Paskutinėmis vasaros ir pirmosiomis rudens dienomis vyksta tarptautiniai tapybos plenerai „Nidos ekspresija“, kuriuos organizuoja šiaulietis Saulius Kruopis. O ir idėja surengti tokius plenerus yra jo – plataus profilio menininko ir nenuilstančio organizatoriaus, Lietuvos ir lietuviškos tapybos mokyklos propaguotojo-„ambasadoriaus“ pasaulyje.
Nors S. Kruopis organizuoja ne vien tik šį plenerą, dabar kalbamės tik apie „Nidos ekspresiją“:
– Kodėl Nidos pleneras yra skirtas ekspresionistinei tapybai?
– Ekspresionistinė raiška reikalauja itin daug meistrystės. Džiaugiuosi, kad kasmet tokių tapytojų esama, o jų drobėse neabejotinai dominuoja būtent ekspresyvus potėpis. Pirmiausia yra dėkingas pats plenero žanras, kuris kviečia atsipalaiduoti, išlaisvinti teptuko judesį. Tokią plastinę kalbą įtakoja ir pačios aplinkybės, paraginančios imtis platesnių mostų.
Pleneras, kaip minėta, puoselėja ekspresionistinės grupės „Brücke“ ideologinį palikimą, o ekspresionizmas – nuo modernizmo laikų yra dominuojanti lietuvių tapybos mokykla. Arsininkų palikimas aktualus ir postmodernizmo epochoje.
Plenero pavadinimas – „Nidos ekspresija“ išryškina dominuojančią raišką. Būdinga, kad kasmet Nidoje yra sukuriama gerų ekspresyvių kūrinių. Visada išsiskiria R. Zdanavičiaus, A. Savicko, E. Markūno, R. Kuncos – mauduolės tiesiog knibždėte knibžda sausakimšame paplūdimyje.
L. J. Jankaus, R. Bartkevičiaus, S. Teitelbaumo, A. Jančiauskaitės, E. Stankevičiutės, G. Zubrio tapybinė dinamika, judesys, užpildo kiekvieną paveikslo centimetrą.
Ekspresionistinė tapyba daugiausia koncentruojasi į jausmų ir emocijų išraišką. Tai perteikiama savita tapybos technika, nes ekspresionistiniams darbams būdingi gana stiprūs teptuko potėpiai.
Ši tapyba taip pat išsiskiria gausia koloristika Šios srovės tapytojai dažnai naudoja ryškias spalvas, jungia jas į gana šokiruojančius derinius, šitaip sustiprindami viso kūrinio ekspresiją. Šie paminėti bruožai yra būdingi J. Pranckevičiaus aliejinės tapybos darbams.
Didžioji į plenerą atvykusių Lietuvos dailininkų dalis geba ekspresionizmą kažkaip suvaldyti, jų traktuotėje jis santūresnis, lyriškesnis, ramesnis, jau praradęs savo nevaldomą gaivališkumą. Švelniojo ekspresionizmo, pavadinčiau gal net romantiškojo, kuriame nėra didesnio siautulio, tapybiškai suvaldytos yra G. Vitartaitės, S. Drebickaitės, A. Taurinsko, D. Mažeikytės, B. Jakubauskio, G. Riškutės, K. Užuoto, R. Tarabildos, M. Valančiaus, R. Didžpetrio, L. Puipienės, S. Adomavičienės, B. Lapinskienės, S. Urbonavičiutės, V. Vekeroto, K. Bimbos, B. Kuicienės, G. Pankevičiaus, V. Bazaro, V. Vėjo, E. Buivydienės, A. Masiulio plenero metu sukurtos drobės.
Per tiek metų savąsias plenero drobes nutapiau įkvėptas ryšio su gamta, kurioje jaučiuosi pakankamai laisvas ir galiu būti savimi, girdėti save ir jausti, pasinerdamas gamtos stichijoje. Tapyba – tai būsenos, o jos nuolat plaukia, reikia mokėti pasijungti.
Kartais tiesiog vaikštau gamtoje, daug fotografuoju patikusius vaizdus, kol aptinku tą vienintelį, kurį pasirenku tapybai. Taip atsirenku geriausius. Kartais pasiseka išsaugoti tą emocinį krūvį, patirtą gamtoje, naujoje erdvėje. Būna ir taip, kad ilgai stoviu prie baltos drobės net žinodamas, ką tikrai tapysiu, bet ilgokai nepradedu. Klausydamas savo vidinių emocijų, ilgokai delsiu, ir taip nutiko 2001 m. plenere, kuris vienintelį kartą buvo surengtas pavasarį. Kartais sunku protu suvokti ir patikėti, kad fiziškai esi tokioje išgarsintoje ir apdainuotoje vietoje.
O dėl Nidos. Jei nebūčiau turėjęs pusmečio kūrybinės stipendijos Vokietijoje, gal niekada ir nebūtų Nidos ekspresionistinių plenerų. Visa Vokietijos tapybinė estetika persunkta ekspresionizmu. 1999 m. įkūriau menininkų asociaciją „Tiltas“. Šiuo metu joje yra 400 narių. Surinkta apie 1000 tapybos ir grafikos meno kūrinių kolekcija, kurią nuolat vežiojame, rengiame parodas.
Norisi, kad Nidos plenerai pasižymėtų profesionalumu, nes šiandien kūryboje daug paviršutiniškumo, meno rinką užpildė diletantai ir pinigų ištroškę dailininkai. Meno sfera visada asocijuojasi su paslaptimi, su dvasiniais išgyvenimais ir kūrybinėmis nuotaikomis. Egzistuoja atradimai ir praradimai...
– Tad kokios yra tos Nidos stichijos, kurios taip įkvepia dailininkus?
– Nedidelio formato paveikslėliai keturių gamtos stichijų tema – dar viena Nidos plenerų tradicija. Tai – mano idėja, gimusi Karaliaučiaus dailės galerijoje 1999 m. surengus ten tapybos plenerų kolekcijos parodą. Galerijoje atsivėrė vieno tūkstančio kvadratinių metrų erdvės, ir suvokiau, kad mūsų nedidukės vos metro dydžio drobės pasimeta didesnėse erdvėse.
Čia gimusi idėja iš daugelio drobių sudaryti dėlionę, kaip kokią „puzzle“, ar „lego“, pasitvirtino. Kiekvienam plenerui nupirkdavau dvidešimt standartinių nedidelių drobelių: kas nori – ant jų improvizuoja. Ir štai per dvidešimt metų „visi matot“ – kokia susirinko stilių, motyvų, spalvų įvairovė...
Kiekvienoje plenero parodoje iš sukauptų paveikslėlių sudėliojame skirtingą stichijų mozaiką, ir ji visuomet prikausto žiūrovų žvilgsnį. Išskirčiau sėkmingą dėlionės ekspoziciją Tamperės Rotušėje (Suomijoje) 2003 m. ir Helsinkio „Caisa galerijoje“ (Suomijoje) 2004 m., Rygoje (Latvijoje) LDS galerijoje 2006 m., Aaleno Rotušės galerijoje (Vokietijoje) 2006 m., Willlinhauseno „Kunsthalle“ (Vokietijoje) 2008 m, Minsko Šiuolaikinės dailės muziejuje (Baltarusijoje) 2016 m., Kijevo Nacionalinėje dailės akademijos galerijoje bei Odesos miesto galerijoje (Ukrainoje) 2019 m.
Tokių parodų, surengtų įvairiose pasaulio šalyse ir Lietuvoje, skaičius jau perlipo 192.
Plenero organizatorių saugomas paveikslų fondas per du dešimtmečius sukaupė apie 1000 darbų, kurių rinkiniai su „Nida Art“ ir „Tilto“ vėliava nuolat keliauja po pasaulį, skleisdami žinią apie dailiame Lietuvos kampelyje rengiamą plenerą.
Kartais man tenka akcentuoti: „Nesu nei Popovas, nei Tretjakovas, pats paveikslų nekolekcionuoju, todėl Nidos plenerų darbų kolekciją ketinu perduoti Neringos savivaldybei. Viskas išsaugota, neišdalyta, neišparduota, nors pasiūlymų pirkti atskirus paveikslus tikrai buvo. Kol kas geriausiu atveju gausime Nidoje kuklų kambarėlį, kuriame paveikslai galės būti laikomi. O kada ir ar iš viso atsiras jiems nuolatinė ekspozicijų erdvė, kurioje paveikslus galės apžiūrinėti kurorto lankytojai, – dar negaliu atsakyti.“ Taip visiems prisipažįstu.
– Kokie yra plenero „Nidos ekspresija“ ryšiai su Vokietija, jos tapytojais?
– Su vokiečių menininkais – jau kita istorija. Aš visada stebiuosi, kad vokiečiai, kalbėdami apie Nidos menininkų kolonijos tradicijas, linkę priskirti jas vien savajai kultūrai, pamiršdami čia tapydavusius lietuvius, pavyzdžiui, Petrą Kalpoką, Joną Buračą, Adomą Braką, Antaną Žmuidzinavičių, Česlovą Janušą, Kajetoną Sklėrių, Antaną Gudaitį, Gerardą Bagdonavičių ar Petrą Babicką. Todėl man 1995 m. atkūrus šiuos tapybos plenerus sąmoningai net iki 2005 m. svečių iš Vokietijos nekviesdavau. Vienuoliktajame – jų jau buvo lygiai vienuolika iš Esslingeno, Štutgarto, Miunsterio, Aaleno, Ulmo ir Berlyno.
Vėliau, užsimezgus ryšiams, prasidėjo ir mūsų tapybos plenero kolekcijos parodos Vokietijoje. Aplankėme net tris garsiąsias menininkų kolonijas Willingshausene, Dinkelsbiulyje, Arenshope, Dabar jau penkerius metus lietuvių menininkai dalyvauja Darso salos Prerovo miestelyje rengiamuose pleneruose…
Vokiečių menininkas ir galeristas Arminas Riegeris iš pradžių padėjo rengti mūsų darbų parodas Vokietijoje, o po ketverių metų prasidėjo ir bendri tarptautiniai plenerai Prerove, asmeninės mūsų parodos. Švenčiant ekspresionizmo šimtmetį, 2011 m. surengėme didžiulę lietuvių tapybos parodą Berlyne.
2013 m. išleistame antrajame mūsų tapybos plenero albume „Nida Art“ menininkų kūriniai gretinami su retomis istorinėmis kuršių krašto fotografijomis. Pastaraisiais metais vėl prisiminiau meninę fotografiją, kurios jaunystėje penkerius metus (dėstytojai P. Karpavičius, M. Dapkus ) mokiausi Stepo Žuko dailės technikume.
Turiu sukaupęs daugybę nuotraukų, taip pat ir senų, istorinių, su Neringos vaizdais. Kai kurias retas ir brangias vokiečių fotografų nuotraukas net į paveikslus mainydavau. Turiu unikalų Klaipėdos fotografo albumą, kuriame 800 nuotraukų iš Juodkrantės, Nidos ir senosios Klaipėdos. Vienoje nuotraukoje užfiksuotas vokiečių dailininkų pora, tapanti senuosius kurėnus Nidos prieplaukoje.
Grafikas B. Leonavičius dovanoja savo specialiai plenero 25-mečiui nutapytą paveikslą.
S. Kruopio archyvo nuotr.
Pleneras „Nidos ekspresija“ pačiame įkarštyje.
S. Kruopio archyvo nuotr.
2019 metų plenero „Nidos ekspresija“ dalyviai iš Korėjos, Nepalo, Indijos, Slovakijos, Latvijos, Ukrainos, Vokietijos ir Lietuvos.
S. Kruopio archyvo nuotr.
