Šiaulių universiteto Dailės galerija jau seniai yra tapusi ne tik universiteto, bet ir miesto kultūrinio gyvenimo traukos centru. Čia dažnai vyksta kultūriniai, edukaciniai renginiai bei konferencijos, nuosekliai pristatomos aktualios meno tendencijos, rengiamos vietinės ir tarptautinės meno parodos. Galerija laikosi gražios tradicijos skleisti žinias apie Šiaulių miesto menininkus, išmoningai pristato savosios Alma Mater Dailės fakulteto dėstytojų ir buvusių studentų kūrybą. Dabar galerijoje veikia  Ryčio Garalevičiaus tapybos paroda „Šviesa“.

Šviesos šokis žieduose
„ŠVIESA – tai ne aš, – juokauja parodos autorius. – Atkreipėte dėmesį, kad plakate mano vardas ir pavardė parašyti mažosiomis raidėmis. Ne vien dėl kompozicijos grožio, bet ir dėl to, kad nesu toks svarbus. Aš mažytis, o svarbiausias herojus šioje parodoje – šviesa.“

Parodos anonse rašoma: „Mėgstu stebėti spalvos ir formos begalinį šokį, matyti jų magišką ryšį, tamsos ir šviesos potvynius ir atoslūgius. Kartais jie labai rimti, kartais koketiški, kartais dramatiški ir nenuspėjami, bet visada žavūs ir kerintys. Norėčiau turėti daug rankų, kad galėčiau į jas paimti daug teptukų ir mintims nebereikėtų laukti ir senti, kol jos ištikš ant drobės. Norėčiau įkvėpti stebuklingo oro ir iškvėpti spalvų ornamentus, tamsius ir šviesius, ryškius ir blankius, spindinčius saulės šviesoje ir išnykstančius debesyje.“

Kas begali tiksliau nusakyti dailininko intencijas už jį patį? Kvapą gniaužia subtilus šviesos žaismas, nežemiškas gėlių grožis. Bijūnai, rožės, narcizai, kardeliai, irisai … kalba apie pasaulio sudėtingumą, apie amžiną dangaus ir žemės ryšį, šviesos atspindžiuose vos įžvelgiamus jo pavidalus.

Šiaulių universiteto profesorius grafikas Vaidotas Janulis pristatydamas parodą atkreipė dėmesį į stebėtiną žiedų atspalvių kaitą, pabrėžė, kad kiekvienos gėlės skirtingas charakteris. Paveikslai ne tik žavi subtiliu grožiu, gėlės mums kalba spalvomis – šiltos, šaltesnės, išdidžios, liūdnos, ilgesingos, melancholiškos ir linksmos. Daugiasluoksnė subtili tapyba šiek tiek primena prof. Vincentą Gečą, matyt, dėstytojas savo studentui R. Garalevičiui padarė nemažą įtaką.

Šiaulių universiteto lektorius filosofas Jurgis Dieliautas kalbėjo apie ypatingą R. Garalevičiaus tapybos ekspresiją. Pasak jo, esminis raktažodis į kūrinio gelmę – atrasti tinkamą distanciją, kurioje pagaunama šviesos tonacija.

„Gyvename sudėtingoje vizualizacjoje, mediacijoje. Šiuo metu madinga animizmą vesti žmogaus link, ieškant atitikties su mūsų būtimi. Autoriui pavyksta mus pagauti ir pakviesti į spalvą.Spalvos telpa šaltos ir šiltos, įsiplieskiančios, deginančios ir šviesa pradeda veikti kitaip. Kaip ir V. Gečo tapyboje, šešėliavimo meistrystė šešėlių šėlo terpę pabudina ir meniška tikrovė viršija realybę“, – konstatuoja filosofas.

Pasak jo, R. Garalevičiaus paveikslas nėra iliustracija, tapybos išraiška veda toliau. Save peržengianti ekspresija sustoja ant ribos tarp realybės ir siurrealumo. Žieduose matome ne tik gėlių grožį, o kažką daugiau. Žavimės, stebimės.

Apie laisvę suprasti
„Tapyba – laisvė, kupina dažų kvapo, jaudulingo nerimo stovint prieš drobę. Tai klausimas sau – ar turiu ką  pasakyti, o gal teisingiau – ar noriu ką pasakyti.“ (R. Garalevičius).

Dailininkas sakė nelinkęs užsiimti savo paveikslų turinio aiškinimu. Kiekvieno žiūrovo valia skaityti savaip, pritarti ar kritikuoti. Prisiminė juokingai graudų nutikimą parodoje, kai išgirdęs, jog  žiūrovė mato jo paveiksle keistus dalykus, griežtai nukirto, kad čia nupieštas tik drakonas. „Nereikėjo sakyti,  įžeidžiau, nukirtau žiūrovės fantaziją“, – prisimena šią pamoką tapytojas. Tapydamas stengiasi palikti šiek tiek neišbaigtumo, paslapties. Aliejinė technika, pasak autoriaus,  leidžia  šiek tiek „pastumdyti“ spalvas, bet persistengti negalima.

Spalvomis brautis į gilumą
„Tapyba – tai magiškas būdas materializuoti tai, ką matai, jauti ar įsivaizduoji“, – teigė R. Garalevičius  ir džiaugėsi sugrįžimu į savo Alma Mater. 1998 m. jis baigė magistrantūrą Dailės fakultete.

,,Gėlėmis užsikrėčiau dar studijų metais, – sako tapytojas, – pamatęs rusų dailininko Michailo Vrubelio paveikslą „Sėdintis Demonas sode“. Sukrėtė neišsiskleidusio žiedo grožis. Ir aš tokių gėlių noriu – sau pasakiau.“

Parodos autorius neneigia puikių Šiaulių universiteto dėstytojų įtakos, ypač prof. V. Gečo, nepamirštamos asmenybės. Pirmiausia tai – kruopštumas, technologijos išmanymas, drąsa ieškoti išraiškos būdų.

Tai trečioji R. Garalevičiaus autorinė paroda. Dailininkas reiklus sau, į parodų sales nesiveržia. Jo paveikslai eksponuoti „Laiptų galerijoje“, pakviestas  pasirodyti universiteto Dailės galerijoje, nudžiugo.  Darbų atranka buvo griežta, gal pusė atvežtųjų „netilpo“, nes visuma turi derėti, tarpusavyje susikalbėti ir skleistis.

Eksponuojami darbai sukurti per pastaruosius 6 metus. Be gėlių, dar galima matyti įspūdingą tėvo portretą, kelis gamtos ir interjero vaizdus. Autorius santūrus, nebando žiūrovo šokiruoti nei dideliais formatais, nei įmantriais pavadinimais. Žiūrėdamas į kūrinius jauti šiltų nuotaikų dvelksmą ir patiki, kad „tapyba – tai galimybė slidinėti žaviais paviršiais arba skausmingai brautis į gilumą.“ Nejučiomis  į žiūrovą braunasi nebylūs klausimai, plūsteli šiltos emocijos.

Tiek kūrybos procesas, tiek gėrėjimasis jo rezultatu – išraiškingais paveikslais –  gali būti savotiška dailės terapija šiandienos skubančio pasaulio žmogui. Menininkas pripažįsta, kad dažniau pavyksta išlaikyti pozityvų, optimistišką nusiteikimą.

„Kūrybai reikia vienumos, dažniausiai tapau užsidaręs mažajame namų kambarėlyje, – sako R. Garalevičius. – Kai pajunti, kad laukėji, bendravimo dovaną imi prarasti, tarsi žmonių bijai – tenka atitrūkti.“ Tokiu atveju gera išeitis yra dailininkų plenerai, kuriuose retkarčiais dalyvauja.

Sunku patikėti dailininko žodžiais, kai jis sako apie augalus nieko nesuprantąs. Jis tik gaudąs spalvas šviesoje. Pasirodo, ką tik nupirktas žiedas esąs kaip netikras, plastikinis.

Tikrasis gėlės grožis, jos charakteris atsiskleidžia vėliau, kai šiek tiek „sukrenta“. ,,Parsinešu, kokias tris-keturias dienas palaukiu, kol charakterį įgyja, dedu į dienos šviesą ir stebiu, kaip keičiasi atspalviai, kaip šešėliai glosto, blėsta. Būna, kad pasidarau fotosesijas iš skirtingų pusių. Paveikslas dažniausiai iš kelių nuotraukų sukomponuotas“, – menininkas šiek tiek praskleidžia kūrybos technologijos paslapties šydą.

Nors autorius teigia, kad tapyba yra laisvė išsakyti save spalvomis, kartais tenka ir prisiversti, turi suspėti darbą atlikti, kol tinkama šviesa.  Paprastai iš natūros stebėdamas taip nenutapysi. Ne dienos šviesoje dirbti būtų sudėtinga, nes apšvietimas keičia spalvas. Tapo dažniausiai vadinamas tauriąsias gėles, nes žavi stambių išraiškingų žiedų dinamika. Lauko gėlės taip pat gražios, bet menininko susidomėjimo dar palauks.

Šiaulių universiteto dailės galerijoje R. Garalevičiaus tapyba beveik visą lapkritį kviečia pasigėrėti jausmingu šviesos plevenimu, rudens melancholiją praskaidrinti vasariškomis vilionėmis.

2019 11 16 1

2019 11 16 3

R. Garalevičiaus parodos „Šviesa“ atidarymas Šiaulių universiteto galerijoje 2019 11 08.
Autorės nuotr.

2019 11 16 13

R. Garalevičius. Gėlės.
Autorės nuotr.

 
Straipsnių peržiūros
94555597
Į viršų