Šiaulių amatininkystė

(Tęsinys)

Limonado, medaus, sulčių ir vaisvandenių dirbtuvės
Tarpukariu Šiauliuose buvo penkios limonado, dvi medaus ir sulčių dirbtuvės: Chonelio Bojaro ir Kloso limonado ir vaisvandenių dirbtuvė (įsteigta 1899 m.) Vilniaus g. 92, Borucho Galperino medaus ir sulčių dirbtuvė Dvaro g. 61, Aiziko Kaplano medaus dirbtuvė Tilžės g. 146, Aiziko Emanuelos Asijos Krinkerienės (g. 1902 m. sausio 10 d. Šiauliuose) limonado gamintoja, vokiečių okupacijos metais dirbo miesto limonado dirbtuvėje, Emanuelos Asijos Krinkerienės ir Prano Grinkevičiaus limonado dirbtuvė „Virvytė“ Stoties g. 27 (dar Stoties g. 11), Joselio Rabinavičiaus limonado dirbtuvė Kužių g. 3, Chaimo Peisachavičiaus limonado dirbtuvė „Vilnius“ J. Basanavičiaus g. 4 (iš akcinės bendrovės „Virvytė“ susidarė trys dirbtuvės: „Virvytė“ įsikūrusi Stoties g. 27, Joselio Rabinavičiaus gazuoto vandens dirbtuvė Kužių g. 3 ir Chaimo Peisachavičiaus – J. Basanavičiaus g. 4.

Kadangi „Virvytės“ akcinės bendrovės vadovai susipyko, todėl Šiauliuose atsirado trys nauji vaisvandenių gamintojai), Jono Sutkevičiaus vaisvandenių dirbtuvė „Rytas“ Ivinskio g. 11 (ši mineralinio vandens, vaisvandenių ir gazuoto vandens gamykla Šiauliuose pradėjo gamybą 1940 m. sausio mėn.) ir kt. Dar buvo vaisvynių dirbtuvė „Obuolys“ Stoties g. 11 (įkurta 1920 m.).

1930 m. lapkričio mėn. provizorius J. Valančius Vilniaus g. 92 įsteigė mineralinių vandenų, vaisvandenių ir gazuotų vandenų dirbtuvę (buv. Chonelio Bojaro). 1930 m. lapkričio 16 d. laikraštis „Šiaurės Lietuva“ rašė: „Pati dirbtuvė randasi betoninėj patalpoj, susidedančioj iš 3 kambarių. Prie dirbtuvės yra atskiros patalpos laikymui pagamintų vandenų, ledams, daržinės vežimams, arklidės ir kt.

Dirbtuvė daro jaukų įspūdį, švariai užlaikoma. Viename iš kambarių randasi katilai ir mašinos indams plauti. Antrame – mašinos gaminimui vandens ir trečiam kambary – kontora. Visos mašinos naujos – tai paskutinės technikos dienų reikalavimas. Nesant vietoje tinkamo vandens, jis gabenamas iš Basanavičiaus gatvės, iš šulinio esančio ant prov. J. Valančiaus nuosavo žemės sklypo. Vanduo vežamas aklinai uždarytoj cinkuotoje statinėje, perleidžiamas per automatišką filtrą, kuris garantuoja vandens švarumą. Perfiltruotas vanduo patenka į atsargos baką, kuris sujungtas su katilais.

Dirbtuvėj yra du katilai: vienas gaminimui virinto vandens, iš kurio gaminamas gazuotas vanduo ir vaisvandeniai, antras gaminimui destiliuoto vandens, iš kurio gaminami mineraliniai vandenys“ (Šiauliuose įsteigta nauja dirbtuvė. „Šiaurės Lietuva“, 1930 lapkričio 16, p. 5).

1933 m. pertvarkyta Chonelio Bojaro vaisvandenių dirbtuvė buvo pavadinta „Rūta“ („Įdomus mūsų momentas“, 1933 lapkričio 5, p. 4). 1940 m. sausio 28 d. laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ apie J. Sutkevičiaus mineralinių vandenų dirbtuvę rašė: „Šiaulietis p. Sutkevičius, „Ryto“ vaisvandenių dirbtuvės savininkas, atsiskyrė nuo savo kompaniono Bojaro ir vienas pats įrengė mineralinio vandens, vaisvandenių ir gazuoto vandens gamyklą Šiauliuose, Ivinskio g. 11, kuri jau pradėjo veikti.

Naujoji dirbtuvė įrengta labai moderniai: pagal visus naujausius technikos ir higienos reikalavimus. Visos dirbtuvės mašinos ir įrengimai nauji, praktiški, pav.: filtras, katilas, įvairūs bakai, sirupui pilstyti įrengimas, gazui, butelių valymui bei plovimui įrengimai ir t. t.

Pažymėtina, kad p. Sutkevičiaus įrengta dirbtuvė yra bene pirmoji ir vienintelė gamykla, kuri gamina įvairius mineralinius vandenis, kurie iki šiol buvo įvežami iš kitur. Be to, gamins tikruosius vaisvandenis – iš įvairių uogų bei vaisių sunkų. Gamins tikrąjį selterį (iki šiol Šiauliuose gamintas „selteris“ tikrumoje buvo tik gazuotas vanduo) (Pirmoji mineralinių vandenų gamykla. „Įdomus mūsų momentas“, 1940 sausio 28, p. 3).

Kavos ir salyklo dirbtuvės
Justino Augio salyklos gaminimo dirbtuvė Žaliūkių g. 10, Saros Blankienės ir Leizerio Volpės salyklos dirbtuvė Tilžės g. 72, Kalmano Kantoro salyklos ir kavos dirbtuvė Tremtinių g. 4, Joselio Rabinavičiaus kavos ir cikorijos dirbtuvė „Renome“ Kužių g. 3, Povilo Stukausko kavos ir cukorijos dirbtuvė Žemaitės g. 8.

Saldainių gaminimo amatininkai, jų dirbtuvės ir fabrikai
Šiaulius galima drąsiai vadinti saldumynų miestu. Saldainių gamyba prasidėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą (veikė „Rūta“ ir „Birutė“). Tarpukariu čia buvo įsikūrusios įvairios saldainių dirbtuvės ir keli Lietuvoje žinomi saldainių fabrikai. Iš viso 1930 m. Šiauliuose buvo 7 saldainių fabrikai ir dirbtuvės, kuriuose dirbo 204 darbininkai.

Visoje Lietuvoje ir užsienyje buvo žinomas šokolado, saldainių ir marmelado fabrikas „Birutė“ Stoties g. 11 („Birutės“ fabrikas Šiauliuose įsteigtas 1911 m.). 1911 m. laikraštis „Šaltinis“ rašė: „Valgomųjų daiktų skyriuje pažymėtina „Birutos“ („Birutė“ – J. N.) firma. Yra tai neseniai įsteigta Šiauliuose saldainių dirbtuvė. Įsteigė ją keli apsipažinę su tos rūšies pramone lietuviai darbininkai, susidėję savo sutaupytą skatiką. „Birutos“ gaminiai pasižymi ir savo skanumu, ir išdirbimo gražumu, tad drąsiai gali eiti lenktynių su didžiaisiais tos rūšies fabrikais. Gražus pavyzdys kitiems lietuviams amatininkams. „Biruta“ gavo auksinį medalį“ (Pasirašo: Matęs. Šiaulių ūkiškoji paroda. „Šaltinis“, 1911, Nr. 18, p. 446-447).

1928 m. pasaulinėje parodoje Londone „Birutės“ fabriko gaminiai buvo apdovanoti sidabro medaliu. Fabrikas priklausė akcinei bendrovei „Birutė“ Stoties g. 11.

Prasidėjus krizei, „Birutės“ fabrikas patyrė nuostolių ir negalėdamas atsiskaityti su banku 1934 m. bankrutavo. Vlado Vaitkaus trijų aukštų su rūsiais mūro namas, statytas saldainių fabrikui, vadinamas „Birutė“, su pilnu saldainių gaminimui įrengimu ir mašinomis, turto aprašyme pažymėtomis mūro kalve ir mediniais sandėliais, turtas įkeistas Lietuvos Bankui Šiaulių sk. už 225 000 Lt skolos su proc. už šią skolą buvo parduodamas iš varžytinių šis turtas, įkainotas 190 985 litų („Valstybės žinios“. 1934 rugpjūčio 3, Nr. 336, p. 11).

1934 m. bankrutavęs „Birutės“ saldainių fabrikas už skolas atiteko Lietuvos bankui, kuris jį su visais įrengimais perleido tuo pačiu vardu pasivadinusiai įmonei – Lietūkio „Birutės“ saldainių fabrikas.

Kitas iki šių dienų veikiantis saldainių fabrikas tarpukariu – Lietuvių saldainių ir šokolado fabrikas „Rūta“ Tilžės g. 133 (dar Tilžės g. 131, „Rūta“ firma. Prekės: saldainiai, šokoladas, marmeladas ir kt. saldainių fabriko dirbiniai. Prekės ženklas – ruletės atvaizdas ir žodis „Rūta“. Fabriko įkūrėjas ir savininkas Antanas Gricevičius g. (g. 1877 m. rugpjūčio 30 d. – 1949 m.).

1913 m. Vytauto ir Tilžės gatvių sankirtoje mediniame name įkūrė saldainių dirbtuvę „Rūta“, vėliau ji buvo pavadinta Lietuvių saldainių fabriku „Rūta“. Pagrindinis „Rūtos“ fabriko pastatas buvo pastatytas 1928 m. pagal architekto K. Reisono projektą. Tarpukariu „Rūtos“ gaminiai daugelyje parodų buvo apdovanoti aukso ir sidabro medaliais, 1929 metais tarptautinėje parodoje Italijoje apdovanoti „Grand Prix“ aukso medaliu. „Rūtos“ gaminiai nuo 1922 iki 1930 metų buvo įvertinti net penkių šalies ir tarptautinių parodų aukso medaliais. 1931 m. „Rūtos“ gaminiai pelnė aukso medalį tarptautinėje parodoje Didžiojoje Britanijoje.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą „Rūtoje“ dirbo 160 darbuotojų, gamyba buvo mechanizuota).

Saldainių fabrikas „Aušra“ (įsteigtas 1927 m., likviduotas 1930 m.).

Be šių fabrikų, mieste dar veikė šios saldainių dirbtuvės: A. Abromo ir M. Bermano saldainių dirbtuvė „Energija“ Tilžės g. 157, Rochos Cimbalistienės (g. 1902 m. rugpjūčio 7 d. Šiauliuose. Saldainių dirbėja) saldainių dirbtuvė „Fortūna“ Aušros al. 7, Liagerio Tilžės g. 197, Kaplano Tilžės g. 146, Brachijo Pakterio saldainių dirbtuvė Aušros al. 9 ir kt.

Žarnų apdirbimo dirbtuvės
Tarpukariu Šiauliuose buvo dvi žarnų apdirbimo dirbtuvės. Gorono Leibos (g. 1887 m. birželio 15 d. Ežerėnuose.arnų apdirbėjas) žarnų apdirbimo dirbtuvė Skerdyklos g. 8 (dar Vilniaus g. 100), B. Šliomo žarnų apdirbimo dirbtuvė „Eksport“ Tilžės g. 52 ir kt.

Arbatinės, austerijos, karčemos, restoranai, smuklės, traktieriai, valgyklos
Jau nuo senų laikų Šiauliuose buvo vietos ir užeigos namai. Jau XVI a. Šiauliuose buvo karčemos, smuklės, užeigos namai. Juose į miestą atvykę amatininkai, pirkliai, keleiviai galėjo ne tik pernakvoti, bet ir pavalgyti, išgerti. XVII-XVIII a. tokios užeigos jau veikė miestelėnų gyvenamuosiuose namuose, specialių patalpų nebuvo įrengiama. Tokios užeigos dar vadintos austerijomis, užvažiuojamaisiais namais, dažniausiai jų atsirasdavo prie didžiųjų kelių ir priemiesčiuose.

Gausiausios ir populiariausios užeigos mieste buvo karčemos, smuklės. Juose prekiavo alumi, midumi, degtine, čia buvo galima gauti arbatos ir užkandžių.

XVIII a. pabaigoje miesto aikštės centre stovėjo austerija – užeigos namai. Iš 1786 m. ir 1789 m. Šiaulių ekonomijos inventorių matyti, kad tai buvo dviejų aukštų mūrinis pastatas su kolonomis (Šiaulių miesto istorija 1991, 20, 25). Šiose užeigose, kaip ir mieste esančiuose užvažiuojamuose namuose, karčemose, smuklėse, galėjai pavalgyti, išgerti svaigalų, tikėtina, galėjai atsigaivinti arbatos ar giros puodeliu. Smuklių virtuvės būdavo įrengiamos atskiroje patalpoje, nors gana dažnai tiesiog priemenėje.

Maždaug XIX a. per. mieste įsikūrė pirmosios arbatinės ir kavinės, smuklės, traktieriai, kavinės ir arbatinės. 1825 m. tokių miesto įstaigų užregistruota 25, 1833 m. – 45 ir 1 traktierius. Viena iš seniausių Šiaulių užeigų buvo vokiečio Nolteno austerija, stovėjusi turgaus pakraštyje priešais paštą. 1838 m. čia buvo apsistojęs ir pietavo Rusijos caras Nikolajus I su cariene ir dukra. Ši austerija klestėjo iki Pirmojo pasaulinio karo, kai pastatas sudegė.

1853–1854 m. Šiauliuose buvo 15 užvažiuojamųjų namų (stadalų), austerijų, 7 smuklės, 1 kavinė, 3 arbatinės, 2 biliardinės, 4 restoranai, 3 traktieriai. 1861 m. – 2 traktieriai, 20 viešbučių-užvažiuojamųjų namų, 4 smuklės, 4 arbatinės ir 2 vyno rūsiai.

1891–1910 m. Šiauliuose restoranų, smuklių, arbatinių išaugo nuo 52 iki 75. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą Šiauliuose buvo kelios karčemos, išsidėsčiusios prie vieškelių. Centre stovėjo solidesnės užeigos, iš kurių paminėtinas Kunstamano viešbutis-restoranas Tilžės ir Vilniaus gatvių sankryžoje ir restoranas „Berlin“ vėliau pervardytas į „Versalį“.

Viena iš garsesnių maitinimo įstaigų, įėjusių į Šiaulių visuomeninio maitinimo įstaigų istoriją, buvo po Pirmojo pasaulinio karo kuliame Vytauto gatvės name, netoli dabartinės „Rūtos“, įsikūrusi valgykla „Skalsa“. Joje daugiausia valgydavo aplinkinių fabrikų darbininkai.

Tarpukario virėjai, arbatinės, kavinės, restoranai, užkandinės ir valgyklos
Tarpukariu virėjai, konditeriai ir kiti amatininkai dirbo mieste įsikūrusiuose restoranuose, kavinėse, valgyklose ir užkandinėse. Čia galėjai pavalgyti, paragauti skanėstų, išgerti arbatos ar kavos. Šiaulių miesto taryba 1924 m. nustatė leisti 10 traktierių ir 20 aludžių. Restoranai buvo skirstomi į pirmosios, antrosios ir trečiosios rūšies įstaigas. Pirmos rūšies restoranuose („Rambynas“) interjeras buvo puošnus, grodavo orkestras. Buvo geras aptarnavimas, didelis valgių ir gėrimų pasirinkimas.

Šiaulių miesto savivaldybėje iki 1927 m. vasario 27 d. buvo įregistruotos 6 valgyklos, 20 arbatinių, 1 traktierius, 2 aludės, 5 kavinės, 2 stoties bufetai, veikė prestižinis Piliečių klubas. Juose buvo galima ne tik išgerti svaigalų, kavos, arbatos, bet ir skaniai pavalgyti, užkąsti. To meto kavinės, užkandinės ir valgyklos mieste buvo skirtos vidutinio miestiečio poreikiams tenkinti. Tokio tipo įstaigos dažniausiai buvo vadinamos jų savininkų vardais.

1928 m. sausio 15 d. Šiauliuose, Bažnyčios g. 38 (greta Šiaulių miesto valdybos), buvo atidaryta „Vilniaus“ valgykla (savininkė E. Karašienė).

1931 m. Šiauliuose veikė 5 kulinarijos parduotuvės, 6 valgyklos, 5 aludės, 3 arbatinės, 7 restoranai, 4 bufetai ir kt. Šios įmonės buvo įsikūrusios žmonių susibūrimo vietose: miesto centre, turgavietėje. Vienas iš turtingiausių restoranų mieste buvo „Rambynas“, įsikūręs prie miesto sodo, kurį lankydavo turtingieji.

1932 m. Šiauliuose buvo 16 arbatinių ir valgyklų, 11 kavinių, cukrainių ir kepyklų gaminių parduotuvių. 1932 m. gruodžio 1 d. Šiauliuose atidaryta valgykla „Birutė“, savininkė Norgilienė („Šiaurės Lietuva“ 1932 m. gruodžio 11 d., p. 5).

1934 m. sausio mėnesį S. Dariaus ir S. Girėno bei Pašto gatvių kampe buvo atidaryta nauja valgykla „Modera“ (vietoj „Tulpės“). Joje buvo galima papietauti, bufete išgerti alaus ar kavos, grojo radijas („Šiaulių žinios“, 1934 sausio 28, p. 3).

1934 m. viešbutyje „Kaunas“ (Vilniaus g. 130) buvo galima užsisakyti skanius pusryčius, sočius pietus, gardžią vakarienę, išgerti puodelį arbatos ar kavos.

1934 m. Tilžės gatvėje traktierių laikė Jazbutienė, šachmatų mėgėjų klube Vilniaus ir S. Dariaus ir S. Girėno gatvių kampe buvo įsikūrusi valgykla „Romuva“. Joje pietūs kainavo 1 litą. Be valgių, čia buvo galima išgerti arbatos, kavos, stipresnių gėrimų – vyno ir alaus. Buvo galima žaisti šachmatais, grojo radijas.

Tarpukariu Šiauliuose valgyklose, restoranuose ir kitose maitinimo įmonėse dirbo šie virėjai/os: Basė Davidovičienė (g. 1884 m. Gargžduose) virėja, Chana Davidavičienė (g. 1879 m. spalio 4 d. Žagarėje), Ona Faltaitė (g. 1903 m. lapkričio 7 d. Tauragėje) virėja, Sara Flaksienė (g. 1918 m. vasario 28 d. Tauragėje) virėja, Frida Riva Kanienė (g. 1900 m. balandžio 19 d. Drujoje) virėja, E. Karašienės valgykla Bažnyčios g. 49, Chane Mlinarčikienė (g. 1885 Šiauliuose) virėja, šachmatų mėgėjų klubo bufetas ir valgykla Dariaus-Girėno g. 49, Porutienės bufetas, Favronijos Adomaitienės restoranas Tilžės g. 100a, B. Faito valgykla, arbatinė ir cukrainė ir kt.

Šiauliečiai ir miesto svečiai geru žodžiu minėjo kavinę „Viktoriją“ (Vilniaus g. 146), F. Kavaliausko kavinę-cukrainę, įsikūrusią Vilniaus g. 170. Tačiau pati garsiausia kavinė mieste buvo Milštein kavinė-cukrainė, įsikūrusi Vilniaus bei S. Dariaus ir S. Girėno (dab. Vasario 16-osios) gatvių sankryžoje. Joje buvo galima įsigyti skanių pyragaičių, tortų, kitų konditerijos gaminių, išgerti kavos, arbatos.

(Bus tęsinys)

2020 09 04 44