Epifanija paprastai reiškia išvaizdą ar reiškinį, kurie staiga pasirodo, o jų pats pasirodymas yra ir staigių pokyčių pasirodymas aplinkoje. O toks staigus pasirodymas inicijuoja ir staigų suvokimą, visai neparuoštą, nelauktą suvokimą, kuris keičia įprastą suvokiamumą. Toks nelauktas suvokimas gali vykti skirtinguose vizualiniuose laukuose, jis gali vykti ir peizažo valdomuose laukuose, laikų valdomame kraštovaizdyje, regėjimo palaukėje, įspūdžio pusiaukelėje, vizijos perkėloje. Visa tai savaip pavaldu ir meninei fotografijai.

Šio autorinio ciklo epifanijose matome visai skirtingas peizažines keliones, regime peizažinės įtampos, jos permainos nuotaikos intonacijas, vizualiai regimas, vizualiai sakomas, sakmės peizaže pasirodančias intonacijas. Peizažinės kelionės čia surandamos ieškant metaforiškojo dieviškojo sodo, savitai pasirodančiuose paties peizažo save peržengiančiuose šviesos pažaduose, pažadintoje ir pakitusioje kraštovaizdžio intrigos apsuptyje, pasireiškiančios kintančio vaizdo migruojančioje begalybėje.

Tai  nuotolio pagreičio ir debesų duoties palydimos fotografinės apraiškos, kulminacinės kelionės, kai vietovės regoje pati regėjimo artuma pratrūksta, nutolsta. Tokios atokios, nuo šurmulio ir gaudesio, nuo murmesio ir triukšmo nutolusios kelionės sodo vizualizacijoje atsiveria ir lietuviška, pratisa peizažo artuma.

Atsiveria ta daugybė artumų, Lietuvos artumų iš jos tolumų, iš religinės ir vizualinės piligrimystės, estetiškosios ir poetiškosios geografijos, ekstatiškosios topografijos klajonės, vis ieškant norimo vietovės blyksnio. Jų, tų blyksnių čia daug ir visi jos skirtingi, su gausybe vietovės išpildytų ir pabudintų laikų aplinkos, visi jie kupini palaimintos, surenkančios šviesos ir pačios nušvitimo permainos tąsos. Visas autorinis ciklas pripildytas vaizdijančių kelionės įvaizdžių kontrastingu gretinimu.

Tai kelionės į ten, kur yra paliktas vaizdijantis pėdsakas, jo išraiškos, raiškos, apreiškimo vietovei pėdsakas, dieviškojo buvimo, dieviškosios dangaus ir žemiškosios jungties, įtampos sankaupos pėdsakas. O kiekviena vietovė savo aitriais šviesios rašmenimis, kiekviena kalva savais lankstais ir savomis apylankomis, kiekvienas kelias ir takas, kiekviena tėkmė, visa tai savo dangų ir savus debesų rašmenis, šviesos vietovės aštrumo ašmenis sutinka.

Tokia fotografija gali būti suprantama kaip patys aštrumo ašmenys,  pačios įtampos aštrumo ašmenys. Įtampos kupina dangaus ir žemės polemiška ištarmė, pajautos ar nuotaikos protrūkis, nutolęs vietos marga pieva, kopiantis kalva, stabtelintis nuotolio bangų vandenyse. Skirtinga, savo įtampos skirtumus pasiskleidusi ir intensyvume nepasiklydusi šviesa.

Čia vaizdas po vaizdo yra tos vis naujos sodo metaforos, žiemojančio sodo, vasariško sodo. menamo ar tik ieškomo vietovės akimis sodo metaforos. Tokia čia sodo analogijoje ta sodri, kitur vos įžiūrimai blausi, vasaros žiedų margume, ar žiemos snygiuje išsikleidusi vietovė. Kupina žvalgymo įtampos, sulėtinta aprėpties atomazgos, įrėminta žiūros kulminacijos ar tik labai minimalios, ten pasklidusios, ten sutrikusios sklaidos aplinka.

Ir visa tai tikra iki galutinio paūmėjimo, iki įtampos atogrąžos, įveikiant visas saugias ir patikimas netikrumo pagundas. Daiktuose randant nebe daiktus, reiškiniuose randant apeigas, vietovės permainose randant ritualines raidas. Po šių autorinių kelionių, po šių autorinių raiškų ir apraiškų, po vietinės šviesos palaimos, visad atvirame atvaizde, visad stabtelinčiame išvaizdume, mes savame sode jo ieškos, jo paraiškos sode. Kur visada skirtingas debesų keliasluoksnis paklotas pridengia nuo visiškos aitros vertikalę. Visada dangiški rėžiai žemiškus rėžius suranda. Atkeliavusi, pratrūkusi, praplyšusi šviesa į vietovės esatį, pro debesių properšas pasižiūri. Palaiminti nuotoliai, atstumai, postūmiai begalinėje stabdomų permainų, regimybės niuansų įvairovėje.

Piliakalniai, taip vadinasi visa vietovė, savoje toponimikoje, savoje save dauginančioje daugiskaitoje, pasipildančioje ir save dvejinančioje, kartotės ieškančioje šviesos raiškoje, jie yra nuorodą į piltį. Piliakalnio kalvos valdoma nuotaika, įspindinti ir savyje išsiplečianti šviesuma, kuri atsiremia į sutemusį piliakalnio šlaito slėpinį. Kuri nelauktai pabunda ir pasikartoja žemumos vandens šviesa. Šviesa atsiremia, šviesa atranda besitiesiančią medžio šakos nuoroda.

Tada ta dviejų šaltinių, dvejopos kilmės šviesa, atėjusi ir suspindėjusi, atvesta ir prisikėlusi iš esaties slėpinio gelmės, tokia šviesa tampa kvietimu. Kvietimu iš kalvos vingiuoto apvado ir iš medžio šakos, žemumos slepio nušviesos savo kvietime šakos pakvietimo. Pakviesta ir sulaukta šviesa, vedanti pro margą, patamsintą, paryškintą raišką, po pripildytą piliakalnio raišką. O tai yra ir ryškumo aukščio kaip suvokimo, kaip nušvitimo aukščio klausimas.

Čepkelių raistas rodo kitokį vietovės regėjimą, nes čia sutinkamas kitoks regimumas. Čia sklinda, plinta lėtas, sulėtintas klampios vietovės laiko, tos vietovės ritmo padiktuotas suvokimas. Esame įtraukiami į tą lėtos žiūros, išbalusio pokyčio misterijos virš žiemojančio raisto paviršiaus raidą. Raisto misterija, tai vertikalios ir horizontalios kaitos, skirtingų plotmių pasirodymo, iškilimo ir nugrimzdimo misterija.

Lėta žiūra čia suvoktina ir kaip atpažinimo misterija, nes čia tokioje sulėtintoje, bet nepaliaujamoje apsuptyje yra ta svarbi įsižiūrėjimo ir pasitikėjimo žiūra užduotis.

Baltoje žiemos raisto panoraminėje duotyje yra tas kylantis, vertikalaus augimo, sulėtinto raisto augimo raštas. Bet pro tą ilgos žiūros monotoniją, lėtą ritmą išnyra kita, horizontali, tamsi dėmė, raisto plėtinio dėmė, atrastojo suvokimo, praregėjimo dėmė. Kad ta dėmė atsirastų, reikia sulėtinti pagreitintą vertikalę. Paslanki vertikalė, laukimo vertikalė atvirame suvokime sutinka slinkties horizontalę. Tokia susitikimo prieštara, toks šviesos pokyčio dramatizmas, tai raisto šviesos misterija.

Kartenos bažnyčios apverstas atvaizdas sako, jog kada pats atvaizdas atveda į savo takumą, į pirminę savo stichiją, į vandenį. Kai vandenyje atspindinti ir vaizdo atspindyje tvyranti plotmė staiga netenka norimo stabilumo. Sujudėjęs, žemumos, asfalto atspindžio jaudulyje, jo vėjuose sujudėjęs vanduo, jo raibuliuojantis paviršius, bažnyčios atvaizdo paviršius staiga tampa vietovės virpulio paviršiumi.

Šventyklos siluetas – tyvuliuojantis stebimo suvokimo netolygiame, nelygiame, pusiausvyros ieškančiame, siūbuojamame vandenyje, kažkieno judinamame ir judintojo ieškančiame, nuo vaizdo į atvaizdą pertekėjusiame, pertekusiame vandenyje. Jaudulio ir nelaukto virpulio, drebinamo savo vienovėje ir savo rakurso atskirtyje pojūčio akistatoje, čia ima judėti, čia ima reikštis įtaigus nuošalumas. Pačiu vandeningu bažnyčios paviršiumi sujuda sakralumo nuošalumas, ekstatiškasis nuošalumas. Reikia nuošalumo kartėlio, regėjimo kartėsio, įveikiant privalomą ir neišvalomą visuotinumą.

Didžioji Nidos kopa peizažinėje griūties, jos lemties, permainos akivaizdoje liktų tik uždara ritmika, lemties uždaryta ritmika. Visa tai šioje smėlio slinkties visatoje, toje amžinos pakrantės griūtyje taip ir liktų tik biria ir takia griūtimi. Bet netikėtai  ant tos slinkties keteros nutupia paukštis.

Tarsi iš anapusybės ar kitapusybės atskridęs paukštis bando savo akimis, sava rega aprėpti siekia šią slinktį. Didžioji kopa slenka žemyn ir toje laikiškoje permainų slinktyje palengva išsižada savojo aukščio ir savos didybės. Tarsi tai būtų užduotas galutinis matmuo ir galutinis lygmuo. Tada ir prireikia to slinkties neišsigąstančio, tikrovę akylai medžiojančio paukščio, kuris nuo šios slinkties keteros, nuo didžiųjų ir neišvengiamų poslinkių keteros pasižiūrėtų savo akimis, galingesnėmis akimis į tikrovę.    

Absoliučią epifaniją rodo pats veidas, bet epifaniją kartais parodo ir vietovės veidas. Staiga pasirodantis, intensyviai regimas, raiškos perpildytas vietovės kreipinys tampa vietovės veido raiška. Tai jau yra įvykis, vietovės įvykis ir vietovėje vykęs įvykis.

Fotografija čia yra vizualinis įvykis, su gausybe transmutuojančių vyksmo kaitų aplinkybių. Toks vizualinis įvykis save parodo, be įrodymų, be jokių argumentų. Visas šių vaizdų ir atvaizdų, vizijų ir vizualizacijų ciklas yra grindžiamas juodai balta šviesoieška, kuri yra sakančios, laukiamos, ateinančios ir pasiliekančios šviesos kulminacija. Tai save parodanti šviesoieška, kuri pasireiškiančioje įtampoje, tapsmo akiratyje, šviesosklaidos įtaigoje, vilnijančios šviesos apsuptyje tampa šviesos pilnatimi, šviesoraiškos išsipildymu. Epifanija yra dieviškai intesyvaus susitikimo ir dieviškojo vietovės atsako klausimas.

A. Aleksandravičius fotografijų paroda „Per Lietuvą – per Dievo sodą“ veikė Šiaulių Fotografijos muziejuje  2021-03-16 – 2021-04-11.

2021 04 12 20

Didžioji kopa, 2017 m.

2021 04 12 22

Kartena, 2013 m.

 
Straipsnių peržiūros
94591717
Į viršų