Amatininkai ir amatai Šiaulių krašte (XVI–XX a. pradžioje)
Maždaug nuo XV a. Šiauliai kūrėsi aukštumoje į pietvakarius nuo Talkšos ežero, svarbių kelių iš Vilniaus ir Kauno, Rygos, pajūrio ir Karaliaučiaus, sankryžoje; šioje vietoje buvo patogu rengti turgus, vystyti prekybą, kurtis pirkliams ir amatininkams.

XVI a. šaltiniuose Šiauliai vadinami miesteliu ar miestu, o jo gyventojai – miestelėnais. Šiauliai pradėti vadinti Didžiaisiais, taip norint atskirti nuo aplinkinių mažesnių miestelių. Aktyvi prekyba ir amatai buvo svarbiausia miesto atsiradimo priežastis.

Istorikas dr. Zigmuntas Kiaupa rašo, kad pirmos žinios apie Šiaulių amatininkus siekia Livonijos karo laikus. 1565 m. valdovas pareikalavo iš Šiaulių valsčiaus valdinių ir miestelėnų, tarp jų ir iš šiauliečių, išrengti į pagalbą kariuomenei aludarius, kepėjus, dailides ir kalvius.

1589 m. lapkričio 2 d. Upytės pavieto mokesčių rinkėjo kvite pažymėta, kad Šiauliuose buvo 40 amatininkų ir 13 kepėjų, 6 mėsinės, dar 3 mėsinės 1617 m. priklausė bažnyčiai. Dar išvardijami balniai, kailiadirbiai, kalviai, kubiliai, puodžiai, račiai, siuvėjai, staliai, stikliai, šikšniai, ginklakalys.   

1639 m. Šiauliuose būta 30 įvairių amatininkų, kepėjų ir skerdikų. 1639 m. miesto nuostatuose be skerdikų išvardyti siuvėjai, kailiadirbiai, kalviai, šaltkalviai, stikliai, staliai, kubiliai, račiai, kurių vieni dirbo ratus (tekinius), kiti – vežimus, šikšniai, balniai, puodžiai, medžio tekintojai. Jų aptarnaujama teritorija buvo Šiauliai ir Šiaulių ekonomijos vaitystės (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.). Šiauliai: „Momentas“, 1991, p. 22).

Kalviai ir šaltkalviai vertėsi geležies apdirbimu, tačiau skyrėsi savo gaminama produkcija. Itin populiarus buvo ginklų kalimas, pasagų, įrankių, įvairių žemės ūkio padargų ir namų apyvokos reikmenų gamyba. Šikšniai gamino iš odos pakinktus, diržus, račiai – ratus, roges ir jų dalis, balniai – balnus, kubiliai – kubilus ir kt.

Statant mūrinę Šiaulių bažnyčią, atsirado plytinė ir kalkių degykla, dirbo mūrininkai, dailidės, dažytojai, stogdengiai ir kitokių specialybių amatininkai.

1649 m. Šiaulių ekonomijoje atleistų nuo mokesčių gyventojų sąraše  nurodytas ginklakalys Steponas, kalvis Jonas, puodžius Jokūbas, odininkas Kristupas, audėjas Jonas, 1650 m. sąraše pakartoti du pastarieji, malūnininkas Adomas, stalius Hermanas, katilius Martynas ir kt. (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 22).

1660 m. Šiauliuose buvo skerdikų, siuvėjų, kailiadirbių, kalvių, šaltkalvių, stiklių, stalių, kubilių, račių, puodžių, baldininkų, pakinktų dirbėjų ir kt. (Simono Daukanto fondas: 69, l. 332-338).

Iki XVII a. II pusės daugelis amatininkų dirbo gyvenamuose namuose, jiems priklausančiuose sklypuose stovėjo kalvės, buvo įrengtos odininkų dirbtuvės, kepyklos, puodžių krosnys. Dauguma amatininkų dirbo pagal užsakymus, kiti gaminius pardavinėjo savo dirbtuvėje arba turguje. Nuo seno pagrindinėje Šiaulių turgavietėje pagal šimtmečiais susiklosčiusią tradiciją savo išmonę ir meistriškumą rodė vietos, aplinkinių miestų ir miestelių amatininkai ir meistrai.

XVII a. amatininkai Šiauliuose turėjo samdinių ir mokinių. 1672 m. Šiaulių dvaro teismo knygoje yra rašoma apie siuvėjo mokinį ir atlygį už mokslą: „1672 metų gruodžio 4 dieną Šiaulių miestietis, vardu Petras Vaičiukevičius, siuvėjas, miesto taryboje padarė tokį pareiškimą, kad be jokio užmokesčio priima mokiniu Motiejų Kažubaitį iš Paulausko vaitystės, Žagarės trakto, Minčaičių kaimo; šis turės trejus metus tarnauti už mokslą, už tai bus meistro maitinamas. O po dvejų metų jam žadėjo sąlygas pagerinti, o pabaigoje pažadėjo lininį žiponą ir kepurę. Vasaros metu, kai darbo prie meistro trūks, savanoriškai turės padirbėti namų ūkyje. Priėmęs [mokinį] be jokio laidavimo, tai prašė įrašyti į [teismo] knygas“ (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas,  Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija. Sud. Dr. A. Baliulis, dr. E. Meilus. Vilnius, 2001,  p. 621-622).

Dr. Z. Kiaupa nurodo, kad 1743–1761 m. Šiaulių ekonomijos pajamų ir išlaidų rejestruose minimi Šiauliuose dirbę mūrininkai, dailidės, stogdengiai, krosniai, stikliai, kalviai, lentpjoviai, staliai, plytų ir čerpių dirbėjai, kasėjai. Tarp samdytų amatininkų buvo ir barzdaskutys, knygrišys, siuvėjas, šikšnius (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 22). 

XVIII a. septintajame dešimtmetyje Antanas Tyzenhauzas Šiaulių ekonomijoje pravedė reformas, steigė manufaktūras, paremtas pigiu prievartiniu valdinių darbu, plėtojo prekybą ir amatus. Šiaulių manufaktūroje pameistriais ir mokiniais dirbo šiauliečiai. A. Tyzenhauzo administracija keletą šiauliečių berniukų buvo pasiuntę dirbti ir mokytis amato į Gardino manufaktūras. Šiaulių verpyklose ir kitur dirbo iš aplinkinių kaimų ir miestelių įdarbintos 11–20 metų merginos (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 46).

Dr. Z. Kiaupa pažymi, kad Šiaulių ekonomijos administracijos žinioje buvo gana daug amatininkų, kurie dirbo administracijos nurodytą darbą ir gaudavo iš jos atlyginimą. 1774 m. Šiauliuose,  vadinamojoje Šveicarijoje buvo įsteigta lininių audinių manufaktūra – audykla. Joje dirbo 94 įvairių kategorijų verpėjos ir audėjai, iš jų – 12 užsieniečių daugiausia  iš Šveicarijos.

1777 m. Šiaulių ekonomijoje buvo 102 amatininkai ir statybininkai, dauguma jų gyveno Šiauliuose. Daugiausia tai buvo statybininkai ir amatininkai, dirbę visokius palivarkams reikalingus rakandus: 6 puodžiai, 10 stalių, 8 tekintojai, 7 račiai, 3 stikliai, 3 vinių gamintojai, 5 kalviai, 10 šaltkalvių, 1 varkalys, 3 skardininkai, 2 linininkai, 5 kubiliai, 18 mūrininkų, 13 dailidžių, 8 sodininkai (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 43). Jie dirbo ne tik dvarui, bet ir pagal miesto gyventojų užsakymus.

1776–1778 m. Šiaulių ekonomijos raktų inventoriuose nurodoma, kad Šiauliuose buvo stalių, šaltkalvių ir kitokių dirbtuvių, minimi į tas dirbtuves paimti valstiečių šeimų nariai, kurie būdavo tų dirbtuvių darbininkai, laisvai samdomų meistrų padėjėjai, mokiniai.

XVIII a. pabaigoje Šiauliuose daugiausia buvo amatininkų, kurie gamino vartojimo prekes ar dirbo aptarnavimo sferoje. 1789 m. Šiauliuose buvo 5 staliai, 3 tekintojai, 1 račius, 2 kailiadirbiai, 1 odminys, 6 batsiuviai, 3 šikšniai, 4 siuvėjai, 2 kalviai, 2 šaltkalviai; 1 puodžius. 1795 m. dar buvo 4 staliai, 3 tekintojai, 1 račius, 1 odminys, 7 batsiuviai, 3 šikšniai, 2 kalviai, 2 šaltkalviai, 2 katiliai, 2 puodžiai. Buvo ir laikrodininkas (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 45-46)

Kailiadirbiai ir odminiai Šiauliuose gamino odą avalynei, o batsiuviai taisydavo batus. Šiaulių centrinės gatvės buvo grįstos akmenimis, todėl miestiečių batų padai per bruką greitai susinešiodavo ir reikėdavo juos dažnai taisyti. Puodžiai tais laikais taip pat turėjo daug darbo, nes puodai ir kiti gaminiai iš molio buvo labai paklausūs. Turėjo darbo staliai, siuvėjai ir kitų specialybių amatininkai.

Dr. Z. Kiaupa rašo, kad didžioji dalis Šiaulių amatininkų buvo kilę iš Šiaulių ar aplinkinių vietovių. Būta ir žydų amatininkų – 1789 m. buvo 4 siuvėjai, 2 kailiadirbiai, skardininkas. Tenkinant naujus Šiaulių ekonomijos administracijos ir gyventojų poreikius buvo kviečiami į Šiaulius amatininkai ir iš užsienio. Atvyko audėjai iš Šveicarijos, amatininkai iš Vokietijos ir kitų šalių. 1789 m. Šiauliuose tokių užsienių amatininkų buvo 12, 1795 m. – 11 (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 46).   

XIX a. Šiauliuose kartu su pramone sparčiai vystėsi amatai, atsirado amatininkų cechų. 1840–1841 metais buvo trys amatininkų cechai su 13 meistrų. 1852 m. įsikūrė Bendroji amatų valdyba (Šiaulių miesto bendrosios amatų valdybos žurnalas (1852–1853 m.). KAA. F. 562. Ap. 1. B. 1, lp. 1-2).

Dr. Z. Kiaupa pažymi, kad, 1837–1861 metais Šiauliuose labai išsiplėtė amatai ir išaugo jų tempai. Nesant manufaktūrinio tipo įmonių, amatai Šiauliuose buvo pagrindinė pramonės gamybos forma. Šiuo laikotarpiu labiausiai buvo paplitę šie svarbiausi amatai ir verslai: batsiuvystė, siuvimas, medžio apdirbimas, kalvystė, duonos kepimas, atsirado vežikų amatas. Didelę dalį savo produkcijos amatininkai gamindavo užsakovams, kitą – realizuodavo miesto prekyboje (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 76).

Amatų ir amatininkų augimą 1795–1861 m. Šiauliuose geriausiai iliustruoja knygoje „Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.)“ prieduose pateikta 9 lentelė, kurioje pagal metus ir amatininkų specialybes nurodyti šie Šiaulių amatininkų skaičiai: kepėjų 1858 m. – 51, 1861 m. – 60; mėsininkų 1858 m. – 13, 1861 m. – 15; konditerių 1858 m. – 3, 1861 m. – 3; siuvėjų 1837 m. – 27, 1845 m. – 45, 1858 m. – 25, 1861 m. – 36; batsiuvių 1795 m. – 7, 1837 m. – 13, 1845 m. – 54, 1858 m. – 18, 1861 m. – 25; modisčių 1858 m. – 3, 1861 m. – 3; mezgėjų 1861 m. – 8; krosnininkų 1795 m. – 2, 1858 m. – 4, 1861 m. – 12; stalių 1795 m. – 4, 1858 m. – 18, 1861 m. – 15; varkalių 1837 m. – 2, 1845 m. – 1, 1858 m. – 2, 1861 m. – 5; šikšnių 1795 m. – 3, 1861 m. – 2; arkliagydžių 1858 m. – 2, 1861 m. – 2; laikrodininkų 1795 m. – 1, 1845 m. – 3, 1858 m. – 3, 1861 m. – 3; kalvių, šaltkalvių 1795 m. – 4, 1837 m. – 9, 1845 m. – 11; kubilių 1795 m. – 2; tekintojų 1795 m. – 3; puodžių 1795 m. – 2; auksakalių 1837 m. – 2, 1845 m. – 2; alavininkų 1837 m. – 1, 1845 m. – 1; karietininkų 1858 m. – 5; vežėjų 1858 m. – 12, 1861 m. – 14; odminių 1795 m. – 1; račių 1795 m. – 1. Iš viso 1795 m. buvo 30 amatininkų, 1837 m. – 54, 1845 m. 118, 1858 m. – 159, 1861 m. – 203 (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 205).

XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje plečiantis Šiauliams, mieste daugėjo statybininkų: stalių ir dailidžių, tekintojų ir raižytojų, krosnininkų, mūrininkų, stiklių, dažytojų, stogdengių, skardininkų ir kt. Jų 1861 m. buvo 21, 1901 m. – 437 ir 1912 m. – 546. Išaugusius miesto gyventojų poreikius maistui tenkino kepėjai, mėsininkai, konditeriai, smuklininkai. 1867 m. jų buvo 64, 1901 m. – 144 ir 1912 m. – 240 (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 97).

Dr. Z. Kiaupa rašo, kad „amatininkų Šiauliuose gausėjo ne tik veikiant ekonominėms priežastims, bet ir dėl caro vidaus politikos. 1882 m. įstatymu uždraudus žydams gyventi Kauno gubernijos kaimuose, apsigyvendami mieste dauguma jų pradėdavo verstis amatais. (...).

Iki 1885 m. Šiauliuose veikė krikščionių ir žydų paraleliniai cechai. Kadangi dauguma amatininkų mieste buvo žydai, tai 1870–1885 m. Šiauliuose veikė sudėtinis krikščionių cechas, į kurį įėjo batsiuviai, staliai, kalviai, kubiliai, puodžiai, laikrodininkas.

Caro valdžiai uždraudus pagal religinį principą veikiančių cechų veiklą, 1885 m. visi Šiaulių amatininkai buvo sujungti į cechus pagal specialybes“ (Šiaulių miesto istorija (iki 1940 m.), p. 97).

(Bus tęsinys)