Kalnų oazė Chebika
Keliaujant dykuma stebina puiki kelių kokybė. Dažnas pakelės vaizdas – Atlaso kalnų fone besiganančios kupranugarių bandos. Dykumos keliuose visur pastatyti ženklai su raudoname apvade nupieštu kupranugariu. Šis kelio ženklas įspėja apie galimą pavojų, kurį gali sukelti kelią užtvėręs kupranugaris ar jų karavanas.
Chebika – bene labiausiai į pietus išsikišusi nuostabi oazė melancholiškame Chatt-Al-Gharsa kraštovaizdyje. Oazė įsikūrusi Tauzaro provincijoje, Djebel el Nuegueb kalnų papėdėje. Tai datulinių palmių grožiu švytinti oazė – čia jų yra per 200 000. Pagrindinis šios ir kitų Tuniso oazių turtas yra datulės palmė – duodanti ne tik nuostabius vaisius, bet ji naudojama ir kaip medžiaga, iš kurios daromi įvairūs dirbiniai, suvenyrai.
Vietovės kraštovaizdis išties pribloškiančio grožio: palmių giraitės, ežerai, kriokliai. Čia įsikūrę ir keli berberų kaimeliai, kuriuose gyvena vietiniai klajokliai. Šioje vietoje šaltiniai trykšta iš oranžinių dykumos uolų. Skaidrus turkio spalvos ežeriukas uolų papėdėje patrauklus ne tik čia gyvenantiems berberams. Ir mes išsimaudėme kalnų ežere, atsigaivinome po kriokliu, pabraidėme upelyje. Šalia oazės stūkso senas apleistas be stogų ir pusiau sugriautas kaimas. Jis užima visą aukštai virš palmių viršūnių iškilusią kalvelę. Chebikos oazėje viešintys keliautojai dažnai leidžiasi į žygius po netoliese esančius kalnus. Nuo jų atsiveria kerintis oazės vaizdas.
Chebikos oazės unikali gamta populiari tarp filmų statytojų. Joje nufilmuota nemažai garsių filmų: „Ali Baba ir 40 plėšikų“, „Tūkstantis ir viena naktis“, ketvirtasis „Žvaigždžių karų“ epizodas „Nauja viltis“, ir kt. Pagal Michael Ondaatje romaną čia 1996 m. buvo kuriamas filmas „Anglas ligonis“, apdovanotas net keletu „Oskaru“.
Toliau kelias atvedė į Kebili miestą, dar vadinamą „Dykumos vartais“, nuo kurio prasideda tūkstančius kilometrų besitęsiančios Didžiosios Rytų Sacharos smėlio kalvos. Čia saulė teka ir leidžiasi, skubėdama į vietą, iš kurios pateka. Sacharoje užburia paslaptingai gražūs saulėtekiai ir saulėlydžiai.
Tauzaras – Dykumos Edenas
Atvažiavome į Tauzaro miestą, įsikūrusį pietvakarių Tunise, Sacharos oazėje, El Džerido ežero pakrantėje, netoli Alžyro sienos. Jis dar vadinamas Dykumos Edenu, didžiausias Tuniso miestas oazėje. Jo modernūs pastatai šalia tradicinės architektūros statinių, gatvės, parduotuvės ir sodai išsidėstę aplink tikrą žalumos salą su tūkstančiais palmių, kurių pavėsyje, lyg mesdami iššūkį šalia plytinčiai dykumai, žaliuoja vynuogių, figų ir granatų daigynai, taip pat auga pasėliai bei daržovės. Mieste yra labai graži vieta, vadinama medina – tai vaizdingas botanikos sodas, kuriame galima pamatyti ir įdomių gyvūnų. Jo apylinkėse trykšta 200 šaltinių, prie kurių auga geriausios Tuniso datulės. Dėl to jis dar vadinamas ir palmių šalies sostine.
Tauzeras – miestas su ypatinga architektūra. Vilajeto centras. Tai svarbus transporto ir prekybos centras. Daugelis statinių pastatyta iš geltonų plytų, taikant plytų mūrinio technologiją. Aplankėme privatų turtingo tunisiečio kolekcijos pagrindu įkurtą Dar Cheraito liaudies meno ir tradicijų muziejų. Jame eksponuojama tradicinė etnografinė tunisiečių aplinka, buities reikmenys, baldai, nacionaliniai rūbai.
Tauzare amerikiečių režisierius Džordžas Lukasas filmavo vieną iš „Žvaigždžių karų“ epizodą. Čia filmavimui buvo pastatytas miestelis, kurį dabar lanko turistai. Tauzare yra gerai išlikusi medina su minaretais, mečetėmis, turgumis, siauromis gatvelėmis. Turguje pirkome dvi dėžes datulių, už kurias sumokėjome 35 dinarus.
Tauzere daug palmių, įvairių vaismedžių (figų, granatmedžių, citrusų medelių). Auginami javai, avižos bei daržovės (pomidorai, aguročiai, baklažanai). Čia yra specialūs irigaciniai kanalai, sudarantys drėkinimo sistemą, kurią XIII a. sukūrė matematikas Ibn Chabat, aprūpina oazę vandeniu. Puikiame oazės botanikos sode, taip pat galima žavėtis egzotiška gausia augmenija, o unikaliame dykumos zoologijos sode galima pamatyti prijaukintą liūtą ir kupranugarį, dykumos lapes bei šakalus.
Tauzare aplankėme turistinį kompleksą, kuriame daug gražių skulptūrų: „Karuselė“ „Ąsotis“, „Sfinksas“, „Piramidė“, ir kt. Pajodinėjome ant arklių po oazę, susipažinome, kaip nuimamos datulės. Valgėme restorane, kur ant sienų išklijuota prancūzų rašytojo ir karo lakūno Antuane de Sent Egziuperi portretas ir iliustracijos iš jo knygos „Mažasis princas“. Jis trejus skraidė Šiaurės Afrikoje, jo lėktuvas raižė ir Tuniso, ir Sacharos padangę. Antuanas de Sent Egziuperi apie tą savo gyvenimo laikotarpį rašė: „Trejus metus aš praleidau Sacharoje. Kaip ir daugelis kitų, dažnai mąsčiau apie jos magišką trauką. Kas pažino gyvenimą Sacharoje, kur žmogus jautiesi tarsi atskirtas nuo viso pasaulio, tasai vis dėlto gailauja tų metų, nes tai geriausias jo gyvenimo laikotarpis.“
Tauzare žiūrėjome vaizdo filmą „Laiko mašina“, pasakojantį apie Tuniso istoriją nuo seniausių laikų iki dabarties. Šį filmą lydėjo šviesos ir garso efektai. Vakare viešbutyje koncertą mums surengė vietos muzikantai. Jie grojo Šiaurės Afrikos tautų muziką, mokė vietos šokių.
Kaip pasakojo gidas, Tauzare auga apie pusantro milijono palmių ir trykšta per 200 gydomųjų šaltinių. Sustojome poilsiui vienoje iš palmių giraitėje. Pamatęs turistus, vietinis tunisietis šoko prie medžio ir greitai kaip beždžionė užkopęs palmės kamienu į viršų, leidosi fotografuojamas. Po to nulipęs žemyn, paprašė už pozavimą dinarų. Gavęs iš turistų keliolikos užmokestį už savo „triuką“, patenkintas nuskubėjo prie kitos turistų grupės.
Išvažiuojant iš miesto į mūsų automobilį įsėdo kariškis ir policininkas, kurie lydėjo mus ir kartu važiavo iki Neftos. Už keleto kilometrų nuo Tauzero plyti Nefta – tūkstančio šaltinių oazė, nors iš tikrųjų joje trykšta tik iš 152 šaltinių. Čia net 300 hektarų plote žaliuoja palmės. Neftoje iš smėlio trykštantys šaltiniai, vadinami arteziniais šuliniais, drėkina žemę. Jie pavertė derlinga žemę iš viso daugiau kaip 950 ha dykumos.
