Pasaulis šios menininkės vizualinėse akistatose ir jos tapybinėse išstatose atsiduria audinio tinklainėje, judesio tinklainėje, virpančios drobės regimumo, audinio juntamumo tinkle. Gaudančiame ir gundančiame, pralaidžiame ir stabdančiame, o svarbiausia – permatome, perkeliančiame, permetančiame tinkle, kuris netikėtai iš regimumo į pačią regą nuklysta.
Pasaulis čia nuolatinėje pačios drobės medžiaginėje ir mentalinėje įtampoje. Jis atsiduria ir susikuria savo jautriame pačių spalvų tėkmės, jų sakmės linkmės sūkuryje. Išnyra ir iškyla vietos ir vietovės sandūroje, nelauktai kreipiasi toje dažnai atokioje, nuošalioje užgautos, išjudintos, gundančios, judrios pagavos regoje.
Drobė nuolat gundo tapti pačia rega, o rega ragina virsti pačia drobe. Nors visa tai pakibę erdvume, pasklidę laikiškume, regis, visa tai net neturi jokios privalomos krypties. Drobės tinkle, drobės tinklainėje nuolatiniai mirksniai, mirksintys mirksniai, įmirkę į judesio spalvas, į aplinkybių dulksnos detales. Pakibę spalvų tėkmės spiečiai, šios plotmės šleifai, jos telkties debesys, visa tai įvykusių ir susipynusių gausybės įvykių pavidalų, daugybės nuotaikingų detalių, jų galių įtinklintos, spalva medijuotos įvairakyptės tikrovės.
Iš šios menininkės tikrovės, iš pačios menininkės juslumo tinklo ir iš jos tinklainės jie yra nusėdę šiose drobėse. Čia daug subtilios ir niuansuotos raiškos, polėkio, skrydžio, šuolio sankirtų, dar daugiau čia įmantraus vizualinio įvykio dulksnos aplinkybių. Pakibusi ir virš visko pasklidusi spalvų raiška, ji nuolat nukrypsta, nusidriekia kitur iš šios įvykio vietos, išplaukia, paplūsta iš perregimos dulksnos nuotykio teritorijos, nuteka į kitas, tolimesnes, naujas juslaus kraštovaizdžio aplinkybes.
Pasaulio tinklas čia kaip pati pasaulio tekstūra, ryškių ir blausių reiškinių bei įvykių tekstūra, procesalume pratrūkusi, virš pastabumo pakilusi, pasklidusi daiktų dulkių spalvų raiška, tai matoma, tai stebima tokioje tapyboje tekstūra.
Ant drobės grunto dygsnių, ant tų trūkčiojančių nežymių brėžių, ant visų tų virpančių ir įvykių vėjyje plazdančių žymių, kaip tik čia ir susidaro sapnų ir vizijų gaudyklė, čia susikuria pasaulio spalvų reikšmės ir reikmės pagava.
Pasaulio spalvų pagavoje, dažnai slėpinio vietoje at slėpynių vietovėje, ten tapybinėje vietoje gimsta ta lanksti ir minkšta sutelkties pavidalų, nuorodų, užuominų raiška. Ploniausia tekstūra, ji yra suprantama kaip įmantriausias tinklas pirmine, sinkretine prasme. Pirminė prasmė gali būti matoma, tačiau neatmenama, nebeįdaiktinama, o tik kybanti, savyje plintanti kaitos pavidalų greičiu.
Tapyba yra autorės sėkmingas ir saikingas bandymas pagauti spalvinės patirties audžiamą greitį ir kryptį. Audinys kantrus ir lankstus, jis sutalpina visas spalvas, jis paklūsta kedenimui ir virpesiui. Juslus ir mąslus tinklelis, pasklidusi ir išsiskleidusi vaizdo akis, juntama savo jautroje, viso pasaulio fono galią teikiančioje jautroje.
Tokioje jautroje, kai pripažįstamą ir vengiančią tiesioginio pažinimo vietą veda pati rega. Spalvų vada, be jokių tiesioginių išvadų, be konkrečių nurodymų ar patarimų, spalvų vaizdinių, pavidalų vada, menanti vietą, virtusią dygsniuota audinio teritorija.
Šie autoriniai piešiniai susideda ir susipina iš daugybės skirtingų surinktų motyvų ir temų toje tekstiliškoje paties vizualinio teksto plotmėje. Yra čia atpažįstami gamtiniai motyvai, permainos ar laukimo dvelksmo genami link savojo jautros debesies susidarymo. Jautros debesis, plūstančios tėkmės jungtis, gaivališka tirpstančio ryškumo tėkmė.
Greta to nuolat šiose gaudynėse ir šiame spalvų virpesių gaivališkame gainiojime išnyra industrinio rėmo, karkaso, urbanistinio telkinio motyvai. Dar visada regimas ir pabrėžiamas etninės ornamentuotės rėžis. Tik jis čia yra jau nebe tik medžio grafema, nebe tiesioginė apeiginė emblema, o jau simboliu virtęs, į drobės plazdėjimą, į jo įtampą patekęs motyvas.
Pats motyvas viską bendrina, viską tolina ir audrina nuolatinis virpulingais protrūkiais, kurie netikėtai sustoja tame pusiaukelės erdvume, tarp ištapatinimo ir įtapatinimo, atitrūkyje nuo išdaiktinimo ir pusiaukelėje į visišką pakibimą. Palikta šiame pakibime artima atpažinimo galia, atverta suvokties ir atverties galia.
Keista tokių daiktų-kūrinių, tokių vizualinių atributų galia. Tai yra tas tamprus paviršius, kuris atveda į čia regimą nuotaiką sudėtingas privataus pasaulio jausenas. Atveda ir sutalpina šis paviršius tankius, įmantrius biografinius sąvadus, judrius telkinius savos gimties, jau tapusios regima raiška bendrystės atvartus, plačią pačio spalvinio pasaulio atvertį.
Drobės įtampos valdomas paviršius suteikia žvilgsniui vis naujus ir naujus nuotolio, tolio pajautos, naujus tolinimo vartus, naujas regimas ertmes ir landas, pro kurias yra pabėgę ir nutolę į nuspėjamą ateitį ir minimą praeitį visi gausūs ir grasūs regimybių tonai. Regėti ir regimi tikėtinų regimybių tonai, lūkuriuojantys ir laukiantys naujo rišlumo pustoniai, to nekantrumo nekantraus ir nenustygstančio siekio, ketinimo, tos siekiamos ir dar nesuderintos dermės, vis dar nesustyguotos ir neiškvėpuotos aistros plėtiniai.
Šuoliuojanti ir šėliojanti šių spalvų prasmė, tėkmės prasmė, kuri veda į tuos keistus bandymus, kai yra ieškomos tos protrūkio ir polėkio nuošalės. Protrūkio vizijų nuošalės, vizijų tapybinės materijos nuošalės.
Kai nuo įvykio jausenos nusišalinusi materija tampa pakibusiu, dunksnojančiu polėkiu. Spalvų pasaulio dulksnoje, spalvų spiečiaus dulksnoje, visur, visuose tvyrančiuose ir kybančiuose, nepatvariuose, atviruose maršrutuose daug įvairiausio vedžiojimo ir išvedžiojimo, gausybės motyvų ir naratyvų, jų vadeliojimo ir viliojimo tėkmės.
Čia daug tėkmingo spalvų sambūvio detalių, kai spalvoje susispietusiais, pavidalų susikibusiais, motyvų kartotėje susipynusiais maršrutais plėtojama savita vingiuota intriga. Daug vienos spalvos išvedimo iš kitos, gausu lekiančių takumo ir išsiskaidančio, ištirpstančio nyksmo tėkmių, daug žiūros laukimo, įvykio vyksmo palaukės nuotaikų. Kur jau apstu keistų kaupimosi bei santalkos krypčių. Iš tų krypčių vis krypstama iš pasaulio tinklo į pagavos tinklą suspaudžiamų, audžiamų detalių tinklą.
Detalių tinklas yra save detalizuojantis tinklas, santalkos kaip dulksvos ir dulksnos tinklas, įpinantis spalvas, jų kaitas, jų kryptis ir jų viltis. Nuolatinis spalvos dulkių spiečius su spalvos našta. Dulkių spiečius spalvoje, geltonos, dar žalia laja ar žalia žole netapusios žalumos spiečius, judrioje sanglaudoje, sukibimo ir pakibimo sanglaudoje. Žalumos ir gelsvumos, nuolatinio ir nepertraukiamo žalsvėjimo ir gelsvėjimo kaitos, jų dinamiškos, sumišusios apykaitos pusiaukelė, ūmi ir pratisa pusiaukelė.
Kelio iš rausvumo ir purpurą pusiaukelė, kai aistros, žaros, ugnys ir plėnys įdegio, liepsnos, įnirtingo siekio nuotolyje virsta virš įvykio vietos pakibusiomis spalvomis.
Aiškus, tamsus, į savo rają ar į savo prarają nugimstantis epicentras su įcentrine ir išcentrine plėtinio, jaudulio judesio galia.
Drobės tinklas įsitempia ir tempia kažką savo jautros tinklainėje, o pati tinklainė savo sumegztoje tekstūroje, visa tai mums atsivėrusioje, mus aprėpiančioje, mus įtinklinančioje plonoje ir atvirojoje pasaulio pagavoje.
Tokia tapyba – tai tarsi tapyba pasaulio tinklainėje, pro savo akis, pro savo brėžius ima lėtai spindinti ir gundyti vis nauja nauja pagava. Šilko tinklainė tokiame tapybinės pagavos fone yra nesibaigianti spalvų mediacija, kiekvieną žymę ar žyminį išjudinanti, į juntamą tėkmę perkelianti, permainingu judesiu paverčianti mediacija.
Kita vertus, tokia šilko tinklainė yra ta pirminio judintojo paieška, pirminio impulso ieška, pirminės kaitros apyvoka, spalvos šviesos voktis. Nuolatinė ir įvairialypė paieška svarbiausio ir nenutraukiamo įvykio trukmės vietos paieška. Pakibusios ar pabirusios, pratrūkusios ar pasvirusios, aistrą išliejusios vietos paieška.
Tokia tapyba, dygsniuota tapyba – tai dilgčiojančios autorinio komponavimo patirties dygsniai, kurie tampa nebe vieningu ir pradiniu ar baigtiniu tašku, o jie vis virsta ritminiu punktyru, virsta gija, vedančia link įvykio vietovės pėdsakų. Tokie siūlės, linijuotos siūlės užuominos, juntamos žymės motyvai, dilgčiojantys motyvai, tai pastanga spalvą susiūti, spalvotą pavidalą susiūti, protrūkį ir potraukį suvienyti. Dygsniuotos, savu ritmu judančios žymės, nuolat dilgčiojantys tvinksniai, jie plinta, jie tvinsta, kol nesusirenka spalvoje.
Virš prisiminimo vietos, virš nuojautos vietos pakilę spalvų tvinksniai, jie sudygę, įsmigę ar sumigę dygsniai, sulipę ir susispietę lakioje įvykio vietoje, tamprioje vyksmo vietovėje likę, į pasaulio tinklą įsilieję dygsniai, brūkšniuoti, trūkčiojantys, vertikalę ir horizontalę juntantys dygsniai. Jie lieka autorinių temų ir potemių nesiliaujančioje įtampoje, vizijų ir vizualizacijų įtampoje. Visa tai pasipildanti išsipildymo pusiaukelė, laukianti įtampos santalkos pusiaukelė, įvykio vyksmo, jo tankmės laukimo pusiaukelė gaudančioje pasaulį spalvos tinklainėje.
