ“.
O vestuvėse, jei šoksi. / Tai žinok, vyruti, / Kad linksmybių nepažinsi / Be saldžios „BIRUTĖ““.
Visa Lietuvoje liaudis / Panelės, poniutės / Žino, kad tikrai gardžiausi / Saldainiai „BIRUTĖ“.
Todėl jei svečiuose nori / Visų mylimas būti / Tiktai vieno nepamirški – / Saldainių „BIRUTĖ“ (Reklama. „Momentas“, 1929 rugpjūčio 24, p. 4).
1930 m. žurnale „Naujas žodis“ pateiktas reklaminis rašinys apie saldainių ir šokolado fabriką „Birutė“, kuriame rašoma, kad tai pirmutinis saldainių eksportuotojas į Jungtines Amerikos Valstijas. „Birutė“ nuo pat savo veikimo pradžios, dar prie rusų režimo, savo gaminius išleido su lietuviškais užrašais.
Fabrikas gamino: įvairiausios rūšies (keletą šimtų) saldainių, šokoladą ir kt. Per dieną pagaminama nuo 3 000 iki 5 000 kg įvairių gaminių. Dirba per 100 darbininkų. „Birutė“ eksportuoja į Vokietiją, Daniją bei kitas valstybes. Ji už savo gaminius apdovanota aukso medaliais ir sidabro medaliais Lietuvoje ir užsienyje. 1928 m. pasaulinėje parodoje Londone buvo apdovanota sidabro medaliu.
Gamindamas įvairių rūšių saldainius, „Birutės“ fabrikas aprūpina savo gaminiais visą Lietuvą, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje yra „Birutės“ fabriko išlaikomos krautuvės, kuriuose galima gauti visa, ką fabrikas pagamina. Prekes po Šiaulių miestą ir provinciją išvežiojamos gražiu reklaminiu fabriko automobiliu, kuris visas išrašytas reklamomis (Saldainių ir šokolado fabrikas „Birutė“, „Naujas žodis“, 1930, Nr. 1).
Įdomu tai, kad daugelyje atvejų ant fabriko gaminių ir reklamose V. Vaitkaus šokolado ir saldainių fabriko pavadinimas rašomas ‚BIRŪTĖ“, nors kituose rašytiniuose šaltiniuose ir reklamose buvo nurodoma „Birutė“. Vis tik manytume, kad teisingesnis fabriko pavadinimas galėjo būti „Birutė“, nors fabriko pastato viršutinėje dalyje buvo plytomis išdėliotas jo pavadinimas „BIRŪTĖ“.
„Birutės“ fabrikas korespondencijai naudojo spaustuvėje atspausdintus firminius vokus su įvairaus dydžiu ir šrifto tekstu: „Pirmasis Lietuvių / GARINIS ŠOKOLADO IR SALDAINIŲ FABRIKAS / ‚BIRŪTĖ“ / ŠIAULIUOSE, STOTIES GATVĖ 11 Nr.“
Fabriko dokumentai buvo žymimi ovalo formos rėminančia linija apibrėžtu antspaudu su užrašu: „Pirmasis Lietuvių Garinis / Šokolado ir Saldainių Fabrikas / „BIRŪTĖ“ / ŠIAULIAI * Telef. Nr. 19.
1932 m. laikraštis „Šiaurės Lietuva“ apie „Birutės“ saldainių fabriką rašė: „Dabar „Birutės“ fabrikas neturi sau lygių Lietuvoje savo dirbinių kokybe, nes fabrikas yra įrengtas pagal paskutinius technikos reikalavimus, todėl nestebina, kad pastaruoju laiku „Birutės“ fabriko dirbinių yra didžiausias pareikalavimas visoje Lietuvoje ir Amerikoje. Be to, „Birutės“ fabriko yra pastatyta net keliolika kioskų (šokolado ir saldainių parduotuvių) Palangoj, Kaune, Šiauliuose ir kitur“ („Birutės“ saldainių fabrikas ir jo dirbiniai. „Šiaurės Lietuva“, 1932 rugpjūčio 14, p. 3).
Saldainių ir šokolado fabriko „Birutė“ bankrotas ir varžytynės
Iki 1933 metų „Birutės“ fabrikas turėjo apie 200 darbuotojų, bet ekonominė krizė, palietusi visą tarpukario Lietuvos ūkį, neaplenkė ir skanius saldainius gaminusios „Birutės“. Įmonė bankrutavo, bet 1933 metais išrinkta nauja administracija.
Fabrikas „Birutė“ buvo privestas prie bankroto, nes jo direktorius buvo žiravęs vekselius „Švyturio“ knygų leidyklai už 110 tūkstančių litų. Leidykla bankrutavo, todėl visus vekselius reikėjo apmokėti fabriko savininkui V. Vaitkui.
Akcinė bendrovė „Birutė“ Lietuvos bankui buvo skolinga 350 tūkstančių litų, valstybės iždui – 50 tūkstančių, privatiems kreditoriams – 40 tūkstančių litų.
1933 m. saldainių ir šokolado fabriko „Birutė“ Šiauliuose kreditoriai kreipėsi į Prekybos ir pramonės rūmus, prašydami įsteigti fabriko administraciją. Prekybos ir pramonės prezidiumas, šį prašymą apsvarstęs, savo nuomonę nutarimo forma pareiškė Šiaulių apygardos teismui (Prašo paskirti administraciją „Birutės“ fabrikui Šiauliuose. „Tautos ūkis“, 1933, Nr. 2, p. 62).
Po 1933 metų finansinės krizės reikėjo įmonę sanuoti ir keisti fabriko administraciją. Naujoji fabriko administracija su skolintais 3 tūkstančiais litų pajėgė apyvartą per pirmuosius darbo metus kai kuriuos mėnesius didinti net iki 20 tūkstančių litų. Dėl apyvartinio kapitalo stokos nepavykdavo pagaminti visų užsakymų, užsakovai kartais produkcijos laukdavo 2-3 mėnesius. Rinka mažėjo, todėl fabrikas po metų – 1934 metų birželio 10 dieną – vėl buvo uždarytas.
Laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ 1934 m. birželį apie susidariusią padėtį rašė: „VI-17 d. sald. ir šokolado fabriko „Birutės“ kreditorių susirinkime nutartą veikimą sustabdyti ir fabriką likviduoti, nes administracija negavo lėšų ir todėl negalėjo veikti.
Fabrikas jau nebedirba, visi darbininkai ir tarnautojai, išskyrus buhalterį, atleisti nuo darbo ir išrašyti iš ligonių kasos. Plačiai kalbama, kad dabartinę „Birutę“ likvidavus, ji atgysianti... bus įsteigta akcinė bendrovė“ <...> (Lietuviška „Birutė“ mirė..., „Birutė“ keisis?“. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 birželio 24, p. 1).
Tarpukario spauda apie „Birutės“ fabriko bankroto priežastis rašė: „Be to, p. Vaitkus, prieškario tipo komersantas, ir mažai dėmesio kreipė į tikslią atskaitomybę, kas žymiai sunkino tikslų valstybės mokesčių nustatymą, o mokesčių per paskutinius 6 metus „Birutė“ sumokėjo 280.000 Lt. Fabrikui ir namams statyti buvo skolinta pinigų, už kuriuos reikėjo daugelį metų mokėti daug procentų (tūli privatiniai bankai, kaip žinoma, savo laiku ėmė net iki 36 proc. už paskolas). Buvo daug nekilnojamo turto įgyta, kurio vertė kasmet vis mažėjo ir tokiu būdu nuostoliai didėjo. Taip pat daug įvairių privačių asmenų naudojosi p. Vaitkevičiaus geraširdiškumu, kuriems jis žiravo vekselius, skolino pinigus, bet grąžinti retas susiprasdavo. Taigi, nors patsai fabrikas net per paskutiniuosius metus davė apie 50.000 Lt gryno pelno, bet viskam padengti, aišku, užtekti negalėjo. Taip susidėjo skolų iki 440.000 Lt.“ („Įdomus mūsų momentas“, 1934 m. birželio 24 d.).
Prasidėjus krizei, „Birutės“ fabrikas patyrė nuostolių ir negalėdamas atsiskaityti su Lietuvos banku, 1934 m. bankrutavo. Vlado Vaitkaus trijų aukštų su rūsiais mūro namas, statytas saldinių fabrikui, vadinamas „Birutė“ su visu saldainių gaminimui įrengimu ir mašinomis, turto aprašyme pažymėtomis mūro kalve ir mediniais sandėliais, turtas įkeistas Lietuvos bankui Šiaulių skyriui už 225 000 Lt skolos su proc. už šią skolą buvo parduodamas iš varžytinių šis turtas įkainotas 190 985 litų (Valstybės žinios“, 1934 rugpjūčio 3, Nr. 336, p. 11).
Lietuvių akcinės bendrovės „Birutė“ saldainių ir šokolado fabrikas
1934 m. bankrutavęs „Birutės“ saldainių fabrikas už skolas atiteko Lietuvos bankui, kuris jį su visais įrengimais perleido tuo pačiu vardu pasivadinusiai įmonei – Lietūkio „Birutės“ saldainių fabrikas.
1934 m. lapkričio 11 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ pranešė: „Šiomis dienomis p. A. Žibas nufilmavo akcinės b-vės „Birutė“ veikimą. Filmas bus rodomas kino teatruose, kaip kultūrinė kronika“ (Birutė ekrane. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 lapkričio 11, p. 3).
1934 m. lapkričio 25 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ pranešė: „XI-13 d. Šiauliuose įvyko varžytynės „Birutės“ saldainių fabrikui parduoti. Fabriką nupirko naujoji akcinė b-vė „Birutė“. Sumokėta apie 190.000 Lt“ („Birutė nupirkta“. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 lapkričio 25, p. 1).
Tuomet fabrikas galutinai reorganizuotas ir pavadintas – Lietuvių Akcinė Bendrovė „Birutė“. Naujajai bendrovei priklausė buvusio fabriko sandėliai, fabriko pastatas ir įrenginiai, trobesiai, dvi parduotuvės Panevėžyje ir Šiauliuose, produkcijai išvežioti skirti automobiliai.
Bendrovės kapitalo apyvartai skirta 100 tūkstančių litų, akcijos parduotos po vieną tūkstantį litų, kiekvienas pirkėjas turėjo pirkti ne mažiau kaip 5 akcijas. Todėl akcininkų buvo nedaug, apie 20. Per kelias savaites visos akcijos buvo parduotos ir naujoji bendrovė pradėjo veikti 1934 metų liepos 1 dieną.
1935 m. kovo mėn. laikraštis „Lietuvos žinios“ apie įvykusius pasikeitimus šokolado ir saldainių fabriko „Birutė“ priklausomybės ir valdymo rašė: „Vienas iš seniausių Šiaulių pramonės įmonių šokolado ir saldainių fabrikas „Birutė“ 1932 metais pateko į sunkumus, iš kurių buvusiam savininkui V. Vaitkui nebepavyko išsikapstyti ir 1934 m. lapkričio 13 d. iš viešų varžytinių fabrikas buvo parduotas už 190.000 Lt, to pat vardo lietuvių akcinei bendrovei.
Lietuvių akcinės b-vės „Birutė“ vadovybės energingo veikimo dėka per tokį trumpą laiką „Birutės“ fabrikas ne tik atgijo – pradėjo darbą, bet po pusmečio veikimo pasiekė nuostabių rezultatų: pagerino saldainių kokybę, suorganizavo planingą pardavimo aparatą, atstatė fabriko kreditingumą ir pilną visuomenės pasitikėjimą.
(Bus tęsinys)
„Birutės“ saldainių fabriko reklama. „Viltis“, 1914 birželio 14, p. 4.
„Birūtės“ fabriko reklamos pavyzdys. XX a. 3 dešimt. Iš P. Kaminsko rinkinio.
„Birūtės“ šokolado ir saldainių fabriko gaminio reklamos pavyzdys. XX a. 2-3 dešimt. Iš P. Kaminsko rinkinio.
„Birutės“ krautuvėje Šiauliuose. Viduryje – fabriko „Birutė“ savininkas Vladas Vaitkus su krautuvės pardavėjais. Apie 1930 m. Iš P. Kaminsko rinkinio.
„Birutės“ saldainių ir šokolado fabriko reklama laikraštyje „Momentas“ 1928 liepos 29, p.5.
