(Tęsinys)     

 Ukrainos keliai nėra patogūs keliauti, daug duobių, provėžų, nesutvarkytų sankryžų, nepažymėtų reikiamais kelio ženklais. Todėl kelionėje po šią šalį reikia būti atidiems ir atsargiems, važiavimo greitis turi būti nedidelis. Važiuojant per duobes ir kelio nelygumus, vairuotojui tenka laviruoti, aplenkti kelio kliūtis ir taip sugaištama daug laiko, tad norint pasiekti kelionės tikslą ir vairuotojui, ir keleiviams reikia kantrybės ir ištvermės. Užtat pro autobuso langus galima į valias dairytis į pro langus slenkantį šalies kraštovaizdį, kurį lydi gyvenvietės, miestai ir miesteliai, plačios ir žalios pievos, plyti miškai, saulėje raibuliuoja žydri ežerai ir vinguriuoja plačios vandeningos upės.

Pravažiavome Vakarų Ukrainos keliais daugiau kaip 3800 kilometrų, aplankėme daug miestų, miestelių, daugiau kaip 20 pilių ir piliaviečių, įsitikinome, kad čia LDK dvasia gyva. Šiandieninėje Ukrainoje matėme ir daug  gerų poslinkių. Statomi nauji gyvenamieji namai, gamyklos, fabrikai, kuriasi įmonės ir bendrovės. Pakelėse nemažai neblogų kavinių, užeigų, degalinių, tačiau su servisu ukrainiečiams dar reikia gerokai pasitempti.

Kelionėje turėjome progos prisiminti apie Lietuvos ir Ukrainos istorinius ir kultūrinius ryšius. Šias dvi valstybes sieja ne tik bendra istorija, bet ir  kultūra, menas, literatūra. Vilniuje galima rasti ženklų, bylojančių, kad čia lankėsi ir gyveno žymus ukrainiečių poetas, dailininkas, rašytojas ir etnografas Tarasas Hryhorovyčius Ševčenka (1814–1861). 1828–1831 metais jis, dar būdamas baudžiauninku, kartu su savo ponu V. Engelhartu, gyveno Vilniuje. Vilniaus universitete mokėsi dailės pas dailininką Joną Rustemą, tapo 1831 m. sukilimo liudininku. Vilniuje, Pilies g. 10, Universiteto g. 7, yra pritvirtintos memorialinės lentos, kur poetas 1829–1830 metais gyveno
Lietuvoje nuo seno domimasi Ukrainos istorija, kultūra, muzika, menu, folkloru. Vartydamas tarpukario Šiaulių spaudą užtikau aušrininko, knygnešio, tautosakos rinkėjo Mato Jono Slančiausko (1850–1924) Lietuvoje užrašytą „Dainą apie Ukrainą“, kuri išspausdinta 1933 m. birželio 11 d. laikraštyje „Įdomus mūsų momentas“ (p. 4). Ji savitai perteikia Lietuvos ir Ukrainos ryšius:
        Daina apie Ukrainą
        Josiu, josiu į Krajyną
        Suderėti sau Rajyną (po 2 kartus)
        Kai parjojau iš Krajynos,
        Atsiguliau ant perynų.
        Susapnavau divną sapną –
        Nebėr mano  Rajynėlės.
        Pabalnokit man žirgelį –
        Josiu, josiu aplankyti,
        Savo mielos patiešyti.
        Kai nujojau prie vartelių,
        Ir sutikau matušaitę –
        Pasiklausiau matušaitės:
        Ar tebėra Rajynėlė?
– Yra, yra, bet negyva.
        Ant lentelių paguldyta...
(Iš Mato Slančiausko užrašų, 1933 m. nurašė Arėjas Vitkauskas).

1991 m. rugpjūčio 26 d. Ukraina pripažino Lietuvos, 1991 m. gruodžio 4 d. Lietuva – Ukrainos nepriklausomybę. 1991 m. gruodžio 12 d. šalys užmezgė diplomatinius santykius Lietuvai Ukrainoje (2018) atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Kijeve, generalinis garbės konsulas Lvove, garbės konsulai Bila Cerkvoje, Charkove, Chersone, Dnipro, Ivano-Frankovske, Kijeve, Odesoje, Užgorode, Žitomyre. Ukrainai Lietuvoje atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Vilniuje, ir garbės konsulai Klaipėdoje ir Kaune.

Šiauliuose įregistruota Asociacija „Karpatai“ ir ukrainiečių kultūros centras, įsikūręs Aušros alėjos 64, nemažai ukrainiečių darbuojasi Lietuvos ir Šiaulių miesto įmonėse ir bendrovėse.
2002 m. spalio 29 įsteigta Lietuvos ir Ukrainos Prezidentų, 2003 m. birželio 5 d. – Tarpvyriausybinio bendradarbiavimo taryba. Veikia dvišalė (Lietuvos ir Ukrainos) ir trišalė (Lietuvos, Ukrainos ir Lenkijos), tarpparlamentinės asamblėjos, verslo forumai ir kt.  
   
Voluinės Vladimiras
Mūsų kelionės pirmas sustojimas Ukrainoje – Voluinės Vladimire, kuris tampriai susietas su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste (LDK). Pirmą kartą  ši vietovė  minima 988 metais. 988–1199 m. ji buvo dalinės Voluinės kunigaikštystės sostinė. XII a. išaugo į turtingą prekybos miestą su stipria pilimi. 1199–1336  metais Voluinės Vladimiras tapo Haličo-Voluinės kunigaikštystės sostinė. 1219 m. Haličo-Voluinės kunigaikštystė su Lietuvių žemių konfederacija sudarė Lietuvos Voluinės sutartį, nukreiptą prieš Lenkiją. Danielius Haličietis padėjo Vaišvilkui užimti ietuvos sostą. 1267–1269 metais Lietuvą valdė Danieliaus sūnus Švarnas.

Nuo 1320 metų miestą valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, po jo mirties – sūnus Liubartas, vedęs Voluinės kunigaikščio Jurgio seserį. Jis Haličo-Voluinės kunigaikštystę valdė 1340–1385 metais, vėliau ją prijungęs prie LDK.

Dėl rytų slavų žemių nuolat vyko įnirtingos LDK kovos su Lenkija: 1349 m. (antrąkart 1387 m.) ši užėmė Haličą, 1377 m. – Vakarų  Voluinės dalį, kol 1370 m., po Lenkijos karaliaus Kazimiero III Didžiojo mirties Voluinės Vladimiras vėl atiteko Lietuvai. 1340–1569 (su pertrauka 1366–1370) Voluinės Vladimirą valdė LDK. LDK užimtose žemėse buvo paliekama senoji vidaus tvarka ir socialinė struktūra, galiojo senoji teisė; kartu suaktyvėjo šių žemių ekonominiai ir kultūriniai ryšiai su Vakarais.

1431 m. Voluinės Vladimirui suteiktos miesto savivaldos teisės, kurias vėliau patvirtino Kazimieras Jogailaitis ir Žygimantas Senasis. Po Vytauto Didžiojo mirties, miestą valdė Švitrigaila. 1452 m. jis  testamentu paliko Voluinės Vladimirą Lietuvai. 1500 m. miestą sudegino totoriai.  1569 m. Liublino seime Voluinės Vladimiras kartu su kitomis Voluinės žemėmis buvo prijungtas prie Lenkijos Karalystės ir tapo Voluinės centru (Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, sudarytojos Aistė Paliušytė, Irena Vaišvilaitė. Vilnius: Lietuvos  kultūros tyrimų institutas, 2012, p. 456). 1795 m. prijungtas prie Rusijos. 1919 m. miestą okupavo Lenkija, 1939 m. jis vėl atiteko Ukrainai.

Būdami Voluinės Vladimire aplankėme Švč. Mergelės Marijos Ėmimo dangun (Uspenijės) soborą (statytą apie 1160 m., restauruotą XIX a. pabaigoje), kuriame palaidoti Voluinės kunigaikščiai.  Šalia soboro iškilę renesansiniai vyskupų rūmai (XVI a.). Grožėjomės Šv. Basilijaus cerkve, pastatyta XIII a. pab. – XIV a. pr.).  Už  sugriautos pilies teritorijos, buvusios medinės Šv. Joakimo ir Onos bažnyčios vietoje (XVI a.) 1752 m. pastatyta nauja baroko stiliaus šventovė.  Prie Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijos) soboro palaidoti karaliaus Mindaugo vyriausiojo sūnaus, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Vaišelgos (1223–1267) palaikai.

XIX a. lenkų dailininkas, kompozitorius ir poetas  Napoleonas Matas Tadas Orda (1807–1883), gyvenęs ir kūręs prie Rusijos imperijos prijungtose Lietuvos provincijose, daug keliavo po Lietuvą, Baltarusiją, Lenkiją, Ukrainą. Keliaudamas po Ukrainos žemes  nupiešė daug šios žemės peizažų, pilių, rūmų, susijusių su LDK didikais. Dailininkas apsilankė Voluinės Vladimire ir savo piešiniuose (1862–1876 m.) užfiksavo šio miesto panoramą su soboro griuvėsiais.

Zymnė
Išvykę iš Voluinės Vladimiro užsukome į netoliese esantį Zymnę – miestelį, įsikūrusį vaizdingame paupyje. XI a. pradžioje kunigaikštis Vladimiras Sviatoslavičius pastatydino pirmąją Zymnės cerkvę ir vienuolyną ant kalno, vadinamo Šventuoju. XV a. pab. – XVI a. pradžioje jis buvo apjuostas gynybine siena su bokštais. 1495 m. Lucko seniūnas Teodoro Čiartoriskio lėšomis pastatydintas naujas mūrinis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) soboras.

Šventovėje saugoma malonėmis garsėjanti Zymnės Dievo Motinos ikona, kurią anot legendos, vienuolynui padovanojo kunigaikštis Vladimiras, o pats ją buvo gavęs iš Konstantinopolio patriarcho Mikalojaus II. Soboro kriptose buvo laidojami vienuolyno fundatorių Čartoriskių giminės nariai.

Greta soboro – Šv. Julijonos Alšėniškės cerkvė, pastatyta XVI a. Vienuolyno kiemelyje išliko viduramžių šventovės pamatų fragmentas. Už vienuolyno sienos iškilusi nedidelė Švč. Trejybės cerkvė, pastatyta 1465–1475 m. Dabar Zymnėje veikia moterų vienuolynas. Susipažinę su Zymnės architektūros ir istorijos paminklais, išvykome į Lucką, kurį pasiekėme vėlai vakare. Nakvynei apsistojome miesto centre įsikūrusiame daugiaaukščiame viešbutyje „Ukraina“.

Lucke
Miestas įkurtas saloje, kurią iš visų pusių juosia upė Styrė. Jis pirmą kartą paminėtas 1085 metais. Priklausė Kijevo Rusiai, nuo XII a. vidurio – Vladimiro-Voluinės,  vėliau pateko į Haličo-Voluinės kunigaikštystės sudėtį. 1240 m. buvo sugriautas mongolų-totorių. Nuo XIII a. vyskupijos (nuo 1428 m. – ir katalikų) centras.

Luckas tampriai susijęs su LDK istorija. Gediminui plečiant LDK valdas į rusėniškas žemes, 1321 m. Luckas buvo prijungtas prie Lietuvos. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, siekdamas sutvirtinti ir apsaugoti tuometės Lietuvos pietrytines žemes, 1323 m. apvesdino sūnų Liubartą su Vladimiro-Suzdalės kunigaikščio Andrejaus dukterimi ir atidavė jam valdyti Lucką. Pastarasis priėmė stačiatikių tikėjimą ir tapo Liubartu Dmitrijumi.

Liubartas ėmėsi įtvirtinti Lucką. Vietoj medinių pastatų buvo pradėta statyti mūrinė pilis-tvirtovė, kuri tapo neįveikiama daugeliui priešų. Prie pilies įėjimo buvo pastatytas vartų bokštas, iki šių dienų vadinamas Liubarto bokštu. Pilies pamatai ir didžioji sienų dalis yra išlikusi iš senovės – atstatyti tik viršutiniai bokštų aukštai. Jie žavi atvykusius savo didingumu ir formų įvairove.
Kilus konfliktui su Lenkijos karaliumi Kazimieru III dėl Voluinės kunigaikštystės paveldėjimo, Lucką 1340 m. užėmė LDK kariuomenė. 1375 m. kunigaikštis Liubartas Lucke įkūrė pirmąją LDK katalikų vyskupiją. Po jo mirties 1384–1387 metais Lucką valdė sūnus Teodoras.  Apie 1388 m. Jogaila iš Teodoro miestą atėmė ir jam valdyti paskyrė lenkų seniūną, kiek vėliau – Teodorą Ostrogiškį. 1392 m.  Jogaila perleido Lucką valdyti kunigaikščiui Vytautui. Šis jį pavertė svarbiu LDK centru.

Svarbiausią vaidmenį Lietuvos istorijoje Luckas suvaidino  valdant Vytauto Didžiojo valdymo metais (nuo 1392 m. iki 1430 m.). Po Liubarto mirties Lucką perėmęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis (1350–1430 m.), baigė mūryti Aukštutinę pilį, rėmė bažnyčių statyba, iš Voluinės Vladimiro čionai perkėlė ir katalikų vyskupiją. LDK Vytauto Didžiojo valdymo laikais Luckas tapo pietrytine LDK sostine.

 (Bus tęsinys)

Ukrainietės Lucke.

Liubarto vartai Lucko pilyje.

Lucko pilies kieme.

Lietuviškas gandras Ukrainoje.

Tiltelis Voluinės Vladimire.