Lietuviai gerbia savo Tautos istorinę atmintį, didžiuojasi tais Lietuvos inteligentais, kurie XX a. pradžioje kūrė pirmąsias lietuviškas mokyklas, kovojo dėl teisės vaikus mokyti gimtąja kalba, rašė vadovėlius, daug nuveikė švietimo ir kultūros srityse. Tarp tokių inteligentų švietėjų aktyviai darbavosi ir, gal kiek nepelnytai primirštas, žymus Lietuvos pedagogas, vadovėlių autorius, publicistas, visuomenės veikėjas Augustinas Jakučionis (1884–1969), kurio šiais metais minime 135-ąsias gimimo ir 50-ąsias mirimo metines. Manau, pats metas apie jį priminti visuomenei.

Lietuvos švietimo istorijos muziejuje saugomas žymaus pedagogo istorinis palikimas (dokumentai, rankraščiai, vadovėliai ir kt.).

Sunki pradžia
A. Jakučionis gyveno ir dirbo sudėtingu, istorinių įvykių nestokojusiu XX a. pirmosios pusės laikotarpiu. Gimė 1884 m. gražiojoje Dzūkijoje, Alytaus valsčiuje, Daugirdėlių kaime, gausioje vidutinio valstiečio šeimoje. Pirmąsias žinias A. Jakučionis įgijo mokydamasis pas kaimo daraktorius. Vėliau pradėjo lankyti Alytaus pradinę mokyklą. Mokėsi privačiai. 1901 metų pavasarį išlaikė egzaminus ir įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, kurią baigė 1904 m.

Pasikartojo įprasta to meto situacija, kuomet išsilavinę jaunuoliai Lietuvoje darbo negaudavo. Taip atsitiko ir A. Jakučioniui – teko keletą metų mokytojauti Lenkijos pradinėse mokyklose. 1906 m. grįžo į Tėvynę ir pradėjo dirbti Gulbinų pradinėje mokykloje, esančioje 12 km. nuo Biržų. Už pažangias mintis, skleidžiamas tarp vietos gyventojų, pedagogas atsidūrė carinės vadovybės nemalonėje, buvo persekiojamas ir nuolatos keliamas iš vienos mokyklos į kitą.

Mokytojus lietuvius, kurie dalyvavo visuomenės gyvenime ir stengdavosi mokyti lietuviškai, pradėjo spausti ir skirti pagelbininkais arba į blogesnes vietas. Aš nuo 1908 m. rudens dėka Šiaulių inspektoriui Itomlenskiui, juodašimčių draugijos „Bratstva Sviatovo Ducha“ Šiauliuose įsteigėjui (dabar jis yra Kaune ir jam, kaipo Lietuvos valdininkui, net butas rekvizuotas), taip pat buvau perkeltas iš Gulbinų į Panemunėlį pagelbininku – prisiminimuose rašė A. Jakučionis. („Mokykla ir gyvenimas“, 1925 m. jubiliejinis nr., p. 84). 1911 m. jis vėl buvo perkeltas į naujai atidarytą Žiobiškio pradinę mokyklą (Rokiškio valsčius).       
                        
Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, A. Jakučionis pasitraukė į Smolenską. 1915 m. trumpam grįžęs į Vilnių atsitiktinai susitiko Antaną Zmuidzinavičių, kuris kartu su Antanu Smetona, kaip Draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti nariai,  įkalbėjo jį nebegrįžti atgal į Rusiją, o pasilikti Vilniuje. Kadangi tuo metu labai trūko lietuvių mokytojų, nes  didžioji dalis pedagogų buvo pasitraukę į carinės Rusijos gilumą, A. Jakučionis 1915–1916 m. buvo paskirtas Vilniaus lietuviškos dviklasės pradinės mokyklos direktoriumi.

Aktyvus visuomenininkas
XX a. pradžioje vyko įtempta kova dėl lietuviško žodžio. Pagaliau 1904 metų gegužės 7 dieną buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas. Netrukus sujudo lietuvių inteligentija. Lietuviškas žodis vis dažniau ėmė skambėti įvairiuose žmonių susibūrimuose. Mokytojai ėmė burtis į Lietuvių mokytojų sąjungą (LMS). Vienas pirmųjų ir aktyviausių mokytojų sąjungos narių buvo mokytojas A. Jakučionis. Pasibaigus 1905–1906 mokslo metams, (mėnesio nei dienos nepamenu) Vilniuje buvo šaukiamas Mok. Sąjungos suvažiavimas. Nuvykau ir aš. Tai buvo pats pirmasis Sąjungos suvažiavimas, kuriame teko man dalyvauti. Suvažiavimas įvyko Tilto (Mostovaja) g-je rodos 19 numeris Liandsbergio (Žemkalnio) bute. Tuo metu Liandsbergis, rodos, buvo ir Sąjungos pirmininku. Mat, mokytojų Vilniuje nebuvo, tai reikėdavo rinkti valdybą iš pašalinių žmonių. Bet, kiek sprendžiu iš to suvažiavimo, tai arti Sąjungos tuo metu stovėjo ir jos reikalais rūpinosi K. Lekeckas (Baltrus Dagilius), prisiminimuose rašė A. Jakučionis. („Mokykla ir gyvenimas“, 1925, jubiliejinis nr., p. 82). Kadangi mokytojų organizacija kūrėsi slaptai, laikraščiuose skelbti susirinkimo vietos ir laiko nebuvo galima. Suvažiavimo protokolai yra dingę, spėjama, kad juos sudegino A. Kasakaitis. Suvažiavime buvo priimta pirmoji LMS programa. Svarbiausi uždaviniai buvo susigrąžinti į Lietuvą išvykusius mokytojus, kurti lietuviškas mokyklas, rengti mokymo programas, rašyti ir leisti vadovėlius ir kt. Nuolatos grėsė pavojus pakliūti į žandarų rankas. 1907 m. gruodžio 30 d. Vilniuje, Povilo Matulionio bute įvyko šeštasis lietuvių mokytojų suvažiavimas. A. Jakučionis straipsnyje „Iš atsiminimų apie mokytojų sąjungą“ rašė: „Ponas Matulionis ne tik maloniai mums davė butą, bet net ir užkandžiais pavaišino. Turint galvoje, kad p. Matulionis buvo aukštas Rusijos valdininkas, „statskij sovietnik“, kuriam už įsileidimą į savo butą slapto nelegalinės draugijos suvažiavimo grasė ne tik bausme, bet ir atstatymas nuo vietos, reikia pripažinti šiam Lietuvos veikėjui nepaprastą savo krašto gerovei pasišventimą. Tebūnie, tat jam garbė. Iš šito fakto taip pat galima spręsti, kokios reikšmės tuomet Lietuvos visuomenei turėjo Mokytojų Sąjunga, kad štai dėl jos garbingi visuomenės veikėjai drįsta statyti į pavojų savo ir visos savo šeimos likimą. („Mokykla ir gyvenimas“, 1925, jubiliejinis nr., p. 86–87).                              

1907 m. J. Basanavičiaus iniciatyva buvo įkurta Lietuvių mokslo draugija (LMD), kurioje dalyvavo daug pedagogų. Mokslo draugija turėjo teisę veikti viešai, o Mokytojų sąjunga veikė slaptai, todėl LMS susirinkimus organizuodavo (po priedanga) kartu su LMD. A. Jakučionis nepraleisdavo nei vieno susirinkimo. Aktyviai dalyvavo ir LMD veikloje, buvo Vadovėlių leidimo komisijos Pedagogų sekcijos narys, į kurią įėjo žinomi mokytojai praktikai: Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė, Vincas Palukaitis, Juozas Vokietaitis, Matas Šalčius, Juozas Palukaitis, Antanas Kasakaitis. A. Jakučionis buvo gabus, darbštus ir ambicingas pedagogas. Nepasitenkino Veiverių mokytojų seminarijoje įgytomis žiniomis, nuolatos jas papildydavo, studijuodamas įžymių rusų (Konstantino Ušinskio) ir Vakarų Europos pedagogų raštus. Dirbdamas mokykloje, rašė straipsnius pedagogikos bei visuomenei aktualiomis temomis ir juos publikuodavo „Lietuvos ūkininko“ priede „Mokykla“. Straipsnius pasirašinėjo Juokų senio, Jurgio Taučiabalio ir kt. slapyvardžiais. Organizavo kursus suaugusiems, rengė vakarėlius, vaidinimus, taip skleisdamas šviesą ne tik vaikams, bet ir suaugusiems.

A. Jakučionio studijų knygelė.
Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų nuotr.