Kretą užvaldžius romėnams Gortina tapo provincijos administraciniu centru. 1884 m. ją iš naujo atrado vokietis archeologas F. Halbheras. Jis atkasė ir gerai išsilaikiusį romėnų odeoną. Vienoje odeono sienoje įmūryta dvylika 70x70 cm dydžio akmens plokščių, kuriose iškalti garsieji Gortinos įstatymai. Šie įstatymai, tai vienintelis, beveik visas išlikęs senovės graikų įstatymų (VI-V a. pr. Kr.) tekstas.

Gortinos įstatymai išrėžti dvylikoje akmens plokščių, kiekviena jų turi po penkiasdešimt dvi eilutes. Šis teisynas išraižytas graikų-senovės dorėnų tarme. Gortinos įstatymai – svarbus senovės graikų teisės, istorijos šaltinis, teikiantis svarbių duomenų apie Kretos visuomenės santykius, paskolų, šeimos ir paveldėjimo teisę, apie bausmių už įvairius nusikaltimus sistemą. Tai – svarbus graikų ir romėnų teisės šaltinis.

Garsieji Kretos paplūdimiai: Matala ir Vai
Pietinėje Kretos dalyje, palei Libijos jūrą, arti Kali Limenes – Dailiosios prieplaukos, įsikūręs savo istorija įdomus Matalos kurortas. Matala minima graikų mitologijoje. Dzeusas, pasivertęs jaučiu, stabtelėjęs šiame pajūryje su Europa ant nugaros.

Matalą supa kalnai ir uolos, gražus paplūdimys. Žavi jaukios gatvelės, išpuoselėtos sodybos, visur  žydinčios gėlės, vaismedžiai. Prie pat pajūrio įlankos, uolėtuose smiltainio skardžiuose juoduoja urvai. Senovėje čia buvo laidojami žmonės. Urvai ir uolos domina geologus ir istorikus, o paplūdimys – turistus, ypač jaunimą.

Apie 1960 m. į Matalos urvus suvažiuodavo hipiai iš viso pasaulio. Mataloje paplūdimys gana platus, smėlėtas, sėdint pakrantėje malonu stebėti besileidžiančią saulę ir žiūrėti į lengvai raibuliuojantį jūros vandenį.

Kitą dieną nutarėme aplankyti nuostabaus grožio kurortinę vietovę, pasipuošusią palmių giraite, Vai. Važiuojant mus lydėjo palei kelią besidriekiantys žydintys dekoratyviniai krūmai, kalnų kanjonai. Nuo Sfakos kelias atvedė į Machos žvejų gyvenvietę. Atvykę į Machos buvome pamaloninti nuostabaus vaizdo į jūrą ir šalia miestelio iškilusia nedidele sala. Pietavome tradicinėje kretiečių tavernoje, ragavome vietinių patiekalų – musakos ir souvlaki gyros, gėrėme malonaus skonio graikišką kavą ir šaltą kavą (frappe).

Atvykę į Vai maudėmės jūroje, grožėjomės nepakartojamais žydrosios jūros ir didingų kalnų vaizdais. Grįžome senuoju keliu nuo Via iki Palekastro. Iš čia siauriausia salos dalimi sugrįžome į pagrindinį kelią ir vakare pasiekėme savo viešbutį.

Kitą rytą patraukėme į Agios Pavlos kurortinį miestelį. Kelias, vingiuodamas palei sausą upeliuką, palengvėle kyla aukštyn. Slėnio šlaitai skendi citrinų ir apelsinų soduose.

Pakeliui sustojome nedideliame Fodelės miestelyje, garsiame tuo, kad čia gimė žymus graikų kilmės ispanų dailininkas El Grekas (1541–1614), kurio tikrasis vardas Domenikos Theotokopoulos. Manoma, kad jis mokėsi pas Kretos ikonų tapytojus, 1560 m. išvyko į Italiją, o 1577 m. – į Ispaniją, gyveno Madride, vėliau Tolede.

Apžiūrėjome dailininko gimtinėje išlikusią bizantinio stiliaus seną bažnyčią bei netoliese, kalno papėdėje, vieno aukšto pastate įkurtą nedidelį privatų muziejų, kuriame eksponuojamos El Greko darbų reprodukcijos ir įvairių dokumentų kopijos.

Visas Fodelės gyvenimas telkiasi prie kelio, vedančio giliau į kalnų slėnį. Visur švaru, baltai nudažyti namukai. Pilna krautuvėlių, kur prekiaujama vietos moterų rankdarbiais, įvairiais mezginiais, raštuotais takeliais, margaspalviais audiniais.

Fodelė ir apylinkės garsėja vaismedžių, citrinmedžių ir apelsinmedžių sodais. Susigundome pasirinkti prie kelio, netoli El Greko muziejaus, nuo apelsinmedžio nukritusių ant žemės vaisių. Nusilupęs auksinio geltonumo apelsiną, atsikandu jo minkštimo ir patiriu neapsakomą skonį ir gaivumą. Apelsinas ne tik nepaprastai skanus, bet ir iš pačios El Greko gimtinės, tokio skanaus daugiau niekur neparagausi!

Retimnas – Agia Pavlos
Mūsų kelias veda į Retimną. Žavus senamiestis, krantinė, jachtos, žaluma ir gėlės. Architektūra byloja apie turkų ir venecijiečių viešpatavimą. Venecijietiški miesto vartai, rūmų portikai bei fontanai, turkiški mediniai namai su uždarais balkonėliais, mečetės ir minaretai. Dabar mečetėje įkurta koncertų salė ir parodų galerija.

Retimno uoste stovi žvejų laivai ir jachtos. Nuo uosto į abi puses driekiasi smėlio paplūdimys su skėčių jūra. Čia gausu poilsiautojų ir turistų.

Iš Retimno kelias veda per kalnų miestelius ir kaimelius. Kraštovaizdis stebina įvairove. Kertame slėnius su tarpekliais ir daubomis. Kalnai – Kretos takoskyra. Pasipuošę kelių girliandomis laiko apglėbę visą salą.

Centrinėje Kretoje, palei Libijos jūrą, driekiasi Mesara – didžiausia salos lyguma. Ji vadinama salos aruodu. Joje auginamos grūdinės kultūros, daržovės, gėlės, vaismedžiai, daugiausia alyvmedžių. Teigiama, kad Kretoje auga 55 milijonai alyvmedžių! Alyvos, aliejus, vynas – pagrindiniai Kretos žemės ūkio produktai eksportui.

Iš čia atvykome į kurortinį miestelį Agia Pavlos. Jame puikus pliažas, kurį supa uolos ir kalnai. Pasimaudėme žydroje jūroje, atgaivinome pavargusius kūnus, pasilepinome saulėje ir gerai pailsėję bei pilni įspūdžių grįžome vėlai vakare į savo viešbutį.

Tolimiausiame Kretos salos taške
Aplankėme salos šiaurės vakarų krante išsidėsčiusį Chanijos miestą. Homeras kadaise jį lygino su Knosu ir laikė vienu iš svarbiausių Kretos miestų.

Iki 1972 m. Chanija buvo salos sostinė. Mieste vyrauja turkiška ir venecijietiška architektūra, gražus senamiestis, išlikusios Venecijos valdymo laikų uosto ir molo liekanos, švyturys, 7 arsenalai, XVI a. bažnyčia.

Iš Chanijos pasukome į tolimiausią vakarinį salos kraštą – Balos. Iš pradžių kelias buvo asfaltuotas, jam kylant aukštyn asfaltą pakeitė skalda, per kurią šokinėdavo ožkos, vietinių vadinamos kri-kri. Pagaliau šis kelias baigėsi. Palikę automobilius prie nedidelės tavernos, pėstute patraukėme kalnų keliu aukštyn. Nuo kalno viršūnės leidomės žemyn, jūros link ir netrukus, apačioje, prieš akis atsivėrė neapsakomo grožio žydra lagūna ir Gramvousa sala.

Nusileidę prie įlankos išsimaudėme jūroje, pasilepinome saulės voniomis, po to sekluma nubridome į Gramvouso salą. Netoli šios salos inkarą išmetęs stovėjo didelis kruizinis laivas, atplukdęs grožio ištroškusius turistus iš Italijos.

Po kelių valandų maudynių lagūnoje italai nedideliais kateriais buvo nuplukdyti į laivą, o mes kalnų takais grįžome prie savo automobilių ir išvykome į kitą tolimiausią salos tašką – Elafonisi. Elafonisis – tai vos keli šimtai metrų nuo kranto esanti mažytė sala, pasiekiama jūra. Ji garsi karštos ir ledinės požeminių šaltinių vandens srovėmis, maža lagūna ir dideliu balto smėlio paplūdimiu. Mus pasitiko ošianti jūra, puikus paplūdimys, žemi vėjo išklaipyti medžiai ir nepaprasta ramybė.

Samarijos ir Imbros tarpekliai
Kiekvienas keliautojas stengiasi aplankyti salos įžymybę – Samarijos tarpeklį – vieną iš gražiausių tarpeklių Europoje.

Išvykome iš viešbučio apie 6 val. ryto, tačiau oras nieko gero mums nežadėjo: dangus buvo aptrauktas tamsiais debesimis, ėmė lyti. Pakeliui mūsų gidas iš kitų turistinių agentūrų sužinojo, kad Samarijos tarpeklis dėl smarkaus lietaus uždarytas.

Tad nusprendėme patraukti į kitą tarpeklį. Atvykome prie Imbros kalno, kur buvo dar vienas tarpeklis. Įėjimas į tarpeklį kainavo 4 eurus. Eidami grožėjomės didingomis uolomis, apaugusiomis kiparisais, juodmedžiais, pušimis, eglėmis, žydinčiais bijūnais, cikorijomis, Kretos tulpėmis ir kitais augalais. Kelią ne kartą pastojo vietinių ožkų kri-kri bandos.

Akmenuotu tarpeklio dugnu per tris valandas nužygiavome daugiau kaip 8 km, kol pasiekėme tarpeklio pabaigoje esantį Komitades miestelį. Bebaigiant šį žygį mus užklupo smarkus lietus ir mes, sušlapę, bet laimingi, sugrįžome prie autobuso, kuris po kelių valandų parvežė atgal į viešbutį.

Kaip vienas akimirksnis prabėgo įspūdinga ir nepamirštama kelionė Dzeuso saloje, kurią iš visų pusių švelniai apglėbusi žydroji jūra, uolėti kalnai, išraižyti tarpeklių raukšlėmis ir žaliuojantys slėniai, išmarginti upių vingiais ir kelių kaspinais; alyvmedžių ir citrusinių vaismedžių giraitės, pistacijų plantacijos.

Nors ir kalnuota, Kreta  pakankamai žalia, pasipuošusi pušų, eglių, eukaliptų, platanų, kaštainių, kiparisų giraitėmis, dekoratyviniais krūmais ir įvairiaspalvėmis laukinėmis gėlėmis. Ji įsiminė kaip nepaprastai graži, paslaptinga ir nepakartojama sala.

Kreta. Vai paplūdimys
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.