Jau kelias savaites mūsų kasdienybę drebina pasipiktinimai, kurie kilo dėl siekio ratifikuoti Stambulo konvenciją. Gerai įsigilinus aiškėja kitoks kraštovaizdis nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Konvencija čia beveik nėra niekuo dėta, kaip ir LGBTQ žmonės čia taip pat niekuo nėra dėti. Priežastis – tai siekis bet kokia kaina ginti tradicinę šeimą ir turėti tvirtą nuomonę apie savo vertybes.
Istorija mus moko, kad ne visada geri siekiai veda prie gerų priemonių taikymo ir puikių rezultatų. Deja, man visiškai nebeaišku, kas yra tos tradicijos ir kas yra tos vertybės. Visa gynėjų kavalerija ir jai talkinantis, artileriją aptarnaujantis personalas taip ir nesugeba racionaliai apibrėžti savo ginamųjų objektų. Patys gynėjai pasiklydo interpretacijų labirintuose ir nesugeba suvokti LR Konstitucinio Teismo išaiškinimo, bylojančio apie tai, kad šeimos sąvoka yra neutrali lyties požiūriu.
Dokumentai nėra paslėpti, galima su jais lengvai susipažinti, bet ar kas nors iš aršiai rėkiančių juos atidžiai studijuoja? Akivaizdu ir tai, kad gynėjams net pati aukščiausia ir neskundžiama institucija, aiškinanti Konstituciją, primena kažkokią pagarbos nevertą smėlio dėžės žaidimų aikštelę. Toks požiūris ir sukelia šypseną, ir nemažai įbaugina. Bet aš tikrai nenoriu šiame tekste labai daug laiko skirti diskusijai apie Stambulo konvenciją ir tikrai nenoriu komentuoti teisinių dokumentų. Šiame straipsnyje noriu aptarti foninį, neapykanta nuspalvintą triukšmą.
Po to, kai tvirtai pasisakiau apie neapykantą, gavau iš ties nemažai žinučių. Buvo dėkojama už pagarbų kalbėjimą bei ramiai išsakomas idėjas, pamąstymus ir nuomonės išskleidimą. Aš taip pat esu dėkingas visiems šiems žmonėms, net ir tiems, kurie sako, jog mano tonas yra kiek per griežtas. Žinutėse taip pat buvo išreikšta nuomonė ir apie tai, kad dažnai savo straipsniuose rašau asmeniškai bei tokiu būdu suteikiu balsą tiems asmenims, kurie nedrįsta viešai kalbėti. Buvo ir pykstančių dėl to, kad draskau savo ir skaitytojų žaizdas, o buvo ir tų, kurie man atvėrė savo žaizdotas patirtis visiškai to neprašyti.
Ir vis dėl to, ar manote, kad rašyti tikrai lengva? Siūlau perskaityti visą gyvenimą žeminto homoseksualo, Kubos rašytojo Reinaldo Arenas biografinį romaną „Kai ateina naktis“. Tekstas be nutylėjimų, jis verčia vienu metu verkti ir juoktis. Jo konstruojamas pasakojimas kaip gyvas kūnas – skauda žalojant ir žaizdos visiškai negyja… Romanas leidžia suprasti: nors revoliucija negailestingai suryja savo vaikus, tačiau vis tiek verta gyventi ir žingsniuoti savo keliu, nes tai ne kažkieno kito, bet nuosavas kelias…
O dabar grįžkime prie negatyvių komentarų. Aš negalėjau nustoti juoktis, kai jauna moteris (tai sprendžiu iš jos nuotraukų), savo Facebook profilį pasivadinusi vyrišku vardu (George Markus), pasiprašė į draugus. Aš ją priėmiau ir tuo pačiu metu atnaujinau Facebooko viršelio nuotrauką. Staiga nauja virtuali draugė „užbėgo“ į profilį, švelniai tariant, pirstelėjo savo pagiežos dozę komentaruose ir greit pabėgo. Jos įvykdytą reveransą žymi emocingas žodžių kratinys: „kieno tu profesorius – idiote??? prdikas dar vienas?“ Turiu pažymėti, kad situaciją įsivaizduoju net vizualiai ir tai dar labiau atrodo juokinga.
Juokiuosi už pilvo susiėmęs ir galvoju, o jei taip įbėgus pas kaimyną į namus, staiga nusimovus kelnes, pakakojus svetainėje ant stalo ir greit pabėgus. Kaip čia skaitosi – laisvas nuomonės reiškimas? Į tai mano puikus bičiulis psichologas sureagavo teigdamas: „į skausmingus įžeidimus, kuriuos sukuria koks nors asmuo, galima žiūrėti kaip į žmogų, kuriam paleido vidurius. Tuomet jis turi kuo greičiau visą turinį išpurkšti. Kartais jis nespėja ir viskas pasmirsta… Turinį išleidžia kur papuola ir nesvarbu, ar ten yra kiti žmonės“.
Kadangi gausybė mano draugų ir pažįstamų gauna panašius nedraugiškus pirstelėjimus, todėl siūlau tiesiog paviešinti visus juos savo Facebooko profiliuose ir paprasčiausiai pasijuokti iš tokio kvailo elgesio. Rekomenduoju žymėti su grotažine #pirst, kad būtų galima apžiūrėti visus pirstelėjimus ir po to rengti netolerantiškiausio pirstelėjimo konkursą. Beje, aš esu net pasiryžęs juos kolekcionuoti ir surengti konceptualią parodą.
O dabar trumpam grįžkime prie konvencijos. Pritariu man išreikštai kolegės nuomonei, kad „konvencija į viešąją erdvę įmetama kaip kaulas visuomenės pasidraskymui, kol tvarkomi ciniškų verslo atstovų reikalai“. Aš dar galėčiau pridurti ir tai, kad situacija rodo materializmą kartu su cinizmu uzurpuojant tikrovę. Jei ir perskaitau kur nors publikuojamą racionalų, pagrįstą straipsnį, tai iškart pamatau, kaip jį suprimityvina masės, lyg jos būtų derlių užpuolantys skėriai.
Aš vis labiau esu linkęs manyti, kad visuomenės susiskaldymas, negebėjimas girdėti ir kalbėti yra dėl nepriklausomoje Lietuvoje vykdytos šleivos švietimo reformos (o tiksliau tikrų reformų nebuvimo). Kita problema yra ta, kad visuomenė yra paversta skurdžiais. Alkanas pilvas urzgia, žmogus tampa irzlus, todėl ir pjaunasi kaip badmečio iškankinti laukiniai šunys. Kas šiai kovingai nusiteikusių šunų gaujai viešojoje erdvėje bus pakišta, tas bus ir draskoma (apie tai kalbėjausi su jau minėta savo kolege). Tikiu, kad šunų gaujos metafora skaitančiųjų bus suprasta tiesiogiai ir jie piktinsis, neva aš juos išvadinau laukiniais šunimis. Šiuo atveju galiu dar kartą pasakyti – skaitykite tekstą!
Ne tik neaiškios ginamos vertybės, bet ir neryškūs lyderiai lemia didžiulį foninį triukšmą. Nepadeda ir žiniasklaida. Ji dažnai neiškelia, nesustiprina teigiamų lyderių savybių. Silpna, o kartais atrodo net bejėgiška yra tiriamoji Lietuvos žurnalistika…
Tik pamąstykime, kokia apgailėtina yra mūsų politikų retorika. Nors Prezidentas visada yra mandagus, nors jis vienu metu ir palaiko skirtingas pozicijas, bet ar girdite racionalią, aiškiai artikuliuotą kalbą? Įdėmiai įsiklausykite į jo retoriką, pastebėsite tai, jog dažnai tekste nėra apčiuopiamo turinio ir pozicijos. Prezidentas kalba back office kolektyvams būdinga pozityvia, saldžiu daugiažodžiavimu pagardinta kalba.
Kitoks yra Premjerės tonas. Jis daug kam irgi nepatinka, nes per ne lyg logiškai ir aiškiai dėstoma mintis. Ne tik Prezidento, bet ir Premjerės mintys dažnai pasiklysta foniniame triukšme. Tikrai būna sunku išgirsti ją kalba Ingrida Šimonytė.
Daugumos politikų retoriką galėčiau pavadinti sugedusiu telefonu. Įsiklausykite į tai, kaip jie, pavyzdžiui, atsako į žurnalistų klausimus. Vietoj konkretaus sakinio prasideda išvedžiojimai ir ištisa virtinė bereikšmių žodelių (o, bet, tačiau, nes, kadangi ir t. t.). Kokius politikus turiu omenyje? Pvz., Agnė Širinskienė, Laurynas Kasčiūnas, Petras Gražulis, Viktoras Uspaskichas, Valdemaras Tomaševskis, Aurelijus Veryga, etc. Galiu vardyti ir vardyti. O štai Ramūnas Karbauskis apskritai buvo lyderis šioje nieko nepasakymo estafetėje. Jei būčiau žurnalistas, kuris veda kokią nors diskusijų laidą, tikriausiai labai greitai baigčiau savo karjerą. Negalėčiau nė dvidešimt minučių išsėdėti po vienu studijos stogu klausydamas politinio blevyzgavimo. Tad pasvarstykime, galbūt politikų negebėjimas kalbėti prasmingais žodžiais taip pat įsuka foninio triukšmo mašimą, ir padeda gaminti pyktį.
Mano fragmentiškai paliestas kalbos klausimas rodo komunikacijos problematiką. Fundamentalus komunikacijos pagrindas yra klausymo praktikos ir su jomis susiję suvokimo iššūkiai. Svarbu klausyti ir girdėti, tik po to reikšti nuomonę bei perteikti savo poziciją. Reiškiant nuomonę būtina patikslinti tai, kas išgirsta ir suprasta. Taip komunikacijoje susiformuoja ir palanki terpė jausmams reikšti.
Kito klausymas padeda kitam irgi klausytis. Viešuose debatuose kiekviena besiginčijančiųjų pusė formuoja tik savo poziciją, klauso kitos pusės bei siekia sumenkinti kitos argumentus. Šiuo atveju dažnai susidaro įspūdis, kad ginčų kalbos stilius gali būti net labai nemandagus. Ir vis dėlto kiekvienas iš mūsų būname skirtingose situacijose. Žmonės daug laiko skiria išlikti mandagiems ir savotiškai nugludinti nepatogius bendravimo kampus. Šiuo atveju politikai kartais pasirodo kaip besaikiai kalbos akmenų gludintojai.
Pagarbioje komunikacijoje svarbu ne nugalėti kitą, bet įtraukti į diskusiją. Vis dėlto šiandien tampa aišku, kad mūsų šalyje plėtojama viešoji komunikacija jau gerokai anksčiau pakeitė kryptį. Nepamirškime, kad komunikacija yra komplikuota dėl esamojo ir būsimojo laiko aplinkybių. Jei šiandien kitą asmenį mes nugalėsime komunikuojant, rytoj gali reikėti jo pritarimo. Tad kompromisas tampa svarbiausiu tikslu!
Marshallas Rosenbergas knygoje „Nesmurtinė komunikacija“ (‘Nonviolent Communication’) konstatuoja, kad derybų analizės metu atliktos studijos rodo, kad laikas, skirtas konfliktams spręsti, gali sutrumpėti perpus. Kaip tai padaryti? Kiekviena derybinė pusė prieš pateikdama atsakymą turėtų pakartoti tai, ką pasakė ankstesnis kalbėtojas. Kai vienas iš komunikuojančiųjų yra dėl kažko labai sunerimęs, tuomet jis labiau nori apie tai pasakoti nei klausyti kito kalbančiojo. Šiuo atveju jam adresuotas klausimas tampa visiškai neproduktyvus. Jei klausiančiojo emocinė patirtis yra aiškiai artikuliuota žinutės siuntėjo, tuomet įmanomas ir tam tikras komunikacinis atsipalaidavimas, o pats komunikacijos aktas tampa gerokai produktyvesnis.
Dabartinis foninis triukšmas rodo tai, kad tikriausiai mūsų visuomenėje labai daug traumuotų žmonių. Jie natūraliai traumas išlaisvina pykčio forma. Taip neutralizuojant karantino įtampas it kaulas yra mesta Stambulo konvencija ir bažnyčios atstovų ne laiku ir ne apgalvotai atrištas liežuvis. Aišku viena – net ir smurtinį atspalvį įgavusios komunikacijos procese žmonės nori būti suprasti ir pripažinti su visomis savosiomis traumomis.
Komunikacijos pradžioje pateikus glaustą problemos supratimo patvirtinimą, jūs galite diskusiją pastūmėti gerokai į priekį, ir nesigilinti į labai specifines situacijas. Tokia kryptis leidžia tikėti, kad ir adresatas pritars jūsų pozicijai, net jei iki galo ir nesimpatizuos. Taip yra kuriama emocinė komunikacijos atmosfera, kur tikslu tampa noras sudominti kitą. Klausimo iškėlimas yra savitas menas, kurio metu paisomos atitinkamos taisyklės: (1) išlaikyti dėmesį, nesvarbu kokia yra perteikiama žinutė, (2) atsakyti atitinkamai pagarbiai ir aiškiai, (3) pažymėti susidomėjimą tema ir neabejingumą kitam. Ir dar – visoje šioje schemoje aš labai dažnai pasitelkiu ironiją!
Pabaigai noriu pasakyti, kad šis Lietuvoje vyraujantis emociškai varginantis komunikacinis triukšmas yra puikus metas mokytis klausyti ir girdėti kitą. Tai aktualu net dirbantiems žurnalistinį darną, reprezentuojantiems politinę valią ir net kalbantiems Dievo vardu. Išklausykite ir girdėkite vienas kitą!
