(Tęsinys)
Pavasaris. Praverčiu žiedais išmargintus lapus. Po to seka nauji vaizdai, papuošti obuoliais, kopūstais. Ant stalo puodynė pieno. Po krosnimi cepelinų bliūdas (indas).

O vėliau? Vėliau ruduo su pageltusiais, mirusiais lapais. Nieko čia ypatingo, neskaitant dviejų, trijų lapų. Tad prie jų neapsistosiu. Sublizga snaigės. Vaikai raudonomis nosimis ir linksmais veidais, kapstosi po pirmąjį sniegą.

Artinasi Šv. Kalėdų puslapis. Dar prieš tai keli Genės reikalavimai atvažiuoti Kūčioms. Greta jų net penki Birutės prašymai – pas ją. Ji žadėjo neiti kaip visuomet valgyti Kūčias pas šeimininkę, bet su manim arba viena.

Kitame lape aiškiai matyti, kaip aš tankiai minu kojomis, po pažastimi pabrukęs portfelį. Iš jo kyšo vyno butelio kaklas ir dar kai kas.

Toliau lapuose įrašyti muzikos garsai ir skanėstais apkrautas stalas. Po krikščioniškos įžangos – vaišės. Vynas seko ir seko. Birutė vis labiau šypsojosi, o akutės ėmė merktis.

Pagaliau likus 3–5 cm. iki dugno, vynas sustojo vietoje. Tokiame lygyje ir baigėme. Kai laikrodis rodė 2 val. 30 min., atkėliau kiemo vartelius ir pasakiau „labanakt“.

Atmestas Birutės kvietimas ateiti antrą Kalėdų dieną. Nenuvažiuota pas Genę, nors knygoje aiškiai parašyta  – pažadu, išskyrus pora atvejų, jei žemė drebėtų ar kiltų tvanas. Viešpatie, kaip reikės aiškintis ją susitikus?

Po Kalėdų švenčių įrašytos 2 įskaitos. O šiaip nieko įdomaus. Paskutinieji 1953 metų puslapiai visiškai neįdomūs. Genukas (Gediminas) Kelmėje. Mano planas liko neįvykdytas. Lieku čia.

Senuosius metus užbaigiau kine. Naujuosius, 1954 metus sutikau grįždamas į išnuomotą kambarį. 1954 m. sausio pirma diena  – teatre pas „Sevilijos kirpėją“.

Nevykę puslapiai ir Naujųjų metų knygos pradžioje. Liūdna pilve ir ant širdies. Sėdžiu kambary kaip kelmas, apsamanota panose, apžėlusiu plaukais snukiu. Mat savaitė kaip neskutu barzdos ir neskusiu. Kambarys buvo plautas lygiai prieš mėnesį, o šluotas – prieš pusantros savaitės. Ir nešluosiu. Lova kaip kiaulių kinis. Meška galvą nusisuktų.

Praėjusį mėnesį šeimininkas pakėlė mums „duoklę“ po 75 rub. už galvą. Aš, kaip labiau linkęs į taiką, lyg ir sutikau, bet Genukas davė atkirtį. Draugystės laidas nutrūko, santykiai įtempti ir neaiškūs. Uždraudė elektra šildyti kambarį, nors ji šeimininkams nekainuoja, vartojama įvairiausiems reikalams. Antra, buvo sutarta – nereikės mokėti. Apsišildyti davė leidimą tik pečiui, kurio didžioji dalis įsprausta į kitą kambarį. Ten ir šildo.

Jau visas mėnuo kaip Genukas kietai laikosi pirmos sutarties ir nekreipia dėmesio į jų surauktus veidus.

Šiaip pas mane nieko gero, neskaitant kelių nugraužtų menkių uodegų ir avižinių dribsnių iš prakiurusio „Herkules“ pakio. Taip ir norisi užtraukti: „Verkit, angelai, raudokit...“

Ach, širdie su pilveliu, kokie šiandien mes vargšai. Vienai trūksta vieno, kitam kito patiekalo. O aš pats kenčiu dėl jūsų abiejų.

Šeimininkas, žinodamas, kad Gediminas išvykęs, vakar vidurnaktį girtas atėjo mus „pasveikinti“. Jo naujametiniai linkėjimai buvo tokie: „Elektrą mums išjungs visai! Esame įtariami pavogę elektros išjungiklius. Negerbiam jo, kaip buto šeimininko. Geriau tuščias kambarys ar mėšlo krūva... Suprask, nei mes.

Sudie, Mariuk. Sėkmės egzaminuos! Perduok bučkius Miliūtei – 1,5, Aušrai – 3, Sigitai – nieko, nes ji ir toliau tesaugo savo skaistybę, kol aš neparvažiuosiu.

Baigiu: „Verkit, angelai, raudokit ir iš būgnų verksmus spauskit...“

1954 m. sausio 12 d. Kaunas St.

Šio laiško „lapuose“ galima įžvelgti nostalgijos šešėlius. Artėja prie pabaigos savaip spalvingi studijų metai. Gaila!

Tie nedatekliai, kambarių paieškos ir jų šeimininkai, egzaminų virpesiai ir studijų draugai, įvairūs kiti išgyvenimai praturtino prisiminimų kraitį. Dėl to studijų romantika tapo įdomesnė ir spalvingesnė.

Gediminas ilgam išvyko į praktiką. Likau vienas. Artėja valstybiniai egzaminai. Reikia susikaupti ir rimtai ruoštis. Reikalinga taika. Elektros jungiklius bus nuėmusi šeimininkė, kad vyras, būdamas girtas, neišjungtų elektros visam namui. Kiek pastebėjau, apie elektrą ji neblogai nusimano. Randu su šeimininku bendrą kalbą. Pridedu, Gediminui nežinant, tą penkiasdešimt rublių. Sutariam. Taikai sustiprinti vietoj taikos pypkės, nes nerūkau ir kitiems patariu nerūkyti, šeimininkas griebiasi ieškoti „taikos butelio“. Sustabdau. Atseit, sveikata neleidžia, išgėręs tuoj susergu, draudžia ir gydytojai. Nuraminu, kad nenoriu įžeisti. Po to iki pat studijų pabaigos įsitvirtino taika ir ramybė. Išsiskyrėme lyg nieko blogo ir nebūta.

Studijų romantikos pabaiga. Išvykstu iš Kauno  
Laiškas seseriai  Marytei
1954 m. balandžio 14 d., Kelmė

Mariuk,
po kančių ir džiaugsmų pagaliau nutūpiau Kelmėje.

Kelionė buvo maždaug tokia.

Šeštadienio rytą  kooperatyvo mašina prižadėjo 6 val. popiet užvažioti manęs paimti.

Taigi iš pat ryto  išplusdinau iš sieniko šiaudus ir, susikrovęs viską į terbas, laukiu kuomet po langais sumauros mašina.

Bet veltui, aš jos taip ir nesulaukiau, o išvažiuoti buvau pasiryžęs, kad baisu darėsi likti sekmadieniui, o juo labiau, kad aš su šeimininke Gene ir Jadze jau atsisveikinęs ir Genukas liepė joms verkti manęs.  

Išėjau laukti mašinos  įprastoje Linkuvos gatvėje. Sušalau į ožio ragą. Sutemo, o mašinų kaip nėra, taip nėra.

Ilgiau 10-tos val. nebeištvėriau ir sugrįžau vėlei.

Sekmadienio rytą, dar prieš 8-nias, su kuprine ir čemodanu einu laukti mašinos.

 Diena graži, pavasariška, nuotaika pusiau šventiška. Kvėklinu nuleidęs galvą. Staiga prašneko pažįstamas balsas. Gi žiūriu – studijų Birutė. Ji vakar atvažiavusi sunkvežimiu iš Joniškio savo daiktų nusivežti. Liepė tuoj grįžti atgal ir laukti jos atvažiuojant su mašina manęs pasiimti. Po kelių valandų susikroviau visą savo turtą, palindom kartu po kailiniais ir išvažiavome.

Kelionė buvo puiki, neverta nė klausti ir nieko nekainavo. Gera turėti dūšią. Gaila tik, kad Joniškis tolokai, šiaip nereiktų man smūtnėti čia Kelmėje.

Mama prižiūri, gausiai šeria, negaliu skųstis. Bet padykusiam to neužtenka. Reikia dar šio bei to...
Velykos. Šiandien kepėm pyragus, vėdarus, žuvį. Darėm alų.

Karvė atsivedė veršį, kurį pardavus, aš užėmiau jo vietą. Pieno iki pat pilvo galo. Gerk, valgyk, tik spėk bėgti už daržinikės ir atgal.

Bažnyčioje palikau „ožį“, turintį metus amžiaus.

Visi esame sveiki, nusiskundimų nesigirdi.

Po Velykų važiuosiu į MTS apsižvalgyti.

Sklaidau laikraštį „Komunistinis žodis“ –  Tytuvėnų LKP organas. Jame rašoma: „Rajono partijos komitete aptarta bloga gyvulininkystės padėtis. Mažas produktyvumas, dideli gyvulių kritimai. Reikia imtis skubių ir griežtų priemonių padėčiai pagerinti. Produktyvumo lygį pakelti į aukštesnį lygį“.

 Valdžios buvo tvarka tokia. Už žemės ūkio gamybą atsakingos MTS. Joms priklauso visi rajono žemės ūkio specialistai. Partijos ir vykdomieji komitetai tik kontroliuoja, įsakinėja ir svarbiausia – „apkula“.

Teks kelti gyvulininkystę... Išbėgios visos mano mūzos.

Sočių, šventų Velykų tau, Mariuk, ir draugėms.
Stasys

Kaip gimnazistai penkmečio paskolą rinko
Balandžio 28 sekmadienis
Vakar gimnazijos direktorius užrašė iš mūsų klasės 18 vaikų penkmečio paskolai rinkti. Visi surašytieji turi susirinkti rytoj punktualiai 10 val. ryto. Ten iš Raseinių atvažiavęs „načalnikas“ painformuos apie tą dalyką.

Žemiau išrinkti  4 gabaliukai iš dienoraščio teksto.

Jau po dvylikos sugrįžome į gimnaziją, o susirinkimo dar nėra. Dar valandą palaukus, prasidėjo susirinkimas. Apie paskolą kalbėjo kažkoks Karūna. Paaiškinęs, kad paskola renkama krašto atstatymui, pradėjo pasakoti, kaip turi vykti paskolų rinkimas.

Kiekviena seniūnija bus suskirstyta taškais, t. y., į kelias ar keliolika apylinkių. Kiekvienoje apylinkėje bus įgaliotinis ir jo padėjėjas. Padėjėjais bus skiriami mokiniai ir nepartiniai tarnautojai. Rinkėjai kas valandą teiks žinias į seniūnijos punktą, kur sėdės partijos žmogus ir kas 3 val. duos žinią į Kelmę. Mažiausia suma 200 rub. Buožės gali duoti 500–600. Spekuliantai po 1000–5000. Privalo duoti visi, ir tie, kurie neturi nei žemės, nei buto. Išimtis – 100 rub., jei tikrai negali.

Gyventojams reikia gerai išaiškinti paskolos reikšmę.

Su gyventojais apsieiti švelniai, nerodyti nei revolverių, nei šautuvų. O jeigu valstietis bus užsispyręs, pagrasyti „liaudies priešu“ ir užsirašyti jo pavardę.

Pasibaigus paskaitai, visus mokinius  paskirstė po seniūnijas. Mane ir kitus iš mūsų klasės paskyrė į Padubysio seniūniją. Mano įgaliotinis yra Kučinskas Kazys.

Gegužės 3 penktadienis

Man skirta apylinkė buvo visai nepažįstama. Nežinojau nei katroj pusėj randasi tas Padubysis. Visą laiką rūpinausi kaip ten pateksiu.

Norėjau, kad tata dviratį sudėtų, bet nesudėjo. Pasiklausinėjęs žmonių sužinojau, kad norint patekti į Burbaičius reikia truputį pavažiuoti plentu, paskui pro Blėkarnę einančiu vieškeliu važiuoti miškais ir miškais. Kai miškai pasibaigs, tai ir bus Burbaičiai.

Susirinko  keliolika mokinių. Inspektorius visus surašė, kur kas paskirtas ir liepė eiti į valsčių pas kompartijos sekretorę dėl padvadų (gyventojų prievolė vežti paskolų rinkikus savo arkliu ir vežimu) pasitarti. „Padvados bus pavarytos“, –  sako sekretorė. Dabar eikit į namus pavalgyti.

Parėjęs namo pasisotinau, į portfelį įsidėjau valgyti, apsivilkau paltą ir išėjau atgal. Valsčiuje dar jokių padvadų neradau. Seniūnas išėjo pavaryti, bet tik vieną tegavo. O  norinčių važiuoti buvo daug.

Skambino į NKVD, bet ten jokių načalnikų nebuvo, išskyrus vieną budėtoją, tyčia skambino į visokias įstaigas. Be padvadų sutarėm neiti. Norėdami mumis atsikratyti, išdavė raštą padvadai pasivaryti. Mes šeši raštu nešini ir nudrožėme plentu.

(Bus tęsinys)

2020 12 19 8

1951 m. Veterinarijos akademijos laboratorijoje.

 

 
Straipsnių peržiūros
94551931
Į viršų