Galvosūkis – kaip įsidarbinti Lietuvoje?
Minėjau, kad pabuvojęs tarptautiniame festivalyje Maskvoje, buvau trumpam išsprukęs į Lietuvą. Vilniuje susitikau su Lietuvos liaudies ūkio tarybos Energetikos ūkio valdybos viršininko pavaduotoju Antanu Gruodžiu. Buvau girdėjęs žmones kalbant, kad jis yra labai lietuviškas ir užjaučia tremtinius. Kalbos pasitvirtino: gavau iš jo raštą, (nuotr.  834) kuriame žadama įdarbinti mane Lietuvoje. Sutarėme – jeigu reikalai netikėtai nepasikeis, man atsiųs telegramą į Novosibirsko paštą. Iki pareikalavimo.

Taigi, gavęs nukreipimą dirbti tik Krasnojarske, einu į centrinį paštą. Teiraujuosi telegramos iš Lietuvos. Kokia laimė! Darbuotoja įteikė man adresuotą telegramą (jos kopiją įdėti) – esu įdarbinamas Lietuvoje. Pasirašo Valdybos vyr. inžinierius Algirdas Stumbras. Tuo metu buvo pradėta vykdyti Lietuvos ūkio elektrifikavimo programa. Vadovaujantis ja, 1964 m. buvo elektrifikuotas paskutinis Lietuvoje – Biržų rajono Jono Biliūno kolūkis.

Pabėgau iš Novosibirsko tiesiai į Vilnių ir gavau paskyrimą dirbti Šiaulių elektros tinkluose.

Kodėl A. Gruodis žmonėms atrodė „labai lietuviškas“, supratau kur kas vėliau. Mat, A. Gruodžio (1905–1978) pažiūros susiformavo Nepriklausomoje Lietuvoje. 1938 m. pradėjęs dirbti „Elektros“ bendrovėje, kuri projektavo ir statė elektrines ir elektros perdavimo linijas, A. Gruodis buvo ne tik inžinierius energetikas, bet ir Lietuvos energetikos sistemos kūrėjas. Šiauliečiams turėtų būti įdomu, kad pagal Antano Gruodžio ir Leono Kaulakio projektus 1939–1940 m. pastatyta Rėkyvos elektrinė.

Savo įsidarbinimo Lietuvoje „kryžiaus kelius“ aprašiau knygelėje „Septyniolika metų be tėvynės“. Paprašiau draugą tą knygelę įteikti Algirdui Stumbrui. Lietuvos energetikos tėvas, priėmęs dovaną, labai susijaudino ir pravirko.

Šioje mano pieštoje vinjetėje  (nuotr.  336) trys lietuviai – aš, Romualdas Baltutis, Eugenijus Šiaučiūnas, Vytautas Bertulis, o ketvirtasis, Romas Šakenis, užbaigė mokslą Kaune... Pasigirsiu – visi keturi už gerą mokymąsi buvome pagerbti – mūsų nuotraukos kabėjo instituto Garbės lentoje. Lietuvoje tokio dalyko negalėjome tikėtis. Juk mes – tremtiniai, liaudies priešų vaikai.

Tik metai darbo pagal specialybę
Tik vienerius metus teko dirbti Šiaulių elektros tinkluose. Niekaip nesupratau, kodėl vyr. inžinierius man, ką tik iškeptam specialistui, skirdavo sudėtingus ir atsakingus darbus. Tuo metu vyko kaimų elektrifikavimas. Projektai buvo ruošiami Kaune, o aš privalėjau juos  tikrinti. Tai man atrodė labai garbinga. Jautrino. Negaliu pamiršti, kai vieną kartą vyr. inžinierius Viktoras Mekas, avangardinio kino pradininko Jono Meko (1922–2019) giminės atstovas, įteikė man dovaną – „Lietuvių kalbos rašybos žodyną“. Tą pačią akimirką mane užvaldė ir jaudulys, ir atsakomybė. Žmogus suprato, kokius mokslus man, augusiam ir brendusiam Sibiro toliuose, teko patirti... Subtilia forma atkreipė mano akis į kalbos trūkumus.

 Gavau užduotį pastatyti 6000 v elektros oro liniją iš Linkuvos į Pakruojį. Privalėjau iš gretimų kolūkių išprašyti tris kolūkiečius, apmokyti juos ir tiesti 17 km. elektros liniją. Jokios technikos nebuvo, jokių mechanizmų. Apgyvendino mane nacionalizuotoje klebonijoje. Dažnokai tekdavo prašyti Milicijos viršininkų, kad duotų pagalbon į cypę kelioms paroms uždarytų nusikaltusių „DEKABRISTŲ“. Ar dirbs jie iš peties? Nė mintelės tokios nebuvo! Keistai šiandien atrodo, kad darbų vadovui reikia sukti galvą, iš kur gauti darbininkų, kas juos maitins ir pan. Kasdien sprendžiau tokius ir panašius rebusus! Ne visada gerai sekėsi. Už vieną tokią nesėkmę sykį vadovo buvau kietai išbartas ir pavadintas „SABOTAŽNIKU“, t. y. tyčiniu darbo žlugdytoju. Ne aš sabotavau, o vienas kolūkietis rytą į darbą prie Mūšos pavėlavo ateiti ir dar girtas buvo girtas. (Tikroji pykčio priežastis – mano, kaip tremtinio, biografija ir diplomas). Gerai, kad ne visi viršininkai siusdavo, išgirdę žodį „tremtinys“. Kitas vadovas mano pastangas sąžiningai atlikti pavestas pareigas ne sykį įvertino padėkomis. Tai dėmesingumo ir pagarbos žmogui ženklai. To gerumo neįmanoma pamiršti. Taigi, tokia buvo karjeros laiptų pradžia.

Net pačiam visai netikėtas posūkis gyvenime
Laimė, sutikau asmenybių, kuriems rūpėjo mano darbo patirtis, įgūdžiai, gebėjimas bendrauti su žmonėmis, vadovauti... Sykį „Vairo“ gamyklos vyriausias inžinierius, sutikęs mane prie gamyklos, pakvietė pasikalbėti. Ėjome gatve į centrą.

Žodis po žodžio kalbame apie darbą. Pasirodo, nemažai bežinąs apie mane! Ir kviečia dirbti „Vaire“. Siūlo meistro pareigas elektros ūkyje. Sutikau. Nuo to ištarto žodžio reikalai ėmė taip neregėtai greitai suktis, kad vos spėdavau susigaudyti. Ypač greitai ėmė keistis man siūlomos pareigos. Niekas net neklausdavo manęs. Gaunu įsakymą ir dirbu. Pirmiausia tapau cecho viršininku. Sugrįžęs iš komandiruotės, sužinau, kad mano naujos pareigos – vyriausias energetikas... Netrukus tapau Energetikų tarnybos vadovu, po to greitai – vyr. inžinieriaus pavaduotoju pagalbinių tarnybų reikalams. Mechanikai, įrankininkai, santechnikai, katilinės, elektrolaboratorijos – iš viso per 200 darbuotojų atsidūrė mano žinioje. Tiek pavaldinių niekuomet neturėjau. Ir ūkio problemų labai daug. Tekdavo keltis vidurnaktį ir eiti į darbą. Mano žinios ir patirtis Šiauliams buvo labai reikalingos. Dažnai tekdavo važiuoti į komandiruotes.

Tačiau atsirado ir problemą. Keletui bendradarbių ramybės nedavė mano praeitis, parūpo asmenybė. Prasidėjo skundų tirados. Tai aš darbininkams ranką paspaudžiau prieš Šv. Velykas, tai mano pareigos per aukštos kaip tremtiniui, tai gaisras kilo dėl mano kaltės... Visko nė į jaučio odą nesurašytum. Bet pagrindinis kliuvinys buvo tremtis.

Keitėsi įmonės vyr. inžinieriai ir atsitiko taip, kad neliko daugiau kandidatų į šį postą. Paskyrė mane laikinai tas pareigas eiti. Tas „laikinai“ kelerius metus tęsėsi. Skundai mano adresu vijo vienas kitą. Pagaliau atsirado naujas pretekstas neapkęsti manęs – nenorėjau su viršininku taurelės kilnoti. Nematydamas kitos išeities, nusprendžiau keisti darbą. Gavau daugybę pakvietimų ir Šiauliuose, ir Vilniuje, ir Alytuje. Net nustebau. Tiesa, skundai nukeliavo į tam tikrą ausį ir manęs atsiprašė visi.

Bet pokyčiai taip susidėliojo, kad likau be darbo – liga į Kauno klinikas nutempė. Grįžęs gavau pakvietimą dirbti Nuklone. Pasiūlymas – meistro pareigos įrankių tarnyboje. Sutikau. Nešu pareiškimą Nuklono direktoriui. Girdžiu – jis tariasi su savo padėjėjais. Vienas sako: „Kam tas meistras? Skirkime cecho viršininku“. Kitas prideda: „Gal geriau vyr. inžinieriaus pavaduotoju įrankių ir mechanikos klausimams“. Ir tai buvo galutinis žodis. Lyg ir stoja gyvenimas į ramias vėžes.

Tačiau nelaimės ateina nelauktai. Sutikite, kad nelengvos pareigos, sudėtingi darbo santykiai, patiriama nepakanta labai jautrino nervų sistemą, ramybės neturėjau nei dieną nei naktį. Namuose žmona ir trys mažos mergaitės. Besirūpindamas darbo reikalais, važiavau į Kauną, kartu pasiėmiau ir žmoną Alfredą. Baisiogaloje, esant  slidžiam keliui, netikėtai priešais išvažiavo Sovietų kariuomenės sunkvežimis... Žuvo žmona.

 Komandiruotėms darbo klausimais galo nematyti, o nepilnamečiai vaikai vieni lieka namuose. Į darbą reikia eiti per visą miestą. Mašinos nėra. Atsirado geras žmogus – „PRAKTIKOS“ direktorius ir pakvietė mane laikinai (dvejiems metams) dirbti vyr. inžinieriaus poste. Pinigų šeimai išgyventi reikėjo, tad vakarais dar dėsčiau ir Politechnikume ir KPI, vadovavau diplominiams darbams (Teko vadovauti per 200 diplomantų).

Patyriau, kad šiais laikais dar ne vienas mąsto, jog karjeros laiptais aukštyn kopiama per pažintis, dovanėles ar skundus. Aš taip nemanau. Būna ir kitaip...

Baigiamasis žodis
Rašant šį pasakojimą, į duris pasibeldė džiugi staigmena. Gavau siuntinuką iš Kanados – V. Rott knygą „Gyvenimas tęsiasi“. Labai sujaudino bičiulis. Daug kuo esame panašūs. Analogiški mūsų tėvų ir mudviejų pačių likimai, mokslai, pomėgiai ir t. t. Jis patyrė tremtinio statusą, tėvo mirtį Magadano lageriuose, o jo giminės – Holokaustą. Baigęs mokslą  Tomske, V. Rott buvo paskirtas į Toljačio gamyklą ir iš ten pabėgo į Kanadą. Tai knyga apie  gyvenimą po visų „malonumų“. Mano straipsnio tikslas analogiškas – bandau apžvelgti laiptelius į karjeros aukštumas, sumuoti ir įvertinti tų pakopėlių naudą.

Dirbdamas įvairaus lygio karjeros pareigose, nors ir buvau skundžiamas, nors ir nuolat buvo primenami mano ir mano tėvelių „nusikaltimai“, turėjau progų aplankyti 43 įmones: nuo Krasnojarsko iki Bidgošč- (Lenkija), nuo Maskvos iki Dagestano ir t. t. Ir lankomi objektai patys įvairiausi: metalurgijos, automobilių, staklių, elektros mašinų, įrankių gamybos  pramonė... Tai labai praturtino mano inžinierines ir praktines žinias. Tiesa, daugelis jų taip ir liko nepritaikytos, nepanaudotos. Spintoje guli 60 padėkų už gerą darbą.

Savo piešinius eksponavau keliose meno parodose, sudariau šešių tomų  knygų leidinį „Sibiro Alma Mater“ (pirmas tomas publikuotas 2005 m.), išleidau prisiminimų knygelę „Septyniolika metų be tėvynės“ (2001) ir iš atminties atkurtas tėvelio Liudo Baltučio pasakas, mums sektas Sibire, – „Jurgiuko Spurgiuko ir dėdės Jokūbo nuotykiai‘ (2019), kurią iliustravau savo piešiniais... Publicistinių straipsnių tokia daugybė, kad nė neskaičiuoju jų. Nemažai laiko skyriau moksliniams tyrinėjimams, esu kelių išradimų, kurių vienas patentuotas net trylikoje šalių – nuo JAV iki Japonijos, autorius. Organizavau dešimt konferencijų „Pastebėkime nepradėtus, nebaigtus bei siūlykime, gerbkime ir viešinkime  gerus, reikalingus ir jautrius mūsų TĖVYNEI darbus“.

Už visa tai, ką pasiekiau gyvenime, esu dėkingas tėveliui Liudui ir mamai Petronelei, dėkingas visiems tiems, kurie išmokė mylėti tėvynę LIETUVĄ.

O visas šio straipsnio mintis vadinu savo bendramokslio Vadimo Rott žodžiais – „GYVENIMAS TĘSIASI“. Dėkoju, kad skaitote.