(Tęsinys)                                                                                 
Ch. Frenkelio odų fabriką pakeitė „Elnio“ kombinatas
Pirmosios sovietinės okupacijos metais, 1940 m. rudenį, akcinės bendrovės „Batas“ avalynės fabrikas ir Ch. Frenkelio  odų fabrikas buvo nacionalizuoti. „Bato“ avalynės fabriko vadovu tapo komisaras Lurje. Ch. Frenkelio odų fabrikas buvo reorganizuotas į odų fabriką Nr. 5. Jis buvo priskirtas Odos trestui, įsteigtam vadovauti odų pramonei.

1941 m. pradžioje sujungus kai kurias odos įmones, Šiauliuose veikė Odų fabrikas Nr. 5 (buv. Ch. Frenkelio odų fabrikas), kurio direktoriumi buvo paskirtas Jakovas Šumkauskas, Odų fabrikas Nr. 6 (direktorius Ignas Petrauskas) ir Odų fabrikas Nr. 7 (direktorius Bronius Albrechtas).

Vokiečių okupacijos metais Odos fabrikas Nr. 5 dirbo daugiausia vokiečių kariuomenės reikalams. Fabriko pagrindinę darbo jėgą sudarė Šiauliuose įkurto žydų geto gyventojai.     

Antrojo pasaulinio karo metais Ch. Frenkelio fabriko korpusai labai nukentėjo dėl tiesioginio rusų artilerijos apšaudymo nuo Šimšės kalvų. Kai kuriuos pastatus susprogdino besitraukianti vokiečių kariuomenė. Kai kurie fabriko cechai – mirkymo-rauginimo ir klijų virimų skyriai – iš viso buvo sugriauti.

M. Pirmaitis knygelėje „Elnio“ kombinate“ apie vokiškųjų okupantų piktadarybes rašo: „Didesniąją dalį įrengimų jie išvežė, o gamybinius korpusus apipylė degalais ir padegė. <...> prieš pat pabėgdami iš miesto jie užminavo kombinato teritoriją dešimtimis lėto veikimo minomis. <...> Mirkymo-šarminimo ir klijų virimo cechai buvo visiškai sugriauti. Iš avalynės fabriko liko tik apsmilkusios sienos ir pamatai. Griuvėsiais buvo virtę ir administraciniai pastatai. Odų fabrikas buvo sugriautas 40 procentų. Kai kur kombinato teritorijoje buvo likusios apdegusios ir nebetinkamos mašinos.

Kombinato kaip savarankiškos įmonės nebebuvo“ (M. Pirmaitis „Elnio“ kombinate. Vilnius: Profleidykla, 1957, p. 5).

Pokariu Šiauliuose veikė šios odos avalynės pramonės įmonės: kombinatas „Elnias“ (buvusi Odos gamykla Nr. 5), odos gamykla „Stumbras“ (odos gamykla Nr. 6) ir „Bato“ avalynės fabrikas. Odų fabrikas Nr. 5  įsikūrė buvusio Chaimo Frenkelio odų fabriko vietoje. Jo direktoriumi buvo paskirtas Jakovas Šumkauskas, kuris įmonei vadovavo iki 1951 m. Fabrikas buvo vadinamas kombinatu. Jis buvo pagrindinis žaliavos tiekėjas pokariu atkurtam „Bato“ avalynės fabrikui.

Kombinato atstatymas prasidėjo 1944 m. rudenį. Pirmiausia buvo atstatytas medinis mirkymo-rauginimo cechas. 1944 m. gruodžio mėn. pradėjo veikti pirmieji fabriko chromo apdirbimo, žievės malimo skyriai, kalvė, o vėliau ir kailių apdirbimo skyrius.

1944 m. pabaigoje kombinatas išleido pirmąją produkciją. Nedideliais kiekiais buvo pradėtos gaminti kietosios ir minkštosios odos, juchtas ir avalynė, pirmąją produkciją išleido kailių cechas. 1944 m. pabaigoje buvo pagaminta 62 tūkst. porų avalynės (V. Lastas, Šiaulių miesto pramonė tarybiniais metais (Ekonominė-geografinė apybraiža. Lietuvos TSR Aukštųjų mokyklų mokslo darbai Ekonomika, III, 2 sąs., 1982, p. 31).

1946 m. kovo mėn. Šiauliuose sujungus odos ir avalynės fabrikus, buvo įkurtas Odos ir avalynės kombinatas. Nuo  1947 m. Šiaulių odos ir avalynės kombinatas buvo pavadintas „Elniu“.

1946 m. įmonėje buvo pastatytas pirmasis respublikoje avalynės gamybos konvejeris. 1949 m. pradėta antrojo konvejerio statyba. Chromo gamybai gautos naujos mašinos ir atidarytas naujas cechas (Šiaulių miesto istorija 1940–1995. Šiauliai: Saulės delta, 2007,  p. 103-104).

„Elnio“ kombinatas specializavosi gaminti chromą iš arklių ir kiaulių odų. Odų gamybos atliekos – vilna, plaukai, šeriai, mėzdra, techniniai riebalai ir kt. – buvo naudojami įvairiems tikslams. Iš šių gamybos atliekų ir žaliavų buvo daromi veltiniai, techninis veltinis, klijai ir kt., kurie buvo tiekiami įvairioms įmonėms ir gamykloms.      

XX a. šeštajame dešimtmetyje stambiausios Šiaulių įmonės – „Elnio“ kombinato – įtaka bendroje miesto pramonės gamyboje charakterizavo tai, kad 1953 m. įmonė gamino pusę visos miesto pramonės produkcijos.  Odos avalynės kombinate „Elnias“ 1953 m. dirbo 2320 žmonių, iš jų – 123 administracijos techninis personalas.

Pasitaikydavo, kad kombinatas sulaukdavo nemažai pretenzijų dėl kokybės, daug  produkcijos buvo grąžinama dėl broko, neišvaizdžios  apdailos, pasenusių modelių.

Nepaisant nuostolingos gamybos „Elnio“ odos ir avalynės kombinatas buvo plečiamas, didinamas gaminių asortimentas, produkcijos gamyba. Pokariu iki 1953 m. „Elnio“ odos avalynės kombinato avalynės gamyba padidėjo 24 kartus, o kietųjų odų gamyba – 8 kartus.

1953 m. kombinatas pradėjo masinę kerzinių batų gamybą. Per metus jų buvo pasiūta 100 000 porų. Dar buvo įsisavinta vasarinių vyriškų sandalų odiniais padais gamyba – pagaminta apie 50 000 porų, mažų moteriškų batelių su kailiniu pašiltinimu gamyba – pagaminta apie 10 000 porų. Iš prastesnės rūšies odos žaliavos pradėta gaminti oda pirštinėms, vykdyta baltos odos gamyba iš kiaulių žaliavos, žymiai padidėjo kitų odų gamyba. Padaugėjo avalynės ir odų gamybos mašinų (Šiaulių miesto istorija 1940–1995, p. 190).

Sovietmečiu  „Elnio“ odos ir avalynės kombinato produkcija buvo realizuojama ne tik Lietuvoje, bet ir kituose Sovietų Sąjungos respublikose ir miestuose: Baranovičiuose, Kaliningrade, Murmanske, Odesoje, Smolenske, Sverdlovske, Sumuose, Estijoje, Ukrainoje, Uzbekijoje ir kt.

1955 m. „Elnyje“ pradėjo veikti naujas avalynės gamybos konvejeris rantavimo ceche, į naujas patalpas persikėlė štampavimo cechas, atidarytas naujas klijų virimo cechas, pradėjo veikti valymo įrenginiai, baigiama chromo cecho statyba. Pradėjo dirbti vienas stambiausių respublikoje lakuotos odos cechas. 1955 m. „Elnias“ pagamino chromo odos 6 kartus daugiau, kietosios odos – 8 kartus daugiau ir avalynės – 29 kartus daugiau negu 1945 metais (M. Pirmaitis „Elnio“ kombinate. Vilnius: Profleidykla, 1957, p. 3).

Kietųjų, minkštųjų ir lakuotų odų gamyba
1957 m. „Elnio“ kombinate iš kietųjų odų buvo gaminama įvairi produkcija: detalės avalynės apačioms – padai, vidpadžiai, užkulniai ir rantai; balnai, pakinktai, diržai, protezai invalidams. Šiaulių odos-avalynės pramonė gamino įvairių rūšių padus, vidpadžius, juchtą, chromą, lakuotas odas, taip pat vaikišką, moterišką, vyrišką avalynę, odą pakinktams, balnams ir kt.

„Elnio“ kombinate gamyba buvo specializuojama. Čia daugiausia buvo apdirbamos galvijų odos. M. Pirmaitis knygoje „Elnio“ kombinate“ apie kietų odų gamybą  rašo: „Elnio“ kombinate kietos odos gaminamos iš raguočių ir kiaulių odų, o taip pat iš arklių odų užpakalinių dalių.

Kietų odų gamybos procesas yra sudėtingas ir įdomus. Odų žaliavos partijos, odų žaliavų bazėje sukomplektuotos iš atitinkamos rūšies, atitinkamo svorio ir konservavimo, siunčiamos kombinatui. Čia jos patenka į mirkymo-šarminimo cechą pirmajai odų gamybos operacijai – plovimui. Plaunant  nuo odų  pašalinamas purvas, kraujas bei kiti nešvarumai ir druska, kuria jos buvo konservuotos.

Po to odos atmirkomos kubiluose. Odos mirkomos iki šviežios odos stovio. Visas šis procesas trunka 24 valandas. Išplautos ir atmirkytos raguočių odos apdorojamos mėzdravimo mašinomis, kuriomis nuo jų nuimama likusi mėsa, riebalai, mėzdra.

Tolesnė operacija yra šarminimas – odų apdorojimas šarminiu kalkių ir natrio sulfido skiediniu. Šarminant taip susilpninamas plaukų ryšys su derma, jog juos po to galima pašalinti mechaniniu būdu, ir skaidulinė dermos struktūra tada pasidaro puri. Odos  šarminamos kubiluose 3,5 paros, įpilant šviežio 18-22° С temperatūros šarminio skiedinio ir kasdien jas perkraunant.

Baigus šarminti, odos išimamos iš šarminimo kubilų ir nugabenamos prie plaukų nuėmimo mašinų, kuriomis nuimami plaukai. Tokiu būdu apdorota oda vadinama plike. Plikė pirmiausia valoma, t. y. pašalinami nuo jos paviršiaus – „veido“ plaukų likučiai ir nešvarumai <...>

Rantiniams padams, vidpadžiams skirtos odos, o taip pat avalynės rantams ir pakinktinei odai gauti skirtos odos, kad jos būtų reikiamo elastingumo, papildomai 1-2 paras šarminamos antrą kartą šviežiame 12-16°C temperatūros kalkių skiedinyje. Antrą kartą šarminant, odos  taip pat vieną-du kartus būdavo perkraunamos.

Nušarminti, nupikeliuoti ir chromuoti odų pusfabrikačiai buvo rauginami. Rauginant pusfabrikačiai tampa oda, turinčia visiškai naujas savybes. Vienokioms ar kitokioms kietoms odoms gauti sudaromas tam tikras rauginimo ekstraktų mišinys, vadinamas „buketas“, nuo kurio priklauso gatavos odos fizinės-mechaninės savybės: tvirtumas, patvarumas, atsparumas drėgmei ir pan.

Odos paprastai rauginamos dvifaziu būdu. Iš pradžių pusfabrikatis 12-16 valandų apdorojamas jau naudotu 28-30°C temperatūros rauginimo skysčiu. Paskui naudotas rauginimo skystis nupilamas ir vietoje jo į kabamus būgnus, kuriuose odos raginamos, įpilama šviežio rauginimo skysčio, pagal paruoštą receptą. Įvairios kietos odos buvo rauginamos iš viso 72-96 valandas.

Iš būgno išimtos raugintos odos sukraunamos vienai parai atsigulėti, o po to 20-30 minučių plaunamos švariu vandeniu. Išplautos ir nuspaustos odos padžiovinamos iki 40-42 procentų drėgnumo. Pavilgytos odos riebinimo būgnuose riebinamos sulfonuotų riebalų, žuvų taukų ir mineralinio aliejaus mišiniu.

Pariebintos ir atsigulėjusios odos išliginamos specialiomis lyginimo mašinomis ir siunčiamos į džiovinimo kameras. Pradinė jų džiovinimo temperatūra 30-32°C, o baigiant džiovinti temperatūra pakeliama iki 37-40°C.

Išdžiovintos odos sukraunamos vienai parai į  rietuves atsigulėti. Po to jos drėkinamos pamerkiant į vandenį, suvilgant skudurais arba apšlakstant. Tai padarius, odos vėl sukraunamos vienai parai į rietuves atsigulėti. Po to jos perkraunamos, papildomai drėkinamos sausos jų vietos, ir vėl sukraunamos į rietuves 24 valandoms. Po šių operacijų odos skersai ir išilgai kočiojamos specialiomis padams kočioti mašinomis. Iškočiota oda padžiovinama iki 16 procentų drėgnumo, rūšiuojama, matuojama, sveriama, suženklinama (markiruojama) ir siunčiama į gatavos produkcijos sandėlį“ (M. Pirmaitis, „Elnio“ kombinate, p. 6-8).

Toliau autorius pažymi, kad kietųjų odų gamybos technologija „Elnio“ kombinate, lyginant su tarpukariu odų fabrikuose buvusia technologija, buvo gerokai pakeista. Jei tarpukariu kietajai odai išdirbti buvo sugaištama iki 3 mėnesių, tai „Elnio“ kombinate įdiegus naują, pažangesnę technologiją kietųjų odų išdirbimo laikas sutrumpėjo nuo 3 mėnesių iki 21-23 parų.  

„Elnio“ kombinate iš ožkų, avių, veršių, raguočių prieauglio, telyčių odos, iš arklių odos priekinės dalies, iš paršelių ir lengvos kiaulių odos buvo gaminama minkštoji oda. Iš jos buvo daromi avalynės viršeliai, įvairiausi pakinktai bei odos galanterijos dirbiniai. Vienai gamybos partijai buvo parenkama vienos rūšies, vienodai konservuota, vienodo plaukuotumo bei tankumo ir svorio odų žaliava. Atskirų odų svoris neturėjo skirtis daugiau kaip 10-12 procentų.

Minkštųjų odų gamyba „Elnio“ kombinate buvo nemažiau sudėtingas ir daug darbo reikalaujantis technologinis procesas, kaip ir kietųjų odų gamyba. Skirtingai nuo kietųjų odų gamybos, minkštosios buvo odos rauginamos ne tanidais, o chromo druskomis. Rauginimo metu kiaulių, avių ir ožkų riebios odos nuriebinamos, panaudojant žibalą, terpentiną ir cheminius preparatus. Išimtos iš rauginimo būgnų odos laikomos ant ožių vieną parą, o paskui presais išspaudžiama iš jų drėgmė. Nuspaustos odos rūšiuojamos juodoms, spalvotoms bei pamušalinėms odoms gaminti.

Kombinate minkštųjų odų gamyba, prasidėjusi nuo nedidelio mirkymo-šarminimo cecho, 1951 m. buvo pereita į naują chromo gamybos mirkymo-šarminimo cechą su naujomis mašinomis ir įrengimais. 1955 m. „Elnio“ kombinate buvo pradėtas eksploatuoti naujas rauginimo cechas, kurio gamybinis plotas buvo 5 kartus didesnis už senąjį (M. Pirmaitis, „Elnio“ kombinate, p. 8, 10-11).

Pokariu Lietuvoje lakuotas odas gamino tik „Elnio“ kombinatas. Iki 1955 m. tokių odų buvo gaminama nedaug. 1955 m. kombinate pradėjus veikti naujam lakuotų odų cechui šių odų gamyba žymiai išaugo.  

Avalynės gamyba „Elnio“ kombinate
Iki 1950 m. „Elnio“ kombinate buvo gaminami juchto pusbačiai ir vaikiška rantinė-sankabinė avalynė, klijuotinė avalynė moterims bei mergaitėms ir vaikiški sandalai. 1953 m. „Elnio“ kombinate vietoj klijuotinės avalynės buvo pradėta gaminti rantinė-sankabinė avalynė. 1953 m. rekonstravus juchto avalynės cechą kombinate buvo pradėta siūti kerzinius batus.

1956 m. rekonstruojant rantinės-sankabinės avalynės cechą, kombinate pradėjo veikti naujas rantinės avalynės cechas. Jame buvo sumontuoti naujausi įrengimai, dalis jų buvo gauta iš Čekoslovakijos. Buvo sumontuotos keturios konvejerinės linijos, kurios slinko sinchroniškai. Šiame ceche avalynė buvo gaminama pagal to meto šiuolaikinius technologinius procesus.

M. Primaitis knygoje „Elnio“ kombinate“ pateikia štai tokį ano meto avalynės gaminimo technologiją kombinate: „Iš supjovimo cecho supjautos detalės avalynės viršdaliams, odos pamušalui ir pagalbinės medžiagos – tarpinis pamušalas buvo paduodamas siuvėjų grupei. Čia buvo sumontuotas dviaukštis lopšelinis konvejeris ir sustatyta visa eilė siuvimo ir kitų avalynės mašinų. Eidamos siuvimo srove, supjautos detalės buvo susiuvamos. Speciali mašina į avalynės ruošinius (viršelius) įstato akutes raišteliams įverti <...>

Iš susiuvimo grupės viršdaliai ir pilni komplektai detalių, būtinų avalynei pagaminti, nukreipiami į rantinio cecho užtraukimo srovę. Avalynė čia gaminama atskiromis serijomis. Į kiekvieną konvejerio lopšelį dedama viena pora <...>

Užtraukimo linijoje užtraukiami kulnai, šonai, o po to specialia mašina – špicaparatu – noselės (smaigaliai). Nuplauti ir padžiovinti avalynės viršdaliai permetamu transportu perduodami sekančiai srovei – padams pritvirtinti. Čia atsakingiausios operacijos yra ranto siuvimas rantų įsiuvimo mašina ir ranto siūlės pakraščių apkarpymas. Dar kelios tarpinės operacijos – ir avalynė jau su padais. Po to pritvirtinamas pakulnys.

Paskutinė srovė – tai apdailos operacijų srovė. Čia avalynės pora baigiama dailinti: šlifuojami pakulniai, karštai išlyginami viršdaliai ir pamušalas, įklijuojami įdedamieji vidpadžiai. Po to įveriami raišteliai, avalynė pažymima numeriu ir po kruopščios techninės kontrolės sudedama į kartonines dėžutes.

Suprantama, čia pateiktas avalynės gamybos technologinio proceso prašymas yra labai bendras ir nepilnas. Iš tikrųjų, rantinės avalynės ceche iš viso atliekama daugiau kaip 80 įvairių operacijų, kurias vienu metu vykdo daugiau kaip 100 žmonių. Rantinės avalynės cecho konvejeris gali duoti per pamainą 1200 porų avalynės“ (M. Pirmaitis, „Elnio“ kombinate, p. 19-20).

1960 m. „Elnyje“ pradėjo dirbti nauja centrinė kombinato laboratorija, pradėta kietųjų odų fabriko rekonstrukcija, kuri užbaigta 1965 m.

Vėlesniais laikotarpiais, rekonstravus eilę cechų, pastačius naujus avalynės gamybos ir minkštosios odos apdirbimo korpusus, įrengus modernią tėvyninę ir užsieninę techniką, taikant pažangias technologijas, kombinate gamyba nuolat didėjo, augo darbo našumas. Buvo tobulinama gamyba. Išradimų srityje daug pasidarbavo Valteris Jurkšaitis, susivienijimo generalinis direktorius, ir vyriausiasis inžinierius Petras Motiekaitis (1920–1988), žinomas aviamodelistas, pasaulio rekordininkas, tarptautinės klasės sporto meistras. Jis kombinate vyriausiuoju inžinieriumi konstruktoriumi dirbo nuo 1950 iki 1983 m. Jam priklauso 5 odos gamybos ir 2 spalvotosios fotografijos išradimai.

1961 m. prie „Elnio“ odos ir avalynės kombinato buvo  prijungta Kėdainių odos gamykla, o 1974 m. – Mažeikių avalynės fabrikas. Pastarąjį prijungus „Elnio“ kombinatas tapo odos ir avalynės gamybiniu susivienijimu „Elnias“.
(Bus tęsinys)

„Elnio“ kombinato paveldas. Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

„Elnio“ pramoninis kombinato paveldas. Jono NEKRAŠIAUS nuotr.