Šiaulių universiteto Dailės galerijoje atidaryta garsios fotomenininkės iš Panevėžio Marijos Šileikaitės-Čičirkienės nespalvotos fotografijos paroda „Kelias. Pradžia“.

M. Šileikaitė-Čičirkienė gimė 1948 m. spalio 9 d. Pumpėnuose, Pasvalio rajone. 1968 m. baigė Vilniaus finansų ir kredito technikumą ir apsigyveno Panevėžyje. 1992–2015 m. buvo Panevėžio fotografijos galerijos direktorė, vėliau fotografijos parodų kuratorė.

Savo kūrybinio kelio pradžia laiko 1986 m., Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė nuo 1990 m.,  meno kūrėjo statusas suteiktas 2005 m. Dalyvavo per 100 parodų Lietuvoje ir užsienyje. Surengė 41 personalinę parodą. Yra pelniusi daugybę tarptautinių apdovanojimų, 1999 suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos menininkės garbės vardas, 2013 m. skirta Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija „Už didelius nuopelnus fotografijos menui“.

Jis – fotografijos knygų ir parodų katalogų sudarytoja. Išleido du autorinius fotoalbumus „Fotografinės frazės“ 2000 m.,  „Vieškelio motyvas“ 2005 m. „Fotografinės frazės“ – tai, pasak autorės, keistai išdykėliška fotografijų knyga, skirta jos vaikams Mariui, Luanai, Mantui. „Vieškelio motyvas“ – lyriška klajonė po Panevėžio apylinkes per lietų ir miglą.

Pradžia
„Esu be galo dėkinga, kad į mano gyvenimą atėjo fotografija, savaip nubrėžusi  mano gyvenimo kelią“, – prieš parodos atidarymą kalbėjo M. Šileikaitė-Čičirkienė.

Ji fotografija susidomėjo,  kai jos jauniausiam iš trijų vaikų Mantui buvo penkeri. Moteris  retai galėjo eiti į darbą, nes mažasis sūnus  nuolat sirgo bronchine astma. Gyveno tada bendrabutyje. Jai  pasiūlė dirbti auklėtoja. Be kitų veiklų, ten tvarkė stendus, organizavo parodas. Kartą fotografų paprašė nuotraukų. Jas gavusi suprato, kad vaikus fotografuotų kitaip. Nusipirko fotoaparatą,  bendrabučio sandėlyje įsirengė fotolaboratoriją – dirbo auklėtoja, kūrė ir sergančiu vaiku pasirūpino.

Dabar, kai vaikai užaugo, kai ketvirtį amžiaus jos puoselėta Panevėžio fotografijos galerija patikimose rankose, kai niekur skubėti nebereikia, menininkė prisipažino, kad laiko pritrūksta. Kelionės, kūryba, susitikimai –  nuoboduliui laiko nėra.

Kas yra kelias?
Fotomenininkė Šiauliuose ne pirmą kartą. Pernai „Laiptų galerijoje“ galima buvo pamatyti fotografijų parodą „...iš spalvotų dienų“. Dabar pateikia šiauliečiams visai naują nespalvotų fotografijų seriją filosofišku pavadinimu ,,Kelias. Pradžia“. Kadangi autorei svarbi kiekviena detalė, pavadinime taip pat svarbu viskas. Net taškas.

Kalbantis su guvia šviesiaplauke moteriške, nesitiki, kad jos gimimo datoje nėra klaidos. Pasirodo, iš tiesų menininkė rudenį atšventė 70-mečio jubiliejų. Todėl turi teisę filosofuoti, ką žmogui gali reikšti kelias.

„Esu mėgėja smulkių detalių. Man tie piešti ženklai gražu, akį vis užkliudo. Bet kelias gali būti ne tik tai, ką matau, – svarsto menininkė. – Yra žmogaus gyvenimo kelias ir jo vidinė būsena. Ji taip pat būna kelyje. Mes nuolatos kažkur einame ir keičiamės nuolatos. Vengiame kalbėti, kad į pabaigą ateisime, mintis apie tai stumiame nuo savęs. Bet juk artėjame į tą tašką. O kas yra taškas? Taškas – pradžia. Taigi pabaiga, mūsų buvimo pabaiga bus kažko naujo pradžia… Nesu labai rašanti, bet mąstau giliai. Žodžiais sunku išsakyti, tai fiksuoju, dėlioju vaizdus.“

Tie piešti ženklai, pasak menininkės, laikini, kaip ir pats žmogaus buvimas materialiame pasaulyje. Žmogus jais apsistato, pasižada sau laikytis. „Bet mokame tų ženklų nepaisyti, tada mūsų kelias darosi dar įdomesnis, – šypteli moteris. – Bet nuveda kur?“

Kelias ir žmogus
M. Šileikaitė-Čičirkienė sako, kad atokvėpio minutes skiria poezijai, kuri kasdienybę nuskaidrina, nuramina, ją įkvepia filosofiškos mintys apie gyvenimą, apie meną.

Pasak menotyrininko dr. R. Venckaus, Marijos kūryboje stebina poetiškai atskleistas realybės nuogumas. Jos fotografijose paprasti buitiški daiktai sušvyti nekasdienišku grožiu. Erdvė tarsi pati medžioja fotografės žvilgsnį. Nereikia būti menotyrininku, kad pajustum, kaip iš paprastų buities detalių ji sukuria poeziją. Grožis slypi paprastume. Laikinumas tą grožį daro trapų, efemerišką. Šviesos ir tamsos žaismėje paprastos geometrinės formos skleidžia nenusakomą magiją. Negali atitraukti akių.

Įdomiais diptichais sudėlioti paveikslai kalba, išryškina kasdienybės kontrastus ir sukuria naujas jungtis.

M. Šileikaitei-Čičirkienei patinka mintis, kad fotografija – mažas pasaulis dideliame pasaulyje. Autorė veda prie fotografijų, kurias buvo pavadinusi „Žmonės ir jų pilys“: vienoje vaikų sukurtos smėlio pilys, kitoje – didingi suaugusiųjų statiniai. Akis pati atranda detales, tereikia spėti jas užfiksuoti: jauna mergaitė, daranti piruetą, ir varna prie jos kojų, popieriniai svajonių laiveliai, su vėjeliu paspirtuku nubėganti vaikystė.

Parodoje fotografijos be pavadinimų, nes jie žiūrovą išblaško. „Gal jis visai kitaip tuos vaizdus supranta, kitaip mato. Aš tik sudėlioju, kad vaizdai vienas su kitu vizualiai susišauktų, – paaiškina menininkė. – Taip įdomiau. Smagu, kai diskusija užsimezga.“

Ji sako nieko specialiai nekurianti, akis pati vaizdus atranda. Tačiau prisipažįsta, kad centrinis parodos kūrinys surežisuotas. Kartą su drauge keliavusi Ispanijoje. Išvydo jų laukiančią moterį nuostabiai saulės apšviestą, jos suknelė – lyg tyčia dryžuota – kaip kelio ženklas. Tada skubėjo, atrodė, kad reginys prarastas – juk niekas dusyk nesikartoja. O grįžtant toje pačioje vietoje, fotomenininkės  nuostabai, pasitiko ta pati saulės šviesa, beliko moterį tinkamai pastatyti…

Žmogus ir kelio ženklai – šios parodos ašis. Ketverius metus fragmentiškus kelio motyvus, užuominas į fizinę bei dvasinę žmogaus kelionę autorė dėliojo į savitą vizualų pasaulį, kuriame, pasak T. Pabedinsko, kasdienybė paverčiama estetinio pažinimo šaltiniu.

Parodos atidaryme menotyrininkas Jurgis Dieliautas pabrėžė, kad M. Šileikaitė-Čičirkienė meistriškai subtiliai  žaidžia šviesa ir geometriniais kontrastais. Jos erdviniai raštai gali būti skaitomi įvairiomis kryptimis ir yra paveikūs. Dipticho principas išryškina proporcijų estetiką, skatina mąstymą ir moko matyti.

Kelias ir laikas
„Pagaliau atėjo metas, kai galiu atsiduoti savo didžiajai meilei – fotografijai“, – atsidūsta menininkė. M. Šileikaitės-Čičirkienės santykis su laiku ypatingas. Jį vertina, stebi, brangina, bet su juo nelenktyniauja. Jaunatvišką išvaizdą greičiausia lemia jos nuolatinė aktyvi veikla, nepaliaujamas domėjimasis daugybe dalykų, geranoriškumas ir optimizmas. Slėpdama neseniai lūžusią ranką nedūsavo apie slidžius kelius, o šiltai sveikinosi su kiekvienu, rado gerą žodį ar bent žvilgsniu paglostė. Jauti, kad moteris spinduliuoja pasitikėjimą, gyvenimo išmintį, susitikimo džiaugsmą.

M. Šileikaitė-Čičirkienė – mėgėja keliauti. Daug užsienio kraštų aplankyta. Žinoma, fotoaparatas visada šalia. Tik saldžių vaizdų ji nefotografuoja. „Kas kitiems gražu, manęs nesudomina, aš pasisuku į priešingą pusę“, – sako moteris. Jos kelionių maršrutai buvo nuvedę į Gruziją, lankėsi Estijoje, kiek anksčiau keliavo po Indiją, Ispaniją, Prancūziją. Lankė savo vaikus  Egipte bei Pietų Korėjoje.

Ji teigia, kad Lietuvoje taip pat daugybė gražių vietų. Su grupe fotografijos mėgėjų M. Šileikaitė-Čičirkienė nuolat keliauja po įvairias Lietuvos vietas ir visur randa ką nors įdomaus, svarbaus, reikšmingo. Užfiksuotais vaizdais pasakoja apie tą pasaulį, kurio greitai nebus. Ją žavi seni medinukai su langinėmis, dažytos tvorelės.

„Tai greitai išnyks, „gražėja“ mūsų miesteliai. Žmonėms reikia šilumos ir patogumo. Fiksuoju detales, kur dar prisiminimus kelia praeities likučiai. Senose kapinėse daug atrandu. Pamažu dėlioju naują ciklą ,,Odė Lietuvos miesteliams“. Man miesteliai – ir Panevėžys, ir Vilnius, ir Ramygala... Fotografija turi kalbėti ne tik tai, ką pati jaučiu, nesibaigiantis pokalbis su laiku turi įtraukti žiūrovą, – sako fotomenininkė M. Šileikaitė-Čičirkienė. – Tai yra ieškojimas, tai yra kūryba, tai yra labai įdomu.“

Fotografijose linijų ir šviesos žaismas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.