Nuolat juntamos ir čia matomos veržlios, įvairialypės abstrakcijos, pačios modernybės tradicijos, jos įtvirtintos abstrakcijos, kurios skirtingu išraiškos ir ištarmės lygmeniu žymi svarbius gyvenimo socialinius, kultūrinius, atitolstančius, apibendrinančius, plačius ir išsamius spalvinių, linijinių, dėminių sąveikų inicijuotus procesus. Tokie procesai jau yra ištikę, jų ištiktyse išlikę ir per patirtį nusidriekę procesai.
Čia yra regimos ir menamos, matomos ir mąstomos ištiškusios ištiktys. Tai nuolat tykštančios linijos ir jų valdomi greitų ir intensyvių patirčių procesai. Kai kada tokia taškoma linija virsta pačių erdvinių ar maršrutinių pokyčių kontūro kintančia raiška. Matome tą įmantrią ir nekantrią, išsitaškančią ir ištykštančią liniją, savyje ar už savęs kintančią liniją, kuri staiga virsta liejiniu, tampa greitai susidarančio, susikuriančio, susirenkančio pavidalo paraiška. Nuo tos įmantrios ir visakryptės linijos dažnai atitrūksta tam tikros spalvos dėmės, o tada save procese taškanti, savyje besiblaškanti ir tuo pačiu ieškanti naujos aprėpties linija pati virsta tarsi dar intensyvesniu dariniu, paties taškymo taškiniu. Tokie linijuoti taškiniai, kuriuos galima ir pavadinti ištiškusia ištiktimi, jie yra tos pasyvios sintezės, tos iki geometrinės suvoktys, eidetinės mutacijos, greitos pagavos, vizualaus pagavą lydinčio ir liekančio paties įvykio šleifo dariniai.
Tam tikra aprėpties linija, ja yra einama link pačios suvokties slinkties, regint virpų spalvos atsivėrimą, juntant jos naujos jungties, gyvos steigties vingiavimą. Toks ištykštančios ar iš patirtos esaties ištrykštančios spalvos esencialumas jau yra tam tikra vizualinė bendrystė, giminystė. Ištikusia spalva galima keliauti trykštančių daiktų spalvų maršrutu, įvykių ar procesų maršrutu, kai išdaiktinta spalva, jos gelsvumu, rausvumu, jos žaluma ar mėliu yra surandamos kitos, paramą teikiančios spalvos. Panašūs dariniai yra regimi ir įvykių maršrutuose, kai įvykio plėtinys, įvykio mediacija virsta kaitria ar aitria, ryškia saulėta ar pakilimo padiktuota rausva nuotaika, jungties ir atvirumo nuotaika. Tada toks abstraktus, permainos ir mobilumo nekantrume išnyrantis, dažnai dar tik besikuriantis pavidalas yra atviras sąvadas.
Įvykiai yra ir platesnės vizualinės raiškos maršrutai, kai žalia laja yra pagaunama visa atgyjanti žalumos raiška, kai oranžinė apelsinų vizualinio sąlyčio gama virsta nauja spalvos tąsa. Labai ryškus, įkaitintas saulėlydis, į įvykio nuotaiką ir į vyksmo atmintį persikeliantis saulėlydis perkelia savo nesudegintą, pilnai neišsilydžiusią raudoną kaitrą. Tokios ištiškusius ir suvokime išsitaškančios į dar nesuvoktą įvairovę spalvos yra ir regimų, menamų, identifikuojamų socialinių procesų spalvos. Kulminacinių spalvų, jų vaizdžios euforijos, jų painių išvaizdžio savybių, nutėkštos nevilties, temstančių netekties, atskirties darinių spalvos, taškinių taškais virstančios ar tik dar virsiančios spalvos, visa tai nuo ištiškusios linijos atitrūkę taškai. Bendrystės taškai, bendri požiūrio taškai – tai ir lemtingų krizinių situacijų, jų sprendimų intensyvumų, tarpinių paūmėjimų ar savitų praregėjimų taškai.
Tokie vėluojančio, ištįstančio suvokimo taškai, tai naujai ištykštančių linijų taškiniai. Jie veda, jie kreipia į nugulančią suvokimo apsuptį, į sprendimų ir svarstymų apimtį, kai pro kalkuliaciją, pro išskaičiavimą veržiasi gyvos nuojautos, grįžta kokybiškos, savybiškos santalkos ir sankaupos. Tokie ištiškę požiūrio, juntamo ir steigiamo buvimo taškiniai – tai ištikties taškai, kurie lieka vis dar vingiuojančios, linijuojančios, atotrūkio proveržio banguotoje nuotekoje.
Autorė tokia tapybos stilistika mums leidžia tokia ištykštančia ir tokia veržlia maniera, tokiu skambančiu tapybiniu stiliumi pačiam suvokimui keliauti skirtingomis patirties steigties, ištiškusios ištikties plotmėmis. Keliauti šiais kulminaciniais ir psichogeografiniais maršrutais, randant imlius telkinius ir visų savų spalvų paletėje, pasitelkiant savų emocijų archyve esamais spalviniais orientyrais, savyje ir savo regoje vis perrenkant, naujai sudarant ištikusius įspūdžių kaskadų vėrinius. Šios ištiškusios, savo judesį ir savo ritmą rodančios linijų spalvos, jos yra svarbi ir atvira užuomina į „ten ir tada, taip ir tuomet“ pasilikusius, o gal dar tik susidarančius, toje tykštančiose, išsiliejančioje spalvoje atsidarančius, atsirakinančius vėrinius.
Ištiškę spalvų dariniai, jų atminties ir nuteikties vėriniai, jie yra gyvojo jutimo, erdviojo jutimo, ryškiojo, išsiskleidžiančio jutimo atvertys. Kai spalvoje atsiveria kokia nors kita spalva, kai prasivėręs ir sutrikęs atspalvis savo procesualume, savame kintamume, kai įtakų mainuose tas juslus spalvis mums pateikia vis naują, patirties atsinaujinimo, jautrumo atsinaujinimo galią. Ir tai yra proveržio, įveikos, santalkos spalvų galia, kai kada su įtampos, kai kada su šypsnio, mąslumo ar intuicijos galia.
Gilesnės ir klampesnės ištaškytos abstrakcijos, jos didesnį dėmesingumą skiria ir konkrečios įvykio, nuotykio vietos linijų raizginiui, tam į gelmę, geomorfinę ir sociomorfinę gelmę nutykštančiam maršrutui. Taškinys, išsitaškanti linija – kaip riboženklis, kaip intuityvus apvadas unikalaus vyksmo teritorijoje. Čia dažnai toks raizginys žiūros užduotis tame mentalinio plėtinio, juslinio stebinio maršrute. Migruojanti ir rezonuojanti savo ištiškime linija – tai nežymimų, nerandamų, o tik įžvelgiamų jungčių linija, begalinių žemėlapių, svajonių topografijų, sapnų geografijų linija. Bet tokia jau ištiškusi, jau susiklosčiusi, pagrindą paklojusi linija yra akies nukreipties, akies steigties linija.
Ryškių spalvų labirintai – tai ryškių susitikimų, prasilenkimų, daiktų ir procesų, kurie įrėminami tokiomis spalvomis susibuvimai ir jų santalkos. Tie sukiniai kaip labirintai mus įsuka, kaip kad mus įsuka socialiniai ar buitiniai, emociniai asmeniniai ar darbiniai kreipiniai. Čia reikia į tą sūkurį įeiti, į tai įsilieti, kad tokie ritmai iš tolo, iš distancijos, iš abstrakcijos, iš viso to nuvestų į emocinį siautulį. Perėjus visus tuos labirintus, tada ir įmanoma tokią ryškią spalvinę sąrangą suprasti, nebijant tame labirinte pasiklysti.
Ištaškomas kontūras trina ribą, plečia konvenciją, verčia abejoti viena vienintele maršrutine, galutine ir neatšaukiama vizualine intencija. Jutiminis, mentalinis, socialinis ar egzistencinis maršrutas – tai painios įsišaknijusios, viena ant kitos užsiklojusios gijos, intensyviais, ryškių spalvų kodais paženklintos gijos. Visa šita gijų aplikacija ir implikacija – tai jau rizoma, spalvinis įsišaknijimas patirčių, ištikčių plotmėje. Kai viena spalva yra vieno sukinio ir vieno vingio maršrutinis įvijos ištiškimas. Bet visame tame yra saikas, yra tas svarbus sustojimas. Šį maršrutą mes pajėgūs akimis bent jau įveikti, pasikliaudami spalvos nuoroda, ištryškusia užuomina, plintančia gija. Visa tai tolimų ir artimų patirčių abstrakcijų ir vizualių, kai kada kurioziškų atrakcijų, bangavimų maršrutai.
Spalva palengva įsigeria, įeina į vizualinį paviršių ir tokiu būdu įsitvirtina savo minkštomis, tvariomis dėmėmis šiame paviršiuje. Poveikis, suvokiamumas, atvirumas, visos pagavos procedūros, jos minkštosios jėgos procedūros. Daromas spalvinis pavidalo poveikis yra ištęstas, amžinai išsitęsęs, kažkur save pamiršęs poveikis. O tuo pačiu tai ir spalvinio atradimo išsiilgęs, apytikrėje vizijoje, begalinėje asociacijoje likęs, išsaugojęs liejinio minkštimą poveikis.
Šios autorinės abstrakcijos – atitolinančios, nuvedančios ištaškytais sluoksniais į žemės, dangaus, augalijos bei sudėtingesnes socialines sąveikas, dvejones, abejones. Čia reikia patirties ir ištikties akimis įveikti kiekvieną iš tų sluoksnių, reikia atitolinta spalva rasti savo stabtelėjimą. Stabtelėjimą, kad čia, tame taške atsirastų suvokimas.
Žaluma čia galima keliauti į patį medžio lapijos žaliavimą. Mėliu galime eiti į atviras nakties gelmes, kur dangaus tamsa jau nebėra tik juoda, o mėlsta, nežymiai rausta. Galima žemės juodumoje bandyti surinkti ištiškusias baltas emocijas. Čia daug tų apibendrinančių galimybių, daug tiksliai ir detaliai išdėliotų situacijų. O viso to taškinio fone yra palikta daug vietos nuovokai, pajautai, fantazijai. Vizualinė ekonomija čia palieka vietos savikūrai, erdvinei spalvinei savijautai. Dėl to šie darbai yra tokie vaiskūs, skaidrūs. Tokie darbai džiugina ir žvalina, o kas viso to savoje dabartyje pasigenda tie kviečiami paklajoti ar rasti likusį savosios ištikties maršrutą.
