Gruodžio 15-ąją Šiaulių garbės pilietis gamtininkas, visuomenininkas Stasys Gliaudys švenčia 92-ąjį gimtadienį. Šiaulietės Birutė Musneckienė ir Irena Ramaneckienė tą proga nutarė jubiliatui įteikti dar vieną jo prisiminimų knygą „Studijų romantika. 1949–1954“, išleistą vienu egzemplioriumi.
B. Musneckienė taip paaiškina šį judviejų su I. Ramaneckiene projektą: „2018 m. gruodžio mėnesį įteikėme Stasiui Gliaudžiui vienetinę knygą „Gamtininkas Stasys Gliaudys“ Šiaulių universitete „Emeritus“ klubo (universiteto senjorų) narių susitikime gamtininko 90-mečio minėjime.
Toje knygoje trumpai apsistota prie svarbiausių S. Gliaudžio gyvenimo ir veiklos etapų.
2019–2020 m. prisiminimų rašymas buvo intensyvus. Irena Ramaneckienė redaguodavo iš rankraščių mano atspausdintus tekstus, vėl juos taisydavome, perduodavome autoriaus kontrolei.
Prisiminimų aprašymų gausėjant ir nesant galimybei sudėlioti visko į vieną vietą, nutarta medžiagą suskirti į 3 dalis.
2020 m. gegužę atsirado papildyta prisiminimais knygelė „Graužikų dvaras vaiko akimis“.
Prisiminimuose Stasys Gliaudys aprašo pažinimo šaltinius vaikystėje, šeimos, gamtos ir aplinkos įtaką charakterio formavimuisi, mokslus Graužikų pradžios mokykloje, kumečių bendruomenės gyvenimą, šventes, okupacinius pokyčius Graužikų dvare 1940–1941 m.
2020 m. dėmesį sukaupė į studijų romantiką. Bet labai nori dar aprašyti, kaip gimnazistai ruošė miške malkas gimnazijos apšildymui ir kaip gimnazistai turėjo talkininkauti valdžios prievartai – ūkininkų pyliavų atidavimui. Ta medžiaga būtų įdėta į „Priedų“ skiltį.
Šiomis dienomis S. Glaudžiui sveikoji akis pradėjo blykčioti, žaižaruoti, tai gydytoją patarė mažiau rašyti ir skaityti. Rašymo tempas sulėtėjo. Spaustuvei „Bruknė“ atidaviau spausdinti signalinę prisiminimų knygelę „Studijų romantika. 1949–1954“. Ji bus atspausdinta ir antradienį nunešiu į namus sukaktuvininkui.“
Taigi Stasio Gliaudžio knygos „Studijų romantika“ sudarytoja yra Birutė Musneckienė, redaktorė Irena Ramaneckienė, kompiuterinis maketas B. Musneckienės, konsultavo ir nuotraukų kokybe rūpinosi Algirdas Musneckis.
Kadangi ši knyga išleista tik vienu egzemplioriumi, su „Šiaulių naujienų“ skaitytojais nutarta pasidalyti jos ištraukomis.
„Prisiminimuose“ nuotraukos iš S. Gliaudžio fotografijų archyvo, ištraukos iš dienoraščio, laiškų artimiesiems ir draugams, iš to meto spaudos.
Pradžia
Stasys Gliaudys – gamtininkas, Šiaulių miesto garbės pilietis (2008), Šiaulių pedagoginio instituto Biologinės stoties, dabar Botanikos sodas, vedėjas (1961–1974), Šiaulių universiteto vyriausiasis dėstytojas (1974–2000), Šiaulių universiteto Gamtos muziejaus steigėjas ir darbuotojas (2000–2017), knygos „Gamtos namuose“ autorius (2001), spaudoje publikavęs per 500 straipsnių gamtos, aplinkosaugos, politikos klausimais (Bibliografijos rodyklė.1958–2018).
Pirmoji prisiminimų knygelė „Graužikų dvaras vaiko akimis“(2018) apima 13 metų laikotarpį – vaikystę ir ankstyvąją paauglystę Graužikų dvare. Joje aprašyti pažinimo šaltiniai, šeimos, gamtos ir aplinkos įtaka charakterio formavimuisi, mokslai Graužikų pradžios mokykloje, kumečių bendruomenės gyvenimas, šventės, skaudūs okupaciniai pokyčiai dvare 1940–1941 m., dvaro savininko Vytauto Putvinskio šeimos likimas, karo pradžia ir kt.
Antrojoje prisiminimų knygelėje – „Studijų romantika, arba komunizmo sriuba. 1949–1954“ – skaudūs pokyčiai, vykę Lietuvos visuomenės gyvenime, Kelmės gimnazijos baigtis, studijos Veterinarijos akademijoje, to meto studentų buities „romantika“, pirmosios studentų gamybinės praktikos naujai įsikūrusiuose kolchozuose (kolūkiuose).
Knygelė „Studijų romantika 1949–1954“ parengta prisiminimų autoriaus 92-ojo gimtadienio sukakties proga.
Stasys Gliaudys gimė 1928 m. gruodžio 15 d. Graužikų dvare (Kelmės valsčius), kumečio šeimoje.
Laiškas seseriai studentei į Vilnių. Studento poilsio ypatumai Kelmėje 1953 m.
Mariuk,
Praktikos sąskaita pasidariau 10 dienų atostogų. Tūnau Kelmėje. Vaizdžiai kalbant, sėdžiu tėvukams ant sprando. Kažkaip nepatogu. Didelių darbų nėra. Atnešu vandens, malkų, šluoju kambarį, vištas pa-lesinu. Bandžiau mamai padėti bulves skusti kugeliui. Neįtikau – per storos mano lupenos. Skaitau, kad tai pirmas atleidimas iš darbo. Kiek jų bus – vienas Dievas težino.
Jau gilus ruduo. Dangus pilnas drumzlinų rašalo dėmių. Diena niūri ir apsiniaukusi. Toks pat tampa ir babos veidelis, kada įjungiu radijukę pasiklausyti muzikos. Vienintelė pramoga. „Varlė kurkia“, – taip baba vadina mano muziką. „Kurkia“ virtuvėje, bet kaip žinai, į miegamąjį, o kartu ir salionan nėra durų. Girdisi. Bandau babą įtikinti. Muzika giesmes ir maldas tik sustiprina. Maloniau ir Dievo ausiai, kai malda ateina su muzika. Patvirtindamas padeklamuoju:
Triūbomis užgrokime ir giesmes giedokime,
Dievui garbę duodami ir gražiai pagrodami.
Babai pritrūksta argumentų. Diskusija baigiama. Manau, kad susitarsime.
Šiaip nėra kur širdies paklibinti! Manoji visai sudžiūvo ir sukepenėjo kaip naginė. Rupūs miltai! Atsiprašau, kad susikeikiau. Taip retai būna. Tėvukai neišmokė.
Sakyk Aušrai, kad mestų tas studijas ir važiuotų namo. Nebūtinai mokytis Vilniuje. Galima ir Kelmėje, taip vadinamoj „už akių“ mokytis. Čia tai nors košės su lašiniais prisivalgytų. O ten kas? Kai vėjai tuščiame pilve švilpauja, tai ir makaulėje tas pat.
Antra, kam griebti tiek daug dalykų iš karto, kaip jūs kad darote. Norit suvalgyti net tris: astronomiją, matematiką ir fiziką.
Protingai darant, visiškai vieno pakaktų. Tegul Aušra ima astronomiją. Tai patrauklus ir šiltas mokslas. Teorija namuose, o praktiką bus galima atlikti vakarais šokių paviljone arba dviese stebint dangaus kūnus, ypač mėnulį. Jei kas bus neaišku, tai aš moment: „Senjorita, – sakau,– aš nuolankus tarnas Jūsų pageidavimams“.
Dabar tėvas miške apie Liolius medžiagos ieško. Mama obuolius lupa.
Pieninės mašina bus Vilniuj tarp 20–26 dienos. Parašyk, ką įduoti. Grįžo anksčiau išsiųsti pinigai. Šiandien pasiunčiau 150 rub.
Planuoju pėdinti į kiną. Gal snaudulį nuvysiu?
Vanoju ir grumdau savo nuodėmingą kūną šalčiu ir vandeniu. Kiekvieną pavakarį 7 val. su Rygardu einam į Kražantę maudytis, nežiūrint, koks būtų oras.
Pučia šaltas vėjas, vanduo ledu dvelkia, o ant kranto du mariakai (jūreiviai) velkasi švarkus, maunasi kelnes.
Praeiviai (su kailiniais ir pirštinėmis) sulėtina žingsnius. Ima stebėti, kas čia toliau bus.
Mes jau po Adomo kostiumu. Praeiviai vos vos juda. Galvoja, argi išdrįs lįsti į ledinį vandenį. O mes, tiksliau pasakius, mariakai, vandeniniai kražantiniai, visai ramiai įbrendam iki pasturangės ir, pasišlapinę papilvę, staiga – fuk gilyn į vandenį. Praeiviui iš nustebimo plaukai irgi tik – fuk į viršų. Kudlos taip ir pasišiaušia.
„Turbūt, žalčiai, gyvi nebeišlįs!“ O mariakai, vandeniniai kražantiniai, tik taškos, nardo ir uodegas iš vandens stato. Po keliolikos minučių išlipa raudoni kaip cviklai (burokėliai). Truputį pasportuoja, sukrenta į kelnes ir atgal į namus.
Grįžtu su patamsėjusiais paakiais ir lūpomis. Bet tai juk gražu, ar ne!? Nė dažyt nereikia, ar ne?
Liaudis laiko mus išprotėjusiais, bet tai visai arti teisybės, dėl to ir nesijaudinam. Svarbu gera savijauta. „Esu galingas ir išmintingas, tai ko man daugiau reik!“
Mariakas – vandeninis kražantinis.
Tiesa, dar palauk. Įduok ar perduok labai karštus linkėjimus Aušrai, Sigitai, Myliutei ir kitoms.
Ta pačia proga, mamos prišertas mano pilvas, nori perduoti nesavanaudišką užuojautą Jūsų studentiškiems pilvukams, kurie dažnai būna nepilnai pripildyti.
Tokia jau studentų dalia dalužė!
Iš skyriaus „Ketvirto kambario nuoma. Paskutiniai studijų metai“
Laiškas seseriai 1954 m. sausio 12 d.
Tolesnę įvykių raidą, aplinkos klimatą, sielos būseną, nuspalvintą humoro gaidele, atspindi sesei Marytei rašytas laiškas. Sesuo Vilniaus pedagoginiame institute tuo metu studijavo fiziką ir matematiką.
Mariuk, dar vieni metai pavogė iš mūsų širdžių dalelę bendrojo džiaugsmo ir laimės, kurios niekada nebesugrąžins...1953-ji metai nusinešė savąją dalį. 1954-ji irgi išplėš daug ko. Ir taip per eilę metų prives prie visiškos tuštumos ir išnykimo.
Vakar savo gyvenimo 1953 metų prisiminimų knygoje užbaigiau įrašyti paskutinį sakinį ir padėjau tašką. Šiandien mintimis vartau ją, skleidžiu praeities prisiminimų puslapius. Vienus greit užverčiu nė nežvilgterėjęs, kitur truputį ilgiau sustoju, o prie kai kurių net ir ilgesnį laiko tarpą išrymau.
Štai vasaros laikotarpio lapai. Kai kurie nieko sau, įdomūs. Viename pušyno nuotrauka. Nakties metu miega eglės, pušys. Jų viršūnėmis, sidabro valtyje plaukia mėnuo... Kitame – Kražantės vingis ir gelmė su aptūpusiais krūmais ir žiogelių muzika.
Čia Adomo Mickevičiaus slėnis, akmuo. Ten pavakario tyla. Nemuno ir Neries santaka. Tolumoje vieniša valtis ir paklydusios dainos aidas, kuris vis labiau tolsta ir nyksta tamsoje, ten kur dangus ištirpsta žemėje...
(Bus tęsinys)

Studentas Stasys Gliaudys 1951 m. prie išėjimo į Rotušės aikštę. Šio kiemo samdytame kambaryje gyveno dviese su klasės draugu Alfonsu.



