Fotografija yra tas nepaliaujamas regimas vizualinis skirtumas, toji nuolatinė vizualioji skirtybė ir tas nenutrūkstantis prasminis vizualusis skirsmas, išskaidęs ir kažkur palikęs patį pirminį ir jungtinį pasiskirstymą, kur nors pasklidusį ir pasilikusį pasiskirstymą. Fotografija nuolat atsiduria savyje pasiskirstančioje ir save pateikiančioje sklaidoje.

Vizualinėje sklaidoje yra kai kada juntamos tam tikros nuosėdos, kai kada tik jautrios, o kai kada skaudžios, žeidžios nuosėdos. Žeidžios nuosėdos palaipsniui virsta išsipildančiomis ir save atmetančiomis estetinėmis, technologinėmis nuosėdomis, nusėdusios, išsidėsčiusios, pasilikusios trukmės ir laukiamos baigmės nuosėdomis. Nuosėdomis, nusėdusiomis erdvume ir laikiškume, ištikties laikuose ir jų erdvumose. Jų erdvumose, jų erdvėjimuose tūno jutiminės nuosėdos sąrangos. Nuosėdos sąrangos susijusios su pratisa raiška. Gurkšnis yra pratisa vizualinė raida ir pratisa vaizdijanti raiška.

Yra aplinka, yra vietovė, kuri jau yra surinkusį patį gurkšnį, čia ir tada ragautą gurkšnį pavertusi oro gurkšniu, šviesos gurkšniu, tuomet nuryjama vizualizuojama  tąsa ir trukme. Ir visa tai jau aplinkoje, visa tai jau nuotaikoje, vietovės ir vietos skirtumų sąveikoje. Yra gurkštelta vietovė aname laike, tame gurkštelėtame laike, pačios laikinybės laike, ji ten jau yra išskleidusi patį gurkštelėjimą, patį dirglumą ir jautrumą.

Fotografija neranda tiesioginės gurkšnio topografijos, nepasikliauja tik įvaizdinta jutimine kartografija, ji nuolat randa naujas estetizuojančias plotmes, estetizuotas reikšmes ir jų reikmes. Randa rėmus ir randus, kaitos ridą ir rėdą, trūkčiojančią vizualinę sklaidą ieškomame atvaizde. Gurkšnio aide, gurkšnio grimzdoje patirtis iškyla ir virsta išsiliejančiu, deginančiu, aštriu ar labai tamsiu, save temdančiu blyksniu.

Vietovė yra gurkšnio atminties ir gurkšnio vizualinės ieškos, gurkšnio vizualinės žvalgos vieta, išvietinta, išerdvinta nusėdusios atminties vieta. Iš vietovės, iš patikimumo ir aiškumo aštrios apsiausties, iš vidinės gustacinės ir degustacinės apgulties yra pajudama, yra sekama gurkšnio sekos maršrutu, sausu ir šlapiu, vandeningu ir dulkėtu maršrutu, pakrantės ir vandens paviršiais iki pirminės gurkštelėjimo stoties, iki pirminio skonio steigties.
Nuo pirminės steigties, iš vienos pojūčio vietovės į kitą, kitos kaitros ir vizualinės kaitros, kito troškulio ir kito troškimo vietą. Gurkšnis yra pačios aplinkos pėdsakų grimzlė, pėdsako sklaidos grimzlė. Visur yra gurkšnio pėdsakas, pirminio ir gaiviojo, trokštamo vandens ir troškaus vandens pėdsakas. Atskiriančio ir suskaidančio nusėdančias, prilimpančias prasmes pėdsakas, nuolat džiūstantis ir be paliovos tirpstantis pėdsakas. Gurkšnio pėdsakas visada jau nusėdęs pėdsakas, vaizdo ir atvaizdo skirsme nusėdęs, dėme ar tėkme tapęs pėdsakas. Pėdsakas ieško sekos ir sekėjo, kai kada juos gundydamas panašumu ar tapatumu, to paties netikrumu.

Šiame autoriniame „Gurkšnio“ cikle išryškėja vizualinė gurkšnio problematika, nes čia ryškėja vizualinis patosas. Patoso gurkšnis čia išplinta ir suspindi savoje šviesoje, kai yra menama gurkštelta patirtis, kai yra menamas pats pateikties veiksmas, bet nėra menamas pats turinys, aistros turinys.

Aistros turinio paieška nuveda ne į prisimenamas iliustracijas, o į painias liustracijas ir jų transformacijas ir kokybiškąsias sublimacijas nepaliaujamų vizualinių asociacijų nuosėdų plotmėse. Kur viena juntama medžiaga netikėtais suveda su kita jautros medžiaga, kur viena kokybė staiga tampa visai kita kokybe. Mes dažnai klaidžiojame vizualinės patirties matmenyse, nerasdami reikiamų ir būtinų nuorodų, neturėdami pakankamo pagrindo.
Patoso liekanų ir jo nuosėdų, vadinasi ir pačios vizualiosios patematikos įprastais parametrais ir kriterijais negalime pamatuoti. Mechaniniai ir kiekybiniai matmenys čia nebegalioja. Determinizmas čia netenka savo galios. Tada ir prireikia, tada savo pagalbą ima siūlyti kokybinės, savybinės galios. Jų galioje ir jų vizualiose galimybėse yra vizualusis išeikvotas laikas. Yra tam tikras išeikvotas laikas, yra tam tikras nueitas kelias, seka ir kryptis, tiksėjimas ir vingiavimas mūsų intensyvių aplinkybių sklidinoje patirtyje.

Reikia gręžtis į sklidinumo pilnatį, į vizualizuojančią pilnatį. Patosas čia ne tik pasklinda, ne tik išsiskaido, jis čia susirenka, susiburia, susitelkia toje daugybėje atomų, gausybėje smilčių, vyksmo dulkių, intensyvumo druskų pavidaluose. Jie, pavidalai, tarsi turi neaiškius atitikmenis, čia tarsi nėra stiprios tiesioginės atramos. Tačiau visos dulkės, smiltys, kaip tik yra dalis jautros, kol jos neužmigdo užmaršties nejautra, žinojimo nejautra. Kol neklausiama, tai tarsi žinoma ir suprantama, o kai atsiranda užklausa, tada grįžtama į sujudėjusį, rajų, grimztantį nežinojimą.
Patematika vietoj matematikos, kai jutiminė kokybė ir jos savybė pateikia savo matmenis. Pati patematika fotografijoje pateikia vizualiuosius matmenis, kurie tūno, lūkuriuoja atvaizdo išraiškos plotmėse. Ir kai pats patosas pateikia savo išraiškos matmenis, tada prasideda vizualinė perkėla. Matmenis kurie yra vizualinė gurkšnio perkėla tampa apžvalgos pajauta.

Tokia apžvalgos pajauta, kuri atveria vietovės apnašas, įveda, įtraukia į vietovės gramzdinančius, jos grimzdoje liekančius potraukius. Perkėla, jau įvykdyta perkėla yra ir perkėla į vizualinę-fotografinę patirtį. Gurkšnio patosas nusėda ne tik savyje, savaip juntamoje patirtyje, gurkšnio patosas išsikleidžia tam tikroje vietovėje ir tam tikrame pakrantės peizaže. Vizualinė, imli pakrantės atvaizdo metafora, tai ribos ir paviršiaus metafora, vietovės gurkštelto įvykio ir jo vyksmo, jo vykusio dvelksmo metafora.

Vizualinės sąmonės dalis, patematika yra patoso, intensyvios, aitrios patirties išraiška, nurytos, išgertos, įtrauktos į save patirties išraiška, kai kada tai pozityvi, o kai kada kupina tamsos išraiška. Išraiška su savo ištarme, pajautos kalba, emocine, fragmentuota raiška.

Jūros vanduo gali priminti nurytas druskas, druskingumą, aitrumą, dirglumą. Jūros vandenyje yra aitros, deginančios aistros pėdsakai. Jūros druska pati kažkur nusėda, išblėsta, netenka savo apnašų. Gyvenimo išgarinta druska, gyvenimo išgryninta aistra nebeturi savo pirminio poveikio. Nors visa tai būta, ragauta, tikėta, pajausta. Tai, ką čia, šiuose darbuose matome, ką čia mes pastebime, tai nusėdusi į vizualinę atmintį patirties druska, kupina vizualinio jautrumo. Tokia patirties druska yra nusėdusi ir yra ištirpusi, į aplinka įsigėrusi tam tikra druska, tam tikra esencija.

Patirtis turi savito esencialumo, išbarstyto, pakeitusio spalvą esencialumo pėdsakus. Eidami tais pėdsakais, eidami kulminacinės patirties maršrutais, dažnai vienetiniais ir nesikartojamais maršrutais ieškome atramos, pagrindo, pačios žemės. O žemėje radame byrantį smėlį, trupančią uolą, kelio dulkes, irstantį, byrantį esinį. Jame yra subyrėjęs pats skonis, jame yra sutrupėjusi pati pagava.

Gurkšnis yra dalis įsisavinamos, bet ne visiškai pasisavinamos patirties, vien tik afektyviai nuryjamos patirties. Nuryjame daug ką to net nenorėdami atsiminti, praryjame kai ką palaimingai skonėdamiesi, su pasimėgavimu iki kito, naujo, intensyvesnio pasimėgavimo. Gurkšnis gurmaniškoje ekstezėje tampa neatmenamu gurkšniu, ištirpusiu ir išsiskaidžiusiu gurkšniu. Gurkšnis gastrosofinėje plotmėje turi ir savas alternatyvas. Ragavimas, bandymas kažką išgerti, nuryti, paragauti visa tai kupina nepaliaujamų prieštarų. Tokie prieštaravimai yra pabirę vaizdų ir vaizdinių kelionėje, jų perkėloje.

Savituose vietos ir vietovės pirminių patirčių mainuose, patirčių įstrigusių kelionėse į save, vizualiniuose jutimų ir juntamumų mainuose atvaizdo matematika virsta aistringa patematika. Kelionių pasijos, jos yra į jutimus ir jautras nusėdusios, sava tvarka įsėdusios pasijos. Pasijų atramos, jų sąramos, pasijų sijos, jomis yra nutekėjęs, jų yra nurytas vizualusis patirties vanduo. Kai kada pasyvus pasijų vanduo. O kai kada ryškia raiška į patirties vietovę besikreipiantis vanduo. Kad pasijos iš šios vietos, iš šios sutelkties, iš šios rimties atsilieptų ir grįžtų iš atvaizdo į regimai ragautą vaizdą.

Vizualinė gurkšnio pagava, pati pagavos nuosėda, pagavos prasmė fotografijoje – tai vizualizuojanti pastanga, pačioje fotografijoje nusėdusi pastanga. Nusėdusi vizualiose pastangose, jose ištirpusi prasmė. Gurkšnis yra patirties vietos vizualinio siurbsnio, vietos potraukio, vietos šviesos jėgos įtampos grimzlė, potraukio protrūkio grimzlė, ieškanti savos galios trukmė. Pasionari gurkšteltų vizijų pagava, akimirkai pasiliekanti, akimirkos mirksnio šviesai atsiverianti šviesa, ji ima mirgėti kaip begalinė patema.

Patema kaip begalinė akimis ragaujama fotografinė estetinė potemė, vaizdu apsemto gurkšnio potemė.

 
Straipsnių peržiūros
94592814
Į viršų