Pratarmė
Jau antras dešimtmetis, kaip informacinėse žiniasklaidos priemonėse skaitome tokio tipo naujienas: 1997-ieji paskelbti Martyno Mažvydo metais, 2002-ieji – Ignoto Domeikos (kartu su Baltarusija ir Lenkija), 2004-ieji lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis minėjimo metais, 2011-ieji – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir Česlovo Milošo (kartu su Lenkija), 2013-ieji – Meilės Lukšienės, 2014-ieji Kristijono Donelaičio, 2015-ieji Mykolo Kleopo Oginskio (kartu su Baltarusija ir Lenkija), 2017-ieji – Algirdo Juliaus Greimo, 2018-ieji – Stanislovo Moniuškos ir Juozapo Čechavičiaus metais.
2020-ieji, atsižvelgiant į tai, kad sukako 300 metų nuo didžiojo Lietuvos rabino, iškiliausio litvakų kultūros atstovo Vilniaus Gaono Elijo ben Saliamono Zalmano gimimo, buvo paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Ir ne tik! Kadangi artėjo popiežiaus intelektualo, filosofo ir poeto Jono Pauliaus II, vieno didžiausių pasaulio autoritetų, gimimo 100-sios metinės, ta data buvo paskelbta šventojo Jono Pauliaus II metais. LR Seimo priimtame dokumente pabrėžta, kad „šventasis Jonas Paulius II – pirmasis Lietuvą aplankęs Popiežius, o jo vizitas 1993 m. suteikė didelę moralinę ir diplomatinę paramą nepriklausomybę atgavusiai Lietuvai, sustiprino tautos dvasią ir vienybės siekį“. 1919 m. Seimas Vyriausybei pasiūlė iki 2020 m. kovo 1 d. parengti šventojo Jono Pauliaus II metų minėjimo programą ir numatyti lėšų šiai programai įgyvendinti.
Kur šios tradicijos Lietuvoje ištakos?
Tai susiję su UNESCO (Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija, įkurta 1945 m., siekiant sudaryti sąlygas tarpkultūriniam dialogui) kalendoriuje minimomis sukaktimis, kurių sąrašą formuoja visos UNESCO valstybės-narės ir asocijuotos valstybės narės, kas dveji metai pateikdamos pasaulio kultūrai, švietimui ir mokslui nusipelniusių žmonių bei įvykių jubiliejinių datų „kandidatūras“. Tokiu būdu UNESCO prisideda prie pasaulinės ar regioninės reikšmės įžymių asmenybių, jubiliejų ar kitų svarbių datų populiarinimo valstybėse narėse. Tos datos atitinka UNESCO skleidžiamas teorijas ir aukštinamas vertybes švietimo, mokslo, kultūros, informacijos ir komunikacijos srityse. Tai skatina toleranciją, puoselėja kultūrų dialogą, tautų tarpusavio supratimą ir taiką.
Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija buvo įsteigta 1992 m. spalio 20 d.
Valstybės narės ne tik teikia savo kandidatūras sukakčių sąrašui sudaryti, bet kartu remia kitų valstybių teiktas ir įtrauktas į UNESCO minimų datų sąrašą sukaktis (pvz., Popiežiaus kandidatūrą iškėlė Lenkija, remiant Lietuvai ir Vengrijai), įsipareigoja rengti toms sukaktims skirtus minėjimo renginius.
Truputis apie 2021 m. kalendoriaus sąrašą
Tame sąraše minimos 59 įvairių pasaulio valstybių teiktos reikšmingų įvykių datos ir mokslui, švietimui bei kultūrai nusipelniusių asmenybių sukaktys. Tarp jų – Dantės Aligieri 700-osioms mirties metinėms paminėti, Fiodoro Dostojevskio ir Nikalojaus Nekrasovo 200-osioms gimimo metinėms pažymėti ir t. t.
UNESCO kalendoriuje 2021 m. yra Lietuvai itin svarbus įrašas: „Marijos Birutės Alseikaitės-Gimbutienės (1921–1994) 100-osios gimimo metinės.“ Šio jubiliejaus įtraukimą parėmė Latvija, Vokietija ir Ramiojo vandenyno universiteto absolventų institutas JAV.
Praėjusiais metais Seimo nariai Audronė Jankuvienė ir Arūnas Gumuliauskas pasiūlė 2021-uosius paskelbti ir skulptoriaus Juozo Zikaro – vieno iškiliausių Lietuvos nepriklausomybės simbolių kūrėjo metais. „Priimtu dokumentu įvertinami išskirtiniai Juozo Zikaro darbai: nepriklausomos Lietuvos tapatybės ženklais tapę meno kūriniai – paminklinės dekoratyvinės skulptūros „Laisvė“ ir „Knygnešys“, daugelio žymių valstybės veikėjų portretiniai biustai ir bareljefai (Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Antano Smetonos, Jono Šliūpo; paminklo „Žuvusiems už Lietuvos laisvę“ bareljefas), 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės, Vytauto Didžiojo, Juozo Tumo-Vaižganto medaliai, visų 1918–1940 m. nominalų lietuviškų pinigų – litų monetų – modeliai“. < www.voruta.lt>.
Marijos Gimbutienės metų programa
„Turime nedaug tokio pasaulinio garso mokslo žvaigždžių, tad tikrai džiugu, kad šią iškilią asmenybę prisimins daugelis atminties institucijų“, – informacijoje apie vyksiančius renginius akcentavo Valdovų rūmų muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Minint antropologės ir archeologės Marijos Gimbutienės šimtmetį, bus surengtos mokslininkės pasiekimams pristatyti skirtos parodos Lietuvoje, JAV, Prancūzijoje.
LR Vyriausybė dar 2020 m. spalio pradžioje patvirtino Marijos Gimbutienės metų mi-nėjimo programą:
* Prezidento rūmų Baltojoje salėje virtuali konferencija „Stiprybės semiuosi iš Lietuvos“. Iniciatorė ir globėja – pirmoji Lietuvos ponia Diana Nausėdienė.
* Vytauto Didžiojo karo muziejuje paroda „Marija Gimbutienė – neolito ir bronzos amžiaus tyrėja“.
* Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje vienos klasės įvardijimas M. Gimbutienės vardu ir tikslinė pamoka joje mokslininkės garbei (Šioje mokykloje, anuomet „Aušros“ mer-gaičių gimnazijoje, M. Gimbutienė mokėsi 1931–1938 m.).
* Nuotolinė tarptautinė mokslinė konferencija, kurioje įvairių sričių specialistai diskutuos apie profesorės tyrimų svarbą dabartiniam pasauliui. Rengėjai: Valdovų rūmų muziejus ir Lietuvos istorijos institutas (2021 balandžio pabaiga).
* Kultūros ministerijos, Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Lietuvos istorijos instituto pa-rengta tarptautinė archeologinių radinių paroda „Deivės ir kariai: Marijai Gimbutienei – 100“ (2021 m. antras pusmetis).
* Metų pabaigoje – UNESCO ir Prancūzijos akademinei bei lietuvių bendruomenėms renginys, skirtas Marijos Gimbutienės metams paminėti.
* Metų pabaigoje renginys Kalifornijos akademinei ir lietuvių bendruomenėms.
* Piešinių konkursas mokiniams „Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“.
* Mokiniams ir mokytojams – keramikos konkursas „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“.
* Jaunųjų žygeivių baltiška gyvosios istorijos stovykla.
* Seminarų ciklas „Etnologija ir mitologijos atspindžiai ugdymo įstaigų edukacinėse erdvėse“.
Šia proga Lietuvos paštas tema „Garsūs pasaulio žmonės, kilę iš Lietuvos“ sausio 22 dieną išleido Eglės Kulbytės kurtą pašto ženklą ir pirmosios dienos voką. Jų autorė pašto ženklu siekė ne tik paminėti 100-tąsias M. Gimbutienės metines, bet ir atspindėti jos išskirtinę asmenybę, skatinti domėtis jos nuveiktais visam pasauliui svarbiais darbais.
JAV žymus neuromokslininkas ir menininkas Audrius Plioplys Čikagos universiteto Orientalistikos institute jau organizavo ir finansavo pirmąsias dvi atminimo paskaitas iš ciklo Marijos Gimbutienės garbei. Pirmąjį pranešimą skaitė iš Kembridžo universiteto atskridęs lordas Kolinas Renfru (Colin Renfrew), antrąjį – Čikagos universiteto Rytų instituto prof. Petra Goedegebuure, trečiąją š. m. gruodžio mėn. skaitys prof. Rūta Tringham (Ruth Tringham) iš Kalifornijos universiteto Berklyje.
Kas ji – Marija Gimbutienė?
Ji – lietuvių kilmės viena žymiausių pasaulio archeologių (mokslininkė, tyrinėjanti pirmykštę kultūrą iš iškasenų, senienų) ir antropologė (mokslininkė, tyrinėjanti žmogų, jo kilmę, rases), archeomitologijos (mokslo šakos, jungiančios archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą) pradininkė, romuvė (senovės baltų religijos žinovė), baltų ir indoeuro-piečių neolito ir bronzos amžiaus kultūros (panašios laidojimo būdais ir egzistavusios dabartinėje Rusijoje, Ukrainoje ir Moldavijoje) tyrinėtoja, suformulavusi Kurganų – indoeuro-piečių kilmės hipotezę (indoeuropiečių protėvynė – Porto Kaspijos stepė, kurioje kalbėta indoeuropiečių prokalbe) ir pakeitusi Europos priešistorės sampratą. Ji – viena pirmųjų mokslo istorijoje apibendrino daugelį metų Europoje vykdytus archeologinius tyrinėjimus ir, remdamasi jais bei mitologijos duomenimis, atkūrė senosios Europos vaizdą.
Mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje (pirmoji lietuvių gimnazija, įkurta 1915 m.), nuo 1931 m. – Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. 1938 m. įstojo į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakultetą. Studijavo lietuvių kalbą, tautotyrą ir etnologiją. Jai dėstė Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Mickevičius-Krėvė.
Ramybės nedavė staigi tėvo mirtis 1936 m. – apsišvitino rentgeno spinduliais. Patirtas smūgis keitė Marijos gyvenimą iš pagrindų. Vėliau ji prisipažino: „dėl paauglystėje patirtos tėvo netekties turbūt pasidariau archeologė, nes man baisiai rūpėjo – kas po mirties“. Savo mokslinius darbus ji ir pradėjo nuo senųjų laidojimo papročių, mirties ir sielos nemirtingumo klausimų baltų pasaulėžiūroje tyrinėjimo.
Kultūros istorijos tyrinėtojas, visuomenės veikėjas, politikas, prezidento Valdo Adamkaus patarėjas Darius Kuolys teigia: „Gimbutienei svarbi buvusi pagarbos gyvybei, pasitikėjimo būtimi idėja, kurią išpažino ir Vydūnas, ir Kristijonas Donelaitis, priešindamiesi nihilizmui, gyvenimo neigimui“ <www.lrt.lt>.
1940 m. universitetui persikėlus į Vilnių ir įsteigus Archeologijos katedrą, Marija perėjo į šią specialybę. Pasirinko Lietuvos priešistorės studijas. 1942 m. studijas baigė apgindama diplominį darbą „Laidosena Lietuvoje geležies amžiuje“.1946 m. Vokietijoje baigė Tiubingeno universitetą. Daktaro disertacijos tema „Laidosena Lietuvoje priešistoriniais lai-kais“.
M. Gimbutienė parašė 23 monografijas. Jos išleistos anglų, italų, japonų, lietuvių, portugalų, rumunų, vengrų, vokiečių kalbomis. Už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ 1993 m. jai buvo įteikta Enisfildo-Vulfo premija, skiriama JAV už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus. Lietuvių kalba išleistos tik penkios jos knygos: „Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“ (1985 m.), „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ (1994 m.), „Senoji Europa“ (1996 m.), „Senovės lietuvių deivės ir dievai“ (2002 m.), „Laimos palytėta“ (2002 m.).
M. Gimbutienės veikalai apie Senąją Europą, jos dievus ir deives, apie priešistorinių laikų baltus, mokslinės įžvalgos sulaukė plataus pripažinimo. JAV ir kitose pasaulio šaly-se M. Gimbutienės darbais rėmėsi visuomeniniai judėjimai, gamtos išsaugojimo ir moterų sąjūdžiai. Poeto Sigito Gedos žodžiais tariant, „jos mokslinės idėjos stipriai veikė XX amžiaus antrosios pusės kultūrinį gyvenimą ir lietuvių poeziją“ <www.šaltiniai.info>.
Būdama pasaulio mokslininkė, Marija Gimbutienė visą gyvenimą rūpinosi lietuviškomis mokyklomis, lietuvių kalbos dėstymu Amerikos universitetuose, rengė lietuvių meno parodas, globojo lietuvių rašytojus ir dailininkus ir t. t.
Apdovanojimai: * 1960 m. Bostono Žemieji prekybos rūmai ir Pasaulinis pabėgėlių komitetas jai suteikė Žymaus naujojo amerikiečio premiją; * 1964 m. Los Andželo Kalifornijos universitete suteiktas Europos archeologijos ordinarinės profesorės vardas; * 1968 m. JAV dienraštis The Los Angeles Times išrinko Metų Moterimi; * 1975 m. suteiktas garbės profesorės laipsnis; * 1988 m. birželio 25 d. San Francisko Integralinių studijų institutas suteikė filosofijos mokslų garbės daktarės laipsnį už darbą tarpdisciplinėje srityje, kuri apima ne tik archeologiją, bet ir meną, religiją, mitologiją, tautosaką; * 1991 m. išrinkta Lietuvos mokslų akademijos užsienio nare; * 1991 m. išrinkta Lietuvos archeologų draugijos garbės nare; * 1993 m. balandžio 8 d. už knygą The Civilization of the Goddess (Deivės civilizacija), išleistą 1991 m., paskirta JAV Anisfield-Wolf premija, kuri JAV nuo 1935 m. skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus; * 1993 m. birželio 11 d. Kauno VDU iškilmingame posėdyje suteiktas etnologijos mokslų garbės daktarės vardas ir regalijos.



