(Tęsinys)                                                                                  
Akcinės bendrovės „Progres“ odų fabrikas
Odos gamyba Šiauliuose užsiėmė ir akcinė bendrovė „Progres“ įsteigta 1937 m. Jos steigėjai: M. Matuzanas, M. Kutasovas, Š. Matuzanas, B.-M. Amaleris ir M. Penas. Akcinės bendrovės tikslas – odos gamyba ir prekyba. Jos pagrindinį kapitalą – 100 000 litų – sudarė 100 nevardinių akcijų po 1 000 litų (Dvi naujos akcinės bendrovės, „Įdomus mūsų momentas“, 1937 gegužės 16, p. 4).

Šios akcinės bendrovės įmonėje nebuvo laikomasi darbo saugumo taisyklių, todėl 1939 m. gruodžio mėn. įvyko nelaimingas atsitikimas. 1939 m. gruodžio 25 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ rašė: „XX.19 d. Šiauliuose, akc. b-vės „Progres“ odų fabrike, darbininkas P. A., 19 m. amžiaus, gyv. Basanavičiaus g. 28, įkrito į bosą, kuriame buvo verdantis vanduo.

Nelaimingasis tuoj buvo nugabentas į ligoninę, kur gruodžio 20 d. mirė“ (Darbininkas įkrito į bosą su verdančiu vandeniu. „Įdomus mūsų momentas“, 1939 gruodžio 25, p. 1).      

Akcinės bendrovės „Progresas“ odų fabrikas veikė Tilžės g. 51. Fabrikas gamino įvairių rūšių odą. 1940 m. sausio 22 d. įregistruotas prekių ženklas liūto atvaizdas ir žodis „Progres“ (savininkai M. Kutasovas, Beras-Mejeris Amaleris, Rivka Felerienė ir kt.).

1940 m. akcinė bendrovės „Progres“ odų fabrikas buvo nacionalizuotas pirmosios sovietinės okupacijos metais.

Šio fabriko administracija sovietinės okupacijos metais korespondencijai naudojo spaustuvėje atspausdintą firminį voką su įvairaus dydžio užrašais lietuvių kalba: „Nacionalizuotas / ODŲ FABRIKAS „PROGRESAS“ / ŠIAULIAI, (L. T. S. R.) Tilžės g. Nr. 51 / Prek. Reg. Nr. 106“. Įdomu tai, kad šie firminiai vokai buvo naudojami ir vokiečių okupacijos metais (1942 ir 1943 m.) (Žiūr.: Petras Kaminskas, Firminiai vokai Šiauliuose. Informacinės-reklaminės antraštės 1896–1944. Vokai Šiauliuose 1960–1988. Šiauliai, 2020, p. 65-66).

Odininkai, odų apdirbimo dirbtuvės ir odų fabrikai Šiaulių krašte (XVIII a. – XX a. I pusėje)
Šiaulių krašte nuo XVIII a. buvo paplitęs odos apdirbimas. Odos apdorojimo amatams gausiai atstovavo batsiuviai, odininkai (odminiai) ir kailiadirbiai.  Buvo steigiamos odų dirbtuvės (garbarnios), kuriose odos apdorotojai apdorodavo įvairiausias odas ir kailius. Kai kurie iš odininkų apdorodavo ir kailius, bet buvo ir tikrų kailiadirbių, kurie tik šiuo metu ir vertėsi.

Šis amatas nuo XVIII a. ypač buvo populiarus tarp žydų. 1777-1778 m. Naujoje Žagarėje būta zomšo dirbtuvės, taigi ir zomšininkų. Antai, per 1780 m. Kražių gaisrą sudegė net 7 žydų kailiadirbių namai su įvairiais kailiais, taip pat iš jų pasiūtais gaminiais. (E. Meilus, Žemaitijos kunigaikštystės miesteliai XVII a. II pusėje – XVIII a.. Vilnius, 1997, p.70-71).

Ypač odininkų ir odos apdorojimo dirbtuvių padaugėjo Šiauliuose ir krašte XX a. pradžioje ir tarpukariu. Tarpukariu Šiauliuose ir krašte trumpiau ar ilgiau dirbo odininkais, veikė odų apdirbimo dirbtuvės ir odų fabrikai. Iš jų Šiauliuose – Jokūbas Cesas (g. 1910 m. kovo 4 d. Šiauliuose), odų išdirbimo darbininkas, dirbo odų fabrike; odininkė ir odų siuvėja Feiga Cesienė (g. 1918 m. spalio 5 d. Maikope); Saliamonas Cesas (g. 1912 m. sausio 12 d. Šiauliuose), odų išdirbimo darbininkas, dirbo odų fabrike; Maušas Cesas (g. 1893 m. gruodžio 10 d. Ukmergėje), odų išdirbimo darbininkas, dirbo odų fabrike Nr. 5; Chackelis Fleišeris (g. 1919 m. gegužės 10 d. Šaukėnuose, Šiaulių apskr.); Sara Geringaitė (g. 1914 m. vasario 4 d.), odos dirbinių siuvėja, vokiečių okupacijos metais dirbo Šiaulių geto odos dirbtuvėje, F. Glezero odų dirbtuvė Aušros al. 25; Cira Grupelienė (g. 1918 m. rugpjūčio 6 d. Kaune), odų išdirbėja, dirbo odos išdirbimo dirbtuvėje; Chaja Joselovičienė (g. 1903 m. spalio 16 d. Šiauliuose), odų išdirbėja, dirbo odų fabrike; odininkas Icikas Kalenbergas (g. 1916 m. liepos 15 d. Varšuvoje, Lenkija), L. Kaplano odos išdirbimo dirbtuvė Pakalnės g. 5; Ita Kasinienė (g. 1896 m. lapkričio 17 d. Gardine) dirbo odos išdirbėja odų fabrike; Iciko Kyborto (g. 1890 m., gyv. Šiauliuose, Vilniaus g. 163) odos išdirbinių dirbtuvė Vaisių g. 16; Elija Melcneris (g. 1915 m. kovo 10 d. Vainute). odos štampuotojas, vokiečių okupacijos metais dirbo Šiaulių miesto savivaldybės odų dirbtuvėje; Sara Pioraitė (g. 1921 m. gruodžio 18 d. Šiauliuose), odų išdirbėja; Leiba Pioras (g. 1887 m. gruodžio 12 d.), odų išdirbėjas; Ida Šeraitė (g. 1902 m. liepos 21 d. Šiauliuose), viršutinių odų dalių šlifuotoja, dirbo odų fabrike; Freida Šteilmanienė (g. 1894 m. lapkričio 5 d. Baisogaloje, Kėdainių aps.) dirbo odos dirbinių dirbtuvėje; Chna Šulmanienė (g. 1914 m. spalio 22 d. Ariogaloje), odos dirbinių siuvėja, vokiečių okupacijos metais dirbo Šiaulių geto odos dirbtuvėje, Šl. Vasermanaitės odų išdirbinių dirbtuvė; Golda Veržbovskienė (g. 1908 m. gruodžio 25 d. Žagarėje), odos išdirbėja, dirbo odos dirbtuvėje; Maša Vincunskienė (g. 1912 m. Šiauliuose) dirbo odos išdirbėja odos dirbinių dirbtuvėje, Samuelio Viškino odos apdorojimo dirbtuvė;  Janina Zivaitė (g. 1925 m. sausio 20 d. Virbalyje), odos dirbinių siuvėja, vokiečių okupacijos metais dirbo Šiaulių geto odos dirbtuvėje; Lipas Žurnameris (g. 1917 m. spalio 15 d. Šiauliuose), odų išdirbėjas ir kiti.

Odininkai ir odų apdirbimo dirbtuvės Šiaulių krašte: Kuršėnuose – Š. Goldino, Leizerio Špico odų dirbtuvės; Mejero Šero odų dirbtuvė – Papilėje; Žagarėje – Joselio Blumo odos, kailių, šerių ir ašutų perdirbimo dirbtuvė (Dariaus ir Girėno g. 12), Gordonų šeimos  odos ir kailių perdirbimo fabrikėlis (Raktuvės g. 9). Gordonai įvairias  chromo odas, kailius parduodavo batsiuviams ir batų parduotuvių savininkams.

Nuo XX a. pr. Žagarėje, Raktuvės g. 21 veikė Judelio Fridmano odos, kailių, šerių, ašutų perdirbimo fabrikėlis. Žagarėje gyveno ne viena odininkų Mituzų karta. Jie nuo XX a. pr. dabartinio P. Cvirkos g. 128 namo viename iš pastatų buvo įsirengę prabangių kailių ir odų dirbtuves. Kostas Mituzas už savo kailiadirbio profesionalumą 1930 m. buvo įvertintas Vytauto Didžiojo metų Lietuvos Žemės ūkio ir pramonės parodos Kaune medaliu.

Šaukėnuose buvo Giršo Motelio odų dirbtuvė. Dabartiniame Radviliškio rajono Šiaulėnų miestelyje tarpukariu buvo didelė odų dirbtuvė. Apdirbdavo karvių, arklių odas. Buvo dideli rūsiai, raugyklos. Joje dirbo Povilas Kabilnikas ir kt. Raugyklose buvo didelės vonios. Viename kambaryje buvo laikomos jau išdirbtos odos. Jas vežė parduoti, mainydavo į atvežtas žalias odas. Povilas Kabilnikas odos fabrikėlį prižiūrėjo, valdė raugyklą ir vadino ją garbarne. Jis supirkdavo gyvulių odas, keisdavo jas į išdirbtą avies kailį. Patys viską gamino, nes avių pilna, kailių irgi. Kailių manufaktūra veikė. Kailius, išdirbtą odą parduodavo Radviliškyje, kitur. (M. B. Kudulytė-Navakauskienė, Šiaulėnų žemė, Kaunas, 2009, p . 390, 395) ir kt.

Glezerių odų fabrikas Radviliškyje
Tarpukariu Radviliškyje, Šiaulių g. 4, buvo įsikūrusi odos apdirbimo dirbtuvė, o vėliau odų fabrikas, kuris priklausė žydams broliams Glezeriams. 1938 m. buvo įregistruota akcinė bendrovė „Oda“ – Radviliškis, Pramonės g. 5, skyrius: Šiauliai, Aušros al. 24.  Jos valdybos nariais buvo Mejeris Polovinas, Beras Glezeris, Leiba Glezeris, Abromas Zasas ir kt. Įmonės veikloje buvo numatyta odų ir odos dirbinių bei reikmenų gamyba ir prekyba.

1932 m. į Lietuvos odų pramonininkų  sudarytą sindikatą, be Šiaulių  odų fabrikų (Ch. Frenkelio, brolių Nurokų, J. Faino) įėjo brolių Glezerių iš Radviliškio bei Krupo ir Mišnuverio odų fabrikai.

Kaip jau rašyta žr. („Šiaulių naujienos“ 2021 m. vasario 6, p. 6) sindikato dalyviai savo gaminius gabeno į bendrą sandėlį, iš kur odos dirbiniai buvo pardavinėjami, o paskui gautus pinigus sindikato nariai dalijosi tokia proporcija: J. Frenkelis gaudavo 36 proc., broliai Nurokai 27 proc., J. Fainas 17 proc., broliai Glezeriai 12 proc., Krupas ir Mišnuveris 8 proc.

1932 m. broliai Nurokai iš odų sindikato pasitraukė. Kiti sindikato dalyviai turėjo pasidalyti tuos 27 proc., bet jie nesutarė (Dėl Nurokų gali suirti odų sindikatas. „Tautos ūkis“, 1932, Nr. 9, p. 264).

1933 m. žurnalas „Tautos ūkis“ apie odų sindikatą ir nesutarimus tarp sindikato narių rašė: „1932 m. balandžio 16 d. odų pramonininkai: Frenkelis, Nurokai, Fainas, Glezeris, Krupas ir Mišnuveris sudarė sutartį, kurios tikslas buvo: solidarus veikimas pardavimo kainų atžvilgiu ir bendro preiskuranto nustatymas. Šia sutartimi einant visi dalyviai privalėjo įnešti užstatą ir kiekvienam buvo nustatyta, kiek jis turi išdirbti odų ir nustatė kainas. O kas sutarties nevykdys, mokės baudą.

Br. Nurokai bankrutavo ir vienas dalyvių – Glezeris aiškino, kad vienam bankrutavus, sutartis yra panaikinama ir prašė grąžinti įneštą kauciją 50.000 litų vekseliais. Kiti dalyviai tai padaryti atsisakė. Byla atsidūrė Šiaulių apygardos teisme.

Teismas sutartį pripažino negaliojančia ir kaip tokią panaikino ir nutarė priversti sindikatą Maušai F. Glezeriui jo 50.000 litų vekselį grąžinti.

Ši byla yra pirmoji teismų praktikoje ir kaip tokia įdomi, kad teismas sindikatinių susitarimų nepripažįsta“ (Sindikiatinių sutarčių teismai nepripažįsta. „Tautos ūkis“, 1933, Nr. 2, p. 64).

Apie šiame fabrike buvusias nežmoniškas darbo sąlygas 1937 m. rugpjūčio 29 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ rašė: „Rugpjūčio 18 d. komisija, sąstate Šiaulių srities statybos inspektoriaus inž. Liauso, apskrities gydytojo dr. Meškio, veterinarijos gydytojo M. Zaleckio ir Šiaulių apygardos darbo inspektoriaus Paliuko, apžiūrėjo akc. b-vės „Oda“ odų fabriką Radvilišky ir rado, kad tokiose patalpose, kaip dabar, darbas yra beveik neįmanomas. Komisija, apžiūrėjusi visą fabriką, surašė aktą ir įsakė savininkams trijų mėnesių laike visus trūkumus pašalinti.

Fabrike, prie katilinės, už medinės pertvaros, yra įrengta skalbykla, iš kurios po visą fabriką sklinda garai ir smarvė. Nors prausykloje yra įrengtos praustuvės, bet nei muilo, nei vandens, nei rankšluosčių niekuomet nėra. Fabrike yra ir valgykla, bet ji greičiau panaši į kiaulidę, o ne į valgyklą: ji laikoma didžiausioje nešvaroje, ant sienų pilna voratinklių, sienos nebaltintos, ant grindų pilna šiukšlių. Netoli valgyklos yra įrengta žievių džiovykla, kuri labai dvokia, užteršdama orą ne tik valgykloje, bet ir kieme.

Džiovykla įrengta netinkamai: nėra jokių apsaugos priemonių, kurios sulaikytų smarvę. Komisija įsakė džiovyklą įrengti toliau nuo fabriko pastatų.

Fabrike darbo metu būna labai karšta, bet nė viename skyriuje nėra indo su vandeniu ir puoduku.

Odų džiovyklos skyrius laikomas didžiausioje nešvarioje. To skyriaus langai yra labai maži, ir tie patys niekuomet nevalomi, apdulkėję ir aptraukti voratinkliais, todėl darbininkams net dienos metu tenka dirbti beveik visiškoje tamsoje.

Vežimai, kuriais išvežiojamos iš fabriko skystos atmatos, nesandariai uždaromi, ir visa smarvė sklinda lauk. Kalbama, kad kai toks vežimas važiuojąs per miestą, tai gyventojai turi užsidaryti visus langus ir laukti kambary, kol jis parvažiuos. Iš fabriko srutos leidžiamos per filtrą, bet jis jau, matyt, nuo neatmenamų laikų nebeveikia. Todėl visos srutos iš fabriko subėga į upelį Obelę, kurio vandenį visiškai užteršia“ (Nežmoniškos darbo sąlygos Radviliškio odų fabrike. „Įdomus mūsų momentas“ 1937 rugpjūčio 29 d., p. 1, 4).

Radviliškio miesto gyventojai, neapsikentę, kad „Odos“ odų fabriko savininkai nuolatinai teršia Obelės upelį, kreipėsi į teismą. 1938 m. sausio 9 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ rašė: „Radviliškio m. gyventojai kelis metus bylinėjosi su odų fabriko savininkais Glezeriais dėl nuolatinio Obelės upelio teršimo. Glezerių odų fabrikas stovi netoli upelio ir visos srutos iš fabriko subėga į upelį, kurio vandenį labai užteršia. Kai tik tas fabrikas buvo pastatytas ir pradėjo veikti, upely išgaišo visos žuvys, apylinkės oras buvo užterštas.

Apylinkės ūkininkai padavė skundą teismui, prašydami uždrausti Glezeriams leisti į upelį srutas. Jie nurodė, kad keliolika gyvulių, atsigėrusių vandens iš upelio susirgo ir net nugaišo, o upelio vanduo pradėjo taip dvokti, kad pro šalį einant tenka net nosį užsiimti. Ūkininkai prašė, kad Glezeriai nors filtrą tinkamą įrengtų, jei negalima uždrausti leisti į upelį srutas.

Byla tęsėsi 3 metus ir buvo jau kelis kartus svarstoma. Dabar Šiaulių apygardos teismas nutarė uždrausti Glezeriams leisti į Obelės upelį srutas“ (Radviliškiečiai laimėjo bylą su odų fabriku. „Įdomus mūsų momentas“, 1938 sausio 9, p. 1).

Nepatenkinti mokamu mažu atlyginimu streikavo odų fabriko darbininkai. Radviliškyje. Laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ 1938 m. gegužės 1 d. rašė: „IV. 27 sustreikavo 85  Glezerių odų fabriko, esančio Radvilišky, darbininkai. Darbininkai prašė pakelti jiems atlyginimą, nes Radvilišky pastaruoju laiku pakilo butų kainos, taip pat pabrango ir maisto produktai (Atlyginimo atžvilgiu Radviliškis priskaitytas prie III zonos, t. y. atlyginimas mokamas mažesnis, negu Šiauliuose). Tą pat dieną į Radviliškį atvykęs Šiaulių Apyg. Darbo inspektorius p. Paliukas pasiūlė darbininkams stoti darban, sutikdamas tarpininkauti. IV. 28 d. darbininkai stojo dirbti, nors fabriko savininkai su darbininkų reikalavimais nesutiko. Darbo inspektoriaus nuomone, darbininkams atlyginimą reikėtų pakelti, apie ką jis pranešė Socialinės apsaugos departamento direktoriui“ (Glezerių odų fabriko darbininkai streikavo dėl atlyginimo. „Įdomus mūsų momentas“, 1938 gegužės 1, p. 1).

Laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ 1938 m. gegužės 8 d. apie Radviliškio odų fabriko darbininkų streiką ir jų reikalavimus rašė: „Skaitytojai jau  žino iš praeito „Įdomaus mūsų momento“ numerio (1938 gegužės 1 d. – J. N.), kad šiomis dienomis buvo sustreikavę, tačiau darbo inspektoriui patarus, sekančią dieną į darbą stojo 85 Glezerių odų fabriko Radvilišky darbininkai. Jie reikalavo pakelti atlyginimą.  Darbo inspektorius priėjo išvados, kad atlyginimą reikėtų bent 10 % pakelti, tačiau fabriko savininkai su tuo nesutiko, todėl inspektorius savo nuomonę pranešė atitinkamai įstaigai.

Darbininkams, kaip žinoma, atlyginimas nustatytas pagal zonas, kurių yra 3. Šiauliai įeina į antrą zoną, ir čia paprastai darbininkui – vyrui turi būti mokama mažiausia 3,85 Lt už darbo dieną, moteriai – 2,80 Lt. Kadangi daugelis Šiaulių įmonių darbininkams moka didesnį negu minimalų atlyginimą, gaunasi apie 20 % radviliškiečių darbininkų nenaudai, o darbdavių naudai.

Prieš 2 metus Radviliškis, susidarius palankioms sąlygoms, ėmė sparčiai augti. Gyventojų skaičiui pagausėjus, smarkiai pašoko butų kainos, žymiai pabrango maisto produktai (tam tikrais atvejais brangesni negu Šiauliuose). Kadangi atlyginimas pasiliko toks pat, kaip ir seniau buvęs, todėl darbininkų būklė, suprantama, irgi turėjo pasunkėti. Taigi, kad Radviliškio įmonių darbininkų atlyginimas turi būti sulygintas su Šiaulių, tai aišku ir neabejotina.

Šia proga svarstytinas dar vienas įdomus klausimas, tampriai susijęs su pramonės įmonių gyvavimu ir darbininkų gyvenimu. Kaip žinome, kelių metų bėgyje Šiauliuose bankrutavo du stambūs odų fabrikai. Jų bankroto pagrindinės priežastys, žinoma, skirtingos ir kitokios, tačiau ne be to, kad jų padėties neapsunkintų ir analoginių provincijos įmonių veikla. Nors Šiauliai nuo Radviliškio tėra vos už 40 kilometrų, tačiau tų miestų pramonės būklė skirtinga – radviliškiečiai odų pramonininkai jaučiasi privilegijuoti. Ir štai dėl ko. Šiauliečiai moka darbininkams didesnį 15 – 20 % atlyginimą, be to, jau trečius metus moka miesto rinkliavą, po 15 – 20 Lt už vagoną nuo įvežamos į Šiaulius žaliavos, kuro, ekstraktų ir kt. Iš to išeina, kad tokio didumo fabrikas, kaip Glezerių, kuriame dirba apie 100 darbininkų, esąs Šiauliuose, prie gaminių savikainos turi pridėti per metus mažiausia 30.000 Lt (o tokiam fabrikui, kaip Frenkelio, kuriame dirba 400 darbininkų ir kuris per metus į Šiaulius įveža iki 1000 vagonų žaliavos, skirtumas susidaro apie 120.000 Lt.). Radviliškio fabrikui visa tai atpuola.

Kas toliau? Ir Šiaulių ir Radviliškio pramonininkai savo gaminius parduoda viena kaina, vadinasi, konkurencijai esant, jei radviliškietis neuždirba, tai šiaulietis aiškiai turi primokėti ir galvoti apie bankrotą, o tuo pačiu ir apie darbininkų skaičiaus mažinimą. Radviliškietis, stodamas į varžytynes, kai reikia patenkinti valdžios užsakymus, ir  turėdamas tokiu savotišku būdu sudarytą kapitalo atsargą, visuomet gali pasiūlyti mažesnę kainą ir nustumti nuo varžytynių šiaulietį. Šiauliečiui ir vėl susidaro pavojus veikti su nuostoliais.

Darbdavių ir darbininkų būklės yra tampriai  susijusios, – vieno padėties pablogėjimas sunkina kito padėtį. Glezerių odų fabriko darbininkų reikalavimai iškėlė opų klausimą, kuris prašosi skubiai ir nuodugniai svarstomas ir išsprendžiamas. Kaip tatai padaryti, čia jau atitinkamų įstaigų reikalas, todėl  neužbėgsime joms už akių“ (Pasirašo: bš. Darbininkų ir darbdavių reikalai neatskiriami. „Įdomus mūsų momentas“, 1938 gegužės 8, p. 3).

Šiaulių apygardos darbo inspektorius už nesilaikymą darbo apsaugos įstatymų 1938 m. surašė protokolą Radviliškio odų fabriko savininkui Berui Glezeriui ir nusiuntė šį protokolą Darbo ir socialinės apsaugos departamentui nubausti. 1938 m. spalio 8 d. Radviliškio odų fabriko savininkas Beras Glezeris buvo nubaustas 100 lt  bauda  (Nubaudė įmonių savininkus. „Įdomus mūsų momentas“, 1938 spalio 16, p. 1).

Pirmosios sovietinės okupacijos metais buvo nacionalizuotas Radviliškyje įsikūręs akcinės bendrovės „Oda“ odų fabrikas  (95 darbininkai). Antrosios sovietų okupacijos metais iš Bero Glezerio odų fabriko 1949 m. išaugo Radviliškio žemės ūkio mašinų gamykla.

(Bus tęsinys)

Šiaulių odininkai. XX a. I pusė. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Odų fabriko dirbantieji. XX a. I pusė. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Šiaulių odų fabrike. XX a. 3 dešimt. Iš P. Kaminsko rinkinio.

Gaminiai iš Šiaulių odos fabriko odos. XX a. I pusė. Iš P. Kaminskio rinkinio.

Odų fabriko „Progresas“ frminis vokas. 1942 m. Iš Česlovo Galkaus rinkinio.