Apžiūrėję Torčelo salą, sėdame į vandens autobusą-vaporettą, plaukiantį iš Torčelo į Muraną. Keliauti vandens autobusu niekada nepabosta. Kelionė laivu teikia ramybės ir judėjimo pojūtį, leidžia pajusti atskirtam nuo sausumos malonumą. Praplaukus pro įspūdingą Isola di San Michele salą – miesto kapines, atsiveria Murano panorama. Išlipę prieplaukoje, aplankome salos įžymias istorines ir kultūrines vietas, senamiestį, muziejus ir galerijas.
Muranas – išsidėstęs Venecijos lagūnoje, maždaug 2 km į šiaurės rytus nuo Venecijos salos. Jame aštuoni kanalai, skiriantys septynias salas: Sacca Mattia, S. Teresa e S. Mattia, S. Giacomo e S. Maffio, S. Chiara e S. Stefano, San Pietro Martize, Sacca Serenella ir San Donato teritorijos sujungtos tiltais. Muraną, kaip ir Veneciją, sudaro ne vientisa žemės teritorija, o grupė tiltais sujungtų septynių salelių. Kadaise tai buvo tik nedideli žvejų kaimeliai, bet jau XIII a. čia vilas pradėjo statytis Venecijos didikai. Tai spalvinga ir ryški sala, kaip ir vietiniai gyventojai. Iš pradžių Murane įsikūrė romėnai, o nuo VI a. – žmonės iš Altinumo ir Oderzono, nuo XIII a. joje įsikūrė stiklo meistrai.
Sala klestėjo kaip prekybos ir žvejybos uostas ir gamino druską, stiklo dirbinius. Nuo XIII a. Muranas išgarsėjo stiklo gamyba. XV a. sala išpopuliarėjo kaip kurortas, buvo pastatyti rūmai ir vilos.
Architektūrinė Murano salos įžymybė – Šventųjų Marijos ir Donato bazilika (Basilica dei Santi Maria e Donato, XII a.), kurios apsidę puošia kolonos. Tipinis Ravenos architektūrinis stilius ir įspūdingos mozaikos. Viduje galima išvysti mozaiką, kuri datuojama 1104 m., kai ši katedra buvo atstatyta kartu su Bizantijos paveikslais. Ypatingo dėmesio vertas gotikinis laivo kilio formos stogas, mozaikinis Madonos portretas apsidėje ir Bizantijos stiliaus mozaikinės grindys (1140 m.). Sakoma, kad šioje bazilikoje laikomi IV a. šventojo Donato nužudyto drakono kaulai. Murane galima pamatyti Šventojo Petro Kankinio bažnyčią (San Pietro Martire, XV-XVI a.) su šventoriuje pastatyta Ballarinų šeimos koplyčia, Giovanni Bellini meno kūrinius ir Palazzo da Mula. Murano salos vienuolyne 1743 m. buvo apsistojęs Kazanova ir slapčia susitikinėjo su savo moterimis.
Murane verta aplankyti dar vieną bažnyčią Santa Maria degli Angeli. Jos barokinė varpinė kampanilė stačiakampė, nedidelė ir išbaltinta. Ji pradėta statyti dar 1188 m., vėliau rekonstruota XVI a. Paprasta, kukli, bet tikrai žavi ir unikali bažnyčia. Virš vartų į šventorių arkangelas Gabrielius. Marmuras. Architektūra savaip miela ir kukli.
Saloje teka Grande di Murano kanalas, plaukioja laiveliai, yra švyturys. Pasivaikščiodami palei kanalą, užsukome į suvenyrų ir stiklo parduotuvėles, nuėjome iki saloje veikiančio švyturio (Faras dell‘Isola di Murano), kuris buvo pastatytas 1912 m. Švyturį sudaro 115 pėdų aukščio cilindrinis akmeninis dviejų pakopų bokštas su dvigubu balkonu ir žibintu. Švyturys visiškai automatizuotas ir jį valdo institucija Marine Militare.
Turėdami laisvo laiko, apžiūrėjome Murano salą, gatveles, parodų sales, meno salonus, stiklo meistrų dirbtuves ir galerijas. Murane galima rasti ne tik kokybiškiausio stiklo salonus ir galerijas. Jei domitės stiklo gamybos istorija ir menu, verta aplankyti netoli San Maria e San Donato bazilikos istoriniuose Palazzo Giustiniano rūmuose (XVII a.) įsikūrusį Stiklo muziejų – Museo del Vetro. Tai buvę patriarchų Giustinian rūmai, vėliau tapę miesto rotuše, o nuo 1932 m., Venecijai prisijungus Muraną – stiklo muziejumi. Pirmasis stiklo muziejus Murane buvo atidarytas 1861 m., su viena iš didžiausių ir svarbiausių Venecijos stiklo kolekcijų nuo romėnų laikų. Dabar čia galima pamatyti stiklo gamybos istoriją ir stiklo pavyzdžius nuo Egipto laikų iki šių dienų, eksponuojami įvairiausi stiklo dirbiniai, demonstruojama Venecijos stiklo gamybos technika, kuri yra neatsiejama Italijos istorijos ir kultūros dalis, jos kultūros paveldas.
(Bus tęsinys)

Kanalas Murane.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Senoji Murano architektūra.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Varpinės bokštas ir tiltas Murane.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.

Stiklo suvenyrų pardavėjai.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.



