Paroda Švedijoje
Vikipedijoje po antrašte „Šiaulių dviračių gamykla“ (lt.wikipedia.org.) pateikta tokių žinių: „Valstybinė Šiaulių dviračių gamykla įsteigta 1948 m. vietoje traktorių remonto gamyklos „Žaizdras“ bei fabriko „Šiaulių vinis“. Pirmoji produkcija – dviračiai paaugliams „Ereliukas“ pradėti gaminti 1951 m. Dviračių „Kregždutė“ gamyba prasidėjo 1952 m.
Gaminami dviračiai buvo eksportuojami į Vokietiją, Meksiką, Suomiją, Graikiją, Indiją, Egiptą, Belgiją, Vengriją, Turkiją. Dviračiai buvo pirmoji eksportuojama produkcija Šiaulių mieste“. Graži informacija. Bet man, kaip tos gamyklos įvairių pareigybių inžinieriui ( 1959–1979 ; 1985–1995 ... ) metais (tada gamykla buvo pati didžiausia įmonė Šiauliuose, dirbo 1000 darbuotojų), atminty išliko ir kitokio tipo faktų.
Pasitaikė įvairių sunkiai suprantamų momentų. Pvz., baigiantis Sovietų Sąjungos gyvybei, teko dalyvauti Švedijoje pramonės gaminių mugėje. „Vairo“ gamyklos ekskrementinis cechas parodai pagamino keletą „Dubysų“. Dar pasikrovėme keletą „Kregždučių“, skirtų mergaitėms, bei „Ereliukų“ berniukams. Iš Talino laivu „ESTONIJA“ buvome nuplukdyti į parodą.
Išvykstant iš Šiaulių, gamykla nustatė mūsų dviratukų pardavimo kainas – po... 40 dolerių. Įrengę savo ekspoziciją, apžiūrinėjame kitų šalių eksponatus. Matome, kad jų dviratukai parduodami brangiau nei 1000 dolerių už vienetą, o „Vairo“ – tik 40...???
Prieina švedai – vyras ir žmona. Žmona įkalbinėja vyrą pirkti mūsų parodinį produktą. Vyras klausia manęs: „Gal tie dviratukai brokuoti, kad tokia menka kaina?“ Girdžiu jį aiškinant žmonai, jog bus gėda, kad jo vaikas važinės su dviratuku, kurio kaina tik 40 dolerių... Keturis kartus šie klientai grįžo prie mūsų ekspozicijos ir vis tik nusipirko... Tik pasiteiravo: „Jeigu sugestų, ar Švedijoje bus detalių ir meistrų jam suremontuoti?“
„Vairas“
Kitas pavyzdys. Automobilių pramonės ministerija iškvietė Lietuvos dviračių gamyklų atstovus į pasitarimą, kuriame turėjome pristatyti gerai apgalvotą atsakymą į klausimą: „Kiek kuri galės parduoti dviračių už dolerius?“ Į pasitarimą atvykau kaip „Vairo“ atstovas. Iš dešimties dviračių gamyklų neatsirado nė vienos, kuri pagamintų iki 5 proc. tokios produkcijos!? Dažnas atsakymas – nulis procentų.
Atėjo ir „Vairo“ eilė atsakyti. Pasakiau, kad galime gaminti ir daugiau nei 5 proc., bet su sąlyga, kad mums būtų suteikta pagalba – užsakyta ir nupirkta tiems dviratukams papuošti parodingų lipdukų. Pridūriau, kad tam reikėtų skirti apie 2000 dolerių.
Daug nemąstydamas, ministras atrėžė, kad tokios pagalbos nebus.
Taigi, ir toliau puošėme dviratukus savo pagamintais menkos kokybės lipdukais. O užsienis už dolerius dviratukų pirkdavo be galo mažai...
Galima būtų vardinti ir vardinti, kaip mes, galėdami pasinaudoti kitų patirtimis ir pasiekimais, atmetėme visa tai.
Lenkijos dviračių gamykla
Gamybinė kelionė į Lenkiją. Mes pasienio poste. Karininkas apžiūrinėja mūsų dokumentus ir sako: „Jūs neapdrausti – reikia susimokėti“. Nemalonumas. Tokių pinigėlių mes neturime. Vadinasi, privalęsime grįžti namo... Lenkas karininkas nuramino mane. Ištraukė iš savo kišenės pinigėlius ir padavė. „O kaip ir kada aš galėsiu grąžinti skolą?“ – klausiu. Pasakė, kad tai galėsime padaryti grįždami. Laimingi važiuojame pirmyn. Pakeliui nemažai žmonių kelia rankas ir prašo pavėžinti. Taigi, susirinkome reikalingą sumą skolai grąžinti.
Užbėgdamas įvykiams už akių, pasakysiu mus ištikusią nuostabą. Grįždami sustojome pasienio punkte. Įėjau į vidų ir sakau, kad atvežiau skolą. Ir išgirstu netikėtą atsakymą: „Mums jokių skolų nereikia, važiuokite laimingai namo!“
Neilgai trukus su vairuotoju Ipolitu važiuojame gamyklos mašina „Latvija“ į Lenkijos dviračių gamyklą Bydgošče (Bydgoszcz) pasižiūrėti, kaip jie ruošia dviratukus eksportui už dolerius.
Lenkai priėmė labai svetingai, parodė mums daugiau negu tikėjomės. Tik vienas dalykas nelabai malonus buvo. Dažnai išgirsdavome frazę – „A Vilno to naš...“
Pirmiausia stebino, kad jų gamykloje nemažai robotų! „Vaire“ nė vieno!
Klausiu: „Kiek dviratukų parduodate už dolerius?“ Atsakymas: „100 proc.“ Teiraujuosi toliau: „Kokius dviratukus parduodate Lenkijos vaikams? Atsakymas: „Pagamintus Charkove.“ Dar pasiteiravau: „Iš kur Jūsų gamykla perka metalą?“ Nuvedė mane į sandėlį. Tik aš čia nematau jokio metalo! Matau gražius paketus, juose supakuoti vamzdžiai. Vienas ryšulys pravertas – vamzdžiai blizga, visi vienodo ilgio. Sako: „Štai iš šių vamzdžių gaminame.“ Domiuos: „Iš kur perkate?“ Atsako: „Iš Skandinavijos.“
Akyse stojosi „Vaire“ naudojami surūdiję ir sulankstyti vamzdžiai, atvežami iš Magnitogorsko. Nėra ko ir lyginti! Visiškai kita išvaizda nei mūsiškė žaliava.
Automobilių gamykla Toljatyje
Prisiminkime – Toljatyje buvo pastatyta „Žigulių“ (taip vadinasi aukštuma Volgos pakrantėje netoli Toljačio miesto) gamykla. Italai suvežė iš viso pasaulio modernius technologinius įrengimus. Sklandė kalbos, kad už tai jie išvežė kelis vagonus aukso. Gamykla veikia.
Pirmieji „Žiguliukai“, nuo konvejerio nuriedėję 1970 m., buvo pagaminti pagal Fiat-124 pavyzdį. Visiems patiko. O kai atsirado antroji ar trečioji jų karta, žmonės pradėjo juos peikti. Kodėl? Ogi todėl, kad italų atvežtų įrenginių detalės gamybos procese dilo, nusidėvėjo aparatūra – būtina keisti, remontuoti. Tik bėda – tas detales reikia pirkti iš įrengimų gamintojų. Tarybinė valdžia tam pinigų neskyrė.
Pastatė savo gamybinį korpusą, priėmė 1000 darbininkų ir įpareigojo juos kasmet pagaminti po 2000 vienetų gamybai reikalingų detalių. Na, ir gamino! Kad tik greičiau, kad tik pigiau! Tobulino, prastino – ir suprastino „Žigulius“. Tokia tendencija gyva buvo visose Tarybų Sąjungos gamyklose.
Nikita Chruščiovas bando „Zaporožietį“
Kažkuriais metais išvykau komandiruotėn į Kijevą. Apsigyvenau viešbutyje. Kartu su manim apsigyveno nepažįstamas vyriškis. Pabendravus paaiškėjo, kad jis – gamyklos „Zaporižietis“ vyr. inžinierius. Užsimezgė kalbos apie automobilio kokybę. Be to, aš taip pat turėjau šitą mašinikę. Įdomu buvo klausytis inžinieriaus prisiminimų, kaip jis 1971 m. iš Ukrainos važiavo į Maskvą parodyti mažiausios klasės lengvojo automobilio naujagimį Kremliui. Ukrainoje keliai labai banguoti – kalnai... pakalnės... Pasakojo, kad labai jaudinosi kelionėje, nes keletą kartų, kylant į aukštesnį kalniuką, teko vienam iš keleivių išlipti ir pastūmėti mašinikę...
Pagaliau Kremlius! Sustojo prie centrinio įėjimo. Išeina žinomi partiniai vadovai, o jų priekyje – pats Nikita Chruščiovas. Prieina jisai prie „Zaporožiečio“. Atsisėda prie vairo, o vyr. inžinieriui nurodo sėsti greta. Nikita staigiai užveda variklį, įjungia pavarą... Ir pirmyn! Mašina greitėja, bet variklio garsas neapsakomai griausmingas. Sėdi vyr. inžinierius ir jaudinasi, kad tik variklis staiga neužgestų, nesugestų... Nesubyrėjo. Pagaliau Nikita, apsukęs ratą, sustojo, išjungė variklį... Palydovai skubiai apsupa Sekretorių ir laukia, ką jis tars. O šis ir sako: „Automašina labai gera! Tiks liaudžiai!“ Ir pridūrė, kad kriokia kaip liūtas! Visi nuėjo į Kremlių.
Vyr. inžinierius, likęs vienas, prisiminė, kad buvo užtraukęs iki galo rankinį stabdį. Ir užmiršo išjungti... Išpylė tuomet žmogų šaltas prakaitas. Bet mašina pirmajam šalies sekretoriui vis tiek buvo gera!
Surūdiję dviratukai Taline
Netikėtai gavome žinią, kad Europa norėtų importuoti per metus „Vaire“ pagaminamus visus dviratukus. Pradžiai norėtų pirkti partiją išbandymui. Komanda iš Maskvos gauta. Gamyba prasidėjo. Tačiau gamykloje džiaugsmo nesijautė. Būtina prisiminti, kad Tarybų Sąjungoje centro spaudimas didinti eksportą buvo didelis, tačiau pagalbos rimtos nė per nago juodymą. Atsakomybė ir atpirkimo ožiai atsirasdavo greitai.
Na, štai pagaliau dalis užsakymo pagaminta, pakrauta į konteinerius ir nuvežta į Talino uostą. Ten kaip visuomet teko ilgai laukti eilėje, kol pora pirmųjų konteinerių buvo pakrauti į laivą ir išplaukė užsakovui į Olandiją. Po tam tikro laiko gauname iš Maskvos labai blogą žinią, kad tie dviratukai surūdiję... Gamykloje neapsakomas jaudulys. Nuspręsta likusius konteinerius iš Talino grąžinti į „Vairą“. Ir štai konteineriai jau namuose. Puolėme prie jų. Pirmiausia pamatėme, kad kai kurie konteineriai nesandarūs, lietus galėjo dviratukus plauti, o šie rūdyti.
Atidarėme ir išsigandome – visi dviratukai buvo raudonai juodi. Tik kur ne kur matėsi dažų likučiai. Siaubas! Atsakingųjų už tos partijos gamybą prie konteinerių nesimatė. Skandalas kilo Sąjungos mastu.
Ministerija atsiuntė Charkovo instituto atstovą. Susipažinęs su reikalu, šis teiraujasi mano nuomonės. Pasiūliau iš visų gamyklų atvežti dviračiams gaminti dažytas detales ir „Vaire“ jas išbandyti klimato kameroje. Taip ir buvo padaryta. Instituto atstovai surinko detales ir mūsų laboratorijoje patalpino į klimato kamerą, užplombavo. Prasidėjo bandymas. Po kelių dienų komisija nuėmė plombas ir ištraukė detales apžiūrai. Nustebome pamatę, kad visų gamyklų detalės neišlaikė bandymų, išskyrus „Vairo“ detales. Susijaudinusi ir susirūpinusi komisija išvyko namo. Labai greitai sužinojome konsekvenciją: Ukrainos tyrimo institutas nusprendė, kad tai yra normalu! Ir komentaras: „Anksčiau numatytą bandymo trukmė yra per didelė dėl GOST‘o autorių kaltės. Todėl bandymų trukmė sumažinta iki dviejų dienų. GOST‘as pakeistas“ (Dabar tai vadinama neskaidrumu). Užsakymo buvo atsisakyta. Paskelbti keli papeikimai. Olandui už patirtus nemalonumus buvo kompensuota – jam padovanojo du vagonus Daugpilio gamybos grandinių dviračiams. Atleistas Maskvos eksporto prekybinės organizacijos vadovas... ir paskirtas TSRS prekybos atstovu Anglijoje. Visiems buvo gerai.
Netrukus įvyko Automobilių ministerijos posėdis, kuriame vienas iš svarstomų klausimų buvo aprašytasis faktas. Į Maskvą teko važiuoti man. Posėdžio metu ministras išklausė komisijos narius apie „Vairo“ problemą ir paskutinį klausimą uždavė man: „Kokia mano nuomonė?“ Paaiškinau, kad dviračių, brokuotų pas pirkėją, niekas iš mūsų gamyklos nematė, kad yra neaiškumų, ir paprašiau ten komandiruoti mūsų atstovą. Pasisiūliau nuvykti. Ministras, pirštu rodydamas į vieną ministerijos pareigūną, paliepė sutvarkyti reikalą.
Tam, kad būtų galima vykti komandiruotėn, leidimą turėjo vizuoti pats Automobilių ministerijos vadovas arba kuris nors Lietuvos aukštas pareigūnas. Sugrįžęs pasiteiravau pažįstamo Vilniuje, kas gali turėti teisę vizuoti komandiruotę ir ar įmanoma man, buvusiam tremtiniui, gauti leidimą išvažiuoti į užsienį. Netrukus tas mano pažįstamas pranešė teigiamą atsakymą, bet kartu išsakė ir sąlygą, kad pasirūpinčiau perduoti auksinį žiedelį su gera briliantine akute. Jokių galimybių tokiai dovanai įteikti neturėjau. Į komandiruotę buvo išsiųstas gamyklos žmogus, niekada su gaminių kokybės klausimu reikalų neturėjęs. Matyt, dėl to gamykla jokios informacijos ir negavo. Tuo reikalai ir užsibaigė. Tiesa, kad tokių problemų daugiau nekiltų, Anglijoje buvo įsteigtas minėtam TSRS Ministerijos pareigūnui specialus etatas. Produkcijos kokybė pagerėjo...
Pamoka Minske
Kaip žinome, nuo 1961 m. Šiauliuose pradėti gaminti vidaus degimo varikliai mopedams, o nuo 1964 m. gamykla išplėtė savo veiklą, tapo dviračių ir variklių gamykla. Reguliariai iš Maskvos į gamyklą atvykdavo Automobilių pramonės ministerijos bei Motociklų ir dviračių pramonės valdybos vadovai, kurie demonstratyviai mus auklėdavo, kaip turėtume dirbti ir kur privalome semtis teigiamos patirties. Tokie paauklėjimai, lydimi patarimų buvo ir naudingi, ir nenaudingi.
Štai važiuoju į Minską pasimokyti, kaip reikia kokybiškai gaminti atsargines detales varikliams ir dviračiams. Atidžiai stebiu gamybą. Įdomu. Ruošiu medžiagą bendradarbių informacijai ir ataskaitą valdžiai. Fotoaparatu „Zenit“ filmuoju įdomesnius momentus.
Eilė ateina ir atsarginių detalių gamybos padaliniui. Konvejeriu važiuoja detalių srautas link finišo. Galutinis taškas. Čia stovi dvi baisioniškos dėžės – tarp jų solidi moteriškė. Ji rūšiuoja detales: vienas deda į vieną, kitas – į kitą dėžę. Klausiu jos, kas čia vyksta. Sako: „Čia blogos detalės, o ten geros.“ Gražu. Atsisegu fotoaparato dėklą. Moteriškė sutrinka. „Negalima, negalima... – rėkia ji, – be direktoriaus leidimo neleisiu!“
Gaunu leidimą, fotografuoju ir žygiuoju patenkintas laukan – mano tikslai pasiekti. Tik netikėtai kilo mintis – dar kai ką pasitikslinti. Sugrįžau ir prašau moteriškės duoti man prietaisus, kad galėčiau pats įsitikinti, kaip čia tikrinama detalių kokybė. Ji galutinai pasimetė ir su ašaromis akyse pradėjo maldauti, kad aš to nedaryčiau, nes... abiejose dėžėse detalės nekokybiškos, o rūšiuojama tik dėl akių... Aimanavo, kad dėl paviešinimo ji neteks darbo. Tai tokia liūdna pabaiga ir išvada: „Štai kodėl ir šiandien mes norime pirkti tik vakarietiškus automobilius. Pasirodo, reikia ne tik turėti aukso, bet ir mokėti gerbti kitas tautas, norėti įsisavinti kitokių žinių ir įgūdžių. Būtina nuolat atsiminti gerus praeities darbus. Tuomet ir tavo palikuonys progresuos. Raketos ir atomas bejėgiai tai sukurti...“

„Dubysa“.
Autoriaus archyvo nuotr.

Vairo“ dviratukų paroda Šiaulių parko stadione, eilinė dviračių šventė, organizatorius R. Baltutis. Vairiečiai ruošia parodą.
Autoriaus archyvo nuotr.



