(Tęsinys)
Iš plento pasukome į pušyną pas Pelenį. Visą šeimyną radome ant kiemo. Banevyčius kaipo iš visų 8 šumniausias griežtu balsu paklausė:
– Kiek turite arklių?
Gavęs atsakymą, tuojau užkamandavojo, kad kinkytų arklius ir mus nuvežtų į Padubysį.
Bobos pradėjo gvoltos šaukti, – girdi vyras serga, vaikų nėra namie, kas čia jus dabar nuveš.
– Eikite pas aną ūkininką, jis turi porą arklių ir gali jus nuvežti.
Einame pas aną. Lauke senis su boba kviečius besėjąs. Čia ir vėl ta pati litanija.
– Kiek turite arklių?
– Vieną.
– Kaip tai vieną, – sušuko Banevičius, – ar ne du?
– Tai kas, kad turime du, bet ko jums reikia.
– Kadangi mes esam informuoti, – iš lėto sako Parnarauskas, – tai privalai mus nuvežti į Padubysį.
– O kad jūs nesulauktumėt! – sušuko ūkininkas, – Kumelė serga, paliksiu neužakėtus kviečius ir vešiu jus kažkur į Padubysį!
Ir energingai berdamas kviečius, nužingsniavo.
– Tai neveši? – klausia B.
– Nevešiu.
– Štai raštas iš NKVD, – sako B. ir tai ištraukęs perskaitė.
– Aš jokio rašto nepripažįstu, man seniūnas neįsakė ir aš jus nevešiu.
– Kaip tamstos pavardė?– paklausė B., – berods, būsi Pelenis. Gerai! Tamsta būsi kaipo paskolos trukdytojas ir teks pasiaiškinti valsčiui.
– Aš tamstų ir jūsų paskolos netrukdau, – spyrėsi senis. – Tokie jauni vyrukai – galite ir pėsti nueiti.
Boba ne juokais išsigando. Girdi! Važiuok tėvai, kad paskui nereikėtų gailėtis.
Ūkininkas pradėjo švelniau kalbėtis.
– Eikit, – sako, – pas aną, ten turi gerus arklius ir nuveš.
– Buvom jau, bet kad nėra kam nuvežti, o šeimininkui galva sužeista.
– Jie taip sako, o turi du pusbernius. Ar jie negali nuvežti? Tik vis nuo savęs ant kito užsiundo. Paskui parodė į savo kaimyną, kuris turi užlaikytą drigantą: „Eikite ir pasivarysite“.
Spjaudydamiesi tiesiai per laukus einame pas trečiąjį. Ant kiemo nieko neradę, įėjome į vidų. Virtuvėje sėdėjo kelios bobos, kitame kambary pats šeimininkas ir pora mokytojų, atėjusių paskolos rinkti.
– Neturiu pinigų ir neduosiu, – girdime šeimininko balsą. – Du vaikai kariuomenėje, jie kiekviename laiške prašo, kad ko nors atsiųstume. Ką darysi, siunčiame paskutinius pinigus.
– Katras čia bus šeimininkas? – klausia B.
– Tai aš, – atsiliepė apysenis vyras.
– Arklius turite?
– Turime...
– Gerai, nuvešite mus į Padubysį. Raštą turime.
– Tai ar aš nuvešiu tiek daug su vienu arkliu, eikite pas tokį, kuris turi porą arklių.
– Jau vis tiek turėsi nuvežti, – spyrėmės. – Pas kelis buvome, bet taip rodo vienas ant kito, o niekas neveža.
Ilgai nesiginčijo, mat, čia paskolos nedavė, čia dabar mūsų neklausyti būtų jau per daug. Taigi, ėmė rengtis. Tyčia pasikinkė arklius į mėšluotą briką, įdėjo su usnimis šiaudų. Įsėdome į ratus ir purvinais, pelkėtais šunkeliais, per miškus pamažu tarškėjome pas seniūną. Važiuojant, kad parodytume, jog tikrai turėjome teisę pasivaryti pastotę, B. ištraukė iš kišenės raštą ir, kad raštas griežčiau skambėtų, pridėdamas daug ko nuo savęs, balsiai perskaitė: „Šį lapelį įteikusiems, Tamsta, tuojau ir neatidėliodamas turi duoti jiems pastotę. Atsisakęs būsi laikomas (liaudies priešu) kaipo šios paskolos trukdytojas (nedavus privalai atvykti pasiaiškinti į NKVD ir būsi baudžiamas visu griežtumu“).
Važiuodami radome pakely kelis vyrus, sodinančius eglaites. Mūsų vežikas pasisveikino ir sako: „Rubauninkus (plėšikus) vežu, duokit vyrai tiems velniams į kailį. Prisėdo pilnas vežimas ir vežk juos į kelintą padaliją“.
Įvažiavome į pelkę, teko išlipti ir pėstiems bristi. Pagaliau davažiavome seniūną. Jo namie neradome, išvažiavęs į Padubysį ant susirinkimo. Įsėdome vėl į pastotę ir važiuojame į Padubysį. Prieš akis pasirodė gražus Dubysos klonis.
Pagaliau įvažiavome į Dubysos klonį ir juo važiuodami pasiekėme Padubysio dvarą. Susirinkimas prieš pusę valandos išsiskirstęs, seniūnas namo išėjęs. Būtume vėl kur nors važiavę, bet mūsų vežikas paplakė arklius ir nurūko vieškeliu namo. Buvusieji dvaro rūmai apdaužyti, be langų ir durų. Sutikę ant kiemo moteriškę, paklausėmė, kuriame kambary buvo tas susirinkimas. Įvedė per tamsų koridorių į didoką kambarį. Radę žmonių, ėmėme klausinėti, kur gyvena mūsų įgaliotinis ir kur randasi mums skirtos apylinkės. Mano įgaliotinis, pasirodo, gyvena tame kambary. Po susirinkimo išvedė du jaunus vaikinus pas jų įgaliotinį ir dar negrįžo.
Vaciukas ir Sabaliauskas nuėjo į Kaniūkus anapus Dubysos. Puliukas su Janavičiu grįžo atgal. Pilypas vienas nudrožė per laukus į savo apylinkę. Pasilikau aš vienas. Nusivilkau palitą, atsisėdau ir laukiu įgaliotinio. Jau pritemo, o jo dar nėra.
Vakare įgaliotinis pargrįžo su jaunu vaikinu. Žmona jauna, o pats apysenis, kokių 50 m. amžiaus. Pasisveikinau, pasisakiau, ko atvykęs.
Uždegė lempą, atnešė bliūdą bulvienės ir pakvietė valgyti.
Po vakarienės ėmė abu šnibždėtis, kur čia mane paguldyti. Pakuždėjusi šeimininkė išėjo. Kai sugrįžo, vyras klausia: „Ar priims...“
– Ei, – numykė, – girdi mažai vietos, kad ir yra tuščia lova, bet... nešvari, negalės užmigti.
Supratau, kad pilna blakių.
– Tiek to, – numojo ranka šeimininkas. – Pataisysime ant žemės. Ir išėjo laukan. Po valandėlės grįžo nešinas glėbį šiaudų. Šiaudus paskleidė ant žemės.
Šeimininkė įnešė ryšulį drobulių ir pataisė guolį. Jiedu sugulė į lovą, o aš su tuo vaikinu ant žemės.
Negreitai dar užmigau, nepratęs dviese gulėti.
Kai pabudau, jau aušo. Šeimininkas, įsispyręs į klumpes, išėjo laukan. Atsikėliau ir aš.
Šeimininkė įpylė į geldą vandens nusiprausti. „Besimaudant“ geldoje, atėjo B. su Janavičiu. Pradžiugau, sulaukęs saviškių...
Neilgai trukus susirinko visi ir ėmė pasakoti savo įspūdžius iš nakvynių. B. su Janavičiu daug vargo turėjo, kol gavo nakvynę. Visa laimė, kad rado pažįstamų žmonių. Nakvynę turėjo gerą. Per pusryčius privalgė lašinių ir atėjo čia. Vaciuks su Sabaliausku nakvoję daržinėje.
Dešimtą valandą susirinko visi įgaliotiniai ir seniūnas, o pačio vyriausiojo Daraškevičiaus dar nėra, nors sakė atvyksiąs punktualiai. Tad išėjome dvaro apžiūrėti. B. ir keletas kitų nuvažiavo dviračiais samagono pirkti. Per pietus atvažiavo dviračiu Daraškevičius. Sugaišęs todėl, kad buvo svarbus susirinkimas.
(Bus tęsinys)

1954-04 laiško sesei kopija.

2020-10-05 S. Gliaudys su Algirdu Musneckiu Botanikos sode.



