Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad mūsų knygų rinkoje vaikų literatūros lentynose pertekliaus nėra. Tiesa, kasmet pasirodo po keletą naujų pasakų, eilėraščių rinkinukų, tačiau to aiškiai nepakanka. Taigi su malonumu į rankas paėmiau gana solidų – per 150 puslapių – Jono Ambrukaičio eilėraščių vaikams leidinį „Trys knygelės“. Ją Šiauliuose išleido K. J. Vasiliausko leidykla „Lucilijus“.

Eilėraščiai ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikams apie tai, su kuo jie daugiau ar mažiau pažįstami, tai – artimieji, gamta, gyvūnai, bendraamžiai ir kt.

Knygą sudaro trys dalys – tais pačiais pavadinimais anksčiau išleistos eilėraščių knygelės „Labas rytas“, „Žiogo šuolis“ ir „Pasakyk tu man, upeli“. Prie pastarojo skyrelio prijungta keletas naujų, dar niekur neskelbtų kūrinėlių.

Beje, gerokai nustebino šios knygos autoriaus turtinga autobiografinė dosjė. Pasirodo, kad 1938 metais Žvirblaukyje, Jurbarko valsčiuje gimęs J. Ambrukaitis – logopedas, socialinių mokslų daktaras, Šiaulių universiteto profesorius, Lietuvos katalikų mokslų akademijos narys.

Šis šiaulietis mokslininkas 1994 metais yra vienas iš tarptautinio žurnalo „Bridges“ steigėjų, 1996 metais įkūrė Specialiojo ugdymo mokslinį centrą, buvo jo direktoriumi, išleido nemažai įvairių metodinių priemonių studentams, mokytojams.

Vartant šios knygelės puslapius maloniai nuteikia grakščiai surimuoti eilėraščių posmai, plačios Lietuvos biologinės įvairovės žinios, išmanymas, kokiam skaitytojų ratui skiriama jo kūryba.

Antai knygoje „Pasakyk tu man, upeli“ eilėraštyje skamba tokios eilės apie gegutę:
Per mišką ataidi
Gegutės ku kū.
Be savo lizdelio,
Be savo vaikų
Lekioja raiboji.
Kukuoja linksmai
Lyg būtų čia pat
Jos gimtieji namai.
O ji gi – benamė
Žaliųju miškų.
Nuo pat ryto lig sutemų
Kukuoja ku kū.
Ką ji skaičiuoja? –
Gal mano centus?
O gal mano močiutės
Pragyventus metus?
Labai taikliai autorius apibūdina kitą paukštį – varną:
Nuo pievos į medį pakyla
Varna. Atrodo padoriai.
O kokia balsinga! Kokia akyla!
Kokia gudri... Išdidi lyg bajorė.
Ar menat, kaip Brisių išdūrė
Dvi varnos? Tik lapei viena jų
Netyčia atidavė didelį sūrį.
Gal buvo jauna? O gal sena jau?
Na, nesmerkim varnelės griežtai
Dėl to sūrio. Ir dėl kaulo nebarkim:
Visko nutinka visiems nelauktai –
Ir vaikam, ir tėvams. Ir net varnai.
Labai prasmingai autorius užbaigia savo knygą pagyros ode lakštingalai:
Lakštingala, lakštutė, lakštingėlė...
Kokiais vardais man kreiptis į tave?
Vilkėdama žvirbliuko sermėgėlę
Tu užburi melodija žavia.
Lakštingala, lakštute čiulbuonėle,
Kas būtų tie karklynai be tavęs,
Be tavo muzikos, be tavo trelių.?
o kas tu būtum be manęs?..
Knygos autorius labai jautriai savo jaunąjį skaitytoją ar klausytoją moko pagarbos savo mamai, sutiktiems vyresniems žmonėms.
Mandagumo žodžiai
„Labas rytas“ ir „Prašau!“,
„Labanakt!“, „Atsiprašau!“
„Ačiū!“, „Labas!“ ir „Sudie!“
Aš tariu turbūt kasdien.
Šitie žodžiai mandagumo
Kupini švelnaus gerumo.
Šitie žodžiai tokie gražūs!
Į saulutę jie panašūs...
Jie širdelę man sušildo
Ir gerumo ją pripildo.
Kur tik aš, ten tie žodeliai
Rodo man į sėkmę kelią.
Pats mieliausias žodis
Ar jūs žinot,
Šviesios galvos,
Kokios būna
Žodžių spalvos?
Žodžiai būna
Skambūs, kilnūs,
Kartais būna
Švelnūs, švelnūs...
Kartais žodžiai
Būna graudūs,
Kartais meilūs,
Kartais skaudūs...
Na, o iš visų
Skambiausias,
Pats švelniausias
Ir mieliausias
Kaip saulutės
Šiluma
Žodis man yra
„MAMA“.

Šią švelnių žodžių kupiną knygą patartina turėti jauniems tėveliams, kurie vakarais ją galėtų paskaityti savo mažiesiems.

 
Straipsnių peržiūros
94542153
Į viršų