50 metų nuo pirmosios šio autoriaus nuotraukos, 70 metų sukakę pačiam autoriui – tai geras laikas, tinkamas laikas paieškoti nuo tos pirmos fiksacijos ir savojo kūrybinio kelio kelio atgalios, atminties laukais į pirmąją autorinę fotografiją. Sutapimų čia yra kur kas daugiau ir jie kuria galingesnę atminties, autorystės intrigą, atminties stokos ir pasipildančios atminties intrigą
Čia mes ne tik susiduriame, mes čia atsiduriame rekonstrukcijoje, vizualinėje, fotografinėje rekonstrukcijoje. Kuri pati yra paini, klaidi, atoki, neskubi, pastabi savo stilistikoje. Fotografinė, autorinė rekonstrukcija, vedanti savos atminties maršrutu, vizualinės atminties ir užmaršties vietomis, nuo vienos, pamirštos fotografijos einanti šiais įvairialypiais, vietų, peizažų, kraštovaizdžių ir vietovių fragmentų panašumo maršrutais.
Visur mus lydi panašumo nuojautos, pajautos, ištikties, poveikio ir jautros maršrutais vedina žydinti jautra. Per tai, kas žydi, kas vysta, kas klesti ir kas gaišta vizualiniame gimties cikle, per tai mes regime šį maršrutą. Panašumo pajautos – tai pamirštos pajautos, ištirpusios ir ištirpdytos vaikystės pajautos, kurias autorius naujai įjautrina. Pajautos kur nors, kokioje nors vietoje paliktos ir ten išsiskleidusios, kada nors išbarstytos, kitos emocinės gyvosios materijos ištirpdytos, paliktos sau įspūdžių gausoje.
Tokia vizualinė ir emocinė rekonstrukcija kelia gausybę biografinės, topografinės, jutiminės atminties klausimų. Toks ciklas yra biografinė rekonstrukcija, nes čia visa augimo ir suaugimo, išaugimo ir praaugimo įtampa, kuri čia yra ir nepertraukiama, nenutrūkstama vizualinė įtampa. Įtampa tarp tikro ir norimo atpažinimo, tarp reikiamo ir būtino atpažinimo. Topografinė rekonstrukcija čia virsta to pakitusio žingsnio, pakitusios aprėpties ir esaties paslėpties, nuotolių ir atstumų, postūmių ir atotrūkių, potraukių ir pertrūkių rekonstrukcija.
Visas vizualinis fotografinis pažinimas yra nepaliaujamas atpažinimas ir pripažinimas. Atpažinimas sau pripažintų ir išpažintų atradimų, nepažintų praradimų visumoje, niekada nesusumuojamoje visumoje. Jutiminė fotografinė rekonstrukcija – tai atminties ir užmaršties žemėlapio, esaties žemėjautos liekanų, patirties žemėlapio rodmenų ir sudėtingų radinių rekonstrukcija. Tokia jutiminė rekonstrukcija žemę verčia juntama patirties teritorija, o jutimų teritoriją menama žeme.
Yra čia matomas tas nuolatinis, atviras siekis grįžti link pirminės, link pačios pirmosios fotografijos atsiradimo aplinkybių. Aplinkybių, kurios yra ilgalaikėje veikloje ištrintos, deformuotos galingų gyvenimo, kūrybos pokyčių ir permainų, jų nugramzdintos atminties-užmaršties sąveikų laukuose. Bet yra čia ir kitas svarbus matomas aspektas, savotiška vizualinė skola, kurią išskleidžia šios autoriaus dabarties rekonstruojamosios fotografijos.
Vizualinė skola – tai bandymai atsekti ir suprasti emocines savojo vizualizavimo pirmines įtakas, pirminės fotografinės fiksacijos pajautos ištakas, bei atvirkštinį procesą, rasti save tose vietose ir tose aplinkybėse, kur įvyko ta pirminė fiksacija. Fotografinė fiksacija neišvengiamai ką nors stabdo, ką nors redukuoja. Bet čia įvyksta ir kitas dalykas, čia, fiksacijos vietoje, lieka nuotaika ir atmosfera, čia lieka pati fiksacijos šviesa. Fiksacijos šviesa, kuri veiklos patirtyje turi aptemti, turi ne kartą išblėsti, kad jau po to, po kurio laiko, iš juodai baltos kompozicijos būtų grįžtama į visiškai kitokį, ryškų ir spalvotą komponavimo lauką. Kad iš pirmos fotografijos kambario būtų išeinama į komponuotą ir komponuojantį lauką. Visas šis ciklas ir yra dvejopas patirties laukas.
Fotografinė rekonstrukcija – tai pačios pirmos fotografijos ištakos įtaka. Tai yra pati ištakos įtaka, pirminės įtakos vietovės paieška. Pirminės vietovės paieška išblaškytose ir surenkamose vietovėse. Paieška kaip nepaliaujamas vizualinis sugrįžimas. Grįžimas pačia fizine aplinka, fizine apsuptimi, fizine pajauta į tas painias ir neaiškias fotografinės fiksacijos sąveikas. Nuo sąveikose turimos, sukauptos atminties yra einama į esamą vizualizuotą atmintį, nuo reprodukuotos atminties pačioje pirmoje, savo močiutės fotografijoje yra nuolat krypstama į visą likusią atmintį.
Viena vienintelė fotografija kalba ne tik apie atminties vizualinę ekonomiją, kaip vizualinį talpumą ir taupumą fotografijos atminčiai plotmėse, čia dar yra kalbama ir apie optinę pasąmonę, kuri asociatyviu, juntamu regimu maršrutu bando nuvesti vizualinės skolos maršrutu. Optinė pasąmonė yra ta ornamentinė fotografijos kaip stebinio pusė, kuri įmantrumo linijomis bei dėmėmis, gestų ir judesių klojiniais veda, vedžioja, tiesia ir vingiuoja savo nesibaigiančius maršrutus.
Pirminę fotografiją visada slegia du neišvengiami dariniai – tai stoka ir perteklius. Slegia pats atvaizdo svoris ir slegia pats laikas kaip menamas svoris. Stoka visada inicijuoja norą, galią, viltį visa tai išplėsti, kuo nors tai papildyti, kaip nors tai padauginti ir pagilinti pačią vizualinę atmintį. Bet pati pirmoji močiutės fotografija tarsi nedaug ką tepateikia. Bet čia ir yra tas nesustabdomas perteklius. Perteklius šioje fotografijoje kaip tik ir leidžia kalbėti apie esminį emocinį paveldą, vizualinę duotį-užduotį, puokštę gėlių močiutės rankose. Ta puokštė autoriui ir virsta reikiama estetine ir technologine sklaida, kuri savu lėtu ir nuosekliu maršrutu pasklinda po visus šios parodos naujus plėtinius.
Atmintis visada sunkiai įveikiama, sunkiai suvaldoma prieštara. Prieštara, supriešinusi norimą ir esamą atmintį. Norimos atminties nėra, norimos pilnaties nėra, bet yra regimas ir menamas pavidalas, yra raiški ir lakoniška kompozicija. Yra ir tolesnis, visą gyvenimą bandomas įsisąmoninti profesionalaus fotografo maršrutas, tolimesnis intuityvios ir racionalios pajautos jungties maršrutas. Norima ar geidžiama atmintis yra tas nepaliaujamas atminties konfliktas, sunkiai tiesiogiai išsprendžiamas maršrutas. Jį įveikti gali padėti atkurianti atmintis. Nes visą kūrybą savaip galima traktuoti kaip atkuriančią atmintį.
Atkurianti vizualinė-fotografinė atmintis atlieka dvejopą darbą. Atkūrimas nuveda į pačias kūrybos ištakas, į pirminius polinkius, nusidriekusius per asmeninius santykius apjuosusius laukus. Veda tai į ištakas, kur ir prasideda tas įtaigus pirminis pastabumas, vizualinis imlumas, talpumas, visa ta būtina vizualinė išmintis, kurios reikia, kuri būtina fotografui. Pirminės kompozicinės pastabos, pirmas intuityvus, iracionalus kadras – tai užduotys, tolimesnės, vis sudėtingesnės vizualinės užduotys, kas kartą vis naujas vizualinis įsipareigojimas. Ir visa tai profesionalaus fotografo yra plėtojamos užduotys. Užduotys pačios pirmosios fotografijos duotyse likusios. O ta plėtotė tam tikrame gyvenimo taške, tam tikroje amžiaus riboje yra ir apibendrinama.
Jei pirma fotografija – tai bendrystės, giminystės, juntamos globos ir gyvybinės gamtinės galios išsklaida, noras fotografiškai visa tai įamžinti su gėlių puokšte rankoje, tai visos kitos šio ciklo fotografijos, tai plati vizualinė išsklaida, skolos grąžinimo išsklaida. Ne tik todėl, kad nuo tos nekintamos puokštės, nuo tos nejudrios, likusios pirminėje fotografijoje puokštės yra įvairiais maršrutais einama į tokių puokščių susidarymo ištakas. Taip yra ir todėl, kad gėlės, žolės, pievos, palaukės – tai jau išsiskleidusi, gyvasties išminties takuose ir keliuose, vaikiškuose paklydimuose, žolininkės, gyduolės takume, klaidume, įtaigume likusi atminties išmintis ir išminties atmintis.
Grąžinama vizualinė skola yra fotografinė skola, kuri ir yra kažkada virtusi vizualiniu-fotografiniu pažadu. Pažadu, neleidžiančiu užmiršti pirmos intuityvios technologinės kompozicijos kaip skolos sau, kaip skolos močiutei.
Fotografas fotografinę skolą grąžina dvejopai, sau ir savo fotografijoms. Sau, nes yra norima įsisąmoninti tai, kas vėliau yra savimone paverčiama, kas dar vėliau jau yra aktyviai reflektuojama atmintis, valanti ir šalinanti apnašas ir nereikiamas atnašas. Fotografijos yra pačios vizualinės raiškos rašto, šviesos rašto apnašos. Jos ir neleidžia pamatyti reikiamumo, būtinumo ribos. Yra čia ir atnašos, likimo kažkada duotos, padovanotos užduotys, kurias fotografas visą gyvenimą bando vykdyti, tesėti sau duotą pažadą. Visi proveržiai, visi pasiekimai – tai ne tik kelias į įsiamžinimą, į įsitvirtinimą, tai ir kelias atgalios, į pamirštą pradžią.
Vizualinė fotografo skola savo fotografijoms – tai kelias link pirmos fotografijos apsupties, link matomos ir tik nujaučiamos apsupties. Link vaizdo atvaizdo, link atvaizdo atspindžio, link vaizdo ir vaizdinio sąjūčio apsupties. Šioje vietoje ir suvokimas, fotografinis suvokimas leidžia nueiti reikiamą maršrutą, surinkti ir atrinkti, perrinkti ir parinkti visas gėles, visas surinktas ir dar nesurinktas puokštes. Gėlių ir augalų kalba yra ir fotografo kalba, kuria jis supranta, kurią jis atpažįsta kaip savo intuityviu pažadu pažadintą įtaką.
Įtaka yra ištaka, pražydusi, subrendusi, brandi, bręstanti, sklindanti žiedų pieva, pasiliekant atokioje palaukėje ištaka. Kaip pieva, palaukė, pamiškė, kelias surenka visą gyvąją raišką, taip fotografija surenka visą nutikusią, ištikusią, nutrauktą, vizualiniame pertrūkyje liekančią raišką. Liekančią raišką su visa vėluojančia šviesa, kuri tik dar vėliau išryškės, ims dar labiau spindėti. Kaip pirmoje fotografijoje yra visa vizualinė duotis ir užduotis fotografui, taip visur kitur, visoje tolesnėje vaizdų ir atvaizdų, vaizdų ir vaizdinių konkurencijoje yra brėžis, linija, vingis atgalinio grįžtamojo, trūkčiojančio kelio, vizijų keliuko, brydės maršrutas.
Nedidelę pirminę fotografiją supa lyg galingų fotografijų laukas. Pievų, pakelių, paežerių, pamiškių laukas su daugybe nuorodų. Tai užmirštų nuorodų, užmirštų nurodymų ir pamokymų laukas, sąmonės laukas. Toks jutiminės, regimos sąmonės laukas yra paaiškinamas ne per biografinę figūraciją, o per pačią gamtinę išskleistį.
Įvykiai čia pačios išskleisties įvykiai. Augalinė esatis, žydinti esatis, tai esminių įvykių, jų būties apsuptis, įvykių materija. Iškleista puokštė yra kelias atgal į žydėjimo ištakas. Žydėjimo ištakos – tai ir tiesioginės aparatinės sąveikos aplinka. Yra aparatiniai veiksmai ir yra aplink aparatą išsidėstę veiksmai. Jie yra tarpusavyje susiję veiksmai.
Aparatiniai fotografiniai veiksmai ne tik aparatiniai pėdsakai, bet ir aparatinės ištakos, technologinės-estetinės, ontologinės-kompozicinės ištakos. Fotografijos ištakos autoriui – tai geosofinės ištakos ir įtakos. Jos ateina iš gėlių lauko į fotografinį lauką kaip begalinės ir nepaliaujamos vizualinės atodangos. Fotografinis laikas čia yra ir geomorfinis laikas, pačios gimties skleisties raiškos laikas. Į pirminę fotografiją suteka, sueina visas fiuzis, gimties skleistis, iš jos pasklinda vis naujai randama įmantri, išvaikščiota, išminta, takuose ir keliukuose likusi išskleistis. Pirmosios fotografijos užsklanda, tai sklendimas žiedų skleistimis, duoties užduotimis, esaties išsklaidomis, sklaidant vizualinės patirties lapus ir žiedlapius.
Sauliaus Saladūno fotografijos.
