Aurima Dilienė – profesionali šeimų konsultantė, gydytoja psichoterapeutė. Pernai išleista jos trečioji knyga „Privati praktika. Psichoterapeutės užrašai“. Joje su autorės pasakojama istorija persipina keturių personažų likimai – skaitytojas tarsi pro rakto skylutę žvelgia į psichoterapeuto kabinetą ir dalyvauja konsultacijose. Šis karantino metu atsiradęs kūrinys yra savotiškas tęsinys pirmųjų, visame pasaulyje išpopuliarėjusių knygų: „Laiškai iš Bordo“ (2018), „Šeima – komandinis žaidimas“ (2019).
A. Dilienė jau daugiau nei 5 metus su šeima – su vyru Vaidotu ir septyniais vaikais – gyvena Prancūzijoje, dirba su lietuviška auditorija: veda seminarus, paskaitas, lietuvių bendruomenėse Europoje ir JAV, konsultuoja asmenis ir šeimas internetu. Yra sukūrusi autorines saviugdos ir konsultavimo programas bei seminarą-žaidimą „Septyni santykių dėsniai“.
Susipažinti su autore ir jos nauja knyga, tikimės, padės Šiaulių miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos Facebook paskyroje surengtas virtualus susitikimas su psichoterapeute Aurima Diliene.
Nerami dūšia
Pristatydama knygą „Privati praktika. Psichoterapeutės užrašai“, Viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė ryšiams su visuomene Jurgita Januševičiūtė-Taralė kalbino jos autorę Aurimą Dilienę. Labai įdomi, charizmatiška moteris maloniai atsakinėjo į daugybę klausimų, atvirai dalijosi asmenine patirtimi.
Vardas Aurima, pasak psichoterapeutės reiškia „nerami“, todėl save drąsiai galinti neramia dūšia vadinti. Lietuvoje gyvendama nerado laiko knygai rašyti, vis per skubėjimą, lėkimą, o išvykus į Prancūziją, sąlygos keitėsi, gausi šeimyna ūgtelėjo ir dėl amžiaus gyvenimo tempas šiek tiek sulėtėjo. Kodėl gi nesiimti rašymo, jei žmonės laukia ir leidykla pasiūlė?
„Apsisprendžiau, kad laiko turiu daugiau, parašysiu. Ne visi patikėjo, bet jei aš ką sugalvoju, padarau. Kai draugėms pasakydavau, kad turėsiu dar vieną vaiką, manydavo, kad juokauju. Kai artimiesiems pranešiau, kad į Prancūziją išvyksiu, – net tėtis nepatikėjo, o mūsų jau daiktai parduoti. Gyvenant Prancūzijoje, pasiūlė darbą Šveicarijoje – o kodėl nepabandyti? Darbas patiko, bet ten gyventi su didele šeima – nelabai, ne taip gerai, kaip norėčiau. Po dviejų mėnesių atsisakiau, – pasakojo A. Dilienė. – Taigi sėdėdama ant vaikiškų sūpuoklių nusprendžiau, kad dvi knygas parašysiu, abi skirtingas, nors jose taip pat buvo praktikos ir asmeninio gyvenimo. Paskui atėjo laikas trečiai.“
Keturi knygos personažai įkūnija daugeliui artimas sunkias situacijas, gyvenimiškas problemas, šeimyninius nesklandumus, asmeninius išgyvenimus: pervargusi mama, savimi nusivylusi moteris, neištikimas vyras ir jauna šeimos trokštanti mergina. Pasak autorės, tai nėra realūs žmonės, jie sukurti iš daugybės konsultacijų patirties, iškristalizavus nusiskundimų grupes, sukūrus jiems gyvenimo istorijas. Tai nebuvo lengva, bet įdomu pačiai kūrėjai ir įtraukia skaitytoją. A. Dilienė sakė gaunanti atsiliepimų, kad žmonėms aiškiau, ko gali tikėtis atėję į psichoterapijos konsultaciją, kad tai nėra tas pats, kaip su veidrodžiu pasikalbėti.
Konfliktas – būtina gyvenimo dalis
Pasak gydytojos psichoterapeutės, konfliktai šeimoje neišvengiami, tačiau pasitaiko šeimų, kai viena pusė vengia konfliktuoti, tarsi bijotų pralaimėjimo. Dažnai bijome, kad nemokėsime paaiškinti, ko norime, arba kad išklausius kito nuomonę, mano nuomonė išnyks. Tačiau konfliktas nėra karas, tai yra būdas išsakyti savo poreikius. Visada galima rasti kompromisą, trečią išeitį. Kai mes bijome konflikto, „lipame sau ant gerklės“ ir darome tik blogiau. Konfliktas būtinas, kad išsiaiškintume priešybes. Jei aš neiškelsiu kokio nemalonaus įvykio, nutylėsiu, ateity su tuo žmogumi nenorėsiu būti. Jei nepatenkinsime savo poreikių, pradėsime nekęsti vienas kito. Bet turime išmokti konfliktuoti civilizuotai, mandagiai, pagarbiai, nepamiršdami, kad esame labai pažeidžiami.
„Kai aš ką nors nemalonaus priekaištauju savo vyrui, labai tyliai – jis sako: nerėk ant manęs, – psichoterapeutė pavyzdžiu pagrindė tai, kad konfliktuodami mes daug ką girdime kitaip, aštriau. – Mokykimės konfliktuoti, raskime tinkamą vietą ir laiką. Nereikėtų to daryti autobuse ar vakare prieš miegą.“
Neretai kai žmonės konfliktuoja, prasideda senų problemų traukimas į paviršių. Tada ydingas tampa konfliktas. „Aš pati taip konfliktavau daug metų. Mes abu su vyru iškeldavome nuoskaudas su žodžiais „amžinai“, „visada“ , „niekada“, kurie stipriai kerta per santykius, – atviravo gydytoja. – Reikėjo laiko, kol suvokėme: aš gera, o jis ne, todėl aš su juo nelaiminga – kas per nesąmonė! Aš tokia pat bloga kaip tu. Aš tiek pat geras, kiek tu. Abu vienodi gerumu ar blogumu.“
Kaip išmokti atleisti?
Pasak A. Dilienės, tik trys žingsniai: nustoti pykti, prisiimti atsakomybę, kad buvau toje situacijoje, ir padaryti ką nors gera tam žmogui. Tai daryti nuolat, kiekvieną dieną. Gydytoja savo klientams tai visada kartojanti: „Būkime egoistai ir darykime tai dėl savęs. Tada santykius irgi turėsime dėl savęs. Aukos pozicija niekada nepadės. Visai netikęs sakymas „gyvenu dėl tavęs“. Jei ne dėl savęs gyvenu, pradedu nekęsti to žmogaus.“
Psichoterapeutės teigimu, pasaulis nesielgia, kaip mes norime. Ir ką daryti? „Aš labai dažnai dėl to supykstu. Bet papyksti, pabūni ir galvoji, kaip aš kitaip galiu savo poreikius patenkinti? Mes viduje patys nusprendžiame, ko galima imtis, norint pasiekti rezultatą. Kada sakyti „taip“, o kada „ne“. Jei nenoriu to daryti, o sakau „taip“, kad įtikčiau kitiems, kad nesupyktų, neįsižeistų – blogai. Tik sau reikia sakyti „taip“. Kai sunku tuos dalykus atskirti, reikia profesionalo pagalbos“, – apibendrina gydytoja.
Santykių patikrinimas
„Emigracija, gyvenimas svetur – daugumai šeimų rimtas iššūkis. Jūs taip pat išbandėte gyventi atskirai. Buvo laikas, kai jūs su vaikais gyvenote Prancūzijoje, o vyras Lietuvoje. Kaip gauti jėgų, kad išsaugotume stabilumą gyvendami tokiomis sąlygomis?“ – klausė Jurgita rašytojos.
„Daug patirčių gavau kaip dovaną, kad suprasčiau žmones, kurie išvažiavę svetur. Man buvo naudinga kaip konsultantei. Tokia pat dovana buvo septintas vaikas, nerealus rėksniukas. Nors mūsų visas būrys namuose, buvo kam per dienas jį nešioti, toji patirtis leido suprasti mamas, kurios neramius vaikus augina, – neslėpė sunkumų pašnekovė. – Atsakomybės pasiskirstymas šeimoje yra sveikas būdas. Tačiau mūsų atsakomybės labai skirtingos. Vyras turėjo atsakomybę tik už finansinę pusę, tai mažesnioji dalis.
Man su 5 vaikais „ant galvos“ vienai teko tvarkytis. Atsakomybė yra galia – tačiau direktoriumi būti sudėtinga. Nelengva buvo ir man. Buvo rimtas pavojus, nes sutuoktinių išsiskirstymas per atstumą nėra gerai. Mums pasisekė, neiširome. Atstumas kartais pagerina santykius, bet neretai padeda jiems sugriūti. Gyventi medyje galima, bet normalu gyventi name.“
Apskritai, psichoterapeutės teigimu, santykius patikrina viskas – bankrotas, naujas namas, naujas darbas ir daugybė kitų dalykų. Vienas iš kenksmingiausių – bėgimas, kuris sudėvi mūsų kūnus ir energijos sankaupas. Todėl reikia sugebėti skirti laiko sau.
Identiteto problemos
Jurgita pastebėjo, kad vienas iš įdomiausių knygos personažų – Cezaris – susiduria su identiteto problema. Autorė priminė, kad šis veikėjas sukurtas iš daugybės patirčių, bet problema egzistuoja ir ypač aštri moterims. Vyrai gal rečiau susimąsto, gal prakalbinami sunkiau. Identitetas vienas iš pagrindinių iššūkių žmogui, išvykusiam gyventi svetur. Susiduria su neištikimybe, depresija, nerimo sutrikimais. Mes turime žinoti, kas mes esame. Tam žinojimui labai dažnai prireikia pagalbos, vedančios rankos.
Psichoterapeutė pabrėžė, kad visų problemų sprendimo esmė – prisiimti atsakomybę: „Jei aplinkybės mane verčia – pralaimėjimas. Kai esu auka, nėra nei jėgų, nei energijos išeiti iš tos padėties. Jei sakau, kad aš pasirinkau tokią situaciją – įgaunu jėgos. Aš pats save verčiu. Kai suvokiu, kad pats pasirinkau, priimu atsakomybę ir savijauta keisis.“
Savijautos šaknys vaikystėje
Pokalbyje išryškinta vienos veikėjos situacija, kad vaikystėje buvo mylima, bet jautėsi per daug kontroliuojama ir suaugusiai sunku bendrauti. Psichoterapeutės komentaras atskleidė, kad daugelis suaugusiųjų neišmoko vaikų atpažinti savo emocijas, su jomis atsisveikinti. Priešingai, mes jas slopiname: neliūdėk, nepyk, neverk. Tai ateityje gali sukelti problemų.
Vaikui svarbus suaugusių pavyzdys – leisti būti. Reikia paliūdėti, jei liūdna, jei mokslo metai baigėsi ir ilgai su draugais nesimatys, paverkti, jei graudu, pavyzdžiui vaikas pametė žaislą. O mama dažniausiai bijo vaiko ašarų ir skuba nupirkti naują žaislą. Vaikystėje priimtas sprendimas suaugusiam tampa kliūtimi, nes jis nemoka išreikšti savo emocijų.
„Ar suaugę dar tebedėvime vaikiškus batus?“– lyg juokauja psichoterapeutė ir papasakoja, kad jaunystėje kilus norui išsiverkti eidavo su draugėmis į kiną. Prancūziškos komedijos esą labai tam tinkančios. Emocijos turi paskirtį: liūdesys atsisveikinti, baimė apsisaugoti. Mes, deja, neretai pykstame ir bijome ten, kur nieko saugotis nereikia. Išmokti emocijas atpažinti ir suaugusiam galima, tik reikia labai to norėti.
O svarbiausias psichoterapeutės patarimas – neskubėkime atsikratyti nemalonių emocijų. Gyvenimas neduoda, ko noriu, bet kartais pasiseka. Būna nuostabių, padovanotų dalykų, tačiau nutinka ir negerų. Nuostabu – pusiausvyros ieškojimas. Įsivaizduokime svarstykles, kaip Temidės. Ant vienos lėkštelės sudėkime tai, kas gera, kas džiugina. Ant kitos sudėkime negeruosius. Atsikratyti neskubėkime. Tebūnie pusiausvyra.
Energingas rašytojos kalbos tonas, geranoriški atsakymai, pokalbyje kaip gaivi versmė trykštantis humoras įkvepia nenuleisti rankų net tada, kai situacija atrodo beviltiška. Vieniems reikės specialisto patarimo, o kiti jų ieškos knygoje.
A. Dilienės knyga. „Privati praktika. Psichoterapeutės užrašai“.
Autorės nuotr.
