Šiaulių senoji pramonė

(Tęsinys)
Kad geriau įsivaizduotume, koks tarpukariu buvo Ch. Frenkelio odų fabrikas, laiko mašiną atsukime atgal ir pasinaudokime 1929 m. kovo 16 d. laikraštyje „Momentas“ išspausdintu fabriko aprašymu: „Dabar nupasakosiu įspūdį, kurį įgauna žmogus pirmą kartą įžengęs į didžiulį odų fabriką. Fabriko prievaizdas, pradėdamas fabriką aprodyti, pradžioje parodo iš užsienio atvežtą žalią gyvulių odą, kuri yra pradžioje dedama į didelius kubilus ir ten tam tikrame skystyje, kuriame yra druskos ir įvairių rūgščių, rauginama. Po kurio laiko oda yra imama iš kubilų ir skutami jos rūgščių išėsti plaukai. Nuskustas odas deda į kitus kubilus, kur jos įgauna spalvą. Paskui tos odos leidžiamos per mašinas, kur jos įgauna stangrumo, lygumo. Po to, odos yra apipjaustomos ir dedamos į didelį bosą, kuris sukdamasis esančiu jo viduje skysčiu vilgo odas. Paskui jas džiovina, lygina, tampo ir pjausto. Kiekviename skyriuje atliekamas tam tikras darbas. Oda, perėjusi per daug darbininkų rankų, yra paruošta žmonių reikmėms gaminti ir patenka į rinką. Taip gaminamos storos odos – padai, vidpadžiai.

Gana įdomus tas skyrius, kuriame išdirbama oda portfeliams, lagaminams ir kitiems mažiems daikteliams. Čia mašinos ūžia, traukdamos, tampydamos, kočiodamos mažas odas, kurios išeina labai gražios išvaizdos. Įsivaizduokime sau, oda turi pakelti 1000 tonų spaudimą. Paskui kitos mašinos apdailina ir apipjausto ir nuglencuoja odą ir ji tampa pagaminta rinkai.

Skyriuose odų išdirbimas atrodo taip: I skyriuje dirbami padai sunkiai ir lengvai avalynei, Ia skyriuje – padai, chromo ir juchto oda, II skyriuje gaminama supjaustytas juchtas batams, žvejų ir raitelių reikalams; III skyriuje juoda ir kitų spalvų arklių oda; IV skyriuje juoda ir kitų spalvų galvijų: veršių, avių ir ožkų chromo dirbiniai; V skyriuje įvairių rūšių ir platumo įvairiems reikalams diržai ir VI skyriuje lagaminams, portfeliams ir pakinktams įvairių spalvų oda.

Be to, prie odų fabriko yra ir klijų skyrius, kur iš odų nuopjovų gaminami labai aukštos kokybės klijai. Fabrike kasdien išdirbama 1500 odų, kurių pusė yra lietuviškų arklių, karvių, avių ir kitų gyvulių oda, o kita dalis yra iš užsienio atvežta. Odų išdirbimui vartojami įvairūs dažai, rūgštys, medžio žievė, atvežta iš Argentinos Brazilijos ir kitų Amerikos kraštų.

Apžiūrėjus didžiausią Šiauliuose odų fabriką, įspūdis gaunamas geras. Bet vis dėlto to fabriko atstatymui į prieškarinę būklę, reikia gerų sąlygų. J. Frenkelis tikisi to pasiekti, nes sudaryta prekybinė sutartis su Anglija ir manoma sudaryti su Rusija fabriką įgalintų įstoti į pirmykštį stovį ir tuomet Šiauliuose ekonominė pramonė žymiai pagerėtų. Todėl patartina šį projektą įgyvendinti realybėje.

Ponas Jokūbas Frenkelis yra malonus žmogus ir su savo darbininkais ir fabriko vedėjais elgiasi švelniai ir mandagiai. Darbininkai pasakoja, kad jų būklė yra pilnai aprūpinta, nes atlyginimas yra gana patenkinamas“ <...> (J. Žvainys. „Didžiausią Šiauliuose Ch. Frenkelio odų pramonę apžiūrėjus.“ „Momentas“, 1929 kovo 16, p. 3).

Šį rašinį apie Jokūbą Frenkelį galima papildyti įdomiu faktu apie tai, kad tarpukario spaudoje buvo rašoma, jog turtingiausiu žmogumi Šiauliuose buvo laikomas pramoninkas Jokūbas Frenkelis, didžiausio Lietuvoje odų fabriko savininkas.

1935 m. kovo 10 d. laikraštis „Sekmadienis“ rašė: „J. Frenkeliui priklauso ne tik didžiausias Lietuvoje odų fabrikas, kurio patalpose dabar randasi dar keletas dirbtuvių, jam priklauso didžiausias Lietuvoje avalynės fabrikas „Batas“, keletas didelių namų Šiauliuose ir daug krautuvių Kaune ir kituose miestuose. Jokūbas Frenkelis yra ne vienas stambiausių mecenatų ir labdarių ir nė vienas labdaringas balius, rinkliava ar šiaip paramos reikalingas darbas neapsieina be Frenkelio aukos. Jo rūmuose talpinasi valstybės teatro Šiaulių skyrius“ (Džimi Rait. Turtingiausi žmonės Lietuvoj. „Sekmadienis“, 1935 kovo 10, p. 9).

Akcinės bendrovės avalynės fabrikas „Batas“
1925 m. pabaigoje Jokūbas Frenkelis buvusiame Ekstrakto fabrike atidarė modernų mechanizuotą avalynės fabriką „Batas“, kuris 1926 m. buvo reorganizuotas į to paties pavadinimo akcinę bendrovę. Ji įsikūrė Ch. Frenkelio odų fabriko teritorijoje, Vilniaus g. 72, ir užėmė dviejų aukštų pastatą. Tarpukariu sumažėjus gamybai, Ch. Frenkelio odų fabriko teritorija nesiplėtė, joje būta apie 60 įvairios paskirties pastatų, t. y. daugiau nei prieš Pirmąjį pasaulinį karą, tačiau abiejų fabrikų – „Bato“ ir odų – pagrindiniams gamybiniams procesams užteko senųjų pastatų, dalis patalpų buvo nenaudojama ar išnuomota.

Bendrovės steigėjai buvo Jokūbas Frenkelis ir jo motina Dvoira (Dora) Frenkel, Naumas ir Saliamonas Choronžickiai, Vulfas ir Bencelis (Borisas) Nurokai. Kadangi Lietuvoje trūko kvalifikuotų specialistų, kurie išmanytų mechanizuotą gamybą, dirbti avalynė fabrike „Batas“, Šiauliuose, be geriausių Lietuvos odininkų, buvo pakviesti specialistai iš Austrijos, Vokietijos ir Latvijos, kurie apmokė vietinius darbininkus dirbti su mašinomis. Jų dėka, įsisavinus pažangiausią technologiją, maždaug kas 20 sekundžių avalynės fabrike „Batas“ buvo pagaminama batų pora. Fabrikas dirbo sėkmingai

1930 m. žurnalo „Naujas žodis“ korespondentas apie Šiauliuose veikiantį avalynės fabriką „Batas“ rašė: „Viename iš didžiųjų Ch. Frenkelio odų fabriko trobesių, netoli ežero, telpa didžiausias Lietuvoje mechaniškas avalynės fabrikas „Batas“.

„Batas“ įsteigtas 1926 m. privačios iniciatyvos. Kitais metais reorganizuotas akcinės bendrovės pagrindais. Fabrikas įrengtas moderniškai, sulig paskutinių laikų technikos reikalavimais. Iš karto fabriko gamyba buvo ne per didžiausia, paskutiniu laiku per metus jau pagaminama iki 80 000 porų geros kokybės ir įvairios rūšies batų. Dabar fabrike dirba apie 200 žmonių. <...>

Fabrikas turi šiuos avalynės skyrius: a) vyrų, b) moterų, c) vaikų ir d) kambarinės avalynės. Avalynė gaminama šių rūšių: vyriški – juodi ir rudi, iš ševro ir lako. Gaminimo būdas – siūti, špilkuoti ir su rantu.

Moteriški: juodi ir rudi, iš „bokso“, „mako“, ševro ir lako. Gaminimo būdas: siūti, špilkuoti ir klijuoti. Vaikų avalynė: juodi ir rudi, ševro ir lako. Gaminimo būdas: siūti, špilkuoti ir klijuoti. Kambarinė avalynė dirbama iš ševro, kroko ir veltinė – iš kupranugario plaukų. Fabrikas dirba taip pat ir getras. Žodžiu, fabrikas gamina įvairiausios rūšies avalynę, pradedant darbo batais ir baigiant „liuksus“ avalyne.

Fabrikas savo gaminiams vartoja tik savo krašto, Ch. Frenkelio ir Br. Nurokų odų fabrikų dirbinius. Iš užsienio gabenamos tik tos prekės, kurios Lietuvoje negaminamos.

„Bato“ gaminiai yra geros kokybės ir drąsiai konkuruoja su užsienio gaminiais. Bet vyraujant nuomonei, kad užsienio avalynė yra geresnė ne kaip savo rūšies, tenka atkakliai kovoti už rinką. Fabrikas atidžiai sekdamas publikos pageidavimus, stengiasi tiksliai išpildyti jų reikalavimus ir įgyti jos pasitikėjimą <...> (Pasirašo: A. L. Avalynės fabrikas „Batas“. Per metus 80.000 porų batų! „Naujas žodis“, 1930, Nr. 1, p. 20-21).

Šiaulių akcinė bendrovė „Batas“ pasižymėjo ir išradyboje. 1933 m. rugpjūčio 31 d. akcinė bendrovė „Batas“ gavo patentus dviem išradimams: „Kurpalis ir jo pagalba opankos avalynės gaminimo būdu patobulinimas“ (Patento Nr. 537.„Vyriausybės žinios“. D. 2, 1933, Nr. 300, p. 16) ir „Opankos avalynės su apvaliais užriestais rantais gaminimo būdas“ (Patento Nr. 538. „Vyriausybės žinios“. D. 2, 1933, Nr. 300, p. 16).

1936 m. spalio mėnesį avalynės fabrikas „Batas“ prie savo krautuvės Šiauliuose, Vilniaus g. 179, atidarė pirmąjį mieste ortopedijos skyrių. Jis nuo pat pirmųjų dienų įgijo daug klientų. Čia ne tik buvo daromas pedikiūras, pašalinamos nuospaudos, bet gaminama ir parduodama daugybė visokių specialių plokštelių, turintiems per didelius ar per mažus kojų pėdų išlinkimus, arba visai be išlinkimų, taip pat specialių užmovėlių kulnams, kad kojinės neplyštų, užmovėlių, kad nespaustų išsikišusius prie kojų pirštų kauliukus ir kt. („Ponai, parodykit jūsų kojas! „Batas“ Šiauliuose prie savo krautuvės atidarė ortopedijos skyrių. „Įdomus mūsų momentas“, 1936 spalio 30, p. 4).

1937 m. fabrike dirbo apie 400 darbininkų, 1939 m. – 600 darbininkų. Fabriko direktorius buvo Isakas Mordelis, o jo brolis Ilja Mordelis buvo odų gamyklos ir „Bato“ akcinės bendrovės generalinis direktorius. Fabrikas tapo didžiausiu avalynės fabriku Lietuvoje ir aprūpindavo daugiau kaip pusę Lietuvos gyventojų batais. „Bato“ avalynė įvairiose vietinėse ir tarptautinėse parodose nuolat laimėdavo aukso medalius bei kitus apdovanojimus. Jos produkcija nedideliais kiekiais buvo importuojama ir užsienyje susilaukė teigiamo įvertinimo. Be „Bato“ veikė ir Ch. Frenkelio odos fabrikas, kuris aprūpindavo batais Lietuvos kariuomenę. Metinė produkcija siekė 17 mln. litų vertę.

„Bato“ fabrikas gamino kokybišką ir paklausią avalynę ir gana greitai nukonkuravo importinę produkciją. Fabrikas tapo didžiausiu avalynės fabrikų Lietuvoje. Jis buvo suskirstytas į tris skyrius: pirmajame skyriuje buvo gaminamos apatinės avalynės dalys, antrajame – viršutinės avalynės dalys ir trečiajame šios abi dalys buvo sujungiamos į vieną.

„Dirbtuvė buvo erdvi, šviesi, kiekvienai daliai gaminti pastatytos modernios mašinos, buvo dirbama su iš anksto paruoštomis formomis, – rašoma žurnale „Tautos ūkis“. – Maždaug kas dvidešimt sekundžių visos dirbtuvės skyrių darbininkų kompleksiniu darbu buvo pagaminama viena pora batų.

Iš pradžių šiame fabrike dirbo tik 50 darbininkų, pagamindami per dieną vos 50 porų avalynės. Darbą ypač trukdė savų specialistų stoka. Kad darbas eitų, reikėjo tad specialistus kviestis iš užsienio. Meistrai ir mašininių darbų instruktoriai (Vorarbeiter) turėjo ne tik dirbti, bet ir išmokyti vietinius darbininku specialių mašininių darbų, kad galėtų jie tapti kvalifikuotais darbininkais.

Pamažu buvo išstumta importuotoji avalynė ir jos vietą užėmė krašte pagamintoji. „Bato“ pavyzdžiu pasekė ir kiti avalynės fabrikai bei dirbtuvės. Išsivystė didelė vietinės avalynės gamyba. Lietuvos avalynės pramonėje „Batas“ tam tikra prasme suvaidino ir pionieriaus vaidmenį, paruošiant kvalifikuotus darbininkus bei specialistus. Daugelis darbininkų, dirbdami „Bate“, išmoko kvalifikuotų darbų ir vėliau buvo priimti specialistais į kitus avalynės fabrikus bei dirbtuves. Tokiu būdų „Batas“ netiesiogiai prisidėjo prie avalynės fabrikų tinklo išplėtimo Lietuvoje.

Be didelės reikšmės visam kraštui, „Batas“ turėjo dar ypatingos reikšmės Šiaulių miestui, nes iš jo betarpiškai pragyveno apie 500 darbininkų ir tarnautojų šeimų (Fabriko „Bato“ vaidmuo avalynės pramonėje. „Tautos ūkis“, 1939, Nr. 4, p. 92).

1939 m. birželio mėn. laikraščio „Lietuvos žinios“ korespondentas, apsilankęs Šiauliuose, avalynės fabrike „Batas“, pasikalbėjo su įmonės direktoriumi M. Lipšicu, kuris supažindino su fabriko darbu. Avalynės fabriko „Batas“ direktorius korespondentui papasakojo, jog „Bato“ fabriko istorija prasideda 1926 metais, kada fabrikas išleido į rinką pirmuosius savo gaminius. Anuo metu dirbo tik 50 darbininkų ir pagamindavo per dieną 50 porų batelių. Pirmuoju savo veiklos laikotarpiu „Batui“, kaip ir visoms naujai atsirandančioms įmonėms, teko susidurti su įvairiausiais sunkumais bei kliūtimis, tačiau vadovybė nepabūgo pirmųjų išbandymų, tiksliai numatė tolimesnės ateities perspektyvas, plėtė ir tobulino įmonę, investavo daugiau kapitalų ir, pagaliau, pasiekė tam tikro rentabilumo.

Dėl vietos specialistų nebuvimo, pradėjus darbą fabrikui teko kviestis kai kuriuos instruktorius iš užsienio, kuris turėjo išmokyti vietos darbininkus specialių darbų ir paruošti iš jų kvalifikuotus specialistus. Tatai padarius, fabrikas jau pajėgė apsieiti vietos darbininkais, kurių pakankamą kiekį paruošė ne tik sau, bet dar ir kitiems atidavė, nes daugelis darbininkų, išmokę „Bate“ kvalifikuotų darbų, vėliau buvo pakviesti specialistais į kitus mažesnius avalynės fabrikus bei dirbtuves. Tokiu būdų „Batas“ paruošė specialistų ne tik sau, bet ir savo konkurentams, ir prisidėjo prie specialistų tinklo išplėtimo visoje Lietuvoje.

Mechaninė avalynės gamyba, kurią įsivedė pas save „Batas“, vėliau buvo įdiegta ir kituose fabrikuose bei dirbtuvėse, o tai sukūrė Lietuvoje ištisą avalynės pramonę, kuri kasmet į rinką pradėjo leisti didelius kiekius vietos gaminių ir stumti iš Lietuvos užsienio avalynę, už kurią nemaža pinigo tekdavo iš mūsų krašto išgabenti. Visoj šitoj srityje pionieriaus vaidmuo tenka šiauliškių „Batui“, pirmam pakėlusiam pirmuosius sunkumus ir pirmam parodžiusiam kelią.

Iš palygint nedidelio fabriko, turėjusio 1926 metais 50 darbininkų, šiandien „Batas“ jau išaugo į stambią, modernią ir visais atžvilgiais europietišką įmonę, kurioje kartu su Šiaulių ir Kauno sandėliais, dirbo apie 450 darbininkų ir tarnautojų.

Visam Pabaltijy (Lietuvoj, Latvijoj ir Estijoj) „Batas“ gamybos atžvilgiu šiandien yra didžiausia įmonė, kurioje ir tempas yra amerikoniškas, nes kas dvidešimt sekundžių iš mašinų ir darbininkų rankų išeina po vieną porą batų.

Kaip ir ką „Batas“ gamina, gražu pasižiūrėti apsilankius pačiame fabrike. Rankomis čia mažai kas bedirbama, darbininkui daugiausia tenka tik valdyti mašinas arba paduoti joms medžiagą, o jau kas reikia, jos pačios padaro. Viena mašina iškerpa padus, kita juos išlanksto į atitinkamą formą, trečia išpjauna užkulnius, ketvirta aptempia bato viršų ant kurpalių, prikala vinutėmis arba prisiuva padus ir t. t. Darbas turi eiti taip darniai, kad vienas kitą nesutrukdytų, laiku nuo vienos mašinos perduotų į kitą ir tiksliai atliktų savo srities uždavinį.

Darbas fabrike paskirstytas trimis skyriais: pirmame skyriuje gaminamos apatinės avalynės dalys, antrame skyriuje iškerpamos viršutinės dalys, o trečiame – iš tų dalių sudaromas paruoštas batas. Ta proga reikia pažymėti, kad „Bato“ fabriko patalpos yra erdvios, gerai apšviestos ir ventiliuojamos, todėl ta prasme darbo sąlygos atitinka higienos reikalavimus.

„Batas“ gamina ne tik dėvėjimui avalynę, bet ir specialios paskirties avalynę, kaip tai: krepšinio, futbolo batus, lengvus sporto batelius, rytinius tuflius, aulinius batus ir kt. Dėvėjimui avalynės gaminama labai daug rūšių, įvairiausių modelių ir įvairiausiomis kainomis, tikslu patenkinti plačiosios publikos reikalavimus ir padaryti fabriko gaminį prieinamą pirkti ne tik miesto, bet ir kaimo žmonėms, darbininkams. Suaugusiems dėvėjimui avalynė gaminama nuo 11 Lt kainos iki 32 Lt (vyriška) ir nuo 10 Lt iki 26 Lt (moteriška); vaikams bei jaunuoliams gaminama nuo 8 Lt iki 18 Lt.

Modelio atžvilgiu per metus pagaminama net iki 350 rūšių batelių ir kasmet gaunami naujausi modeliai iš užsienio, taigi, atrodo, kad mūsų išlepintam miestiečiui turėtų pakakti tokio didelio pasirinkimo ir nebūtų reikalo gabentis avalynę iš kitų kraštų, tačiau tuo klausimų paklaustas, direktorius M. Lipšicas papasakojo tokių įdomių dalykų: „Tiek daug modelių gaminti nėra visai racionalu, ir fabrikui visais atžvilgiais naudingiau būtų išleisti į rinką tik keliolikos daugiausia naudojamą rūšių gaminius, tačiau mes priversti tai daryti dėl to, kad turime patenkinti ne tik plačiųjų masių poreikius, bet ir pernelyg išlepintą miesto ponių skonį, kurios kartais visai neišmintingai vaikosi naujovių ir sudaro sąlygas užsienio firmoms veržtis į Lietuvą su savo gaminiais, kartais labai abejotinos vertės. Jeigu yra pareikalavimas, jeigu užsienio firmos tokiu būdu randa savo gaminiams Lietuvoje paklausą ir jeigu mes vis dėlto norime savojo krašto rinkoje įsigalėti, mes negalime nesitaikyti prie tokių, nors ir neracionalių ponių reikalavimų ir turime gaminti tai, kas prašoma. Madų vaikymosi srityje pas mus yra labai neteisingas supratimas: madas žmonės vaikosi ne todėl, kad ieškotų jose ką nors tobulesnio, patvaresnio ar praktiškesnio, bet todėl, kad būtų, anot lietuviškos patarlės, nors nežmoniška, bet kitoniška. Štai pavyzdžiui, jeigu tarnaitė įsigijo padorius batelius, gražaus dirbimo ir naujo modelio, tai ponia ateina į krautuvę išvarto keliolika dėžių batelių ir pagaliau pareiškia: „Pas jus nėra pasirinkimo – tokius batelius turi kiekviena tarnaitė. Duokite man tokius batelius, kokių dar neturi jokia tarnaitė“ ir išdrožia į užsienio batų krautuves, kurios jos užgaidas patenkina, patiekia batelius už 40-50 Lt, nors juose nieko ypatingo nėra, nebent tik tiek, kad tarnaitė tiek niekuomet už batelius nepajėgs išmesti ir kad jie bus „kitoniški“. Taigi, tokie samprotavimai ir verčia mus įvesti gamyboje susmulkėjimą bei daugybę modelių, nes tokiu būdu mes galime pakeisti užsienio firmų pasiūlą, įsigalėti vidaus rinkoje vietos gaminiais ir sulaikyti vietoje bent tam tikrą dalį kapitalų, kurie nenaudingai išplaukia į užsienį ir sumažina darbą ir uždarbį vietos darbininkui ir darbdaviui.

„Bato“ darbininkai dirba akordiniai. Vidutiniškai imant darbininkai uždirba į dieną po 5-6 Lt, bet yra ir tokių patyrusių ir apsukrių darbininkų, kurie išvaro per dieną iki 15 ir net 20 Lt. Tvarkingai ir taupiai gyvenantieji darbininkai pajėgia sau net nekilnojamojo turto įsigyti: pavyzdžiui apie 50 darbininkų turi įsigiję nuosavus namelius, sklypus.

Darbininkų kultūros reikalams prie fabriko yra įsteigta skaitykla, į kurią išrašomi laikraščiai ir žurnalai, be to, suorganizuotas „Bato“ sporto klubas, gražiai pasireiškiąs Šiaulių sportiniame gyvenime. Darbininkų savitarpio sugyvenimas yra labai solidarus, nežiūrint nei tautinių, nei pažiūrų skirtumų. Žinoma, tarp tokio didelio skaičiaus darbininkų yra vienas kitas toks, kurio darbininkai vengia savo draugijoje ir saugojasi... Reikia pažymėti, kad didelė dauguma „Bato“ darbininkų išsirašo ir į namus sau dienraščius, kurių skaičiuje nemažą dalį sudaro „Lietuvos žinios“.

Stambiausias akcinės „Bato“ bendrovės akcininkas ir „Bato“ valdybos pirmininkas yra žinomas pramonininkas, odų fabriko savininkas Jokūbas Frenkelis, o vyriausias fabriko direktorius – p. Iz. Mordelis“<...> (Duokite man tokius batelius, kokių neturi jokia tarnaitė... „Lietuvos žinios“ 1939 birželio 17, p. 26).

(Bus tęsinys)

2020 12 23 11