Dailininkas, skulptorius Aloyzas Toleikis – abejingų nepaliekanti, daugiabriaunė asmenybė. Svarbu paminėti, kad balandžio 12 d. jis pasitiko savo garbingą 90-metį. Ta proga šiauliečiai jam siunčia nuoširdžiausius linkėjimus ir dėkoja už iki šiol miestą puošiančius kūrinius.

Nepalieka abejingų
Vaikštinėjant Šiauliuose sunku nepastebėti šio menininko darbų. Žingsniuojančius Šiaulių centrine gatve pasitinka ir kelią pastoja skulptūra „Mergaitė su dūdelėmis“, žavinti savo tikslia kompozicija ir plastiškais judesiais. Abejingų nepalieka ir pačiame miesto centre esanti dekoratyvinė skulptūra „Motinystė“. Beveik nuoga sėdinti moteris su kūdikiu ant kelių –  itin intymi scena, puikiai įsipaišanti į judrią vietą.

Reikšmingą vietą A. Toleikio kūryboje užima memorialiniai, antkapiniai paminklai, tai tartum akivaizdi jungiamoji grandis tarp gyvybės ir mirties. Skulptūros „Madona“, „Rudenėlis“, „Prisiminimai“ rado gražią ir saugią aplinką Šiaulių ilgalaikio gydymo ir geriatrijos centro vidiniame kiemelyje, o „Rūpintojėlis“ puošia filosofo S. Šalkauskio šeimos kapą Šiaulių senosiose kapinėse.

Antkapinis paminklas V. Meškauskaitei, biustas ir memorialinė lenta Šiaulių dramos teatro aktorei P. Pinkauskaitei, skulptūros „Mūza“ ir „Dubysa“ taip pat rado savo vietas mieste.

Negana to, A. Toleikis sukūrė daug proginių medalių. Charakteringiausi iš jų – medaliai ir plaketės Šiaulių senosios muzikos festivaliams. Šioms skulptūrinėms miniatiūroms panaudoti moterų figūrų ir muzikos instrumentų motyvai.

Rašo eilėraščius
Skulptorius savo kūriniams naudoja įvairias medžiagas. Monumentai iškalti iš granito, nemažai darbų nulieta iš gipso, vienas kitas sukurtas iš bronzos. Stambesnieji darbai atlikti sudėtinga technika, tai – betonas, aptrauktas kalinėtu ir suvirintu variu. Tačiau labiausiai jis mėgsta marmurą. Tas baltas, vos prasišviečiantis akmuo, matyt, artimas dailininko pasaulėjautai, suteikia jam galimybę vienuose darbuose prasiskverbti į personažo psichologiją, kituose, ypač moterų portretuose, atskleisti modelio trapumą, sielos ir nuotaikos virpėjimą.

A. Toleikio kūrybos pamatas – tvirti profesiniai įgūdžiai ir liaudines meno patirtis bei tradicijos. „Į liaudies meną remiasi visa lietuvių dailė, – yra sakęs skulptorius. – Kiekvienas dailininkas savaip perima liaudies meistrų kūrybą. Praėjo laikai, kai liaudiškumu buvo laikomi pažodiniai liaudies meno elementai, ypač taikomojoje dailėje. Žinoma, perimti išorinius elementus paprasčiau negu pajausti liaudies meno prigimties gilumą ir prasmę. Aš visada stengiuosi nepasiduoti liaudies meno išoriniam efektui, o daugiau orientuojuosi į giluminius klodus, ypač simbolinio pobūdžio darbuose, ieškau nuotaikos, judesio, silueto.“

Ar ne tie pojūčiai, nuotaikos slinktys ir paskatina, provokuoja menininką žodinei raiškai? Ir štai, pasirodo, A. Toleikis yra parašęs eilėraščių, savo mintimis ir vaizdais artimų jo romantiškojo klodo plastikai.

Rūpinasi kitais
Kitas reikšmingas jo veiklos bruožas – pedagoginė veikla. Šiaulių pedagoginiame institute (vėliau – Šiaulių universitete) 40 metų buvo ruošiami piešimo, braižybos, ir darbų mokytojai. Buvo ruošiamos studijų programos, puoselėjamas naujas požiūris į kūrybinių disciplinų mokymą, pradedant vaikų darželiais ir baigiant abitūra. Nemažai universiteto auklėtinių tapo įžymiais dailininkais, yra ir mokslo daktarų, ir profesorių.

A. Toleikis iki šiol yra vertinimas ir už suteiktą pagalbą menininkams bei visuomenei. Štai, pavyzdžiui, Parodų rūmai (Šiaulių dailės galerija), jų atidarymas – ilgų ir atkaklių dailininkų ir ypač skulptoriaus A. Toleikio bei monumentalisto Vitolio Trušio pastangų rezultatas. Taip pat A. Toleikis yra Šiaulių universiteto Dailės galerijos įkūrimo iniciatorius.

Jis pagarbą užsitarnavo ir iš kitų visuomenei gerai žinomų asmenų. „Esu dėkingas likimui, kad mano darbinės karjeros pradžioje mus suvedė gyvenimas ir mums teko kartu padirbėti, vienam iš kito pasimokyti“, – taip apie mokymąsi iš A. Toleikio yra atsiliepęs skulptorius Kazimieras Bimba.

Apibendrinus, be jokios abejonės, galima drąsiai teigti, kad Aloyzas Toleikis įaugo į Šiaulių ir respublikos kultūrinį gyvenimą, savo kūriniais tvirtai įsiliejo į lietuvių skulptūros kūrėjų gretas. Jo kūriniai stovi ir stovės dar ilgus metus.

Biografija
A. Toleikis gimė 1931 m. balandžio 12 d. Šilalės rajone Gvaldų kaime. 1949–1955 m. mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume, 1963 m. baigė Vilniaus dailės institutą ir pradėjo dirbti Šiaulių Pedagoginiame institute (dabar Šiaulių universitetas) dėstytoju, nuo 1980 m. profesoriaus pareigose. Dvidešimt metų A. Toleikis buvo piešimo katedros vedėju, dešimtmetį vadovavo Šiaulių dailininkų sąjungai. Menininkas įdėjo daug pastangų kuriant Šiauliuose dailės ir Universiteto galerijas.

A. Toleikis – Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1966 m. 1978 metais skulptoriui suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas.

Jis sukūrė dešimtis portretų, dekoratyvinių skulptūrų, medalių, projektavo antkapinius paminklus. Darbai atlikti iš marmuro, granito, bronzos, terakotos, medžio. Skulptorius dalyvavo parodose ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Maskvoje, Vengrijoje, Vokietijoje. Svarbesni kūriniai: „Jaunystė“ (1969), „Ikaras“ (1971), „Grojanti mergaitė“ (1978), „Dubysa“ (1976), „Rytas“ (1979), „Motinystė“ (1980), „Mergaitė su dūdelėmis“ (1985), „Laiko ritmai“ (2014), antkapinis paminklas poetui J. Krikščiūnui-Jovarui „Poezijos mūza“ (1973), antkapinis paminklas A. Bilevičiūtei (1977), žymių šiauliečių bareljefai, biustai: muziejininko J. Naudužo, dailininko G. Bagdonavičiaus, aktorės P. Pinkauskaitės, gydytojo J. Jankausko ir kitų.

A. Toleikio darbų yra įvairių Lietuvos muziejų fonduose.

1972 ir 1982 metais apie skulptorių išleistos Jono Sidaravičiaus ir Vytenio Rimkaus knygos.

Parodų rūmų atidarymas.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.

„Motinystė“.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.

„Mergaitė su dūdelėmis“.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.

Medalis ŠPI 30-mečiui.
Algirdo MUSNECKIO nuotr.