(Tęsinys)
                                                                             
Tarpukariu amatininkams ruošti Šiauliuose buvo organizuojami įvairių amatų kursai. 1924 kovo 18 d. Šiauliuose, Vilniaus g. 2, pas Joaną Teperytę buvo atidaryti piešimo ir kirpimo kursai.

Laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ 1933 m. lapkričio 19 d. paskelbė apie Statybos amatininkų kursus Šiauliuose. Jame rašoma: „Žemės ūkio rūmams leidus nuo gruodžio 1 d. iki 16 d. Šiauliuose rengiami statybos amatininkams kursai. Kursuose bus dėstoma bendroji statyba, betono ir gelžbetonio konstrukcijos, molio statyba, trobesių vidaus įrengimas, krosnių statyba, medžio ir dažymo darbai. Mokslas kursuose neapmokamas. Pragyvenimu ir butu kursantai pasirūpina patys. Sėkmingai baigę teoriją ir atlikę visų metų prie statybos darbų praktiką gaus atitinkamą pažymėjimą“ (Statybos amatininkams kursai Šiauliuose. „Įdomus mūsų momentas“, 1933 lapkričio 19, p. 3).

Tos pačios dienos tame pačiame laikraštyje buvo patalpintas dar vienas skelbimas apie kursus dažytojams, kuriame rašoma: „Žemės ūkio rūmams leidus, nuo gruodžio 18 iki 23 d. Šiauliuose rengiami dažytojams kursai, kuriuose bus dėstomi naujoviški dažymo būdai, atliekant su įvairiais dažais bandymus. Kursuose mokslas nemokamas, pragyvenimu ir butu rūpinasi patys kursantai. Kursų reikalais žinias teikia apskrities ir rajonų agronomai ir apskrities statybos technikas“ (Dažytojams kursai Šiauliuose. „Įdomus mūsų momentas“, 1933 lapkričio 19, p. 3).

1934 m. balandžio 22 d.  laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ pranešė, kad „Lietuvos tautininkų „Jaunosios Lietuvos“ Šiaulių skyrius ruošia Šiauliuose skyriaus ir rajono nariams nemokamus rankų darbų kursus. Kursuose bus dėstoma: moterims nėrimas, siuvimas, siuvinėjimas, kilimėlių darymas rūbų valymas, audimas ir kt. Vyrams medžio darbai. Vyrams ir moterims bendra knygrišystė ir keramika. Laisvų vietų esant bus priimami ir ne jaunalietuviai.

Kursai prasidės balandžio 23 d. nuo 7 val. vakaro, vyrų grupei 6-toje pradžios mokykloje Aušros al., moterų grupei 4-toje pradžios mokykloje, Dariaus ir Girėno gatvėje. Užsirašyti galima 7-toje mokykloje, Pagyžių gatvėje nuo 8 iki 12 val.“ (Naudingi kursai. „Įdomus mūsų momentas“, 1934 balandžio 22, p. 4).

1934 m. gruodžio 21-22 d. Šiauliuose išleista Švietimo ministerijos žinioje esančių audimo sutrumpintų šešių mėnesių kursų pirmoji laida. Ją baigė 5 klausytojos (direktorius Geležiūnas, kursų vedėja M. Dantienė) (M. Dantienė. Amatas, kuriuo reikia susidomėti. „Amatininkas“, 1935, Nr. 2 (47), p. 3).

Tarpukariu Šiauliuose buvo susirūpinta krosnininkų ruošimu, 1940 m. nuo balandžio 2 iki 20 d. Šiauliuose buvo surengti krosnių statybų kursai. Laikraštis „Įdomus mūsų momentas“ 1940 m. kovo 24 d. paskelbė, kad  „kursuose bus dėstoma: brėžiniai, krosnims ir dūmtraukiams statyti medžiagos ir statomi jiems reikalavimai, įvairių tipų dūmtraukiai ir krosnys, krosnims ir dūmtraukiams statyti darbo ir medžiagos normos, šildomieji paviršiai ir jų normos ir t. t. Mokslas neapmokamas. Į kursus priimami vyrai, mokantieji skaityti ir rašyti ir dirbę prie krosnių statybos. Baigusiems kursus ir savarankiškai atlikus 1 metų praktiką bus išduoti pažymėjimai. Norintieji kursus lankyti turi iki kovo 30 d. paduoti paties rašytą prašymą Šiaulių apskr. agronomo vardu, Vilniaus g. 215“ (Krosnių statybos amatininkams kursai Šiauliuose. „Įdomus mūsų momentas“ 1940 kovo 24, p. 4).

Tos pačios dienos tame pačiame laikraštyje buvo patalpintas dar vienas skelbimas: „Nuo balandžio 2 d. iki 20 d. Šiauliuose rengiami statybos amatininkams kursai. Bus dėstoma: projektai ir naudojimasis jais, statybinės ir kt. medžiagos, įvairūs būdai sienoms statyti iš degtų molio plytų, betonas ir gelžbetonis, molio ir medžio statyba, medžiagos stogams ir taisyklingas stogų dengimas, trobesių vidaus įrengimai, pamatai ir t. t. Mokslas nemokamas. Į kursus priimami vyrai, mokantys skaityti ir rašyti ir dirbę statyboje. Baigusiems kursus ir savarankiškai atlikus 1 metų praktiką bus išduoti pažymėjimai“ (Statybos amatininkams kursai Šiauliuose. „Įdomus mūsų momentas“, 1940 kovo 24, p. 4).

Tarpukariu Šiauliuose buvo susitelkęs gausus būrys amatininkų ir įvairių sričių specialistų. Peržiūrėjus to meto rašytinius šaltinius ir dokumentus, pavyko nustatyti šiuos tarpukariu Šiauliuose dirbusius amatininkus, įvairių specialybių atstovus, jų įmones ir dirbtuves. Jie suskirstyti pagal amatus ir veiklos rūšis.

Tarpukariu Šiauliuose, „Aušros“ muziejaus patalpose buvo suruošti Statybos kursai. Juos vedė Šiaulių apskrities technikas L. Gudzinskas. Kursus lankė per 30 žmonių. Išklausius trijų savaičių teorijos kursus, gruodžio 15 d. kursantai buvo egzaminuojami. Egzaminus išlaikė ir pažymėjimus gavo Jonušas, Jonas Prelgauskas, Švereika, Želminas, Karpinskas, S. Jonušas, Feldmanas, Jauga, Suvaizdis, Ignas Urbonas, Matijošaitis, Lukošius, Stasys Urbonas, Butkus, Kulitavičius ir Zokas.

Tarpukariu, Švietimo ministerijai leidus, profesorius V. Jalovas, Šiauliuose, Dariaus ir Girėno gatvėje 36, organizuodavo vyriškų ir moteriškų drabužių kirpimo kursus. Jose dėstomas kirpimas, matavimų ir siuvimo praktika. Baigusieji kursus ir išlaikę egzaminus gavo Švietimo ministerijos patvirtintus pažymėjimus.
      
Odų pramonė, odininkai ir amatininkų dirbtuvės
Šiauliai nuo seno vadinami odininkystės ir su odų pramone susijusių amatininkų ir amatų miestu. Čia buvo susitelkusios odų apdirbamosios įmonės ir dirbtuvės. Jos išdirbdavo odas avalynei ir vidpadžiams ir kailius. XIX a. 8-ajame dešimtmetyje Šiauliuose buvo penki šikšniai rimoriai, kurie iš odos dirbdavo pakinktus arkliams, balnus. Kiekvienas rimorius turėjo mokinių ir samdė pagalbininkų.

1872 metais, dar būdamas sosto įpėdiniu, Šiauliuose buvo apsistojęs Aleksandras III. Jis sau ir palydai užsakė vietos amatininkams pagaminti 200 porų batų, kuriuos Šiaulių odininkai pirmą kartą istorijoje pasiuvo batus nustatytu terminu, nė kiek neuždelsdami. Caro įpėdinis buvo patenkintas šiauliečių amatininkų darbu.

Odų pramonės atsiradimas  Šiauliuose siejamas su Chaimo Frenkelio (1857–1920), gimusio Ukmergėje, vardu. Jis Balstogėje išmoko odos apdirbimo amato ir kartu  su broliu Abraomu Ukmergėje atidarė dirbtuvę, kurioje išdirbdavo odas. Prieš 140 metų, 1879 m., Ch. Frenkelis su sukauptu kapitalu persikėlė į Šiaulius ir, pietrytiniame Šiaulių priemiestyje iš valstiečio Urbono nupirkęs žemės sklypą, dviejuose mediniuose namuose įkūrė  nedidelę odos dirbtuvėlę.

1887–1889 metais Ch. Frenkelis prie užtvenkto Kulpės upelio, tarp Talkšos ežero ir dabartinio Prūdelio pastatė mūrinius fabriko pastatus, kurie išlikę iki šiol. Ch. Frenkelio garinis odų fabrikas greitai išaugo į vieną didžiausių odų ir avalynės fabrikų visoje Rusijos imperijoje.

Ch. Frenkelis su sūnumi Jokūbu pirmieji iš visos Rusijos fabrikantų odoms rauginti naudojo raudoną medžio žievę, gabenamą iš Rytų Afrikos. Rauginant su šia medžiaga, buvo gaunami aukštos kokybės vadinamieji „raudonieji padai“, kurie sudrėkę sukietėdavo ir nepraleisdavo drėgmės. Ch. Frenkelio fabrike pastatyta pirmasis Šiauliuose elektros generatorius elektros stočiai. Nuo 1900 m. įvestas telefono ryšys.

Pradžioje Ch. Frenkelio dirbtuvėje dirbo keli samdyti darbininkai. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą šiame odų fabrike dirbo apie 100 darbininkų, o metinė apyvarta siekdavo 12–15 milijonų litų. Ch. Frenkelis gamybą pradėjo nuo hamburgiškų  odų išdirbimo, jas eksportavo į Rusiją. Nuo 1890 m. Ch. Frenkelio fabriko produkcija jau buvo siunčiama ir į Prancūziją. 1901 m. jame kasmet buvo išdirbama iki 100 000 odų.

1905 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje Šiaulių pramonininko Ch. Frenkelio fabriko odos buvo pripažintos geriausiomis ir šiaulietis fabrikantas už savo produkciją apdovanotas Paryžiaus pasaulinės parodos aukso medaliu. Po Ch. Frenkelio mirties jo darbus tęsė sūnus Jokūbas Frenkelis.

Tarpukariu stambiausias odų pramonės centras Lietuvoje buvo Šiauliai. Čia buvo įsikūręs didžiausias Frenkelio odų fabrikas, kiek mažesni brolių Nurokų, Choronžickių, Faino ir kitos trys nedidelės įmonės. Pirmosios trys įmonės garsėjo dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, o jų aukštos kokybės dirbiniai turėjo plačią rinką ne tiktai Lietuvoje, bet buvo labai reikalaujami Rusijoje ir  visoje Europoje. Ch. Frenkelio padų oda laisvai konkuravo su pasauliniais garsios Knocho firmos dirbiniais (Pasirašo: J. M.  Odų pramonė Lietuvoje. „Momentas“, 1929 rugpjūčio 24, p. 3).

Brolių Nurokų fabrikas įsteigtas 1895 m., iki 1914 m. jame dirbo 500–600 darbininkų ir pagamindavo produkcijos už 8-9 milijonus litų per metus (Odų pramonė Lietuvoje. „Momentas“ 1929 rugpjūčio 24, p. 3).   

1911 m. buvo įkurtas brolių Choronžickių odų fabrikas (įkūrė Borisas Choronžickis), kuris dirbo Tilžės g. 11.

Pirmojo pasaulinio karo metais odų pramonė Šiauliuose labai nukentėjo. Nors 1919–1920 m. odų pramonės įmonės Šiauliuose buvo atstatytos, bet prieš karą buvusios produkcijos jos jau nepajėgė pasiekti, nes truko patogių rinkų odos gaminių eksportui. Dėl to ir darbininkų skaičius labai sumažėjo. Dėl šių priežasčių Choronžickių įmonė nepajėgė išsilaikyti ir 1925 m. visai sustabdė savo gamybą.

Tarpukariu geriausiai sekėsi Ch. Frenkelio, o vėliau ir Jokūbo Frenkelio valdomam odų fabrikui, brolių Nurokų (iki 1939 m.), Faino ir dar kelioms įmonėms. 1929 m. jos daugiausia gamino sunkiąją padų odą. Taip pat juchtus ir ševretus: iš viso apie 38 rūšių įvairių odos dirbinių. Eksportui daugiausia gamino Frenkelio odų fabrikas. Jis savo gaminius išveždavo į Rusiją, Angliją, Latviją ir kitas užsienio šalis. Dar kiek savo gaminius eksportui gamino brolių Nurokų fabrikas.

Brolių Nurokų odų fabrikas veikė Tilžės g. 225 (savininkai Nurokas Bencelis, gim. 1875 m., Nurokas Vulfas, gim. 1871 m., Nurokienė Eugenija (gim. 1886 06 18 Berezine, Rusija. Atvyko į Lietuvą 1907 m.), Nurokas Šachno (gim. 1907 12 27 Šiauliuose. Baigė aukštuosius technikos kursus. Chemikas-technikas. Vokiečių okupacijos laikotarpiu dirbo Ostl. Faser Gesellschaft – Ostlando pluoštų bendrovėje Šiauliuose), Nurokaitė Berta, gim. 1911 m. 1939 m. lapkričio 14 d. brolių Nurokų odų fabrikas Šiauliuose už įvairias skolas parduotas iš varžytinių už 1 mln. 245 tūkst. litų. Jį nupirko akcinė bendrovė „Maistas“). AB „Maistas“ odų fabrikas (buv. brolių Nurokų odos fabrikas) Tilžės g. 225.

Odos dirbiniams apie 35 proc. buvo sunaudojama vietinė žaliava, likusi dalis buvo įvežama iš užsienio, nes sunkiosios odos gaminiams vietos gyvulių odos  netiko, nes per plonos. Batų padų gamybai žalios odos  buvo gabenamos iš Indijos, Kinijos ir Pietų Amerikos. Juchtams ir ševretams buvo naudojamos vietinių gyvulių odos.

Tarpukariu Šiauliuose buvo įsikūrusios įvairios odininkų ir su šia sritimi susijusios amatininkų dirbtuvėlės ir įmonės. Su oda buvo susiję įvairūs aulininkai, odininkai (garboriai), batsiuviai, balniai, kailininkai, kurpiai, šikšniai, rimoriai ir kiti amatininkai.

Pagal Šiaulių technikos inspekcijos duomenis Šiauliuose 1930 m. veikė 5 odų fabrikai; 1932 m. – 6 odų  fabrikai ir kailių dirbtuvė. 1940 m. Šiauliuose buvo 77 odos ir avalynės išdirbinių įmonės ir dirbtuvės. Iš jų: 38 kurpiai, 25 avalynės dirbtuvės, 5 batams viršų dirbtuvės, 4 odų išdirbinių dirbtuvės, 3 odų ir 1avalynės  fabrikai, 1 aulų dirbtuvė.

(Bus tęsinys)