„Šiaulių naujienose“ anksčiau publikuodavome nemažai dėmesio sulaukusių Vilnius Tech (Vilniaus Gedimino technikos universiteto) Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesoriаus medijų menininko dr. Remigijaus Venckaus straipsnių. Taip pat nemažai esame pristatę ir jo kūrybą reprezentuojančių straipsnių bei pokalbių.
Neretam skaitytojui kyla klausimas apie tai, kodėl profesoriaus veikla domina Šiaulių regiono gyventojus. Turime pastebėti, kad jis yra kilęs iš Šiaulių, čia studijavo, pradėjo akademinę karjerą ir labai dažnai grįžta į gimtąjį miestą, kuriame eksponuoja naujausius savo kūrinius, veda viešus seminarus, dalyvauja apskrito stalo diskusijose ir netgi teikia ekspertines konsultacijas.
Profesoriaus sukurti naujausi fotografijų ciklai „Kvėpavimas“ ir „Gurkšnis“ taip pat susilaukė labai didelio dėmesio. Apie juos publikavome ir šiauliečio filosofo Jurgio Dieliauto kritinį straipsnį. Nemažai teigiamų reakcijų sulaukusi redakcija parengė interviu su profesoriumi apie jo kuriamą fotografiją, plėtojamas nepatogias kūrybos temas, visuomenės reakcijas bei jo pastebėjimus karantino metu.
– Jūsų kūryba įvairi, drąsi, labai griežtai argumentuota. Gal galėtumėte papasakoti apie tai, kaip sugalvojote plėtoti fotografijų ciklus „Kvėpavimas“ ir „Gurkšnis“? Juk šie ciklai labai kontroversiški, jie apeliuoja į žmogaus juslinį patyrimą.
– Mano plėtojamoje fotografijos kūryboje visada buvo kelios kryptys: kūno studijavimas ir formalioji-abstrakčioji fotografija. Paskutiniu metu plėtojami fotografijos ciklai „Kvėpavimas“ ir „Gurkšnis“ nėra atsitiktiniai. Link jų buvo keliaujama nuosekliai ir metodiškai. Viskas prasidėjo dar 2013 m.; tąkart, balandžio mėnesį, Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje išeksponavau naujausią savo fotografijų ciklą „Amnezijos juosta“. Dėmesį skyriau atminties ir laiko fenomenui. Kūriau ciklą mąstydamas apie žmogaus atminties netobulumą, t. y. negebėjimą viską atsiminti ir ilgam išlaikyti atmintyje, tarsi būtų nutikę čia pat, prieš kelias akimirkas.
Vėliau savo kūrybinį dėmesį vis labiau koncentravau ties jutimais. Pirmiausia mane domino regėjimas. 2013 m. sukūriau kelis ciklus – „Niekieno žvilgsnis“ (nuotraukose užfiksuoti mirusių žmonių veidai) ir „Tušti ekranai“ (ypač formalios fotografijos, kuriose eksponuojamos tik apšviestos juostelės, be jokio lengvai identifikuojamo vaizdo). Abu ciklai verčia svarstyti apie tai, kas yra pasaulio matymas ir pasaulis be jokio regimojo vaizdo arba identifikuojamo atvaizdu; arba kas esame mes – gyvenantys atvaizdų pertekliaus metu.
Apeliuojant į klausimą apie jutimus taip pat buvo orientuotasi dar ir 2019 m. fotografijų cikle „Solaris“. Kūriniai sukurti pagal Stanislavo Lemo romaną, kuris lygiai taip pat ir vadinosi. Mano fotografijų ciklas kvestionavo netobulos struktūros atvaizdą.
Tais pačiais metais sukūriau ir kitą fotografijų ciklą „Kvėpavimas“. Beveik nujausdamas artėjančią pandemiją ir suvokdamas, kad kelionės į kalnus taps visiškai nebeįmanomos, ryžausi vaizdais perteikti pirminį įspūdį, kuris susidaro atsidūrus milžiniškų kalnų papėdėse ir aukštikalnėse. Apsilankydami kalnuose, kai trūksta oro ir kai svaigina reginys, galime suprasti kvėpavimo svarbą. Tad mano fotografijų ciklas „Kvėpavimas“ yra apie tai, ką regime ir patiriame lankydamiesi nuostabaus grožio kraštovaizdyje.
Kvėpavimas taip pat neatsiejamas nuo kvapo. Kiekvienas miestas, kiekviena kavinė, muziejus, parkas, paplūdimys kvepia skirtingai. Aš niekada neužmiršiu savo senelių namų kvapo, pas kuriuos praleisdavau vaikystės vasaras, neužmiršiu ir prosenelio namų kvapo, nes jis (prosenelis) augindavo bites. Kvapai yra tiek unikalūs, kad aš negaliu nustoti mąstyti apie tai, kaip juos galėčiau ar turėčiau išreikšti fotografijoje. Užduotis tiek sudėtinga ir neįmanoma, kad jau kelerius metus brandinu naujausio savo fotografijų ciklo apie kvapus idėją.
Judėdamas ta pačia kryptimi sukūriau ir fotografijų ciklą „Gurkšnis“. Šiame cikle eksponuoju daug nuotraukų, sukurtų lankantis jūrų ir vandenynų pakrantėse (Lietuvoje, Latvijoje, Ukrainoje, Estijoje, Portugalijoje, Kroatijoje ir Juodkalnijoje, etc.). Tai ciklas apie vandenį.
Kai ciklą formavau iš nuotraukų, sukurtų skirtingu laikotarpiu, aš susimąsčiau panašiai, kaip ir apie kvėpavimą bei kvapą. Mintyse tik kirbėjo klausimas apie tai, ką mums reiškia gurkšnis tyro šulinio vandens kaime, koks sūrus buvo mano patirtas Baltijos jūros vandens gurkštelėjimas pirmą kartą lankantis Smiltynėje ir vaikystėje atostogaujant su tėvais (aš šį gurkštelėjimą labai gerai atmenu). Vandens skonis taip pat veda į prisiminimus, į patirtis, kurių jau nebebus arba bus jos visiškai kitokios, kitaip autentiškos.
Be to žodis „gurkšnis“ siejasi ne tik su pirmuoju vandens, bet ir su oro gurkštelėjimu, kurį kūdikis patiria vos gimęs… Gurkštelėjimas gali būti skausmingas fiziškai, bet gali būti skausmingas ir dėl to, kad sužadina prisiminimus.
Fotografijų ciklai „Niekino žvilgsnis“, „Kvėpavimas“ ir „Gurkšnis“ sudaro savotišką trilogiją, kurią ateityje tikrai papildysiu naujais ciklais apie kvapą, skonį ir galbūt lietimą. Prabildamas apie jutimus aš savo fotografijose stengiuosi ir išlaikyti identifikuojamus pavidalus, ir eksperimentuodamas juos paversti tik numanomais, labiau abstrakčiais. Таip aš verčiu stabtelėti kasdienybės bėgime, kiekvieną iš mūsų susimąstyti apie tai, ką jaučiame ir kaip jutimai mus pačius sukonstruoja…
– Savo kūryboje jūs ne tik tyrinėjate jutimus, bet ir žiūrovų, visuomenės reakcijas. Kartais jūsų kūryba asocijuojama su LGBTQ+ kultūra ir ne visada susilaukia teigiamų atsiliepimų. Papasakokite apie tai išsamiau ir kaip jūs reaguojate į kūrėją galinčias žlugdyti reakcijas.
– Jau aptarti mano fotografijų ciklai rodo, kad visą laiką puoselėju meninio tyrimo strategiją. Mokslininkams meniniai tyrimai dažnai skamba kaip paramokslas, nors Vakarų pasaulyje dar praėjusioo amžiaus kelis paskutiniuosius dešimtmečius meninis tyrimas labai retai būdavo kvestionuojamas. Kadangi dabarties Lietuvoje vis dar tenka man išgirsti diletantiškas replikas apie tai, kad fotografija nėra menas, tad ką jau kalbėti apie meninį tyrimą.
Ką tokiu atveju aš darau? Nieko, apsisuku, nueinu savo keliu ir neįrodinėju tiesų tiems, kam jų visiškai nereikia. Jau senokai suvokiau, kad niekam neturiu reikalo pasiaiškinti tiek dėl kūryboje plėtojamų temų, tiek dėl taikomos technologijos.
Meninio tyrimo metu kūrėjai pasaulį analizuoja taikydami estetinės-meninės raiškos priemones, jie savo mintis dažniausiai atskleidžia vizualiu pasakojimu, bet ne raštu (nors tikrai nemažai yra šiuolaikinių menininkų, kurie savo kūrybos koncepcijas puikiai pagrindžia rašytiniu tekstu) bei cituodami ar nurodydami į pakankamai autoritetingus šaltinius.
Toks yra ir mano anksčiau sukurtas bei Šiauliuose pirmiausiai pristatytas ciklas „Tušti ekranai“. Plėtodamas savo meninį tyrimą aš ir toliau keliu atminties bei jutimų klausimus, o jie tuo pačiu metu apnuogina ir laiko, erdvės, atvaizdo autentiškumo, prisiminimo bei nostalgijos periferines zonas.
Kurdamas aš taip pat svarstau apie atvaizdo technologinį sprendimą, kartais mano meniniai sprendimai būna grindžiami technologijų eksperimentu. Derinu analoginės ir skaitmeninės fotografijos technologijas. Yra ir tokių nuotraukų, kurias sugeneravau skaitmenizuodamas fotojuosteles bei atvaizdą apdorodamas filmų kūrybai skirta taikomąja programine įranga. Tad negaliu atmesti minties, kad neretai aš kuriu išbandydamas bei derindamas skirtingą technologiją; apie tai jau prieš dešimtmetį yra paminėjęs Vytauto Didžiojo universiteto docentas dr. Tomas Pabedinskas.
Kita mano kūrybos sritis, su kuria ypač tapau pastebimas ir Lietuvoje, ir už jos ribų – tai vyriškų aktų fotografijos. Dėl savo kūrybinių sprendimų gyvenime yra tekę ir ant valdžios kilimėlių pastovėti bei pasiaiškinti; patirti savotišką galerijų ir muziejų diskriminaciją; meno kritikų ignoravimą bei pašaipias replikas ar net fotografijos klasikų skambius negatyvius komentarus. Net patyriau bandymus mano asmeniui „prisiūti“ ME TOO skandalus, kurie susiję su seksualiniu priekabiavimu.
Tačiau tai man nesutrukdė kurti ir, švelniai tariant, žingsniuoti peilio ašmenimis. O „siuvamas“ Me TOO skandalas lėmė kontroversišką fotografijų ciklą „Trans-kaimas LT“. Nuotraukose vaizduojami kaimo vestuvėse dalyvaujantys ir moters rūbais pasidabinę vyrai. Parodos ekspozicijoje, pirmiausia įrengtoje „Laiptų galerijoje“, Šiauliuose, vietoj pavadinimų buvo eksponuojami patys šlykščiausi komentarai, surinkti po straipsniais, reprezentuojančiais mano kūrybą. Ši paroda kėlė žiniasklaidos susidomėjimą: publikuota daugiau nei dešimt interviu, sukurti TV reportažai ir net radijo laidos. Taigi, piktieji komentatoriai turi tik nerangų liežuvį ir tiesmuką leksiką, o aš turiu kūrybą – ypač galingą ginklą, tarsi kiaurą parą užtaisytą kulkosvaidį.
Bet pačią didžiausią priešpriešą patyriau dėl aktų, kuriuose kvestionuojami religiniai įsitikinimai bei pabrėžiama ironija „davatkiškam dievobaimingumui“. Vis dėlto tokia mano fotografija yra ne kiek religiškai angažuota, bet socialiai kritiška. Didžioji sukurtų aktų dalis yra kaip žaidimas ir pokštas rodantis, kad suvokti ironiją reikia turėti pakankamai sveiko ir kritiško proto. Paradoksalu tai, kad šiuolaikiniai jauni žmonės, jauni menotyrininkai šiuos mano kūrinius priima nesipriešindami ir linkę diskutuoti. Mane yra pasiekusi net žinia, kad mano sukurtus aktus aptarinėja meno teorijos paskaitose užsienio universitetuose, rašomos net analizės. Visa tai rodo, kad žengiu tinkamu keliu.
Dėl fotografijos objekto (vyriško kūno) ir dėl to, kad esu nevedęs, patiriu tam tikrą nuolatinį spaudimą; o tai rodo, kad į Vakarus vis dar keliaujame, kad sovietmetis dar pakankamai yra įsiskverbęs į mūsų sąmonę. Nors mano kūryba ir yra siejama su LGBTQ+, tačiau būdamas sveiko proto, aš esu už kultūros įvairovę ir žmogaus teises, net jai kam nors ir nepatinka tai, kad vyriškų aktų kūriniai yra analizuojami LGBTQ+ kontekste. Turiu pabrėžti, kad nieko nekūriau siekdamas ryšių su LGBTQ+ kultūra, taip tik nutiko.
Ir vis dėlto pasaulis nėra nuspalvintas vien juoda spalva kaip gali jums pasirodyti. Neturėdamas kitos kalbos, kaip tik savo meninę, už drąsiai plėtojamas kūrybines temas esu sulaukęs ir pozityvių kolegų bei studentų vertinimų. Net Vilnius Tech studentai yra ne kartą man dėkoję už kūryboje gvildenamas kūniškumo bei seksualumo temas, išsakytas kritiškai objektyvias mintis žiniasklaidoje. O tie Vilnius Tech studentai, kurie priklauso LGBTQ+ bendruomenei, man asmeniškai yra dėkoję už tai, kad savo kūriniais bei pasisakymais žiniasklaidoje aš jiems suteikiu balsą.
Ir vis dėlto dar kartą pabrėšiu, kad man yra svarbi pati kūryba. Aš tiesiog kuriu, nes tokiu būdu vis daugiau sužinau apie pasaulį ir tikrovę; ir man visiškai nesvarbu ar ir kitais metais JAV, Švedijos ar Nyderlandų ambasados kvies mane į savo priėmimus, susijusius su Lietuvai bei visai Europos sąjungai aktualiais žmogaus teisių ir diskriminacijos klausimais. Aš tiesiog kuriu…
– Karantinas sustabdė meninį gyvenimą. Jūsų parodų ryškiai sumažėjo. Kiek žinau surengėte kelias virtualias parodas ir po labai ilgo laiko jums pavyko įrengti ekspoziciją Kėdainiuose. Tad kokie iššūkiai jus aplankė karantino metu kuriant meną ir įrengiant ekspoziciją?
– Aš esu vienišas kūrėjas. Nemėgstu dalyvauti grupinėse parodose ir konkursuose, tad neturiu ir daug laimėjimų. Aš taip pat nepriklausau jokiai meno sąjungai, nors ten mano pavardė ir yra žinoma. Dažniausiai savo parodas planuoju ir įgyvendinu pats. Kūrinius rengiu savo lėšomis, beveik nėra mecenatų, o jei ir būna, tuomet jų parama labai simbolinė. Tad šiuo atveju man karantinas nėra didelė kliūtis kūrybai. Be abejo, fizinių parodų skaičius susitraukė iki visiško minimumo, už tad palaikydamas puikius ryšius su muziejais ir galerijomis aš surengiau kelias virtualias parodas bei sudalyvavau dviejose grupinėse parodose užsienyje.
Pandemija privertė mane peržiūrėti savo plėtojamas temas. Pirmojo karantino metu dėmesį skyriau savirefleksijai ir sukūriau didžiulį kūrinių ciklą „Karantino kronikos“, kurį sudarė ekslibrisai ir dienoraštiniai tekstai. Šis ciklas buvo pristatytas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje, kuri taip pat kūrinius publikavo kataloge. Vėliau buvo parengta ištisa laida Lietuvos nacionalinio radijo kanale „Klasika“. Taip kad nepaisant kai kurių suvaržymų karantinas man netrukdo kurti.
Janinos Monkutės-Marks galerijoje-muziejuje paroda atidaryta tik iš trečio karto. Įrengti parodą vis sutrukdydavo kultūros įstaigų uždarymai bei mobilumo suvaržymai. Esu dėkingas muziejaus direktorei, kuri su mielu noru mane įsileido į muziejų ir derino ekspozicijos įrengimo laiką, bei kitus aktualius niuansus. Taip kad paroda įvyko ir tai yra svarbiausia!
– Pabaigai norėčiau jūsų paklausti apie ateities planus. Kokias parodas ir kūrinius planuojate?
– Šiuo metu bendradarbiauju su keliomis galerijomis, tad numatoma, kad mano kūriniai bus eksponuojami virtualiose parodose Korėjoje, Arabų Emyratuose ir kitose šalyse. Atnaujinau bendradarbiavimą su puikiu fotografu iš Berlyno. Su juo, taip pat ir iš Šiaulių kilusius menininku prof. dr. Rimantu Plunge planuojame virtualią parodą apie Baltijos šalis.
Gegužės mėnesį visuomenei pristatysiu savo kurtų plakatų kolekciją virtualioje parodoje kartu su grafinio dizaino kūrėju iš Latvijos. Taip kad planų daug. Atrodo, kad vos spėju suktis ir man jokia pandemija nėra baisi. Kol galiu kurti meną, tol esu labai laimingas!



