Menininkas ir mokytojas Gerardas Bagdonavičius

(Tęsinys)
Gerardo Bagdonavičiaus 1918–1920 metų kūrybos marginalijos
G. Bagdonavičius 1919 m. temperos technika sukūrė „Draugo portretą“ (23,3 x 18,5, ŠAM, D-T 6218). Jis Saratove pirmąkart išbandė jėgas scenografijoje.

G. Bagdonavičius prisiminimuose rašo: „Pirmą dekoratyvinį objektą – scenos uždangą nutapiau 1920 m. Saratove, 2-ojoje sanatorijoje“ (Bagdonavičius, G. Prisiminimai. Rankraščio kopija saugoma rašinio autoriaus archyve).

Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas Bagdonavičiaus sukurtas scenos uždangos eskizas Saratovo dramos teatrui (popierius, guašas 13,7 x 23 cm, ŠAM D-T 3820). Šio kūrinio rausvai violetiniame fone pirmame plane viduryje pavaizduota medžio viršūnė, dešinėje – mėnulio atspindys vandenyje, pilname baltų lelijų žiedų. Antrajame plane, dešinėje, – mėnulis danguje ir du paukščiai. Koloritas daugiaspalvis.

G. Bagdonavičius Saratove iš viso sukūrė tris scenografijos darbus: „Scenos uždangos eskizas Saratovo dramos teatrui“, 1919 (guašas, 20,2 x 33, ŠAM, D-T 3819); „Scenos uždangos eskizas Saratovo dramos teatrui“, 1919 (guašas, 13,7 x 23, ŠAM, D-T 3820); „Uždangos eskizas Saratovo Antrosios gydyklos scenai“, 1919 (guašas, 26 x 35,3, ŠAM, D-T363).

Išliko Rusijoje ir Šiaulių „Aušros“ muziejuje sukurti G. Bagdonavičiaus piešiniai, kuriuos suskaitmenintus galima pamatyti LIMIS paskyroje: „Vaiko galvutė“, 1918 (pop., angl., 32,2 x 21,5, ŠAM, D-T 6206); „Sergijaus iš Zlovido portretas“, 1918 (pop., angl., 28,3 x 21, ŠAM, D-T 6205); „Moters portretas“, 1918 (?) (pop., angl., 34,3 x 25,5, ŠAM, D-T 6207); „Besijuokiančio vyro galva“, 1918 (?) (pop., angl., 32,3 x 21,8, ŠAM, D-T 6203), „Senelės Stankevičienės portretas“. 1919 (pop., tušas, guašas, 35,4 x 35,4, ŠAM, D-T 4025); „Moters portretas“, 1919 (pop., angl., 16,7 x 10,5, ŠAM, D-T 5228); „Saratovas. Kambarys Vokiečių gatvėje“, 1919–1921 (20,4 x 28,7, ŠAM, D-T 3905); „Saratovas. Sandėliai ant Volgos kranto“, 1919–1921 (12,4 x 25 cm, ŠAM, D-T 3575), „Saratovas. Konservatorija“ 1920 (17,5 x 13, ŠAM, D-T 6230).

Atlikimo stiliumi ir nuotaika išsiskiria G. Bagdonavičiaus 1918-1919 m. sukurti peizažai: „Plaukianti burinė valtis“, 1918 (pop., piešt., 17,8 x 22, ŠAM, D-T 3835); „Alėja“, 1919 (pop., piešt., 16, 7 x 10,5, ŠAM, D-T 5227); „Medžiai“, 1919 (pop., piešt., 8,4 x 18, ŠAM, D-T 5446); „Kiparisai“, 1919 (pop., spalv. piešt., 17 x 24,3, ŠAM, D-T 3818); „Mėnesiena“, 1919 (pop., spalv. piešt. 13,3 x 17,7, ŠAM, D-T 3857) ir kt. darbai.

G. Bagdonavičius 1920 m. nupiešė anglimi ir guašu pirmuosius du autoportretus: „Autoportretas“, 1920 (pop., guašas, angl., 21 x 16,8, ŠAM, D-T 6201) ir „Autoportretas“, 1920 (pop., angl., 34,5 x 27, ŠAM, D-T 6202). Šie autoportretai realistiniai, fotografiškai tikslūs, jie vykusiai perteikia jaunojo dailininko vidinę nuotaiką ir emocijas.

Ne mažiau įdomus ir dailininko darbiniame albumėlyje atlikti piešiniai, eskizai ir etiudai, skirti charakteringiausioms gamtos ir kraštovaizdžių detalėms ir fragmentams. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomas G. Bagdonavičiaus 1919 m. piešinių albumėlio „Aльбом. GERARD B.“ titulinis lapas (10,5 x 16,8, ŠAM, D-T 5220, ŠAM, D-T 5229) ir kartu jame esantys dailininko piešiniai ir peizažai, atlikti spalvotais pieštukais, anglimi ir kita technika. Juose daugiausia vaizduojama Saratovo ir apylinkių gamta, medžiai.

G. Bagdonavičiaus 1918–1920 m. sukurtose akvarelėse, panaudojant daugiaspalvį koloritą, vaizduojamas Saratovo apylinkių kraštovaizdis, krūmai, keli medžiai, medžių grupė ar jų masyvai su vienu išsiskiriančiu medžiu: „Du medžiai“ (1920) – akvarelės dešinėje pusėje – du pilki medžiai, už jų – kelias ir įvairiaspalvė lapija; „Trys medžiai pievoje“ (1920?) – centre pavaizduoti trys lapuočiai medžiai pievoje, tolumoje miško juosta; „Trys krūmai“ (1920?) – centre pavaizduoti trys krūmai pievoje ir dangaus skliautas ir kt.

Viena iš mėgstamiausių dailininko temų akvarelėse „Debesys“ ir „Dangus“. Akvarelėje „Peizažas“ (1920) pavaizduota kalvelė, apaugusi medžiais, dešinėje – dideli medžiai; kitos to paties pavadinimo akvarelės centre lapuočių medžių grupė su vienu išsiskiriančiu medžiu, nuo jų krinta šešėliai, dangus debesuotas „Peizažas“ (1920); akvarelės „Peizažas su medžiais“ (1920?) kompozicijos kairėje – medžių eilė, už jos – lyguma, danguje debesys. Akvarelė „Debesys“ (1920) su melsvos spalvos atspalvio debesuoto dangaus vaizdu; „Violetinis dangus“ (1920?), kurio viršutinėje dalyje pavaizduotas dangus su dominuojančiais violetinio atspalvio debesimis, apatinėje dalyje žemas horizontas su medžiais kairėje (1920?); „Debesuotas dangus“ (1920?), kurio viršuje dangus, apatinėje dalyje – medžiai ir tarp jų du namų stogai. Su šiais darbais ir jų aprašymais išsamiau galima susipažinti LIMIS, kuriuos pateikė Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojos.

G. Bagdonavičius pradėjo piešti Rusijos gamtą ir miestus, kuriuose jam 1916–1920 metais teko gyventi ir mokytis, kai jis dėl Pirmojo pasaulinio karo negandų kaip pabėgėlis kartu su tėvais turėjo pasitraukti iš Lietuvos. Tačiau dailininkas, nors ir būdamas svetur, visados ilgėjosi Lietuvos, jautė nuolatinę nostalgiją jos gamtai, architektūrai, miestams ir miesteliams. Ir tai atsispindi jo tuometiniuose darbuose ir kūrybiniuose apmąstymuose.

Dailininko G. Bagdonavičiaus darbai sukurti Saratove, keliaujant po jo apylinkes, vaikščiojant Volgos pakrantėmis ir plaukiant šia upe. Jis piešiniu, akvarele, pastele, tempera, aliejiniais dažais užfiksavo matytus reginius, pavaizdavo Volgos upę, Saratovo krašto lygumas, gamtą.

Jo kūryba plėtojosi nuo pirmųjų nedrąsių ir naivių piešinių ir reprodukcijų „Fantazija“ (1918), „Vilkai šalia kelio“ (1918), „Leopardas medyje“ (1919), „Kalifų mauzoliejus“, „Peizažas su stirnomis“ (1919) iki meistriškai atliktų piešinių, akvarelių, tapybos darbų.

Ypač kaip dailininkas G. Bagdonavičius subrendo Saratove, pradėjęs lankyti dailininko ir pedagogo Fiodoro Kornejevo studiją-mokyklą. Jo studijoje itin didelis dėmesys buvo skiriamas realistinio peizažo urbanistikai ir stiliaus savitumui, tapybos stiliaus paieškai. F. Kornejevas savo studijos mokinius supažindino su XX a. pradžios įvairiomis dailės kryptimis ir srovėmis, mokė pažinti ir perteikti realistiškai supančią aplinką, kraštovaizdį.

G. Bagdonavičiui studijuojant F. Kornejevo dailės mokykloje-studijoje gerėjo ir tvirtėjo jo braižas, drąsesni ir tikslesni darėsi piešiniai, liejosi akvarelės, tvirtais potėpiais ryškėjo jo pastelės, kiti tapybos darbai. G. Bagdonavičius drobėse, popieriuje, paveiksluose, peizažuose įamžino Rusijos miestų architektūrą, Volgos upės pakrančių gamtą, kraštovaizdį. G. Bagdonavičius savo darbuose atskleidė savitus Saratovo miesto bruožus, perteikė jo senamiesčio namų, gatvių, kiemų, Volgos uosto vaizdus.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomuose G. Bagdonavičiaus Saratovo periodo darbuose pastatai, gatvės, aikštės, Volgos upės vaizdiniai pateikiami savitai, profesionaliai. Juose daug originalios stilistikos Saratovo, jo priemiesčių ir kitų Rusijos vietovių urbanistinių peizažų. Šis dailininko laikotarpis buvo pakankamai produktyvus. Jis išbandė jėgas įvairiose dailės technikose, sukūrė darbų tapybos, akvarelės, pastelės, temperos, paspalvintų pieštukų ir įvairiomis mišriomis technikomis. Jie išsiskiria originaliu vaizduojamųjų objektų traktavimu, harmoninga linijos ir potėpio poetika.

G. Bagdonavičiaus darbai pasižymi kompozicijos darnumu ir kitomis plastinėmis savybėmis. Jo, kaip stebėtojo ir dailininko, požiūris į miestą ir jo apylinkes siejasi su konkrečiu gyvenimo tarpsniu, patirtomis emocijomis ir tuo metu jį veikusiais įspūdžiais ir nuotaikomis. Dauguma šių architektūrinių peizažų ir kraštovaizdžio vaizdinių sukurti akvarele, temperos, tušo, spalvoto pieštuko, mišriomis ir technikomis ant drobės, kartono ir popieriaus.

Dailininkas pastebi ir įvertina įvairius užkampius, jų paslaptingą poetiką, neįprastus architektūrinius namų elementus, perkeldamas šiuos rakursus į savo darbus. Pasitelkęs akvarelės, tušo, guašo, pastelės, tapybos, grafikos, temperos anglies, grafito ir minkštų spalvotų pieštukų meninės išraiškos priemones, jis išryškina konkretaus miesto ir vietovės jam įsimintiną reginį, parodo kitokią nei paradinę miesto pusę. Juose išryškinama architektūriniams peizažams būdingas jautrus psichologizmas ir poetiškumas. Jam rūpėjo atverti Saratovo uždarų kiemų, gatvių, mažų gatvelių ir skersgatvių, įvairių užkaborių pasaulį, parodyti jų gelmę.

G. Bagdonavičiaus Saratovo laikotarpio didžiąją kūrybinio palikimo dalį sudaro 1918–1920 akvarele sukurti darbai, kiek mažiau 1919–1920 metų – aliejinė tapyba, kūriniai pastelė, tempera peizažai spalvotais pieštukais, piešiniai anglimi, pieštuku, tušu ir guašu. Jie sukurti tradiciniu XVIII a. pab. – XIX a. pradžios Vakarų dailei būdingu klasikiniu akademiniu stiliumi. Juose vyrauja ramios, gerai subalansuotų ryškių linijų ir aiškių geometrinių pastatų siluetų kompozicijos, primenančios į praeitį nutolusius istorinius fotoatvirukus su miesto statiniais ir architektūriniais ansambliais, ramios arba sodrios spalvos, koloritas daugiaspalvis.

Dailininkas pagarbiai vaizduoja kraštovaizdį, metų sezoniškumą atspindinčias nuotaikas. Ypač vykę jo ekspresyvūs, spalvoti, ryškūs, saulės nutvieksti darbai, jo santykį su miestu ir apylinkėmis perteikiantys paveikslai, kurie jautriai perteikia miesto prie Volgos upės savitą grožį. Iš jų galima išskirti: „Saratovas. Kiemelis Vokiečių gatvėje“ (1919), „Saulėgrąžos“ (1919), „Saratovas. Volga sausio mėnesį“ (1920) „Saratovas. Žydintis medis“ (1920), „Saratovas. Vaizdas pro Pirmosios gydyklos langą“ (1920), „Vaizdas pro Antrosios gydyklos langą“ (1920) ir kt.

Atskiruose darbuose išryškėja dailininko formuojami stilistiniai bruožai – dėmesys architektūrinėms dekoratyvioms detalėms ir fragmentams. Juose jautrūs spalviniai perėjimai, subalansuota kompozicija, kuriamo kūrinio vientisumą ir dokumentiškumą pabrėžia grafinis dailininko parašas ir paaiškinamasis įrašas apatinėje arba viršutinėje paveikslo dalyje.

Dailininko darbai – darnūs ir skoningi. Jam dažnai užteko vien pieštuko, tušo ar guašo, kad sukurtų realistišką tikrovės atvaizdą. Jo Saratovo architektūriniai peizažai kupini jautrumo, trapumo ir pabrėžtino mieste vyravusių architektūros stilių estetizavimo. Šiuose darbuose G. Bagdonavičius atsiskleidė kaip savitas, subrendęs dailininkas, kuris savitai ir įdėmiai žvelgė į jį supantį pasaulį, atskleisdamas tikrąjį miesto veidą.

G. Bagdonavičiaus paveiksluose atsispindi gamtos autentika, natūralumas, realizmas. Jis perteikia stiprų Volgos upės įspūdį, kurį patiria kiekvienas, pamatęs šią upę. Jauno dailininko žvilgsnis paveiksle nukreiptas į atskiras detales, vaizdus. Toks gana smulkus siužeto perteikimas, padeda autoriui geriau perteikti jo santykį su jį supančia aplinka. G. Bagdonavičius vykusiai išsprendžia kompozicijos uždavinius, siužeto figūras surišdamas su architektūros ar gamtovaizdžio aplinka.

G. Bagdonavičius savo darbais atidavė duoklę gamtos tobulybei, jo kūriniuose jaučiasi ilgesys lietuviškai gamtai, tėviškės kraštovaizdžiui. Tokia nenumaldoma nostalgija lydi kiekvieną, kuris savo ar ne savo noru palieka tėvynę ir vėl svajoja į ją sugrįžti.

G. Bagdonavičiaus peizažuose jautriai su nostalgija perteikiama jį supanti gamta, stipriausi tie jo kūriniai, kur spalvų sąskambiai, kuria giluminių erdvių įspūdį, o šviesos šaltinis sukuria nuotaiką, emociją. Jo kūrinius atspindi, preciziška kompozicija, aiškiai apibrėžtas objektas, darni šešėlių ir spalvų raiška. Savo darbais jis išlieja savo prisiminimus apie ne savo noru paliktą tėvynę, juose atsispindi reminiscencijos nuotaikos ir viltis apie sugrįžimą namo į Lietuvą.

Dailininkas nostalgiją malšino kūryba, kurioje ir atsispindi jo nuotaikos, perteikiama neatskiriamas žmogaus gyvenimo ryšį su gamta, jį supančia aplinka. G. Bagdonavičiui būdingas raiškus, ekspresyvus tapybos potėpis drobėse, kartone, popieriuje. Dailininkas džiaugiasi gamtos grožiu. Paprastumas, nuoširdumas ryškus jo pirmuosiuose peizažuose. Jis beveik netapo žmonių figūrų, tačiau visa jo kūryba kalba apie tai, kas žmogui būdingiausia, kas išskiria jį iš Visatos – apie jo jausmus, išgyvenimus, nuotaikas. Jaučiasi, jog dailininkas dar ieškojimų kelyje, tai būdinga jo bandymams, kuriuose ieškoma spalvinės išraiškos, šešėlių ir figūrų darnos.

Dailininkas, pradedant nuo 1918 m., savo darbuose fiksuodamas kuriamą vaizdą ar kompoziciją, ją papildo padarydamas trumpus įrašus lietuvių ir rusų kalbomis, nurodydamas savo signatūrą ir kitus duomenis piešinio arba paveikslo nugarinėje dalyje arba piešinio apatinėje ar viršutinėje kūrinio dalyje.

Šie užrašai papildo jo darbą, padeda sužinoti, kas kūrinyje vaizduojama, kur ir kada jis sukurtas. Pavyzdžiui, „Saulėlydis Saratove“, 1919 m.; „Saratovas. Volga 1920 m. sausio mėn. į šiaurę nuo miesto“; „Konservatorija, Vokiečių gatvės kampe ir sodo „Linki“ ir kitų gatvių“ ir kt.

Sutinkami G. Bagdonavičiaus užrašai pieštuku arba tušu padaryti paveikslo viršutinėje arba apatinėje dalyje, kairėje arba dešinėje paveikslo pusėje: „ Besijuokianti galva. Merardo Rosso“ (1918?), „Saratovas. Malaya Kazačija. Dailininko Kornejevo kieme. 1919 m. vasara“, „Nurimo po audros“ (1919), „Saratovas. I-oji gydykla“ (1920)„Saratovas. II-oji gydykla“ (1920), „Autoportretas 1920 mt.“ (1920), „Saratovas. Ant Volgos kranto. Sandėliai“(ŠAM, D-T 3575) ir kt.

G. Bagdonavičius Rusijos laikotarpio sukurtuose darbuose, kai kuriuose užrašuose paveikslo ar piešinio nugarinėje pusėje pažymėti darbo sukūrimo metai ir pavadinimas: „Fantazija“, 1918 m. rugpjūtis (ŠAM, D-T 3828; /VI (ŠAM, D-T 5229), „Po audros“ (ŠAM, D-T 5221 ir kt.

Dailininko G. Bagdonavičiaus darbuose, sukurtuose Saratovo periodu, jo ranka padaryti užrašai lietuvių ir rusų kalba nurodyti paveikslo ar piešinio nugarinėje pusėje: „Etiudas nuo Aronsono skulptūros“, 1918 (skulptorius, litvakas Nachunas Aronsonas, dar Naumas, 1872–1943, gimė Kreslavoje, Latvija, mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje – J.N, ŠAM, D-T 6206), Nuo Ivano Meštrovičiaus (Kroatijoje gimęs JAV skulptorius, 1883–1962) skulptūros „Sergijus iš Zlovido (serbų menas)“ (ŠAM, D-T 6205), „Besijuokianti galva. Iš Merardo Rosso (turi būti Medardo Rosso, italų skulptorius, 1858-1928 – J.N.) (ŠAM, D-T 6203), „Saratovas, 1919 metai. Mūsų kiemelis. Vokiečių gatvėje“ (ŠAM, D-T 2139), „Saratovas. Saulėlydis 1919 metai“ (ŠAM, D-T 2164), „Stud. natur. GBohdano 22/VIII, 1919 m.“ (ŠAM, D-T 2100), „1919 mt. Saratovas. Drg. Senele Stankevičienė vyniojamame popieriuje. Guašas teptuku 5-ių minučių metmenys. Gerardas Bagdonavičius (ŠAM, D-T 4023), „Sutemos. Vartai“ 20 V 19“ (ŠAM, D-T 6165), „Saratovas, Priemiestis. 1920 m. Balandis. Pavasaris. G. Bagdonavičius“ (ŠAM, D-T 3676), „Šilas Saratove. 1920 mt. 1920. 1/VIII“ (ŠAM, D-T 2227), „Saulė“. 1920. (ŠAM, D-T 3861) ir kt.

G. Bagdonavičius to laikotarpio savo kūrinio autorystę dažniausiai pažymi lietuvių, rusų, rečiau – lenkų, kalbomis: „Piešė Gerardas Bagdonavičius. 1918 gruodis. Kalifų mauzoliejus (ŠAM, D-T 2097), Gerardo Bagdonavičiaus etiudas, 1919 m. kovo 25 d. (ŠAM, D-T 3860); „Beržai rudenį“. Pieš. G. B. 1919 metais; Peizažas su mediniu pastatu. Pieš. G. B. 9/VI 1919 m. (ŠAM, D-T 3859), „SLONECZNIKI. Rysowal Gierard Bahdonowicz, 25/XII 1919 (ŠAM, D-T 2070) ir kt.

Dailininkas G. Bagdonavičius Saratove nuo 1918 m. kūrinius pasirašinėjo įvairiais savo vardo ir pavardės sutrumpinimais ir signatūromis lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis: lietuvių kalba – G. Bagdonavičius, Gerardas Bagdonavičius, Ger. Bagdonavičius, GB, GBagd., GBagdonavičius, G. Bagdonavičius, G.B., GBohdano, GERARD B., Gierard Bohdanovičius, G. Bohdano, lenkų – BOHDANOWICZA, GIERARD BOHDANOWICZ, Gerard Bodganovic, Gierarda Bohdanowicza, rusų kalba – Герард Богданович, Г. БОГДАНОВИЧА, Герарда Богдановича, Герардъ Богдановичъ, Г. Богдановичъ, Гер. Багдонав., Г. Б., Г. Бг. ir kitais jo pavardės ir vardo inicialais ir jų trumpiniais.

Šios ir kitos dailininko G. Bagdonavičiaus signatūros padeda atskleisti jo autorystę, leidžia patikslinti kūrinio sukūrimo istoriją. Kai kurie G. Bagdonavičiaus sukurti darbai iš to periodo nėra autoriaus pažymėti nei jų sukūrimo data nei vieta, todėl tenka prie manomos datos dėti klaustuką arba nurodyti apytikriai darbo sukūrimo datą. Muziejininkų ir menotyrininkų dar laukia uždavinys šiuos duomenis patikslinti ir pateikti pagal galimybes tikslesnius G. Bagdonavičiaus darbų sukūrimo duomenis ir išsamesnes charakteristikas.

G. Bagdonavičiaus bendravimas su aktoriais ir dailininkais 1916–1920 metais Vitebske, Jaroslavlyje, Saratove ir kituose Rusijos miestuose, paliko neišdildomą pėdsaką jo gyvenime, atsiliepė kūrybai, suformavo jo, kaip menininko, asmenybę ir pasaulėžiūrą. Jo ankstyvajam kūrybos periodui būdingos neoromantinės ir simbolistinės nuostatos, susižavėjimas impresionistų kūryba.

Išlikęs G. Bagdonavičiaus kūrybinis palikimas ir jo darbai iš 1918–1920 metų laikotarpio saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje, padeda atskleisti tą aplinką ir pasaulį, kuris jį lydėjo atsidūrus svetur, toli nuo tėviškės ir kuris padėjo jam susiformuoti kaip dailininkui ir grįžus į Šiaulius pasinerti į aktyvų kūrybinį ir pedagoginį darbą Lietuvoje.

(Bus tęsinys)

2021 04 21 9