(Tęsinys)                                                                                    
Vitebskas – krašto kultūros sostinė
Bagdonavičių šeimai apsistojus Vitebske ir kurį laiką čia gyvenant, Gerardas mėgo vienas ir su tėvais vaikštinėti po šį seną LDK miestą, išsidėsčiusį prie Vitbos upės. Jis daug piešė iš natūros, eskizavo įvairius įdomius pastatus, bažnyčias, sinagogas.  

Vitebske tėvas  nupirko sūnui Gerardui 24 spalvotų pastelių komplektą „Giunter Wagner Hannower und Wien“. Jis labai mėgo pastelėmis piešti Vitebsko miesto vaizdus, gamtą.

Bagdonavičiai su sūnumi laisvalaikiu lankė vietos teatrą. Gerardas pirmąsyk pamatė tada Vitebske paplitusį vadinamąjį teatrėlį „Miniatiur“. Jame buvo rodoma spalvinga ir nuotaikinga programa, kurioje buvo daug juoko, pokštų, muzikos, šokių ir dainų. Gerardas labai  pamėgo teatrą, aktorius, sceną, susidomėjo scenografija.

Gerardui patiko vaikštinėti po senojo Vitebsko žydų kvartalus, senamiesčio gatveles, upės pakrantes, parkus ir skverus, užmiesčio miškus ir kalvas. Jis mėgo stebėti dirbančius ir besilinksminančius vietos gyventojus, prekyba ir amatais užsiimančius žydus. Krautuvėse buvo prekiaujama silkėmis iš statinių, avižomis, cukrumi, miltais, sūriais, žvakėmis, muilu ir visokiais kitais produktais ir reikmenimis.

Čia galėjai pamatyti iškabas su vietos kirpėjų, mėsininkų, kailiadirbių, pirklių pavardėmis. Ypač traukė jaunuolio dėmesį patraukė Pokrovskajos gatvėje viena iškaba – baltas užrašas mėlyname fone „Dailininko Peno tapybos ir piešimo mokykla“. Gatvėmis į įvairias puses judėjo žydai, jauni ir seni, aukšti ir žemi, barzdoti ir pasišiaušusiais plaukais. Ši marga Vitebsko žydų kolonija buvo savita ir įdomi jaunam dailininkui.

Vitebske sutikti vietinių miestiečių ir žydų tipažai, miesto architektūra ir vaizdai jam visam gyvenimui įstrigo į atmintį. Grįžęs į Lietuvą ir užsiėmęs daile, G. Bagdonavičius savo darbuose nemažai vietos paskyrė judaikos temai, pavaizdavo Rusijoje ir Lietuvoje aplankytas šventyklas, sinagogas, žydų portretus, jų gyvenimo ir religijos scenas, buities ir namų apyvokos reikmenis.

Gerardas savo prisiminimuose mini, kad Vitebske, kur gyveno jis gyveno su tėvais, namo savininkas turėjo turtingą biblioteką ir leido naudotis jos knygomis ir spaudos leidiniais. Jis laisvalaikiu kartu su tėvais keliavo po Vitebsko guberniją, aplankė Mogiliovą, kitus kaimyninius miestus ir miestelius.

Galima tvirtinti, kad nežiūrint prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo, Bagdonavičių šeimą užgriuvusių negandų ir sunkumų, Gerardui kažkuria dalimi pasisekė.  Jis pateko į miestą, kuris buvo laikomas krašto kultūros sostine, vadinamas antruoju Paryžiumi.

XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Vitebske lankėsi, gyveno ir kūrė nemažai žymių dailininkų: Napoleonas Orda, Ilja Repinas, Judelis Penas, Markas Šagalas, Mstislavas Dobužinskis, Kazimiras Malevičius ir kt.

XIX a. 8 dešimtmetyje Vitebske lankėsi baltarusių, lietuvių ir lenkų dailininkas, literatas ir muzikantas Napoleonas Orda (1807–1883). Jis 1875 m. nupiešė Vitebską ir jo apylinkes.

Rusų dailininkas Ilja Repinas (1844–1930) 1892 m. netoli Vitebsko įsigijo Zdravnevo dvarą. Medinis namas buvo pastatytas pagal paties I. Repino eskizus ir jo konstrukcija labiau priminė pasakišką bokštą. Antrojo pasaulinio karo metais šis dvaras buvo visiškai sugriautas, tačiau XX a. aštuntajame dešimtmetyje atstatytas pagal senus brėžinius. Čia rusų dailininkas praleido aštuonerius metus (nuo 1892 iki 1900 m.), gyveno ir kūrė, nutapė per 40 drobių, nupiešė daug piešinių, eskizų.

Po 1917 m. Vitebskas tapo Rusijos dailininkų centru. Verta trumpai apžvelgti šio miesto dailininkų įtaką krašto meno istorijai, kultūrai, prie kurių pasiekimų turėjo progos ir galimai galėjo prisiliesti ir Gerardas Bagdonavičius.

Vitebskas tuo metu buvo vienas iš stambesnių Rusijos šiaurės-vakarų miestų, sėslumo ir aktyvaus kultūrinio gyvenimo koncentracijos centru, o žymią jo inteligentijos dalį sudarė žydai. Vitebsko gubernijos kultūroje ir dailėje savo vietą atrado litvakų dailininkas ir pedagogas Jehuda Penas (1854–1937), apie kurį verta papasakoti išsamiau.

Jehuda Penas gimė 1854 m. birželio 5 d. Kauno gubernijoje, tuometiniame Novoaleksandrovske (dabar Zarasai). Buvo auklėtas tradicinėje žydiškoje aplinkoje ir gavo religinį išsilavinimą. Baigęs chederą (žydų pradinę mokyklą), mokėsi sinagogos realinėje mokykloje. Vėliau siekė dažytojo amato Dinaburge (dabartiniame Daugpilyje). Nuo 1867 iki 1875 m. dirbo pameistriu, išmoko ne tik dažytojo amato, bet ir sukūrė nemažai tapybos darbų.  

Nusprendęs tapti dailininku, 1881 m. įstojo į Sankt Peterburgo dailės akademiją ir joje mokėsi iki 1886 m. Baigęs mokslus Sankt Peterburge grįžo į Novoaleksandrovską. Ieškodamas darbo lankėsi Rygoje, Dinaburge. 1896 m. pakviestas Vitebsko gubernatoriaus atvyko dirbti į šį miestą.

1897 m. lapkričio 19 d. jis atidarė pirmąją Vitebsko gubernijoje privačią piešimo ir tapybos mokyklą. Jis išugdė garsius dailininkus M. Šagalą, O. Cadkiną, D. Jakersoną, S. Judoviną, E. Lisickį, A. Paną  ir kitus. Ši J. Peno piešimo mokykla jos įkūrėjo dėka tapo daugelio dailininkų karjeros pradžia ir buvo pripažinta kaip svarbi krašto dailės mokykla.    

Vitebsko muziejuje saugoma apie du šimtus J. Peno tapybos ir grafikos darbų. Pasak menotyrininkų, J. Penas vadinamas psichologinio portreto meistru. Jam pavyko atskleisti žmogaus būseną ir charakterį. Dailininkas tapė ir peizažus, daug dėmesio skyrė žydų buities vaizdams, yra laikomas Vitebsko metraštininku. M. Šagalas, kalbėdamas apie savo mokytojo kūrinių realizmą, pabrėžė, kad žiūrėdamas į juos, pasijunti tarsi gyventum šiame mieste.

J. Penas buvo aukštos kultūros, labai gerbiamas žmogus Vitebske. Jis ne tik įkūrė mieste pirmąją dailės mokyklą, kurioje daugiau kaip keturiasdešimt  metų dalijo savo žinias, laiką ir talentą mokiniams, išugdė garsius dailininkus, bet ir savo studijoje įrengė galeriją, į kurią galėjo užeiti kiekvienas, mylintis meną, norintis pažinti grožį ir kultūrą.

Vitebskas – Marko Šagalo gimtasis miestas
Vitebską bene labiausiai išgarsino pasaulinio garso menininkas Markas Šagalas (dar Moiša (Moisejus) Segalas, 1887–1985).

Jis  gimė 1887 m. liepos 7 d. Vitebske.  Dailininko gimimo dieną Vitebske įvyko didelis gaisras... Marko Šagalo tėvų namas Vitebske per stebuklą karo metais išliko nesugriautas, dabar jame veikia Marko Šagalo muziejus.

Markas Šagalas 1900–1905 m. mokėsi Vitebsko keturmetėje mokykloje, 1906 m. J. Peno tapybos ir piešimo mokykloje. 1907 m. išvyko tęsti dailės studijų į Sankt Peterburgą, porą metų mokėsi Nikolajaus Rericho vadovaujamoje Dailininkų rėmimo sąjungos piešimo mokykloje. Lankė lietuviškos kilmės dailininko novatoriaus Mstislavo Dobužinskio (1875–1957) ir iš Gardino kilusio litvako teatro dekoratoriaus Levo  Baksto (1866–1924) dailės studijas.

1918 m. M. Šagalas tapo Vitebsko gubernijos meno reikalų įgaliotiniu, organizavo aukštąją dailės mokyklą, įkūrė tapybos studijas, muziejų. Jam vadovaujant Vitebsko aukštoji dailės mokykla tapo stambiu kūrybiniu centru, kuriame dėstė garsūs vietiniai ir atvykę dailininkai Jehudas Penas, Ivan Puni, Elis Lisickįs, Ksenija Boguslavskaja, Kazimiras Malevičius ir kiti  M. Šagalas pasikvietė M. Dobužinskį dėstyti jo įkurtoje aukštojoje dailės mokykloje.

Rusų ir lietuvių scenografas, grafikas ir tapytojas Mstislavas Dobužinskis, M. Šagalui, kaip vėliau ir Gerardui Bagdonavičiui, padarė didelę įtaką. Menotyrininkas Vytenis Rimkus rašė: „G. Bagdonavičius buvo labai didelis kūrybinis draugas su M. Dobužinskiu, žinomu pasaulinio masto dailininku, kuris save laikė lietuviu. M. Dobužinskis ir kiti grupės „Mir iskusstva“ nariai atėjo į dailę jau baigę universitetus, turėdami kitų sričių aukštuosius išsilavinimus, todėl turėjo visai kitą supratimą apie dailę. Sankt Peterburge M. Dobužinskis piešė fabrikų rajonus, priemiesčių vaizdus, kurie visai neatitinka carų rūmų miesto įvaizdžio“ (Vytenis Rimkus. Gerardas Bagdonavičius – senųjų Šiaulių romantikas. „Šiaulių naujienos“, 2012 gegužės 24).

M. Šagalas piešiniuose ir tapyboje pavaizdavo gimtąjį miestą, M. Dobužinskis sukūrė litografijas, kuriose užfiksuoti senojo Vitebsko vaizdai. G. Bagdonavičius, kaip ir M. Dobužinskis savo darbuose fiksavo Lietuvos ir Šiaulių miesto senuosius vaizdus, namus, istorijos ir architektūros paminklus, pilis, bažnyčias, sinagogas, dvarus.

S. Ušinskis apie M. Dobužinskio kūrybą, kuri padarė didelę įtaką ir G. Bagdonavičiui, rašė: „Dobužinskį jaudino ne urbanistika, o vidinis miesto gyvenimas, kurį jis regėjo pačiuose paprasčiausiuose daiktuose – sienoje, stoge ar lange, turinčiuose, jo žodžiais tariant savo praeitį, savo „išgyvenimus“ (A. Andrijauskas, Mstislavo Dobužinskio architektūrinio peizažo stiliaus intymumas. Logos 72, 2012 liepos-rugsėjis, p. 133).

Bagdonavičius visados gerbė M. Dobužinskį, apie savo santykį su M. Dobužinskio kūryba pasakojo: „M. Dobužinskis – be abejonės, puikus dailininkas, puikus scenografas, geras etnografas. Aš visada žavėjausi jo scenografija ir etnografiniais peizažais, tačiau aklai nesekiau. M. Dobužinskis buvo persiėmęs „Meno pasaulio“ dvasios, į kiekvieną vaizduojamą daiktą žiūrėjo iš savo estetinių pozicijų, nebijodamas kai ką pakeisti, patobulinti, kai ko atsisakyti, jeigu to reikalavo kompozicija. Kas prisimena M. Dobužinskio „Vėjo malūną“ ir mano „Vėjo malūną  Baisogaloje“, tas lengvai supras, kokius skirtingus reikalavimus sau kėlėme. Dabar panašūs tik išoriškai – savo charakteriu jie labai skirtingi. M. Dobužinskį domino formų apibendrinimas, mane – etnografinė detalė. Kai ji trukdydavo kompozicijai, ieškodavau kito stebėjimo taško, nusižengti etnografijai nedrįsdavau“ (J. Sidaravičius „Dirbu, širdies verčiamas...“, „Literatūra ir menas“, 1976, Nr. 51).

G. Bagdonavičiaus ir M. Dobužinskio draugystė tęsėsi visą gyvenimą. M. Dobužinskis, kai reikėdavo fotografijų teatre, visada prašydavo G. Bagdonavičiaus (E. Lubytė, P. Repšys. Ir nebus tai visas ir tikras paveikslas. „7 meno dienos“, 1997 liepos 11, p. 6).

1910 m. pavasarį avangardinio žurnalo „Apollon“ („Apolonas“) redakcijoje Sankt Peterburge įvyko pirmoji M. Šagalo paroda. 1911 m. Markas Šagalas gavo stipendiją ir išvažiavo į Paryžių, apsigyveno „Avilyje“ – pastate, kuris po 1889 m. Pasaulinės parodos darbų išpardavimo tapo savotišku meno centru bei gyvenamąja vieta daugeliui vargingai gyvenančių dailininkų užsieniečių. 1914 m. surengė pirmą parodą Berlyne. Tais pačiais metais grįžo į Vitebską, 1915 m. vedė Belą (Bertą) Rozenfeld ir išvažiavo į Sankt Peterburgą, 1917 m. vėl grįžo į Vitebską. Iliustravo pasakų rinkinį hebrajų kalba (ši pirmoji M. Šagalo iliustruota knyga išėjo Vilniuje 1917 m.). 1918 m. M. Šagalas pradėjo vadovauti Vitebsko aukštajai dailės mokyklai. 1920 m. persikėlė į Maskvą.

M. Šagalas buvo artimai susijęs su Lietuva ir lietuviais. Prof. Antanas Andrijauskas apie šiuos M. Šagalo ryšius su Lietuva rašo: „Draugystė su Lietuvos pasiuntiniu Maskvoje Jurgiu Baltrušaičiu padėjo jam ne tik gauti vizą į Lietuvą, tačiau ir persiųsti diplomatiniu paštu 65 tapytas drobes, guašo darbus, piešinius ir įvairius rankraščius. 1922 m. atvykęs  su šeima į Lietuvą, dailininkas Kaune surengė pirmąją retrospektyvinę savo darbų parodą“ (A. Andrijauskas, Chagallo kūrybinės biografijos vingiai ir poetikos pasaulis, p. 238).

Sakoma, kad tarpukariu M. Šagalas norėjo priimti Lietuvos pilietybę, bet dėl sovietų persekiojimo 1923 m. emigravo į Prancūziją, kur didesnę gyvenimo dalį praleido Paryžiuje.

Žymus prancūzų poetas Gijomas Apolineras (1880–1918) 1918 m. aptardamas M. Šagalo kūrybą vadino ją „surnaturel“.

1935 m. dailininkas lankėsi Vilniuje, Paryžiuje gyveno įvairių Vilniaus dailės mokyklų auklėtinių litvakų aplinkoje.  Prof. A. Andrijauskas rašo apie „Chagallo ir M. K. Čiurlionio tapybos bendrą bruožą – kosmizmą, platų panoraminį žvilgsnį, erdvės begalybės nostalgiją. Šie dailininkai skirtingomis meninės išraiškos priemonėmis atspindi juos supančio dramatiško pasaulio trapumą, disharmoniją, stiprėjantį destruktyvių jėgų spaudimą, siekia sukurti savo fantastinį vizijų antipasaulį, priešingą realiam (A. Andrijauskas, Chagallo kūrybinės biografijos vingiai ir poetikos pasaulis, Iš kn.: Marc Chagall, Mano gyvenimas „Versus aureus“, 2011, p. 221-222, 244-245).

M. Šagalas mirė  1985 m. kovo 28 d. Prancūzijoje.

„Šagalas yra svajos valdovas, – rašė Lietuvoje, Šiauliuose, gimęs garsus Lietuvos žydų kilmės JAV meno istorikas Meyeris Schapiro (1904–1996). – Kitaip nei savo tapybos karjeros pradžioje, Šagalas vis daugiau tapo meilę ir liūdesį, švenčių scenas ir vizijas, ribinius, kulminacinius gyvenimo momentus: gimimą, vedybas ir mirtį“ (Schapiro, M. La Bible Chagall, Chagall monumental, XX siecle. Paris, 1973, p. 122; Andrijauskas, A. Chagallo kūrybinės biografijos vingiai ir poetikos pasaulis, p. 234).

1938 m. Markas Šagalas sukūrė paveikslą „Baltasis nukryžiavimas“. Įdomu tai, kad šio paveikslo viršuje pavaizduota Lietuvos trispalvė.

M. Šagalas sugrįžo iš Sankt Peterburgo į Vitebską tuo metu, kai ten su tėvais gyveno Gerardas Bagdonavičius. Ar galėjo jie susitikti, istorija nutyli. Turbūt galėjo, bent jau teoriškai. Viena tikra, kad jie vaikščiojo tomis pačiomis Vitebsko gatvelėmis, Vitbos upės pakrantėmis, žydų kvartale. Ir vieną, ir kitą veikė Vitebsko aplinka, žmonės. M. Šagalas visados prisimindavo Vitebską, vadinęs jį „mano liūdnas ir linksmas mieste!” (Marc Chagall, Mano gyvenimas, p. 9).

Vitebskas – avangardinės dailės centras
XX a. antrajame dešimtmetyje Vitebske kurį laiką gyveno ir dirbo lenkų kilmės rusų tapytojas ir meno teoretikas, rusų avangardistas, geometrinio abstrakcionizmo pionierius, suprematizmo pradininkas, modernizmo tapytojais Kazimiras Malevičius (1898–1935). Daugelis žino jo vieną iš garsiausių darbų, pavadinimu „Juodasis kvadratas“ (1915 m.).
K. Malevičius 1913–1915 m. suformavo suprematizmo-geometrinių abstrakcijų meno judėjimą. Jo darbai buvo geometriniai ir dažniausiai bespalviai. K. Malevičius tvirtino, kad menas – tai savarankiška dvasinė veikla, kuri turi būti atribota nuo bet kokių politinių, utilitarinių ar socialinių tikslų. Jis atsisakė įprastų meno apibrėžimų, kūryba siekė ištirti dvasinę tikrovę ir tikėjo, galįs ją išreikšti geometrinėmis abstrakcijomis.

K. Malevičius 1919-1920 m. dėstė Vitebsko liaudies dailės mokykloje, tapo šios mokyklos lyderiu, kolegas ir mokinius užkrėtė abstrakčiojo meno idėjomis. Jis Vitebske įsteigė naują avangardinio meno grupuotę „UNOVIS“ (Utverditeli novogo iskustva), bendradarbiavo to paties pavadinimo almanache (1920), užsiėmė kūryba, dalyvavo parodose.

Sunku pasakyti, ar G. Bagdonavičiui teko Vitebske susitikti su dailininkais J. Penu, M. Šagalu ir K. Malevičiumi, bet faktas tas, kad šis miestas jam paliko didelį įspūdį, kaip kad šis miestas savo laiku paliko didelį įspūdį ir išvardytiems dailininkams. G. Bagdonavičius galėjo apsilankyti J. Peno piešimo ir tapybos mokykloje, ar bent girdėti apie jos egzistavimą.

G. Bagdonavičius galėjo būti susipažinęs su to laikotarpio Vitebsko dailininkų kūryba, kuri vienaip ar kitaip padarė jam įtakos ir ją jis propagavo. Bet tai jis padarė vėliau, kai grįžęs iš Rusijos į Lietuvą, dėstė piešimą ir braižybą Šiauliuose ir supažindino mokinius ir studentus su šių dailininkų kūryba. Vitebsko patirtys ir įspūdžiai ir pažintis su šiame mieste tvyrojusia istorijos ir kultūros aplinka, kurioje kūrė minėti garsūs rusų-žydų menininkai, padėjo G. Bagdonavičiui geriau pajusti kūrybos ir grožio pasaulį ir galutinai apsispręsti savo gyvenimą susieti su daile.

G. Bagdonavičius pamėgo piešti Vitebske ir jos apylinkėse. Etiudams išeidavo į senamiestį arba išvykdavo už miesto, kad užfiksuotų gamtą arba apylinkių kraštovaizdį. Dvyna su jos stačiais krantais ir Vitba tapo jaunojo dailininko kūrinių siužetais, ir objektais.

Štai tokioje meno ir kultūros erdvėje Vitebske buvo atsidūręs G.  Bagdonavičius. Neaišku, kaip viskas būtų pakrypę, jei Gerardas būtų likęs Vitebske ir patekęs į J. Peno tapybos ir piešimo mokyklą, tačiau artėjantis frontas ir karo negandos sumaišė visus jo planus ir privertė Bagdonavičių šeimą palikti Vitebską ir ieškoti gyvenimui ramesnės vietos.  

Bagdonavičių šeima ieškodami saugesnio prieglobsčio, 1917 m. išvyko geležinkeliu tolyn į Rusijos gilumą. G. Bagdonavičius prisiminimuose užsimena, jog traukdamiesi nuo karo iš Vitebsko į Rusijos gilumą su tėvais dar buvo apsistoję Mogiliove. Tačiau čia neilgai užsibuvo ir  kartu su kitais pabėgėliais atsidūrė Jaroslavlyje.

(Bus tęsinys)

Vitebskas. Miesto vaizdas. XX a. pr. Atvirukas.

Dailininkas Mstislavas Dobužinskis. Vitebskas. XX a. I pusė. Iliustracija iš interneto.

Vitebskas. Senamiestis. XX a. pr. Atvirukas.