Almyra GIRDENIENĖ
„Valerijono“ vaistinės direktorė-vaistininkė

Šiemet Šiaulių miesto „Valerijono“ vaistinė švenčia 150-mečio jubiliejų. Tikriausiai nedaug suklysime sakydami, kad mažai sutiksime ne tik šiauliečių, bet ir aplinkinių rajonų gyventojų, kuriems neteko apsilankyti šioje vaistinėje.

O šių metų rudenį sukanka 222 metai nuo pirmosios vaistinės įsteigimo Šiauliuose.

Šiaulių vaistinių istorijos bruožai
Vaistinės Lietuvoje buvo pradėtos steigti XVI amžiuje, bet iki XVIII a. pabaigos jų buvo labai mažai – tik stambiausiuose miestuose ir kai kuriose feodalų rezidencijose.

Valstybės iždininko Antano Tyzenhauzo nurodymu buvo sukurta Ekonomijų gydytojų taryba, o gydytojai savo namuose privalėjo turėti vaistų. Tad jau 1777 m. Šiaulių ekonomijos gydytoju buvo paskirtas Jonas Volanskis.

1913 m. skelbtame Mykolo Brenšteino straipsnyje „Vaistinės Lietuvoje“ (straipsnio autorius rėmėsi Mauricijaus Hryškevičiaus rankraščiu „Istoriniai Šiaulių ekonomijos bruožai“) nurodoma, kad pirmasis Šiaulių pavieto gydytojas Bernhardas 1798 m. spalio 30 d. gavo privilegiją ir įsteigė viešąją vaistinę nuosavame name Šiaulių miesto Leparsko gatvėje. Vaistinę Bernhardas greitai pardavė iš Torūnės atvykusiam farmacininkui Dovydui Hekingui, kuris šiai vaistinei gavo valdžios privilegiją ir perkėlė ją į nuosavą namą Fabriko (dabar – Vilniaus) gatvėje.

1815 m. vaistinėje be paties savininko dirbo vienas gizelis ir vienas mokinys. D. Hekingas vaistinę labai išplėtė ir 1816 m. Vilniaus ir Leparsko gatvių kampe pastatė specialiai vaistinei skirtą didelį medinį namą.

1820 m. gubernijos gydymo valdybos ataskaitoje nurodoma, kad D. Hekingo vaistinė labai gerai įrengta ir aprūpinta vaistais, o ataskaitos paraštėje inspektoriaus parašyta: „Verta viršininkų dėmesio.“  D. Hekingas priklausė Sankt Peterburgo farmacijos mokslinei draugijai.

1822 m. rugsėjo 1 d. provizorius Rafailas Bambergas Šiauliuose įsteigė antrą vaistinę.

Mirus D. Hekingui, jo našlė samdė vaistinės valdytojus: iš pradžių provizorių Petrą Melcerį, paskui – vaistininką Berhertą, dar vėliau vaistinę pardavė.

Nuo 1833 m. jos savininkas buvo provizorius Šeferis.

1834 m. gubernijos gydymo valdybos ataskaitoje rašoma, kad abi Šiaulių vaistinės tvarkingos, tačiau R. Bambergo vaistinė, t. y. naujoji, neturi gyventojų pasitikėjimo ir todėl jos savininkui yra nelengva. Provizorius R. Bambergas, negalėdamas atlaikyti senosios vaistinės konkurencijos, 1834 m. vaistinę pardavė provizoriui Danieliui Šeferiui, kuris netrukus vaistinę perkėlė į Šiluvą, į Raseinių pavietą.

1866 m. rugpjūčio 10 d. V. Zeifertas Šiauliuose įsteigė antrą vaistinę, o 1870 m. provizorius Nurokas gavo leidimą įsteigti Šiauliuose trečią vaistinę.

Tad 1872 m. Šiauliuose minimos trys vaistinės: D. Šeferio, V. Zeiferto ir Nuroko.

Vilniaus generalgubernatoriaus 1872 m. ataskaitoje nurodyta, kad tais metais Kauno gubernijoje buvo 50 vaistinių, iš kurių viena Šiauliuose sudegė ir nebuvo atstatyta, o mirus jų savininkui buvo uždaryta ir Šiluvos vaistinė. Taigi 1872 m. sudegė senoji Šiaulių vaistinė, įsteigta 1798 m. ir veikusi Šiauliuose 74 metus.

Šiauliuose vėl liko dvi vaistinės: V. Zeiferto ir Limbergo. Vadinasi, trečiosios vaistinės įsteigėjas Nurokas vaistinę, vos tik ją įkūręs, pardavė Limbergui.

Abu vaistininkai draugiškai sugyveno, nes 1875 m. jų abiejų vardu buvo išduotas leidimas Šimšėje įsteigti jų vaistinių filialą, tačiau vaistinės neįsteigė ir 1877 m. oficialiai atsisakė duoto leidimo.

Tuo metu abiejų vaistinių apyvarta buvo nemaža. 1877 m. provizoriaus V. Zeiferto vaistinėje buvo pateikti 6 274 receptai, už kuriuos gauta 2 454,88 rublių. Už bereceptinį pardavimą gauta 1 117,22 rublių. Taigi iš viso – 3 572,10 rublių. Provizoriaus Limbergo vaistinėje iš viso gauta 3 865,50 rublių.

1880 m. pasikeitė abiejų vaistinių savininkai: vienos savininku tapo provizorius A. Legeika, kitos – provizorius Freimanas.

1884 m. provizorius Vilhelmas Slavitas įsteigė Šiauliuose homeopatinę vaistinę, kuri veikė dešimt metų iki 1894 m. 1889 m. A. Legeikos vaistinę nuomojosi ir valdė provizorius Jonas Kozmianas, provizoriaus Freimano įpėdinių vaistinę valdė provizorius Isakas Karlinas.

1892 m. provizoriaus A. Legeikos vaistinėje dirbo vienas provizorius, vienas provizoriaus padėjėjas ir du mokiniai, provizoriaus Freimano įpėdinių vaistinėje – vienas provizorius, vienas provizoriaus padėjėjas ir trys mokiniai, tik provizorius V. Slavitas savo homeopatinėje vaistinėje dirbo pats vienas.

1894 m. provizoriaus Freimano įpėdinių vaistinės savininku tapo provizorius Cemachas Volpė.

C. Volpė aktyviai dalyvavo miesto savivaldos gyvenime, paskutinėje Nepriklausomos Lietuvos Šiaulių miesto taryboje buvo vienas iš žydų tautos atstovų.

1900 metais Šiauliuose gyveno 16 491 gyventojas ir veikė trys normatyvinės vaistinės.

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1922 m., Šiauliuose buvo keturios vaistinės, du vaistų urmo sandėliai, o 1938 metais – jau buvo septynios vaistinės, vienas vaistų sandėlis ir chemijos farmacijos laboratorija „Galen“, kurios įkūrėjas – provizorius K. Kazlauskas.

Volpės vaistinė
1934 m. C. Volpė mirė. Sveikatos departamento 1938 metų oficialiame leidinyje „Lietuvos medicinos, veterinarijos ir farmacijos įstaigų ir personalo sąrašas“ nurodoma, kad Šiauliuose, Vilniaus g. 173, savininko C. Volpės įpėdiniu tapo jo sūnus chemikas-vaistininkas Ilja Volpė.

C. Volpės sūnūs pasekė tėvo pėdomis: Ilja tapo chemiku-vaistininku, 1902 m. gimęs Zigfridas – vaistininko padėjėju. Zigfridas dirbo vaistinėje padėdamas tėvui.

Ilja Volpė, gimęs 1896 m., buvo labai kvalifikuotas specialistas. Jis turėjo chemiko-vaistininko, bakteriologo ir maisto analitiko kvalifikacijas. Buvo gamtos mokslų daktaras, mokėjo vokiečių, prancūzų, lietuvių, rusų, žydų ir hebrajų kalbas.

1914 m. baigęs Šiaulių gimnaziją I. Volpė įstojo į Peterburgo (dabar Sankt Peterburgas) universiteto Fizikos-matematikos fakulteto Gamtos mokslų skyriaus biologijos grupę ir iki 1921 metų išklausė 8 semestrų kursą ir išlaikė visus egzaminus. Specialiai studijavo fiziologiją pas profesorių Vedenskį.  Besimokydamas universitete I. Volpė dirbo Peterburgo gubernijos maisto komitete kontrolieriumi.

1921 m. I. Volpė kartu su kitais pabėgėliais sugrįžo į Šiaulius. 1922–1926 m. mokytojavo Šiaulių žydų gimnazijoje. 1926 m. rudenį I. Volpė įstojo į Prahos universitetą, kurį 1928 m. vasario mėnesį baigė. Jis apgynė Prahos universiteto geografijos instituto disertaciją „Liaudies ūkio pagrindai, liaudies ūkis ir pasaulio ekonominiai santykiai Lietuvoje“ ir gavo gamtos mokslų daktaro laipsnį.

Tais pačiais metais įstojo studijuoti į Prahos universiteto Farmacijos skyrių, čia išklausė dviejų semestrų kursą ir atliko visus praktikos darbus. Vienerius metus dirbo Valstybiniame institute Prahoje pas profesorių Neslerį.

1929 m. sugrįžo į Lietuvą ir įstojo į Kauno universiteto Medicinos fakulteto Farmacijos skyrių. 1933 m. gruodžio 14 d. gavo chemiko-vaistininko diplomą. 1933 m. ėmęs vadovauti vaistinei ir įkūrė chemijos – bakteriologijos laboratoriją, medicinos, bakteriologijos ir techninėms analizėms atlikti.

1940 m. sovietinė valstybė Lietuvą nacionalizavo, bet I. Volpė buvo paliktas vedėju.

Prasidėjus karui, jis pasitraukė į Rusiją. Šeima liko Šiauliuose, o I. Volpė pateko į Mordoviją ir dėstė Saransko felčerių-akušerių mokykloje. 1942 m. sausio mėn. buvo mobilizuotas į 16-ąją lietuviškąją diviziją. Tačiau po trijų mėnesių suimtas, nes buvo apkaltintas antisovietine propaganda, kai dėstė Saransko mokykloje, ir buvo nuteistas mirties bausme.

I. Volpė kreipėsi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą ir šis mirties bausmę pakeitė 10 metų lagerio. Atlikęs bausmę buvo ištremtas į Kazachiją, kur 1985 m. mirė.

I. Volpės šeima žuvo Šiauliuose vokiečių okupacijos metais.

(Bus tęsinys)

Provizorė Almyra Martišiūtė-Girdenienė jau daugiau nei 40 metų sumaniai ir energingai vadovauja „Valerijono“ vaistinės darbuotojų kolektyvui. 1983 m.

Vaistinės Nr. 123 darbuotojai gamybinės mankštos metu. XX a. devintasis dešimtmetis.