Atsakymas, atrodo, visiems aiškus. Visi suprantame, kad tai – pirmiausia dviejų žmonių (moters ir vyro) sąjunga bendram gyvenimui drauge. Žodynuose šeima įvardijama kaip giminystės ryšiais susieta žmonių grupė, kurią pirmiausia sudaro tėvai ir vaikai. Dar šeimai priskiriami mamos ir tėčio tėvai (seneliai) ir net kartu gyvenantys artimi giminaičiai.

Tokia prigimtinės šeimos samprata mano kartos vaikams buvo diegiama iš pat mažumės. Štai atsiverčiu 1936 m. išleistą Esmaičio „Sakalėlį“ – skaitymo mokymo knygą antrojo skyriaus vaikams. Aš iš jo mokiausi. Pirmajame puslapyje straipsnelis „Šeima“. Skaitau: „Sauliukas turi tėvelį, motutę ir dvi sesutes. Sauliukas – tai Rasutės ir Alytės brolis, tėvo ir motutės sūnus. Rasutė ir Alytė – tai Sauliuko sesutės, tėvo ir motutės dukrelės“ ir t. t. Tuose cituotuose sakiniuose atsispindi trys svarbiausieji šeimos narių tarpusavio ryšiai: santuokinis (tarp motutės ir tėvelio), sūniškas (tarp tėvų ir vaikų), broliškas (tarp Sauliuko, Alytės ir Rasutės).

Kitame skaitymėlyje – „Rasutė ir senelė“ akcentuotas nuoširdus senelių ir vaikaičių tarpusavio ryšys: „Rasutė žaidė. Senelė siuvinį siuvo. Išsivėrė jai siūlas iš adatos. Senelė dviem pirštais suėmė siūlo galą, pasuko ir veria į adatos auselę. Bet adatos auselė mažytė, senelė negali įverti.“ Tekstelis baigiasi labai nuoširdžiais dukraitės žodžiais močiutei: „Kai tau, senele, reikės verti siūlas, tai mane pasikviesk.“

Taigi, „Sakalėlio“ skaitymais buvo diegiama šeimos samprata bei iš kartos į kartą perduodamos tradicinės vertybės. Iš pasakojimo „Rasutė ir senelė“ aišku, kad šeima, psichologų terminais sakant, yra pagrindinė socialinė institucija, kurioje auga, bręsta ir ugdosi naujas visuomenės žmogus, ir kad santuokinė šeima yra pradinė ir svarbiausia auklėjimo vieta. Tai užfiksuota ir LR Konstitucijoje, kuri šeimą laiko valstybės ir visuomenės pagrindu.

Mano pradinių klasių vadovėlyje aprašytoji šeima mokslininkų vadinama patriarchaline. Sudėtingas jos kelias. Ilgus metus valstiečiai negalėjo tuoktis be dvarininko žinios, be jo leidimo. Taip buvo visoje Rusijos imperijoje. Nors 1853 metais išleistas įsakymas jau draudė dvarų savininkams kištis į santuokų reikalus, tačiau rinktis sau antrąją pusę valstiečiai galėjo tik savo dvaro ribose. Rašoma, kad vidutinis atstumas tarp jaunikio ir nuotakos būdavęs maždaug trijų kilometrų spinduliu, kad siauras pasirinkimas neretai lemdavęs palikuonių sveikatą.

Pocarinėje Lietuvoje šeimos buvo kuriamos laikantis vieno iš dviejų principų – meilės arba turto. Turtingi valstiečiai šeimą kurdavo tarpininkaujant piršliui, kurio pareiga – surasti vienas kitą atitinkančius jaunuolius, būtent, kad vaikino žemės dalis atitiktų merginos pasogos vertę. Jei šeima augino sūnų – jis būdavo ūkio paveldėtojas, jei kelis sūnus – žemę tėvas jiems padalydavo po lygiai. Seserys gaudavo piniginę išmoką – pasogą, kurią atitekėdamos atsinešdavo brolių nuotakos. Jei šeimoje augo vien dukterys – žemė būdavo irgi padalijama tarp jų. Turtiniu požiūriu nelygioms vedyboms tėvai griežtai priešindavosi. Tiesa, turto interesas neneigė meilės. Kunigai per pamokslus vis primindavo, kad sutuoktiniai turėtų vienas kitam patikti, t. y. diegė santuokos iš meilės mintį.

Jei įvykdavo nelaimė ir vyras ar žmona likdavo našliai, tai dažniausiai jie vesdavo velionio seserį ar tekėdavo už jo brolio. Kodėl taip? Kad žemė ir visas turtas liktų tos pačios šeimos rankose. Tad nebuvo net klausimo, kas prižiūrės vaiką, jei jis netektų tėvų. Apie skyrybas irgi negalėjo jokių kalbų būti, nes iki 1940-ųjų Lietuvoje buvo tik bažnytinė santuoka. Kiek teko skaityti, antroje XIX a. pu sėje 1000 katalikų santuokų vidutiniškai tekdavo 0,4 ištuokos. Leistinos ištuokų priežastys: kataliko santuoka su nekrikščioniu, kraujomaiša, ne savo noru sudaryta santuoka, tebegaliojanti ankstesnė santuoka, stojimas į vienuolyną... Bažnyčia nutraukdavo vedybinį gyvenimą tam tikram laikui (pvz., dėl smurto šeimoje, neištikimybės, dėl sutuoktinio įkalinimo ir pan.) arba anuliuodavo santuoką iki gyvenimo pabaigos, tačiau be teisės sudaryti naują. Skirtingai nei valstiečiai, Lietuvos diduomenė nesunkiai anuliuodavo santuokas.

Tarpukario kaime išliko patriarchalinė šeima, kurioje vyras – šeimos galva. Nebuvo itin meilių tarpusavio santykių, bet ir žiaurumų – ne. Miestuose, ypač tarnautojų šeimose, pamažu klostėsi nauji šeiminiai santykiai. Santuoka su užsieniečiu buvo didelė retenybė, tad ir nesutarimų dėl vardo sūnui ar dukrai parinkimo, vaiko auklėjimo klausimais irgi nebuvo.

Mūsų tradiciniam šeimos supratimui, tautinio ir krikščioniško gyvenimo principams bei vertybėms nepataisomą žalą padarė gyvenimas Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tačiau ne mažesnės grėsmės ėmė persekioti ir įstojus į Europos Sąjungą. Nesu tikras, bet, atrodo, kad tradicinės šeimos sampratos griūtis nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje prasidėjo kartu su dviem – „Moterų ir vyrų lygių galimybių“ ir „Lygių galimybių“ (apie 2000 metus) – įstatymais, skirtais nediskriminavimui ir lyčių lygybei įtvirtinti. Visais atvejais pagal tarptautinius dokumentus, kuriuos ratifikuoja Lietuva, lyčių lygybė privaloma. Tiesa, minėtuose dokumentuose rašyta, kad jie neskirti šeimos gyvenimui reguliuoti ir kad lyčių lygybė negalioja šeimos gyvenime, tačiau tokia nuostata pati savaime prieštaravo Lietuvos Konstitucijai.

Kitas dokumentas – Europos Tarybos konvencija (apie 2014 m.), kitaip dar vadinamas Stambulo konvencija, – įpareigoja valstybes vykdyti smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevenciją. Turime pripažinti, kad fizinio ir psichologinio smurto šeimoje atvejų kasmet Lietuvoje būna dešimtis tūkstančių. Bet negalime sutikti, kad vyrai skriaudžia moteris tik todėl, kad jos yra moterys. Remiantis sveiku protu, smurtas – nuo mažumės stebėtas ir išmoktas elgesys, būdingas tiek vyrams, tiek moterims. Kai kurios moterys gali nė kiek ne mažiau smurtauti nei vyrai.

Geriau pagalvojus, viena stipriosios lyties smurto prieš moteris priežasčių – vyrų nevisavertiškumo jausmas, susijęs su žemu socialiniu statusu. To jausmo priežastimi gali būti ir prasta šeimos ekonominė padėtis, ir polinkis girtuokliauti ar svaigintis narkotikais, dykinėti, ir trauka lengvaduoniauti...

Kadangi Stambulo konvencija paremta nuostata, kad smurtas prieš moteris kyla lyties pagrindu, tame dokumente valstybės įpareigojamos keisti visuomenės požiūrį ir kovoti su lyčių stereotipais. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse nuomonės dėl Stambulo konvencijos buvo ir tebėra skirtingos. Stambulo konvenciją ratifikavo, berods, 30 šalių, įskaitant 18 ES narių. Iki šiol, t. y. iki pat 2020 metų, Konvencijos dar nėra ratifikavusi ne tik Lietuva, bet ir Latvija, Ukraina, Moldova, Armėnija, Bulgarija, Čekija, Vengrija, Lichtenšteinas, Slovakija, Britanija... Kodėl?

Pirma, Konvencijoje nėra šeimos apibrėžimo. Iš to dokumento neaišku, kas yra šeima. Vartojama daugybė šeimos pavadinimo pakaitų. Teisiškai tie pakaitai vadinami „alternatyvios šeimynio gyvenimo formomis“. Vietoje žodžio „šeima“ vartojami terminai: „santykiai de facto“, „gyvenimas kartu“, „partnerystė“ (plg.: partneris – draugas, bendrininkas, kompanionas) ir t. t. Be to, Europos šalyse populiarūs tų pakaitų variantai, pvz.: partnerystė pagal įstatymą, pasirenkamoji partnerystė, registruota partnerystė. Egzistuoja sąvokos: registruota civilinė sutartis, įteisintos šeimos formos, paremtos socialiniais ar finansiniais ryšiais. Tokių dalykų nėra mūsų Konstitucijoje. Tai tik buitinės filosofijos terminai. Kai kurie iš jų išvis netinka santuokinei šeimai įvardyti.

Šeima – tai ne šiaip „gyvenimas kartu“, ne bet kokia „partnerystė“. Juk ir akcinė bendrovė yra partnerystė! Žodis „partnerystė“ (dar kitaip: konkubinatas, kohabitacija) atsirado senovės Romoje XVIII a. prieš Kristų, kai imperatorius Augustas priėmė įstatymus, reglamentuojančius šeimos santykius. Bausdamas už neištikimybę ir ištvirkavimą, Augustas nustatė išimtį vyro ir moters nesantuokiniam gyvenimui, kai jie negali susituokti dėl priežasčių, numatytų pačiame įstatyme.

Antra, prisidengiant kilnia kovos su smurtu prieš moteris idėja, siekiama į Lietuvos teisinę sistemą integruoti gender ideologiją, kuri neigia biologinį vyro ir moters skirtingumą. Nors Konvencija neįpareigoja šalių pripažinti daugiau lyčių, tačiau visuomenė, norės to ar nenorės, privalės sutikti, kad, be vyro ir moters, esama lesbiečių (moterys, jaučiančios lytinį potraukį kitoms moterims), gėjų, dar vadinamų homoseksualais (vyrai, jaučiantys potraukį savo lyties atstovams), biseksualų (turinčių abiejų lyčių požymių), transseksualų (jaučiančių priešybę tarp savo psichinės ir biologinės lyties). Gerai, kad dar nėra tarptautinio dokumento, kurio pagrindu šalys privalėtų įteisinti tos pačios lyties asmenų santuoką. Tokia partnerystė draudžiama maždaug 77 šalyse, o 7 šalyse už tai gresia net mirties bausmė. Nors Stambulo konvencijoje neminimas vienalytės santuokos įteisinimas, tačiau tokių mūsų praktiniame gyvenime jau esama nemažai. Neįsivaizduoju, kaip jausis – gėjų ar lesbiečių įsisūnytas berniukas ar įsidukrinta mergaitė, kai bendraamžiai pasiteiraus: „Kur tavo tėtis? Kur tavo mama?“

Santuokinės šeimos atveju valstybė gali drausti santuokas tarp tos pačios lyties, tarp artimų giminaičių, tarp psichinių ligonių. „Kitų šeimos formų“ atveju tokie draudimai, pvz., kraujomaiša, negaliotų. „Naujoji“ šeimos samprata, iš vienos pusės, ima judėti link musulmoniškosios (daugiapatystės, daugiavyrystės), iš kitos – link pagoniškosios tradicijos. Juk tų „kitų šeimos formų“ neapibrėžtumas įstatymu leidžia joms bet kada atsirasti ir išnykti, pvz., vienas iš sutuoktinių, net nenutraukęs pirmosios, galėtų sudaryti kitą santuoką ir kartu būti dviejų ar kelių legalių „šeimų“ narys.

Ugdyti pagarbą asmens unikalumui, vyro ir moters lygiaverčiam skirtingumui, stiprinti šeimos institutą, puoselėti pagarbos kitam asmeniui mentalitetą ir įgūdžius šiandien ragina ir Lietuvos vyskupai.

Mokslininkai sako, kad teisė, kuri siekia prisitaikyti prie kiekvieno asmens subjektyvumo, nustoja būti teise. Šį savo teiginį jie grindžia Lietuvos istorijos faktais. Antai, mūsų bajorai XVII– XVIII a. bandė liberum veto teisės pagrindu kurti tvarką, priderintą prie kiekvieno bajoro interesų, todėl gyveno nuolatinės suirutės ir savivalės sąlygomis. Jų liūdnai pasibaigusį „patyrimą“ šiandien naujomis istorijos sąlygomis siekiama pakartoti prie atskiro asmens supratimo ir užgaidų derinant vieną iš pamatinių socialinio gyvenimo sąvokų – „šeimos gyvenimą“.