Atmenu momentą, kai laikant stojamąjį egzaminą į dizaino magistrantūrą profesorius man  pasakė: „Geriau stok į meno istoriją, tapsi teoretiku, galėsi siekti humanitarinių mokslų daktaro laipsnio. Tvirtos teorinės žinios padės vystyti meno praktiką, o dizainu galėsi bet kada užsiimti“ (citata nepažodinė).

Tai buvo lūžio momentas, po kurio aš baigiau meno istorijos magistrantūrą, Vilniaus dailės akademijoje apgyniau daktaro laipsnį. Tai buvo lūžis, po kurio prasidėjo mano akademinė karjera. Studijuodamas Vilniuje ir gyvendamas Kaune aš profesorių sutikdavau Šiaulių bulvare (kai atvykdavau pas artimuosius), jis visada turėdavo ką pasakyti apie mano paskutinį publikuotą straipsnį.

Kaip jau supratote iš mano prisiminimų, man Šiauliai buvo ir yra mano seneliai, profesorius Vytenis Rimkus, mus palikusi dailininkų pora Gintaras ir Adolfina Martinioniai, kurie į mane dažnai kreipdavosi tardami „sūnau“. Man Šiauliai vis dar lieka mano buvusio dėstytojo, puikaus bičiulio profesoriaus Vaidoto Janulio, mano bakalauro darbo vadovo, dizainerio kolegos docento Vilmanto Dambrausko asmenyse. Visi jie, kuriuos nepaminėjau ir jau paminėjau, kurie dar gyvi ir jau yra mus palikę, yra tie asmenys, kurie sukūrė mano Šiaulius.

Tad toks ir yra mano gimtasis miestas, koks yra likęs mano širdyje. Tai Šiauliai, kurių niekada daugiau nebebus, kurių aš dažnai ilgiuosi. Deja, bet kokios permainos, naujos ir progresyvios, negali atstoti to miesto, kuris mane supo; o ir permainų negaliu aš įvertinti, nes jau daugiau nei dešimtmetį savo gimtinėje nebegyvenu.

Visą gyvenimą dirbu akademinį darbą ir vos tik pagalvojus apie Šiaulių universitetą, man plyšta širdis dėl to, kad miestas jo nebeturi. Viena vertus, apgailėtina situacija rodo ir akademinės bendruomenės negebėjimą pastovėti už save, antra vertus, miesto ir regioninės politikos, stiprios strateginės vizijos, susijusios su švietimu ir mokslu nebuvimą. Kiek save atmenu gyvenusį ir dirbusį Šiauliuose, vis dėlto universitetas vaidino didžiulį vaidmenį mesto meniniame ir kultūriniame gyvenime. Tad šie su aukštosios mokyklos išnykimu susiję pokyčiai manęs tikrai nedžiugina, ir neatrodo, kad ši situacija ilgainiui kaip nors teigiamai prisidės prie miesto ir viso regiono raidos; bent jau ne artimiausiais dešimtmečiais…

Prof. R. Venckus (g. 1981) yra medijų menininkas ir medijų kultūros tyrinėtojas. 2014 metais Vilniaus dailės akademijoje ir Lietuvos kultūros tyrimų institute apgynė humanitarinių mokslų daktaro disertaciją. Šiuo metu jis yra Vilniaus Gedimino technikos universiteto Fundamentinių mokslų fakulteto Grafinių sistemų katedros profesorius. Menininkas surengė 60 autorinių parodų Lietuvoje ir 4 užsienyje. R. Venckaus kūryba įvairi, dažniausiai apimanti fotografiją ir videomeną. Jau kurį laiką menininkas, plėtodamas grafinį dizainą, taip pat puoselėja ir ekslibrisų meną.

Parodos kataloge menininkas teigia: „Pirmuosius ekslibrisus, kurių jau yra daugiau nei keli šimtai, sukūriau 2000 m., bakalauro studijų metu. Pirmasis mokytojas buvo šiaulietis profesorius Vaidotas Janulis. Kūryboje vadovaudamasis dizainerišku tikslumu dėmesį skiriu formos grynumui, vizualiniam ir momentiniam įtaigumui.

Parodoje pristatoma išskirtinė mano sukurtų ekslibrisų kolekcija yra susijusi su realiais Lietuvos ir pasaulio įvykiais. 2020 m. kovo 16 dieną Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas. Priežastis – COVID-19 viruso sukelta pandemija. Neeilinis įvykis mane paskatino sukurti kiekvienai karantino dienai atminti skirtą ekslibrisą. Kūrinius lydi mano parašyti dienoraštiniai tekstai ir informacinė grafika, vaizdžiai perteikianti pandemijos lygį Lietuvoje ir pasaulyje.

Kūrinių plėtojama forma išskirtinė. Tokių atvejų, kai harmoningai komponuojami dienoraščio tekstai, informacinis dizainas ir ekslibrisas, tikriausiai nepastebėsite. Skirtingų kūrybos formų derinys – tai išskirtinis mano kūrybos bruožas, kuris neretai sustabdo žiūrovo dėmesį ir skatina diskusiją.“